Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 19 d. nutarties, kuria išnagrinėtas pareiškėjo A. C. prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už skundą (pareiškimą) dėl viešojo intereso gynimo arba žyminio mokesčio atidėjimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta pareiškėjo prašymą tenkinti iš dalies, pareiškėją atleidžiant nuo žyminio mokesčio dalies – 40,00 Eur sumokėjimo, nustatyti 7 dienų terminą nuo nutarties kopijos gavimo dienos 15,00 Eur žyminiam mokesčiui sumokėti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atskirojo skundo (ne)pagrįstumo

12. CPK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Asmens teisė kreiptis į apeliacinės instancijos teismą, ginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, realizuojama paduodant apeliacinį skundą, kuris kartu yra priemonė apeliaciniam procesui pradėti. Pažeista asmens teisė gali būti apginta teismine tvarka tik tuo atveju, jeigu suinteresuotas asmuo savo teisę į teisminę gynybą realizuoja laikydamasis įstatyme nustatytų sąlygų.

13. Asmens teisė kreiptis į teismą yra fundamentali ir pamatinė, todėl įstatyme nustatytas imperatyvus reikalavimas prieš kreipiantis į teismą sumokėti žyminį mokestį turi būti įgyvendinamas tokiu būdu, jog asmenys, kurių turtinė padėtis yra sunki ir kurie neišgali sumokėti žyminio mokesčio, taip pat turėtų galimybę realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, kad šių asmenų teisė kreiptis į teismą nebūtų nepagrįstai suvaržyta ar atimta. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas CPK yra nustatęs galimybę asmenims, dėl finansinių sunkumų neišgalintiems sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį, kreiptis į teismą su prašymu atleisti juos nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą.

14. Teismo galimybė atleisti asmenį nuo pareigos sumokėti dalį už jo teikiamą procesinį dokumentą mokėtino žyminio mokesčio yra nustatyta CPK 83 straipsnio 3 dalyje. Šioje nuostatoje nurodyta, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Aptariamoje nuostatoje taip pat nurodyta, kad prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir kad prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Taigi, pagrindas atleisti asmenį nuo pareigos sumokėti dalį už jo teikiamą procesinį dokumentą mokėtino žyminio mokesčio yra konstatuojamas tik tuo atveju, kai asmuo pakankamai pagrindžia, jog jo turtinė padėtis yra sudėtinga ir tai objektyviai kliudo jam įvykdyti pareigą sumokėti įstatyme nustatyto dydžio žyminį mokestį. Kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas prašymo iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo motyvus ir kartu su juo pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti visą įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei negali sumokėti viso, tai nuo kokios šio mokesčio dalies asmuo gali būti atleistas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-914/2008). Atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo institutas paprastai yra taikomas tuo atveju, kai nustatoma, kad asmens finansiniai sunkumai yra nuolatinio pobūdžio, kai byloje nėra duomenų, jog artimiausiu metu jo turtinė situacija gali pagerėti. Pagal aptariamą nuostatą asmuo gali būti atleistas nuo dalies, o ne nuo viso už teikiamą procesinį dokumentą mokėtino žyminio mokesčio (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-650-881/2022).

15. CPK 84 straipsnyje numatyta, kad teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą.

16. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu (žyminio mokesčio mokėjimo metu) bei tai, kiek tokia padėtis tęsis. Kai asmens turtinė padėtis kreipimosi į teismą metu yra komplikuota, tačiau yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku sunki turtinė būklė gali iš esmės pagerėti (pvz., per atitinkamą laikotarpį asmuo gaus (sukaups) reikiamą pinigų sumą), žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017; 2017 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1286-236/2017; 2022 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-570-933/2022).

17. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai laikosi ir tokios pozicijos, kad prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą padavusiam asmeniui tenka pareiga pateikti kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, kad asmens turtinė padėtis konkrečiu momentu neleidžia jam sumokėti viso ar dalies žyminio mokesčio už tam tikrą procesinį dokumentą, taip pat įrodymus, kad galutinio sprendimo toje byloje priėmimo dieną jis žyminį mokestį, net jei jo reikalavimai bus nepatenkinti, turės galimybę sumokėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017).

18. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, tam tikrais išimtiniais įstatyme aiškiai išvardytais atvejais asmuo gali būti ir visiškai atleidžiamas nuo pareigos mokėti žyminį mokestį. Tokių atvejų, kai į teismą besikreipiantiems asmenims nėra taikomas reikalavimas sumokėti žyminį mokestį, sąrašas yra pateiktas CPK 83 straipsnio 1 dalyje, taip pat tokia galimybė gali būti nustatyta kituose teisės aktuose, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme ir kt. Šios nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl kitais, įstatyme aiškiai neįvardytais atvejais asmenys negali būti visiškai atleidžiami nuo pareigos mokėti žyminį mokestį. Sunki asmens turtinė padėtis, kuria remiasi pareiškėjas šioje byloje prašydamas atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, įstatyme nėra nurodyta kaip pagrindas atleisti asmenį nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo. Ši aplinkybė, kaip minėta, gali sudaryti pagrindą atleisti asmenį tik nuo dalies žyminio mokesčio. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo žyminio mokesčio remiantis kitais CPK 83 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, todėl pareiškėjo argumentai dėl nuo viso už pareiškimą mokėtino žyminio mokesčio atleidimo yra atmestini.

19. Atskirajame skunde apeliantas remiasi ankstesniais teismų sprendimais, kuriais buvo visiškai atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau pastebėtina, kad apelianto nurodomos bylos nagrinėtos administracine tvarka pagal ABTĮ, kurio 37 straipsnis nustato teismui teisę atleisti asmenį visiškai ar iš dalies nuo pareigos sumokėti žyminį mokestį. Kita vertus, taip pat pažymėtina, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad kitose bylose buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas, neturi teisinės reikšmės šiai nagrinėjamai bylai, kadangi kiekvienoje byloje dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ar dėl jo atidėjimo yra sprendžiama individualiai pagal prašančio asmens prašymą, jame nurodytus argumentus bei pateiktus įrodymus.

20. Atskirajame skunde apeliantas ginčija ir pirmosios instancijos teismo nustatytą mokėtiną žyminio mokesčio sumą, t. y. 15 Eur. Visų pirma pastebėtina, kad ši mokėtina suma pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta sumažinant ją nuo 55 Eur, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši itin maža žyminio mokesčio suma negali būti vertinama kaip užkertanti galimybę pareiškėjui realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Vis dėlto, apeliantas kelia klausimą kokiais kriterijais pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 15 Eur nėra pernelyg didelė, nepakeliama našta, tačiau pats apeliantas neįvardina kokia konkreti žyminio mokesčio mokėtina suma atitiktų apelianto finansines galimybes. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad apelianto atskirajame skunde realių argumentų, kodėl apeliantas negalėtų sumokėti 15 Eur žyminio mokesčio, nėra pateikiama.

21. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad apeliantas gina viešąjį interesą, todėl turėtų būti atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

22. CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Taigi, kaip matyti iš normos turinio, nuo žyminio mokesčio valstybės ir savivaldybės institucijos ir / ar kiti asmenys atleidžiami ne bet kokiu atveju, o tik tada, kai šie subjektai pateikia ieškinį (priešieškinį), siekdami apginti viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesus. Savo ruožtu CPK 49 straipsnis papildomai išaiškina, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti būtent įstatymų numatytais atvejais, t. y. ne savo nuožiūra, o tada kai tokia teisė jiems sutekta teisės aktų.

23. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, prašydamas taikyti žyminio mokesčio mokėjimo lengvatas tuo pagrindu, jog ieškinys, pareiškimas ar skundas paduotas dėl viešojo intereso pažeidimo, privalo nurodyti įstatymą, suteikiantį šiam asmeniui teisę reikšti tokį ieškinį, paduoti tokį pareiškimą ar skundą, ir, jeigu ši teisė yra bendrojo pobūdžio, pagrįsti viešąjį interesą esant konkrečiam ginčijamam materialiajam teisiniam santykiui (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-66/2005). Iš nurodytų normų ir teismų praktikos sisteminės analizės darytina išvada, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą subjektas gali būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo tik esant dviejų sąlygų visetui: subjektas gina viešąjį, valstybės ir / ar savivaldybės interesą ir teisės aktai suteikia jam teisę tokį interesą ginti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-595-516/2015).

24. Proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 6 dalis). Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami tik įstatyme nurodyti asmenys. Nors šiuo atveju tokių asmenų sąrašas nėra baigtinis, tačiau tai nesuteikia pagrindo normą aiškinti plečiamai, į sąrašą įtraukiant ir fizinius asmenis. Fiziniai asmenys patys tiesiogiai viešojo intereso ginti negali, tačiau jiems yra suteikta galimybė ginti viešąjį interesą netiesiogiai – kreipiantis į atitinkamas institucijas, turinčias įgaliojimus ginti viešąjį interesą, pavyzdžiui prokuratūrą pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnį. Pareiškėjas neturi teisės ginti viešojo intereso, o klausimas ar šiuo atveju prokuroras turi taikyti viešojo intereso gynimo priemones sudaro šio ginčo dalyką, t.y. skundas dėl prokuroro nutarimo nelaikytinas pareiškimu, siekiant apginti viešąjį interesą. Skundo padavimo metu nėra nustatyta pareiškėjo teisė inicijuoti viešojo intereso gynimą, todėl šiuo atveju pareiškėjas nėra atleistas nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo pareiškėją sumokėti nurodyto dydžio žyminį mokestį.

25. Vertinant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad pagal byloje esančius duomenis, pareiškėjas, teikdamas prašymą atleisti arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, pateikė teismui tik duomenis apie prastą, ilgą laiką besitęsiančią turtinę padėtį bei kitose jo užvestose bylose taikytas nuostatas dėl žyminio mokesčio dalies atleidimo, kas nesuponuoja vertinimo, kad artimiausiu metu pareiškėjo turtinė padėtis ženkliai pagerės ir jis turės galimybę sumokėti atidėtą žyminio mokesčio dalį netolimoje ateityje, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės.

26. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nesudaro, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

apelianto (pareiškėjo) A. C. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti apeliantui (pareiškėjui) A. C. papildomą 7 dienų terminą, nuo šios nutarties kopijos gavimo dienos, 15 Eur žyminiam mokesčiui sumokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.