- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-31
- Bylos Nr.
- e2-1414-480/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00168-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Ieškinys patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Albina Rimdeikaitė (pirm.)
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- A. K., K. K.
dalyvaujant ieškovei R. M. ir jos atstovui advokatui D. M., atsakovui A. K., atsakovų A. K. ir K. K. atstovui advokatui L. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. patikslintą ieškinį atsakovams A. K. ir K. K. dėl preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, ir pagal atsakovų A. K. ir K. K. ieškinį ieškovei R. M. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) pripažinti negaliojančiu tarp R. M. bei A. K. ir K. K. sudarytos 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarios nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą; 2) pripažinti negaliojančiu tarp R. M. bei A. K. ir K. K. sudarytos 2016 m. rugsėjo 19 d. panaudos sutarties nutraukimą; 3) pripažinti pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi 2016 m. rugsėjo 19 d. tarp R. M. bei A. K. ir K. K. sudarytą preliminarią nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutartį dėl nurodytų pastatų pardavimo už 70 000 Eur kainą: pastato-administracinių patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-remonto dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pastato-remonto dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-praėjimo punkto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 4) atsisakius pripažinti negaliojančiu tarp R. M. bei A. K. ir K. K. sudarytos 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarios nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą ir pripažinti pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi 2016 m. rugsėjo 19 d. tarp R. M. bei A. K. ir K. K. sudarytą preliminarią nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutartį – priteisti iš atsakovų ieškovės naudai jos 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarios nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu sumokėtą 50 000 Eur sumą bei netesybas – 20 000 Eur dydžio baudą; 5) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Patikslintame ieškinyje nurodo, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. tarp ieškovės bei atsakovų buvo sudaryta preliminari nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovai įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d. už 70 000 Eur kainą parduoti ieškovei pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties 4.2 punktu šalys susitarė, kad ieškovė turi teisę pagal preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį priklausančius atlikti mokėjimus sumokėti dalimis sutartyje nustatyta tvarka bei terminais arba sumokėti visą sumą anksčiau laiko. Ieškovė sumokėjo atsakovams didžiąją dalį (daugiau nei 70 proc. sumos) pagal sutartį priklausančių mokėjimų, t. y. ieškovė, nepažeisdama preliminarioje pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytų terminų, dalimis sumokėjo 50 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovų iniciatyva, pastatų pirkimo–pardavimo sandorio tvirtinimas pas notarą buvo atidėtas iki ieškovė pilnai atsiskaitys su atsakovais. Pastatus pilnai valdyti ir naudoti atsakovai perleido ieškovei kitą dieną po preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo – 2016 m. rugsėjo 20 d.
Taip pat 2016 m. rugsėjo 19 d. tarp šalių buvo sudaryta panaudos sutartis, pagal kurią atsakovai perdavė ieškovei iki 2021 m. gruodžio 31 d. arba iki šalys visiškai įvykdys 2016 m. rugsėjo 19 d. tarp šalių sudaryta preliminaria pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus neatlygintinai valdyti ir naudoti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 2.5 punkte bei panaudos sutarties 2.2 punkte, be kita ko, nurodyta, kad ieškovei leidžiama iki pagrindinės pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo be atskiro atsakovų leidimo ar sutikimo nuomoti pastatus tretiesiems asmenims.
Ieškovė nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarios pirkimo–pardavimo bei panaudos sutarčių pagrindu valdo pastatus bei juos teisėtai nuomoja tretiesiems asmenims, savo lėšomis moka nekilnojamojo turto, valstybinės žemės nuomos bei visus komunalinius mokesčius, savo lėšomis apdraudžia pastatus, sudaro sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais bei įgyvendina kitas nekilnojamojo turto savininko teises bei pareigas. Ieškovė nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. yra faktinė pastatų savininkė, todėl yra teisinis pagrindas preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi.
2020 m. kovo 5 d. iš vieno savo nuomininkų ieškovė elektroniniu paštu buvo informuota apie iš atsakovų atstovo gautą pranešimą, kad tiek panaudos sutartis, tiek ieškovės su trečiaisiais asmenimis sudarytos pastatų nuomos sutartys atsakovų iniciatyva yra išregistruotos iš nekilnojamojo turto registro. Tarp šalių yra kilęs ginčas – ieškovė nori pasinaudoti savo preliminarioje pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta teise pilnai atsiskaityti su atsakovais bei oficialiai pas notarą įforminti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį anksčiau laiko, o atsakovai tai padaryti atsisako, preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu sumokėtos 50 000 Eur sumos negrąžina, bando neteisėtai, neturint tam jokio teisinio pagrindo nutraukti tiek preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, tiek panaudos sutartį, taip pat vykdo kitus neteisėtus veiksmus.
2019 m. spalio mėnesį ieškovė gavo atsakovų atstovės notarinį pranešimą, kad atsakovų su ieškove sudaryta preliminari pirkimo–pardavimo sutartis yra nutraukiama dėl neva tai esminio sutarties pažeidimo (laiku nesumokėtų įmokų), o 2019 m. gruodžio mėnesį iš atsakovų atstovės –pranešimą, kad atsakovų su ieškove sudaryta panaudos sutartis taip pat yra nutraukiama nuo 2020 m. sausio 2 d. taip pat dėl neva tai esminio sutarties pažeidimo (nesumokėtų valstybinės žemės nuomos bei nekilnojamojo turto mokesčių, taip pat dėl to, kad ieškovė neva tai neapdraudė patalpų, kaip reikalauja panaudos sutarties sąlygos). Atsakovai jau tris kartus buvo informuoti per notarą siunčiamais pranešimais, kad ieškovė ketina pasinaudoti savo preliminarioje pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta teise pilnai atsiskaityti su atsakovais bei oficialiai pas notarą įforminti su jais pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį anksčiau laiko, tačiau atsakovai neatvyksta pas notarą sudaryti pagrindinės pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties.
Ieškovė nuo pat preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo bei pastatų perdavimo jai valdyti ir naudotis pagrįstai tikėjosi ir manė, jog pastatai yra perduodami jai kaip jos turtas, o pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas pas notarą yra tik formalumas, būtinas nuosavybės teisei į pastatus įregistruoti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai su ieškove sudarytą preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį nutraukė, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo, tai reiškia, kad teismui atsisakius preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi bei atsisakius preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą pripažinti negaliojančiu, ieškovei turi būti grąžinta jos preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu sumokėta 50 000 Eur suma bei sumokėtos sutartyje nurodytos netesybos – 20 000 Eur dydžio bauda. Ieškovė savo patirtų nuostolių dydžio neįrodinėja, kadangi netesybų suma šalių yra iš anksto sutarta preliminarioje pirkimo–pardavimo sutartyje ir tai yra sutarties šalių laisvės principo išraiška.
Atsiliepimas
Atsakovai A. K. ir K. K. atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašo patikslintą ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodo, kad atsakovams jungtinės nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). 2016 m. rugsėjo 19 d. atsakovai pasirašė preliminarią sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo nupirkti nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), parduodamo turto kainą sumokant periodinėmis išmokomis. Šia sutartimi atsakovai įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d. sudaryti patalpų pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Tą pačią dieną su ieškove buvo sudaryta panaudos sutartis.
2016 m. rugsėjo 24 d. pranešimu ieškovei buvo pranešta, kad ji neįvykdė savo prievolės, numatytos preliminarios sutarties 4 punkte (sumokėti kainos dalį), todėl atsakovai nutraukia preliminarią sutartį dėl atsakovės kaltės ir reikalauja grąžinti patalpas ir su jomis susijusius dokumentus. Kadangi panaudos sutartis buvo sudaryta tik todėl, kad šalys buvo sudariusios 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarią nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutartį, nutraukus preliminarią sutartį, neliko jokio pagrindo atsakovei toliau neatlygintinai naudotis nekilnojamu daiktu , o tas daiktas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas pačiam panaudos davėjui. 2019 m. gruodžio 2 d. pranešimu apie panaudos sutarties nutraukimą atsakovai nutraukė su ieškove 2016 m. rugsėjo 19 d. sudarytą panaudos sutartį nuo 2020 m. sausio 2 d.
Šalies argumentai
Kadangi ieškovė ieškinyje nenurodo, kokiais pagrindais prašo pripažinti negaliojančiais preliminarios ir panaudos sutarčių nutraukimą, tai suvaržo atsakovų galimybę gintis nuo pareikštų reikalavimų, todėl atsakovai nurodė, kad neturi galimybės pateikti platesnius atsikirtimus į reikalavimus pripažinti negaliojančiais preliminarios ir panaudos sutarčių nutraukimą. Ieškovė neįvykdė preliminarios sutarties 4 punkte numatytų įsipareigojimų ir būtent todėl 2019 m. rugsėjo 24 d. pranešimu atsakovai nutraukė preliminarią sutartį.
Ieškovė ieškinį šioje byloje pareiškė tik 2020 m. kovo 20 d., t. y. praėjus pusei metų po preliminarios sutarties nutraukimo ir tik po to, kai ieškovė gavo atsakovų ieškinį dėl iškeldinimo. Iš tokio ieškovės elgesio galima daryti išvadą, kad pusę metų ieškovė nelaikė, jog preliminarios sutarties nutraukimas pažeidžia jos teises ir ieškinį šioje byloje pareiškė tik dėl to, kad apsigintų nuo atsakovų reikalavimo dėl iškeldinimo.
Preliminari sutartis su ieškove nutraukta 2019 m. rugsėjo 24 d. pranešimu, o ieškovė pranešimus apie ketinimą pasinaudoti preliminarioje pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta teise pilnai atsiskaityti su atsakovais bei oficialiai pas notarą įforminti su jais pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį anksčiau laiko siuntė atsakovams 2019 m. spalio 2 d., 2019 m. spalio 18 d. ir 2020 m. vasario 3 d., t. y. jau po to, kai preliminari sutartis buvo nutraukta, todėl 2019 m. rugsėjo 24 d. pranešimu atsakovams nutraukus preliminarią sutartį, ieškovė neteko preliminarioje sutartyje nustatytos teisės pilnai atsiskaityti su atsakovais bei pas notarą įforminti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį anksčiau laiko.
Vien ta aplinkybė, kad sudarius preliminarią sutartį buvo pasirašyta ir panaudos sutartis, ir ieškovei perduoti pastatai, jų raktai bei automatinių vartų atidarymo valdymo pultelis, bei pastatų nuosavybės ir kiti dokumentai, nesudaro pagrindo išvadai, kad šalys sudarė pagrindinę sutartį. Preliminarioje sutartyje aiškiai išreikšta šalių valia pagrindinę sutartį sudaryti ateityje, po to, kai ieškovė visiškai atsiskaitys už perkamus pastatus su atsakovais. Jeigu šalys būtų norėjusios sudaryti pagrindinę sutartį, nebuvo jokių kliūčių ją sudaryti 2016 m. rugsėjo 19 d., todėl pagrindinės sutarties nesudarymas tik patvirtina, kad šalys neturėjo tikslo iš karto sudaryti pagrindinę sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-7920-1085/2020, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi buvo sujungta su Kauno apygardos teismo civiline byla Nr. e2-1414-480/2020, prijungiant civilinę bylą Nr. e2-7920-1085/2020 prie civilinės bylos Nr. e2-1414-480/2020, buvo priimtas A. K. ir K. K. ieškinys, kuriuo prašoma pripažinti nutraukta 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarią nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutartį, įpareigoti R. M. perduoti A. K. ir K. K. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), jų dokumentus ir raktus.
Ieškinyje nurodoma, kad A. K. ir K. K. jungtinės nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). 2016 m. rugsėjo 19 d. su R. M. buvo sudaryta preliminari nekilnojamo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutartis, kuria buvo susitarta ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d. sudaryti patalpų pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Patalpos su jomis susijusiais dokumentais buvo perduotos R. M.. Preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 4 punkte R. M. įsipareigojo sumokėti po 10 000 Eur iki 2017 m. spalio 1 d., 2018 m. spalio 1 d., 2019 m. spalio 1 d., 2020 m. spalio 1 d., 2021 m. spalio 1 d. Šie įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, todėl sutartis dėl R. M. kaltės buvo nutraukta, taip pat buvo pareikalauta grąžinti patalpas ir su jomis susijusius dokumentus.
2016 m. rugsėjo 19 d. tarp šalių buvo sudaryta panaudos sutartis, kuria A. K. ir K. K., kaip panaudos davėjai, perdavė R. M., kaip panaudos gavėjai, laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudotis panaudos davėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis negyvenamomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini). R. M. pagal panaudos sutartį nevykdė įsipareigojimo apdrausti patalpas 2018–2019 m., taip pat nesumokėjo nekilnojamojo turto mokesčio už 2018 m. Kadangi panaudos sutartis buvo sudaryta todėl, kad šalys buvo sudariusios 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarią nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutartį, taigi nutraukus preliminarią sutartį, neliko jokio pagrindo R. M. toliau neatlygintinai naudotis nekilnojamu daiktu, o tas daiktas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas pačiam panaudos davėjui, todėl 2019 m. gruodžio 2 d. pranešimu informuota apie panaudos sutarties nutraukimą.
Nutraukus preliminarią ir panaudos sutartis, neliko teisėto pagrindo valdyti patalpas, todėl patalpos turėjo būti grąžintos A. K. ir K. K. perduodant patalpų dokumentus ir raktus. R. M. ne tik neįvykdė šios pareigos, bet ir piktybiškai atsisako grąžinti A. K. ir K. K. nuosavybės teise priklausančias patalpas, nuo 2020 m. sausio 2 d. neteisėtai valdo patalpas.
Atsiliepimas
R. M. atsiliepimu į A. K. ir K. K. ieškinį prašo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be tapačių aplinkybių, kurias nurodo ieškinyje, atsiliepime į ieškinį taip pat nurodo, kad preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties bei panaudos sutarties nutraukimą atsakovė ginčija savo ieškiniu prašydama ne tik pripažinti preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, bet ir pripažinti negaliojančiu panaudos sutarties bei preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą.
A. K. ir K. K. kartu su ieškiniu teismui pateikė AB „Lietuvos draudimas“ raštą, kuriame nurodyta, kad patalpų draudimo sutartis laikotarpiui nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d. nebuvo apmokėta ir pratęsta. Atsakovė nėra gavusi iš A. K. ir K. K. jokios informacijos apie šios draudimo sutarties neapmokėjimą. Taigi ši draudimo sutartis liko neapmokėta dėl A. K. ir K. K. kaltės, kadangi A. K. ir K. K. nepateikė R. M. gautos informacijos apie draudimo sąskaitos apmokėjimą. Taip pat A. K. ir K. K. ieškinyje nurodo, kad R. M. nesumokėjo nekilnojamojo turto mokesčio už 2018 m., kuris turėjo būti mokamas iki 2019 m. vasario 15 d., tačiau nutyli faktą, kad nekilnojamojo turto mokestį už 2018 m. R. M. sumokėjo grynaisiais pinigais A. K. tėvo sutuoktinei ir A. K. ir K. K. atstovei D. K..
Pažymėjo, kad dėl R. M. su nuomininkais sudarytų nuomos sutarčių negaliojimo nebuvo priimtas joks teismo sprendimas ir šių nuomos sutarčių šalys nėra nutraukusios, todėl A. K. ir K. K. nepagrįstai teigia, kad R. M. pastatus nuomoja neteisėtai.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovės R. M. patikslintas ieškinys atsakovams A. K. ir K. K. tenkintinas iš dalies, atsakovų A. K. ir K. K. ieškinys ieškovei K. M. tenkintinas iš dalies
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių ir jų atstovų paaiškinimais nustatyta, kad atsakovams A. K. ir K. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso statiniai: pastatas-administracinis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-remonto dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai-kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), pastatas-remonto dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-praėjimo punktas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai-kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (toliau visi kartu nekilnojamojo turto objektai – pastatai). Ši nekilnojamąjį turtą A. K., atstovaujamas A. K., 2016 m. rugsėjo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo iš V. K., kuriam atstovavo įgaliotinė R. M.. Kaip nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje (jos 2.11 punktas), pardavėjas nėra žemės sklypų, ant kurių stovi pastatai, savininkas; juos valdo nuomos teise.
2016 m. rugsėjo 19 d. tarp ieškovės R. M. ir atsakovų A. K. ir K. K. buvo sudaryta Preliminari (pastaba: taip nurodoma dokumente ir taip šią sutartį šalys įvardija savo procesiniuose dokumentuose, nors pagal CK 6.165 straipsnį yra preliminarioji sutartis) nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – preliminarioji sutartis), pagal kurią atsakovai įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d. už 70 000 Eur parduoti ieškovei pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Preliminariosios sutarties 2.5 punktu šalys sutarė, kad ieškovė nuo šios sutarties pasirašymo momento iki pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo savo nuožiūra neatlygintinai naudotųsi turtu, ji prižiūrėtų, savo lėšomis mokėtų visus mokesčius (įskaitant, tačiau neapsiribojant nekilnojamojo turto bei valstybinės žemės nuomos mokestį), savo lėšomis turtą apdraustų ir be atskiro atsakovų leidimo ar sutikimo jį nuomotų tretiesiems asmenims. Šalys sutarė, kad ieškovė pagal šią sutartį su atsakovais atsiskaito grynais pinigais arba bankiniu pavedimu tokia tvarka ir terminais: šios sutarties pasirašymo metu sumoka 20 000 Eur, iki 2017 m. spalio 1 d. – 10 000 Eur, iki 2018 m. spalio 1 d. – 10 000 Eur iki 2019 m. spalio 1 d. – 10 000 Eur iki 2017 m. spalio 1 d. – 10 000 Eur iki 2017 m. spalio 1 d. – 10 000 Eur (preliminariosios sutarties 4 punktas). Numatė, kad ieškovė turi teisę pagal šią sutartį priklausančius mokėjimus sumokėti dalimis šios sutarties 4 punkte nustatyta tvarka bei terminais arba sumokėti visą sumą anksčiau laiko.
2019 m. rugsėjo 19 d. tarp ieškovės R. M. (toliau – ieškovė) ir atsakovų A. K. ir K. K. (toliau abu kartu – atsakovai) buvo sudaryta panaudos sutartis (toliau – panaudos sutartis), pagal kurią A. K. ir K. K. perdavė R. M. iki 2021 m. gruodžio 31 d. arba iki šalys visiškai įvykdys 2016 m. rugsėjo 19 d. tarp šalių sudaryta preliminaria pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus neatlygintinai valdyti ir naudoti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (panaudos sutarties 4.1 punktas). Šalys sutarė, kad R. M. leidžiama iki pagrindinės pastatų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo be atskiro atsakovų leidimo ar sutikimo nuomoti pastatus tretiesiems asmenis (panaudos sutarties 2.2 punktas). Ieškovė įsipareigojo savo lėšomis šios sutarties galiojimo laikotarpiu apdrausti patalpas, taip pat savo lėšomis mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį bei nekilnojamojo turto mokestį (panaudos sutarties 3.3 punktas). Šalys patvirtino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.629–6.643 turinys išaiškintas (panaudos sutarties 5.2 punktas).
2019 m. rugsėjo 24 d. notariniu pranešimu atsakovai, atstovaujami D. K., informavo ieškovę, kad 2019 m. rugsėjo 19 d. tarp šalių sudaryta preliminari sutarties nutraukiama dėl esminio sutarties pažeidimo – t. y. ieškovei neįvykdžius savo prievolės, numatytos sutarties 4 punkte – laiku sumokėti kainos dalį. Ieškovė patvirtina, kad šį pranešimą gavo 2019 m. spalio mėnesį. 2019 m. spalio 2 d. ieškovė per notarų biurą išsiuntė atsakovams atsakymą, kuriame nurodė, kad atsakovų pranešimas (notarinio registro Nr. 19KU-3327) yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, o ieškovės (pirkėjos) sutartinės prievolės yra įvykdytos tinkamai ir nepažeidžiant sutarties 4 punkte numatytų terminų.
2019 m. gruodžio mėnesį ieškovė gavo atsakovų atstovės D. K. 2019 m. gruodžio 2 d. pranešimą, kad tarp šalių sudaryta panaudos sutartis taip pat yra nutraukiama nuo 2020 m. sausio 2 d. dėl esminio sutarties pažeidimo, t. y. nesumokėtų valstybinės žemės nuomos bei nekilnojamojo turto mokesčių, taip pat dėl to, kad ieškovė neapdraudė patalpų, kaip to reikalauja panaudos sutarties sąlygos.
2019 m. gruodžio 5 d. atsakyme į 2019 m. gruodžio 2 d. pranešimą apie panaudos sutarties nutraukimą ieškovė R. M. nurodo, kad patalpos visą panaudos sutarties galiojimo laikotarpį buvo ir yra apdraustos draudimo bendrovėje „Lietuvos draudimas“, valstybinės žemės nuomos mokestis tiek už ankstesnius laikotarpius, tiek už 2019 m. laikotarpį taip pat nustatyta tvarka ir terminais pilnai sumokėtas, tiek preliminarios, tiek panaudos sutarties sąlygos nėra pažeistos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo nutraukti panaudos sutartį anksčiau termino. Kaip nurodyta pranešime, ieškovė pateikė: verslo draudimo liudijimo (duomenys neskelbtini) kopiją, 2019 m. rugsėjo 29 d. mokėjimo Nr. 905 kopiją, patvirtinančią verslo turto draudimo įmokos sumokėjimą, fizinio asmens valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijos kopiją ir 2019 m. lapkričio 11 d. mokėjimo Nr. 2 kopiją, kuri patvirtina valstybinės žemės nuomos mokesčio sumokėjimą.
2019 m. gruodžio 16 d. užklausimu atsakovų atstovė kreipėsi į ieškovę, prašydama pateikti dokumentus, patvirtinančius patalpų draudimą, valstybinės žemės nuomos mokesčio ir nekilnojamojo
turto mokesčio sumokėjimą nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. Ieškovė 2019 m. gruodžio 27 d. raštu pateikė atsakovams, jų atstovei atsakymą ir jų prašomas verslo draudimo liudijimų bei nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos kopijas. 2020 m. sausio 27 d. ieškovė pateikė atsakovams, jų atstovei dar vieną pranešimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo bei nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos pateikimo, kuriuo atsakovus informavo apie įstatymų nustatyta tvarka bei terminais sumokėtą nekilnojamojo turto mokestį už 2019 m. mokestinį laikotarpį bei pateikė parengtą 2019 m. nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją, nurodydama atsakovams ją pasirašyti ir ne vėliau kaip iki 2020 m. vasario 15 d. pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai, kadangi ieškovė neturi teisės tai padaryti už atsakovus.
2019 m. spalio 2 d., 2019 m. spalio 18 d. ir 2020 m. vasario 5 d. per notarą siunčiamais pranešimais ieškovė informavo atsakovus ir jų atstovę, kad ketina pasinaudoti savo preliminariojoje sutartyje nustatyta teise pilnai atsiskaityti su atsakovais bei oficialiai pas notarą įforminti su jais pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį anksčiau laiko.
2020 m. vasario 4 d. pranešimu, adresuotu N. V., R. D. ir UAB „A.“, atsakovų atstovas informavo pastatų patalpose įsikūrusius nuomininkus apie nutrauktas preliminariąją ir panaudos sutartis, panaikintą R. M. išduotą perįgaliojimą, kuri neturi jokios teisės atstovauti A. K., neturi teisės rinkti nuomos mokesčio iš patalpose įsikūrusių nuomininkų ir atsakovų pasirengimą sudaryti patalpų nuomos sutartis. Atsakydama į tokį pranešimą 2020 m. vasario 11 d. rašte ieškovė nurodė, kad sulaukus dar vieno nepagrįsto pranešimo, reikalaujančio jos nuomininkų mokėti nuomos mokestį ne jai, kaip teisėtai patalpų nuomotojai, o atsakovams, vykdantiems savavaldžiavimo požymių turinčius nusikalstamus veiksmus, ji savo ruožtu šią informaciją nedelsiant perduos teisėsaugos institucijoms. 2020 m. kovo 5 d. raštu atsakovų atstovas dar kartą pareikalavo mokėti nuomos mokestį ne ieškovei, bet patalpų savininkams – atsakovams.
Pažymėtina, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika, aiškinanti materialiosios teisės normas, reglamentuojančias preliminariosios sutarties institutą, yra pakankamai išplėtota. Joje konstatuota, kad preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Pažymėtina, kad šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, jog kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK6.165 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2020; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020). Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad preliminariosios sutarties pažeidimo santykius reglamentuoja CK 6.165 straipsnio 4 dalis, o teismas, taikydamas nurodytą teisės normą, vadovaujasi CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2007; 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011; kt.).
Preliminariajai sutarčiai netaikytinos bendrosios sutarčių nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo reglamentuojančios teisės normos, įtvirtintos CK 6.217 straipsnyje. Ši teisės norma taikytina tais atvejais, kai yra sudaryta pagrindinė sutartis. Kadangi preliminariosios sutarties objektas yra kitos – pagrindinės – sutarties sudarymas, tai preliminariosios sutarties šalies pareiškimas apie preliminariosios sutarties nutraukimą (pabaigą) laikytinas atsisakymu sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016). Sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, reikia nustatyti, ar buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį. Tai, ar pagrįstai atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį, yra vertinamoji sąvoka, priklausanti nuo konkrečių bylos aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybę, kad atsakovai atsisakė ketinimo sudaryti pagrindinę sutartį ir pranešė ieškovei apie preliminariosios sutarties nutraukimą, motyvuodami tuo, kad ieškovė neįvykdė savo prievolės, numatytos preliminariosios sutarties 4 punkte – laiku sumokėti kainos dalį. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad preliminariosios sutarties 4 punktas aiškiai reglamentavo ieškovės (pirkėjo) atsikaitymo tvarką bei terminus, 2019 m. rugsėjo 24 d. per notarą siųstame pranešime taip pat aiškiai nurodyta, kad preliminarioji sutartis nutraukiama dėl esminio sutarties pažeidimo – t. y. ieškovei neįvykdžius savo prievolės, numatytos sutarties 4 punkte – laiku sumokėti kainos dalį, tačiau tarp šalių vykusiame (aukščiau aptartame) susirašinėjime nurodytu aspektu jokių duomenų nėra pateikiama.
Tik iš atsakovų atstovo užduodamų klausimų ir ieškovės atsakymų į juos 2020 m. rugsėjo 21 d. vykusiame teismo posėdyje galima daryti išvadą, kad viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių buvo nutraukta preliminarioji sutartis, buvo tai, kad ieškovė nesumokėjo įmokų šalių sutartais terminais: iki 2017 m. spalio 1 d. – 10 000 Eur, iki 2018 m. spalio 1 d. – 10 000 Eur, iki 2019 m. spalio 1 d. – 10 000 Eur. Tuo tarpu ieškovės pateiktos preliminariosios sutarties 4 punkto lentelėje yra keturi įrašai apie pinigų sumokėjimo datas ir pardavėjo parašai. Tarp šalių nėra ginčo, kad preliminariosios sutarties pasirašymo metu, t. y. 2016 m. rugsėjo 19 d., ieškovė atsakovui sumokėjo 20 000 Eur ir prie nurodytos datos yra pardavėjo, t. y. atsakovo A. K., parašas (CPK 187 straipsnis). Atsakovų atstovui teigiant, kad kitų trijų sutartyje nurodytų įmokų (2017 m. balandžio 4 d. – 10 000 Eur, 2017 m. spalio 6 d. – 10 000 Eur ir 2018 m. sausio 12 d. – 10 000 Eur) atsakovas A. K. negavo ir parašai nėra A. K., kas ir vizualiai matyti, atsikirsdama į tai ieškovė paaiškino, kad vieną kartą atnešusi pinigus ir sutartį į K. namus, juos padavė D. K., kuri sutartį grąžino su parašu, o kitus du kartus pinigus pasirašytinai perdavė A. K. atstovui, tėvui A. K.. Tačiau atsakovų atstovo pateikti lėktuvų bilietai liudija, kad A. K. 2017 m. balandžio 2 d. išvyko į Ispaniją ir grįžo 2017 m. balandžio 17 d., 2017 m. spalio 3 d. išvyko į Ispaniją ir grįžo 2017 m. spalio 17 d., taigi preliminariojoje sutartyje nurodytomis datomis, t. y. nei 2017 m. balandžio 4 d, nei 2017 m. spalio 6 d. A. K. Lietuvoje nebuvo. Dėl sveikatos būklės nepavykus teismo posėdyje liudytoja apklausti D. K., teismas vadovaujasi CPK 192 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka duotais jos parodymais. 2020 m. lapkričio 20 d. notariškai patvirtintuose parodymuose D. K. nurodo, kad 2017 m. balandžio 4 d. jos taip pat nebuvo Lietuvoje, nes kartu su vyru 2017 m. balandžio 2 d. buvo išvykusi į Ispaniją ir grįžo 2017 m. balandžio 6 d. Atsakydama į tai, R. M. paaiškino, kad sutartyje galėjo būti neteisingai nurodytos pinigų grąžinimo datos. Teismas pažymi, kad nors pagal A. K. ir R. M. paaiškinimus atsakovų šeima draugavo su R. M. dukros tėvu V. K., atsakovai yra ieškovės dukros krikšto tėvai (kas leidžia teigti, kad šalių santykiai buvo artimi), tačiau tai neteikia pagrindo išvadai, jog piniginių lėšų perdavimas sutartyje nustatytomis sąlygomis ne sutartyje nurodytam asmeniui gali būti pateisinamas. Be to, kaip nustatyta teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, 2017 m. balandžio 19 d. Kauno apylinkės teisme ieškovė buvo pareiškusi ieškinį atsakovui V. K. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo (CPK 179 straipsnio 3 dalis, Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-14561-924/2017), kas liudija, kad tuo metu ieškovės santykiai su V. K. jau nebuvo draugiški, o pagal liudytojos D. K. parodymus, jos šeima draugavo su V. K., todėl pakankamai tikėtina, kad 2017–2018 m. ieškovė ir K. šeima buvo tik kaimynai. Teismo vertinimu, ieškovė nesilaikiusi preliminariojoje sutartyje numatyto reikalavimo sumokėti įmokos sumą pardavėjui pasirašytinai, kartu prisiėmė riziką dėl tokio susitarimo įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Pastebėtina, kad kaip ji pati nurodė, ieškovė yra daugiau nei 10 m. praktikuojanti teisininkė. Pateikusi sutartį, kurios 4 punkte yra keturi pardavėjo parašai, bylos nagrinėjimo metu pati ieškovė pripažino, kad trys parašai nėra A. K. (CPK 187 straipsnis). Pati nagrinėjama situacija leidžia teigti, kad rašysenos ekspertizės paskyrimas, būtų tik procesą vilkinantis veiksmas.
Teismas, įvertinęs aukščiau ištirtus rašytinius įrodymus, šalių, jų atstovų paaiškinimus, liudytojos parodymus, iš jų visumos nustatė, kad šalys pripažįsta, jog preliminariosios sutarties 4 punkte esantys trys pardavėjo parašai (2017 m. balandžio 4 d., 2017 m. spalio 6 d. ir 2018 m. sausio 12 d.) nėra atsakovo A. K. ir laiko tą aplinkybę nustatyta (CPK 185 straipsnis). Teismo vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad ieškovė buvo finansiškai pajėgi sumokėti preliminariojoje sutartyje nurodytas įmokų sumas ir jas realiai perdavė. Pastebėtina, ieškovė tik paaiškino, jog per metus sutaupiusi 10 000 Eur, tą sumą grynais perduodavo atsakovui. Tačiau šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai). Pažymėtina ir tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą liudija, kad R. M. iš viso 2018 m. turėjo 3 036,56 Eur draudžiamųjų pajamų, 2019 m. – 3 972,71 Eur. Be to, pateikti alternatyvūs ieškovės reikalavimai leidžia teigti, kad ir pati ieškovė nėra tikra savo reikalavimų pagrįstumu.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ieškovė neįgyvendino preliminariosios sutarties 4 punkto sąlygų ir todėl atsakovai teisėtai ją nutraukė, atsisakydami sudaryti pagrindinę sutartį. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Teismo vertinimu, atsakovų A. K. ir K. K. ieškinio (priešieškinio) reikalavimas pripažinti nutraukta 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminariąją nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutartį, dėl aukščiau išdėstyto (pripažinus, kad atsakovai teisėtai ją nutraukė, atsisakydami sudaryti pagrindinę sutartį), yra perteklinis, todėl atmestinas.
Pažymėtina, kad preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu – consensus ad idem (iš lot. šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė). Siekiant šias sutartis atskirti, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, t. y. aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2012; kt.). Svarbios yra ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu, kitokiais šalių veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010). Pažymėtina, jeigu šalių ketinimai nesutampa, svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009).
Pagal nuoseklią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką preliminarioji sutartis – organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Tai pagrindinis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties. Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra. Toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą.
Pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; ir kt.).
Nagrinėjamu atveju 2016 m. rugsėjo 19 d. sudaryta sutartis visiškai atitinka preliminariosioms sutartims būdingus bruožus: išreikštas aiškus šalių susitarimas ateityje (pagal 5 punktą, ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d.) sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, kuri bus patvirtinta notariškai (sutarties 11 punktas); sutartyje yra aptartos visos būtinosios būsimos pagrindinės sutarties sąlygos: konkrečiai įvardintas prikimo–pardavimo sutarties objektas – turtas (sutarties 1 punktas), jo kaina (sutarties 1 punktas), kitos pagrindinės sutarties sąlygos, šalių įsipareigojimai (sutarties 3, 4 punktai); nustatytas terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis – iki 2021 m. gruodžio 31 d.; be to, sutartis, kaip reikalaujama, sudaryta rašytine forma. Šalių valia sudaryti ateityje pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį yra aiškiai išreikšta. Ją taip pat patvirtina ne tik faktai, kad buvo nustatytas terminas iki kada pagrindinė sutartis turi būti sudaryta, tačiau ir tai, kad iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ieškovė turi sumokėti visą perkamo turto kainą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į ikisutartinių teisinių santykių ypatumus bei įvertinus šalių valią preliminariosios sutarties sudarymo metu, pastatų perdavimas ieškovei, sudaryta panaudos sutartus, atsakovų sutikimas iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo leisti ieškovei turtą (pastatus) be jų atskiro leidimo ar sutikimo nuomoti tretiesiems asmenims, dalies kainos sumokėjimas, nelemia sudarytos sutarties kvalifikavimo kaip pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties.
Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas pripažinti pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi 2016 m. rugsėjo 19 d. tarp R. M. bei A. K. ir K. K. sudarytą preliminariąją nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutartį, kurią teismas pripažįsta teisėtai nutraukta, negali būti tenkinamas ir todėl atmetamas (CPK 185 straipsnis).
Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, pardavėjas netenka teisinio pagrindo disponuoti jam perduotais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2011; kt.). Atsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo praktiką, į faktines byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovai turi grąžinti iš ieškovės preliminariosios sutarties pasirašymo metu (2016 m. rugsėjo 19 d.) gautą 20 000 Eur sumą (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys), todėl ši suma priteistina iš atsakovų ieškovei. Įvertinus tai, kad ieškovė nevykdė savo prievolės, numatytos preliminariosios sutarties 4 punkte – laiku sumokėti kainos dalį, ir teismui konstatavus, kad atsakovai teisėtai ją nutraukė, atsisakydami sudaryti pagrindinę sutartį, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovų sutarties 6.2 punkte numatytą 20 000 Eur baudą atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 185 straipsnis).
Po preliminariosios sutarties nutraukimo, atsakovų atstovė D. K. 2019 m. gruodžio 2 d. pranešimu informavo ieškovę, kad tarp šalių sudaryta panaudos sutartis taip pat yra nutraukiama nuo 2020 m. sausio 2 d. dėl esminio sutarties pažeidimo, t. y. nesumokėtų valstybinės žemės nuomos bei nekilnojamojo turto mokesčių, taip pat dėl to, kad ieškovė neapdraudė patalpų, kaip to reikalauja panaudos sutarties sąlygos.
Šalis, siekianti CK 6.641 straipsnio pagrindu vienašališkai nutraukti panaudos sutartį, turi įrodyti, kad kita šalis sutarties nevykdo arba ją vykdo netinkamai (egzistuoja CK 6.641 straipsnyje įtvirtinti sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindai), tačiau neprivalo pagrįsti, kad panaudos sutarties pažeidimas yra esminis (atitinka bent vieną iš CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų). Atitinkamai teismas, spręsdamas dėl panaudos sutarties nutraukimo, turi nustatyti, ar sutartis buvo pažeista, tačiau neprivalo vertinti, ar toks pažeidimas kvalifikuotinas kaip esminis pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas. Tokios pozicijos laikomasi nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008, 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-641-313/2015).
Kaip jau minėta, sudarydamos panaudos sutartį šalys patvirtino, kad CK 6.629–6.643 straipsnių turinys išaiškintas (panaudos sutarties 5.2 punktas). Ieškovė įsipareigojo savo lėšomis šios sutarties galiojimo laikotarpiu apdrausti patalpas, taip pat savo lėšomis mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį bei nekilnojamojo turto mokestį (panaudos sutarties 3.3 punktas).
Apie sutarties nutraukimą ieškovė buvo informuota per notarą siųstu pareiškimu (CK 6.642 straipsnio 2 dalis). Kaip patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, ieškovė panaudos sutartyje nustatytos pareigos apdrausti patalpas, mokėti mokesčius tinkamai nevykdė (CK 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl atsakovai turėjo teisę vienašališkai nutraukti panaudos sutartį ir neprivalo pagrįsti, kad panaudos sutarties pažeidimas buvo esminis. 2019 m. lapkričio 23 d. AB „Lietuvos draudimas“ raštas Nr. 10.3.3–11 liudija, kad sutartis Nr. 443340491 galiojo nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 23 d. Mokėtojas – R. M.. Sutartis Nr. 443340491 laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d. nebuvo apmokėta ir pratęsta. Ieškovės kitais įrodymais nepagrįsti paaiškinimai apie šios draudimo sutarties neapmokėjimą, kad AB „Lietuvos draudimas“ jai paaiškino, jog informacija apie šios draudimo sutarties apmokėjimą bei priminimai apmokėti sąskaitą buvo siunčiami paštu atsakovų gyvenamosios vietos adresu bei A. K. telefonu sms žinute, bet ne ieškovei, kuri ilgą laiką iki tol drausdavo patalpas ir apmokėdavo visas draudimo sutarčių įmokas, leidžia spręsti tik apie pačios ieškovės nepakankamą rūpestingumą, nes draudimo pareigą ji prisiėmė panaudos sutartimi, iki tol ją vykdė ir pasibaigus draudimo laikotarpiui, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo pasidomėti draudimo sutarties pratęsimu, bet ne apie atsakovų kaltę nepateikiant informacijos apie draudimo sąskaitos apmokėjimą. 2019 m. balandžio 1 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, kad nekilnojamojo turto mokestį už 2018 m. sumokėjo D. K.. Ieškovės aiškinimas, kad tąkart ji paprašė D. K. padaryti pavedimą sumokant nekilnojamojo turto mokestį už 2018 m. ir perdavė jai pinigus nekilnojamojo turto mokesčiui sumokėti, byloje esančiais įrodymais nepagrįstas. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsakovai turėto teisę vienašališkai nutraukti panaudos sutartį, apie jos nutraukimą ieškovę įspėjo, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti panaudos sutarties nutraukimą neteisėtu bei tenkinti tokį ieškovės reikalavimą (CPK 185 straipsnis).
Teismui aukščiau konstatavus, kad preliminarioji ir panaudos sutartys nutrauktos teisėtai ir atmetus ieškovės R. M. reikalavimus dėl šių sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtais, atmetus ieškovės reikalavimą dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi, ieškovė neteko bet kokio teisėto pagrindo valdyti pastatus, todėl jos pareiga grąžinti atsakovams A. K., K. K. minėtų sutarčių pagrindu jai perduotus pastatus, dokumentus. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tik panaudos sutarties 1.1 punkte yra nurodyta, jog panaudos davėjas (t. y. atsakovai) šia sutartimi perduoda panaudos gavėjui (t. y. ieškovei) laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis panaudos davėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis adresu: (duomenys neskelbtini), ir išvardijami pastatai, tačiau į bylą nėra pateikta jokių kitų įrodymų (pavyzdžiui, perdavimo–priėmimo akto), liudijančių apie faktinį pastatų, patalpų ir su jais susijusių dokumentų perdavimą ieškovei. Ieškovės kartu su ieškiniu, o taip pat su atsiliepimu į A. K. ir K. K. ieškinį (priešieškinį) pateikti priedai liudija, kad ieškovė turi Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylą, adresu (duomenys neskelbtini); segtuvą: (duomenys neskelbtini) nuosavybės dokumentus ((duomenys neskelbtini)); o taip pat turi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2016 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 8VĮ-1198-(14.8.2.) „Dėl 2004 m. vasario 12 d. valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties Nr. N19/2004-0025 pakeitimo ir vertės paskaičiavimo“; 2016 m. spalio 20 d. Nr. 8SŽN-354-(14.8.55) Susitarimą „Dėl 2004 m. vasario 12 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2004-0025 pakeitimo“. 2020 m. kovo 25 d. UAB „A.“ rašte „Dėl nuomos sutarties sąlygų vykdymo“ nurodyta, kad tarp UAB „A.“ ir R. M. yra sudaryta 2019 m. rugpjūčio 2 d. nekilnojamojo daikto nuomos sutartis, kuri galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d., tačiau dėl nuolat gaunamų pranešimų iš pastatų savininkų ir jų atstovų, nuo 2020 m. kovo 1 d. nuomos mokestis nuomotojai R. M. nemokamas ir mokėjimas bus atnaujintas nuomotojai pateikus teismo sprendimą ar nutartį. Antstolės S. V. 2020 m. gegužės 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 2 yra konstatuota, kad R. M. turi patalpų (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos registro Nr. 19/22879 originalą. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad pastate-remonto dirbtuvėse, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (ant pastato pažymėti skaičiai 1, 2, 3), veiklą vykdo UAB „A.“, kurios direktorės pavaduotoju prisistatęs J. R. pasakė, kad su K. nėra sudaręs jokių patalpų nuomos sutarčių, nuomos sutartį 2019 m. rugpjūčio 2 d. yra sudaręs su R. M., jai moka ir komunalinius mokesčius, jei kyla kokių problemų – taip pat bendrauja su R. M.. Pastate-remonto dirbtuvėse, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (ant pastato pažymėta skaičiai 4-5), vykdantis automobilių remonto veiklą asmuo, prisistatęs N. V., pasakė, kad nuo 2016 m. spalio 1 d. patalpų nuomos sutartį yra sudaręs su R. M., jai visada mokėjo komunalinius mokesčius, tačiau 2020 m. kovo 13 d. pasirašė patalpų nuomos sutartį su A. ir K. K. įgaliotu asmeniu D. K.. Pastate-remonto dirbtuvėse, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (ant pastato pažymėta skaičius 6), vykdantis veiklą R. D. kalbėjosi telefonu, pasakė, kad patalpų nuomos sutartį 2016 m. buvo sudaręs su R. M., o 2020 m. kovo mėnesį patalpų nuomos sutartį sudarė su A. ir K. K. įgaliotu asmeniu D. K., kadangi ji pateikė nuosavybės dokumentus ir pasakė, kad tai K. turtas. Verslo draudimo liudijimas (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), draudimo sutartį ieškovė R. M. pratęsė nuo 2020 m. rugsėjo 24 d. iki 2021 m. rugsėjo 23 d.
Atsakovai procesiniuose dokumentuose bei jų atstovas paaiškinimuose, teiktuose teismo posėdžio metu, tvirtino, kad atsakovams nėra perduotos patalpos ir su jais susiję dokumentai, tačiau tų dokumentų nekonkretizavo. Ieškovė nurodė, kad patalpas faktiškai valdo atsakovai, tačiau nei patalpų, nei su jais susijusių dokumentų perdavimą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Kita vertus, tiek pateikdama ieškinį, tiek jį tikslindama, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir leisti jai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje tretiesiems asmenims nuomoti atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius pastatus, kas rodo, kad ieškovė pastatų nėra perdavusi atsakovams.
Teismo vertinimu, išanalizavus byloje esančių dokumentų turinį, šalių, jų atstovų paaiškinimus, yra pagrindas išvadai, kad ieškovė nėra perdavusi atsakovams pasatų ir su jais susijusių dokumentų. Todėl teismas tenkina atsakovų prašymą ir įpareigoja ieškovę nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos per 10 dienų (pastaba: toks terminas nustatytinas atsižvelgiant į terminą, per kurį ieškovė sudarė nuomos sutartis po panaudos sutarties sudarymo) perduoti atsakovams pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), ir su jais susijusius dokumentus, t. y. tuos dokumentus, kurių buvimą patvirtina byloje esantys įrodymai: patalpų (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos registro Nr. (duomenys neskelbtini) originalą, segtuvą: (duomenys neskelbtini) nuosavybės dokumentai ((duomenys neskelbtini)) ir jame esančius dokumentus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2016 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 8VĮ-1198-(14.8.2.) „Dėl 2004 m. vasario 12 d. valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties Nr. N19/2004-0025 pakeitimo ir vertės paskaičiavimo“; 2016 m. spalio 20 d. Nr. 8SŽN-354-(14.8.55) Susitarimą „Dėl 2004 m. vasario 12 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2004-0025 pakeitimo“ pasirašant perdavimo–priėmimo aktą (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
Ieškovė 2020 m. lapkričio 23 d. pateikė prašymą priteisti iš atsakovų 3 611,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 1 689 Eur žyminis mokestis, 1 742,40 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai, 180 Eur išlaidos faktinių aplinkybių konstatavimui ir šias išlaidas patvirtinančius įrodymus.
Atsakovų atstovas 2020 m. lapkričio 23 d. pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 3 630 Eur atstovavimo išlaidų. Taip pat atsakovai yra sumokėję 225 Eur (75 + 150 = 225) žyminio mokesčio.
Proporcingai tenkintų reikalavimų ir priteistų sumų daliai, 450 Eur žyminio mokesčio priteistina iš atsakovų ieškovei (CPK 80 straipsnio 1 d dalies 1 punktas, 7 dalis) ir 75 Eur žyminio mokesčio priteistina iš ieškovės atsakovams (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 7 dalis).
Teismas pažymi, kad tiek ieškovės, tiek atsakovų turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakyme Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatyto maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.2, 8.15, 8.16 ir 8.19 punktai), yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.
Nagrinėjamu atveju teismas tenkina 14 procentų ieškovės alternatyvių reikalavimų ir 50 procentų atsakovų reikalavimų, todėl 244 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteistina iš atsakovų ieškovei ir 1 815 Eur – iš ieškovės atsakovams (CPK 98 straipsnis).
Teismas pripažįsta ieškovės turėtas 180 Eur išlaidas faktinių aplinkybių konstatavimui būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis ir proporcingai ieškovės tenkintų reikalavimų daliai 25 Eur šių išlaidų priteisia ieškovei iš atsakovų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Atlikus vienarūšių išlaidų įskaitymą, iš ieškovės atsakovui A. K., atlikusiam šių išlaidų apmokėjimą, priteistina 1 171,00 Eur ((75 + 1815) – (450 + 244 + 25) = 1 171) bylinėjimosi išlaidų.
Byloje teismas turėjo 11,80 Eur išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. 8,02 Eur šių išlaidų priteistina valstybei iš ieškovės (CPK 96 straipsnis). Atsakovams tenkanti šių išlaidų dalis (3,78 Eur) nepriteistina CPK 96 straipsnio 6 dalies pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 270 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
patikslintą ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 20 000 Eur (dvidešimt tūkstančių eurų).
Įpareigoti ieškovę R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) per 10 (dešimt) dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti atsakovams A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), ir su jais susijusius dokumentus: patalpų (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos registro Nr. (duomenys neskelbtini) originalą, segtuvą: (duomenys neskelbtini) nuosavybės dokumentai ((duomenys neskelbtini)) ir jame esančius dokumentus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2016 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 8VĮ-1198-(14.8.2.) „Dėl 2004 m. vasario 12 d. valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties Nr. N19/2004-0025 pakeitimo ir vertės paskaičiavimo“; 2016 m. spalio 20 d. Nr. 8SŽN-354-(14.8.55) Susitarimą „Dėl 2004 m. vasario 12 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2004-0025 pakeitimo“, pasirašant perdavimo–priėmimo aktą.
Kitą patikslinto ieškinio ir priešieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš ieškovės R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 171 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 8,02 Eur (aštuonis eurus 02 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.