Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. (toliau – ir nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalį – 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausme, nustatant nedelsiant atlikti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 3 dalimis, 6 dalies 5, 6, 7, 8 punktais, likusios bausmės, t. y. 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant: dalyvauti elgesio pataisos programoje ir ją pabaigti; dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio M. K. atvykimo ar pristatymo į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo M. K. paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos dienos.

M. K. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, po to panaikinti.

Civilinio ieškovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ civilinis ieškinys tenkintas ir priteistas iš M. K. ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ naudai 4 388,75 Eur turtinės žalos atlyginimas.

Civilinių ieškovų E. B. ir V. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš M. K. E. B. naudai 200 Eur už pagrobtus akinius, E. B. ir V. B. naudai 647,22 Eur turtinės žalos atlyginimas.

Procesas dėl civilinio ieškinio dalies dėl žalos už naujų akinių įgijimą (350 Eur) nutrauktinas.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti dalyje dėl bausmės, neskiriant jam realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo M. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje

5. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam nusikalstama veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-190-303/2022). Pabrėžtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais bei dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo M. K. apeliacinio skundo argumentais bei išklausiusi apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pozicijas, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektais, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytos nuteistojo M. K. faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra pagrįstos pakankamai išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje objektyviai ištirtos nuteistojo M. K. nusikalstamą veiką apibūdinančios aplinkybės, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. K. kaltu, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

10. Papildant šias nuostatas, pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnį, įrodymams keliamas toks reikalavimas, kad jie turi būti gauti įstatymo nustatyta tvarka ir jų įrodomąjį turinį būtų galima patikrinti BPK nustatyta tvarka. Taigi įrodymai gali būti bet kokie materialaus pasaulio objektai, ant kurių išlikę nusikalstamos veikos pėdsakų ar kurie gali perduoti arba saugo informaciją, atskleidžiančią nusikaltimo padarymo aplinkybes. BPK nustatytas laisvas įrodinėjimo procesas, jei jis atitinka įstatymo reikalavimus. Bet kuriuo bylos nagrinėjimo atveju nėra svarbu, ar nusikaltimo aplinkybė įrodoma tiesioginiu ir betarpišku įkalčiu ar netiesioginiu, pirmiausia pagrindžiančiu tarpinį faktą, o po to – nusikalstamos veikos aplinkybę. Be abejo, kaltės pagrindimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, turintis pakopinę struktūrą, nes nustatytą tarpinį faktą būtina susieti su nusikalstamos veikos aplinkybėmis ir nusikaltimą padariusiu asmeniu. Pagrindžiant kaltę netiesioginiais bylos įrodymais, labai svarbu patikrinti bylos duomenų sąsajos nuoseklumą, nes netiesioginiai įrodymai dažniausiai yra fragmentiški duomenys, kuriuos susiejus į visumą gaunamas visas paveikslas įkalčių, pagrindžiančių nusikaltimo padarymo aplinkybes. Todėl dažnai tik išsamiai išnagrinėtų netiesioginių bylos duomenų visuma gali pagrįsti kiekvieno atskirai imant fragmentiško įkalčio reikšmę, nustatant visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, ir išsamų jų vaizdą. Ir atvirkščiai, jei iš visos nusikaltimo aplinkybių vaizdo atkūrimo dėlionės pašalinamas bent vienas svarbus netiesioginis įkaltis, gali suirti ir sąsaja tarp visų kitų netiesioginių nusikaltimo įrodymų ir gali būti sugriautas visas padaryto nusikaltimo rekonstrukcijos vaizdas. Tokiu atveju gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog atsiranda pagrindas taikyti in dubio pro reo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-697/2025).

12. Visų pirma, pagrindą daryti tokią išvadą apeliacinės instancijos teismui sudaro pirmiau aptartas nuteistojo M. K. pozicijos nenuoseklumas, kai vienu atveju jis negalėjo paaiškinti jo pėdsakų atsiradimo pagrobtame automobilyje aplinkybių ir tvirtino prieš metus užsiimdavęs automobilių dalių pirkimais pardavimais, dėl ko jo pėdsakai galimai buvo ant kokios nors detalės, kitu atveju tvirtino, jog tuo metu jau vertėsi automobilių detalių prekyba, tad per tą laiką, nuo automobilio vagystės iki jo suradimo, jis galėjo valdymo bloką įdėti pasikreipus asmeniui dėl tokio bloko įdėjimo poreikio. Antra, nuteistasis M. K. tvirtino, kad atvykęs žmogus pasikreipė dėl bloko įdėjimo, o jam norint patikrinti automobilio bloko veikimą, reikėjo atsisėsti į vairuotojo vietą ir paspausti stabdį bei START/STOP mygtuką. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išsakyta nuteistojo M. K. versija dėl ant automobilio sėdynės išlikusio kvapo yra nelogiška dėl to, kad jeigu toks asmuo kreipėsi į M. K. ir atvyko pas jį šiuo automobiliu dėl bloko įdėjimo, tai tokiam asmeniui išvykus paskutinis išlikęs žmogaus kvapas būtų to asmens, o ne nuteistojo M. K.. Kaip ir nelogiška, kodėl nuteistojo M. K. pėdsakai rasti ir ant pavarų svirties, jeigu, remiantis jo paties parodymais, patikrinti bloko įdėjimą jam buvo reikalinga paspausti tik stabdį bei START/STOP mygtuką (1 t., b. l. 159–161). Trečia, pagrobtas automobilis „Toyota RAV4“ buvo surastas adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 121), t. y. daugiau kaip 1 km atstumu nuo nuteistojo M. K. gyvenamosios vietos. Ketvirta, vidinį teismo įsitikinimą, kad automobilį pagrobė nuteistasis M. K., netiesiogiai sustiprina ir tai, kad būtent automobilio pagrobimo laikotarpiu nuteistojo M. K. naudojamas mobiliojo ryšio telefonas buvo išjungtas laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 16 d. 19.22 val. iki 2024 m. vasario 17 d. 10.24 val. (2 t., b. l. 98), t. y. reikšmingu laikotarpiu, kai „Google maps“ patikrinus atstumą nuo Panevėžio iki automobilio pagrobimo vietos Vilniuje, kelionė automobiliu trunka apie 1.35 val., todėl šis laikotarpis, kai nustojo veikti M. K. mobiliojo ryšio telefonas, iš esmės sutampa su išvykimu iš Panevėžio ir atvykimu į Vilnių bei automobilio „Toyota RAV4“ pagrobimo laiku, o tai netiesiogiai patvirtina, kad M. K., prieš išvykdamas iš Panevėžio į Vilnių, išjungė savo mobiliojo ryšio telefoną. Kai tuo tarpu kitu, tiriamu laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 28 d. iki 2024 m. birželio 27 d. M. K. mobiliojo ryšio telefonas veikė be trikdžių. Penkta, netiesiogiai nuteistojo M. K. kaltę patvirtina ir pagrobtame automobilyje „Toyota RAV4“ surasto „DENSO“ bloko įmontavimo aplinkybės, jog blokas buvo surastas po priekine panele, dešinėje pusėje, atidarius panelės dangtelį buvo rastas prijungtas „DENSO“ blokas, kuris kabojo nepritvirtintas (1 t., b. l. 122–131), kas paneigia nuteistojo M. K. versiją apie bloko sumontavimą tuo laikotarpiu, kai automobilis buvo pagrobtas, kitam asmeniui pasikreipus, kadangi nelogiška, jog M. K., kuris tvirtina besivertęs detalių prekyba, teikusiu blokų montavimų ar kitokias automobilių remonto paslaugas, galėjo bloką įrengti atsainiai, jo nepritvirtinant, o kartu ir sugretinus su vagystės laikotarpiu, kai automobilis pagal byloje vaizdo įrašus dingo per 10 minučių, patvirtina, kad blokas įrengtas paskubomis. Šešta, nuteistojo M. K. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu pas jį surasti valdymo blokai su užrašu „Toyota“ (2 t., b. l. 118–126), t. y. tokio paties pobūdžio, koks buvo rastas ir paskubomis sumontuotas pagrobtame automobilyje „Toyota RAV4“, o tai aptartų įrodymų visumoje, sugretinus su nuteistojo pėdsakais, atmetus jo versiją apie tai, kad jis įmontavo pasikreipus asmeniui, sustiprina pagrindą, kad tokį bloką vagystės metu, siekiant užvesti automobilį, įmontavo būtent nuteistasis M. K.. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, tai, kad kratos metu pas nuteistąjį nebuvo surastas kompiuteris, galintis nuskaityti kodus atrakinti ir užvesti vagiamo automobilio variklį, neleidžia tvirtinti, kad nuteistasis M. K. neprisidėjo prie automobilio pagrobimo. Tuo tarpu nuteistojo M. K. dėstomos aplinkybės apeliaciniame skunde apie valdymo blokų paskirtį ar kitų įrenginių reikalingumą vagystės atveju neturi jokios reikšmės dėl nuteistajam M. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, kadangi akivaizdu, kad pagrobtas automobilis „Toyota RAV4“ buvo užvestas be užvedimo raktelio, vyko iš Panevėžio į Vilnių lydimas kito automobilio „VW Golf“, o po to pagrobtame automobilyje buvo surastas įmontuotas blokas „DENSO“. Kita vertus, neatmestina versija, kad atitinkamos priemonės automobilio „Toyota RAV4“ užvedimui galėjo būti įrengtos jį lydėjusiame automobilyje, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtina tiksliai nustatyti pagrobto automobilio užvedimo be originalaus užvedimo raktelio mechanizmą, kadangi to nereikalauja nusikalstamos veikos kvalifikacija, o jo veika pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kvalifikuota dėl pagrobto turto vertės.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje nėra jokių duomenų apie galimų nusikaltimo bendrininkų tapatybę, o būtent apie jų amžių, pakaltinamumą, taigi subjektiškumas nagrinėjamu atveju kelia abejonių. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde akcentuojama, jog nuteistajam nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pasunkinta teisinė padėtis, pripažinus jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe – veikimą bendrininkų grupėje. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

14. Teismų praktikoje gana dažnai susiduriama su atvejais, kai asmuo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu asmeniu, kurio pakaltinamumo ir amžiaus neįmanoma patikrinti. Sprendžiant, ar galima konstatuoti byloje bendrininkavimo buvimą su nenustatytu asmeniu, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-146-511/2016, 2K-370-693/2017, 2K-247-719/2019).

15. Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, byloje pakanka duomenų, kad nusikalstama veika buvo iš anksto suplanuota, organizuota ir įgyvendinta kelių vykdytojų pastangomis, o tokią išvadą leidžia daryti ne tik tarnybiniai pranešimai, kitų objektų apžiūros protokolai ir kiti duomenys apie transporto priemonių persekiojimą (1 t., b. l. 115 ir kt.), bet ir specialisto išvados (1 t., b. l. 147-149, 159-161) ir paaiškinimai, kad ant tirtų objektų rasta kažkokio kito asmens susimaišę biologiniai pėdsakai, kad tas profilis yra jiems žinomo asmens, t. y. M. K. ir vieno nežinomo, kurio neturėjo lyginamojo pavyzdžio <...> (3 t., b. l. 155-158). Iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad asmenys sąmoningai rinkosi atitinkamą materialią vertę turinį daiktą, yra įgiję atitinkamų žinių ir gebėjimų, valdant pakankamai sudėtingus mechanizmus, apgalvotai veikė pagrobdami turtą ir pasišalindami iš įvykio vietos, kas leidžia spręsti, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys atitinka visus būtinus BK numatytus nusikalstamos veikos subjektą apibūdinančius požymius, t. y. pakaltinamumą ir amžių, nuo kurio gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

16. Pažymėtina, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių objektyviai pagrįstų argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs įrodymų vertinimo klaidų, nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu neturi pagrindo. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes M. K. veiksmus teisingai kvalifikavo kaip nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio

17. Nuteistasis M. K. apeliaciniu skundu prašo neskirti jam realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, tačiau teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo tenkinti šį nuteistojo prašymą. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. K. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei nuteistajam už nusikalstamos veikos padarymą paskyrė tinkamai individualizuotą bei savo paskirtį atitinkančią bausmę. Atkreiptinas dėmesys, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

18. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, sankcija numato alternatyvias bausmes – bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas M. K. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, ir laisvės atėmimo bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes bei su jais visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Skirdamas bausmę nuteistajam M. K. už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas baigtas tyčinis apysunkis nusikaltimas nuosavybei. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis bei juos įvertino tinkamai, kad jis yra darbingo amžiaus, nevedęs, Sodros duomenimis, paskutinį kartą dirbo iki 2019 m. gruodžio 31 d., registruotas Užimtumo tarnyboje, mokosi profesinio mokymo programoje, mokymų pabaiga 2026 m. balandžio 2 d., kartu įvertino ir M. K. pateiktus duomenis apie tėvystę. Taip pat įvertino jo teistumą, jog Lietuvoje neteistas, tačiau teistas 2020 m. balandžio 2 d. Norvegijos Karalystėje už vagystę sunkinančiomis aplinkybėmis, 2024 m. rugpjūčio 2 d. Švedijos Karalystėje taip pat už vagystę, per penkerių metų laikotarpį baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtos baudos sumokėtos, byloje nėra duomenų apie jo gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar priklausomybės ligų centre.

19. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo M. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau pagrįstai nustatė jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Motyvuodamas bausmės skyrimą nuteistajam, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau paminėtas aplinkybes, sprendė, kad M. K. skirtina griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti tikslai dėl pirmiau aptartų aplinkybių gali būti įgyvendinti M. K. paskyrus švelnesnę bausmės rūšį.

20. Skundo nagrinėjimo kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal BK 97 straipsnio 1 dalį, turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Turinčiais teistumą taip pat laikomi už nusikaltimo padarymą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje nuteisti asmenys, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacijos, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Todėl nuteistojo M. K. teiginiai apie tai, kad jis yra neteistas, yra nepagrįsti.

21. Be BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), svarbus ir materialusis bausmės vykdymo atidėjimo kriterijus, t. y. bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nurodoma, kad baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas, taigi, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018). Svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179-693/2017, 2K-45-654/2023, 2K-203-976/2023 ir kt.).

22. Pirmiau paminėtos nuteistojo M. K. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, dėl kurio taikymo galimybės pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir priėmė pagrįstą sprendimą M. K. taikyti dalinį bausmės vykdymo atidėjimą. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija, nekartodama šioje nutartyje aptartų aplinkybių, sprendžia, kad sprendimas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas visiška apimtimi prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šioje byloje baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nepakaktų nuteistojo M. K. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo. Kaip matyti, nuteistojo M. K. asmenybė nėra išskirtinai teigiama, nusikalstamos veikos padarymo metu M. K. buvo teistas 2020 m. balandžio 2 d. Norvegijos Karalystėje dėl vagysčių (pagal Norvegijos Karalystės baudžiamojo kodekso straipsnį, reglamentuojantį griežtesnę atsakomybę už vagystę dėl kvalifikuojančių požymių), todėl kaip matyti, nuteistojo elgesys regresuoja. Pagrindą taip manyti sudaro ir ta aplinkybė, kad tuoj pat po šioje baudžiamojoje byloje tiriamos nusikalstamos veikos, nuteistasis M. K., išvykęs į Švediją, nusikalto ir buvo nuteistas 2024 m. rugpjūčio 2 d. Švedijos Karalystėje už prekybą vogtomis prekėmis bei vagystę sunkinančiomis aplinkybėmis, nevartojant smurto, nepasinaudojant ginklais ir asmeniui negrasinant smurtu ar ginklais (2 t., b. l. 185–190). Visos šios aplinkybės patvirtina, kad M. K. nesilaiko visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių, jam taikytos bausmės nebuvo efektyvios, o po šioje byloje nagrinėjamo įvykio M. K. priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis užsienyje rodo, kad jis nevertina savo nusikalstamo elgesio neigiamai. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo manyti, jog nuteistajam M. K. visiškai atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bus pasiekti bausmės tikslai numatyti BK 41 straipsnyje.

23. Kaip jau minėta, nuteistasis pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija plačiausiu aspektu, t. y. prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamą nuosprendį ir dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo.

24. BPK 109 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė baudžiamojo proceso metu įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims pareikšti civilinį ieškinį, jeigu dėl nusikalstamos veikos jis patyrė turtinės arba ne turtinės žalos. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019).

25. Pirmosios instancijos teismas civilinio ieškovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ civilinį ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš nuteistojo 4 388,75 Eur turtinės žalos atlyginimo, o civilinių ieškovų E. B. ir V. B. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš nuteistojo E. B. naudai 200 Eur už pagrobtus akinius bei jų naudai 647,22 Eur turtinės žalos atlyginimą. Šioje baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų – nukentėjusiesiems priklausančio automobilio vagystės E. B. ir V. B. patyrė turtinę žalą. Taigi, tarp M. K. teisei priešingų veiksmų ir nukentėjusiųjų patirtos turtinės žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Nukentėjusieji pateikė patirtą žalą patvirtinančius dokumentus, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino kartu su nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai civiliniam ieškovui ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir nukentėjusiesiems, civiliniams ieškovams priteisė būtent tokio dydžio turtinės žalos atlyginimą iš nuteistojo, nes jis yra realus ir įrodytas byloje pateiktais duomenimis, taigi keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje taip pat nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.