Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam V. B. nusikaltimu padarytą 800 Lt turtinę žalą.

Iš A. B. nukentėjusiajam V. B. priteista 800 Lt turtinės žalos ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, bei Valstybinei ligonių kasai priteista 196,49 Lt už nukentėjusiajam V. B. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Iš A. B. priteista 733,20 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. rugpjūčio 8 d. apie 22 val. (duomenys neskelbtini) esančio R. C. priklausančio namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė vieną smūgį kietu buku daiktu nukentėjusiajam V. B. į veidą, dėl to jis nukrito aukštielninkas ant betoninių trinkelių, jam buvo padarytas nosies kaulų lūžis, viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties vainiko nuskėlimas, poodinės kraujosruvos dešinės akies viršutiniame voke, nosies nugarėlėje, pakaušyje, t. y. nesunkiai sužalojo V. B..

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir jo atstovas bei prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1, 3, 4 punktai).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą bei byloje atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl A. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje – nesunkiai sužalojus nukentėjusįjį V. B..

Nuteistasis A. B. pripažįsta sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajam V. B. į veidą, tačiau teigia taip pasielgęs gindamasis po to, kai nukentėjusysis jam pirmas sudavė smūgį į akį.

BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis, ar valdžios institucijas, tačiau pažymėtina, kad tokia teisė (į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus) nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima, t. y. reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Pagal susiformavusią teismų praktiką pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-273/2012, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014).

Nuteistasis A. B. parodė, jog jis apsižodžiavo su R. M. vienas kitą pravardžiuodami, necenzūrinių žodžių nesakė, šiame konflikte V. B. nedalyvavo, po to pamatė, kaip link jo agresyviai nusiteikę (dideliu žingsniu) ateina R. M. ir nukentėjusysis, jie nieko jam nesakė, rankose nieko neturėjo, bet jis suprato, kad jie atėjo „ne pasikalbėti“. A. B. taip pat parodė, kad priėjęs V. B. viena ranka jį paėmė už bliuzono krūtinės srityje, pasakė „ko tu čia aiškini“, o kita ranka smogė į nosį kairės akies pusėje, todėl jis atsistumdamas nuo nukentėjusiojo, kumščiu smogė V. B. atgal ir pataikė nukentėjusiajam į nosį, po šio smūgio nukentėjusysis nugriuvo ant žemės. Iš esmės tokius pačius parodymus nuteistasis davė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (1 t. 15–17, 18–19, 116–117, 120, 130, 123 b. l., 2 t. 85–87 b. l.) bei patvirtino apeliacinės instancijos teisme (3 t. 36–37 b. l.). Tačiau nuteistojo parodymų, jog nukentėjusysis pirmas jam smogė smūgį, o jis smūgį V. B. sudavė gindamasis, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai.

Nukentėjusysis bei liudytojai R. M. ir V. B. nurodė, jog A. B., o ne nukentėjusysis, pirmas sudavė smūgį. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja L. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu bei apylinkės teisme duotus parodymus, jog ji matė, kaip prie jos vyro pribėgo V. B. ir R. M., kaip jos vyras gindamasis smogė V. B. ir, kaip po šio smūgio nukentėjusysis nugriuvo (1 t. 53–54, 55–57 b. l., 2 t. 92 b. l., 3 t. 37–38 b. l.). Liudytoja taip pat nurodė, jog ji nematė, kaip nukentėjusysis sudavė jos vyrui, tačiau, kai ji pribėgo, jos vyras jau buvo kruvinas, buvo pradėjusi tinti akis, o po to pribėgęs nukentėjusiojo tėvas, pagaliu sudavė A. B.. Liudytoja R. C. teisme taip pat patvirtino, jog matė, kaip link A. B. greitu žingsniu ėjo du vyrai, kaip A. B. ranka nuo savęs stūmė V. B. ir pastarasis eidamas atbulas griuvo aukštielninkas ant žemės, bei girdėjo, kaip L. B. šaukė „vyrai, baikit, ką dirbat“. Liudytoja R. C. nurodė, jog nematė, ar V. B. smogė A. B. į akį, tačiau pats A. B. jai sakė, jog nukentėjusysis jam trenkė į akį, be to, ji girdėjo kaip L. B. šaukė A. B. „akis, akis“, bei po įvykio matė, jog A. B. akis mėlynavo (1 t. 58–59 b. l., 2 t. 79–81 b. l.). Taigi, iš liudytojų L. B. ir R. C. parodymų matyti, jos nematė, kad nukentėjusysis pirmas sudavė smūgį.

Specialisto išvadoje Nr. G 134/12(13) nurodyta, kad A. B. sužalojimai – veido sumušimas, daugybiniai kairės veido pusės kaulų skeveldriniai lūžiai su poslinkiais – buvo padaryti 1-2 kontaktų su kietu buku daiktu metu (1 t. 24–25 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas H. Daujotas nurodė, jog A. B. padarytas skruostikaulio lūžis ir akiduobės išorinio krašto lūžimas galėjo būti padarytas ir vienu, ir dviem smūgiais į tą pačią vietą, kadangi šie organai (t. y. skruostikaulis ir akiduobė) yra šalia. Siekiant byloje išsiaiškinti, ar nuteistajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti vienu ar dviem smūgiais, buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė. Ekspertizės akto Nr. EG 433/15(04) išvadose nurodyta, kad A. B. kairio viršutinio žandikaulio ir kairio skruostikaulio lūžiai, atsižvelgiant į sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį (kairio žandikaulio lūžis yra tarp kairės akies ir nosies), galėjo būti padaryti vieno trauminio poveikio pasekoje kietu buku daiktu, paveikus kairę veido pusę (3 t. 62–64 b. l.). Taigi, eksperto išvados, kuriomis netikėti nėra pagrindo, paneigia nuteistojo parodymus, jog buvo suduoti du smūgiai į tą pačią vietą.

Įvertinus visumą paminėtų įrodymų, t. y. tai, kad A. B. sužalojimas – kairio viršutinio žandikaulio ir kairio skruostikaulio lūžiai galėjo buvo padaryti vieno trauminio poveikio pasekoje kietu buku daiktu, paveikus kairę veido pusę, kad nė vienas iš liudytojų nematė, jog nukentėjusysis būtų pirmas sudavęs smūgį nuteistajam, daroma išvada, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pirmas smūgį sudavė nukentėjusysis, o nuteistasis smūgį nukentėjusiajam sudavė gindamasis.

Taip pat nuteistasis teigia, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė gindamasis, nes nukentėjusysis link jo ėjo agresyviai nusiteikęs, buvo paėmęs jį už drabužių atlapų.

Nors nuteistojo parodymus, jog nukentėjusysis buvo paėmęs jį už drabužių atlapų teisme patvirtino liudytojos L. B. ir R. C., tačiau vertinant šių liudytojų bei nuteistojo parodymus, pažymėtina tai, kad L. B. yra nuteistojo sutuoktinė, o liudytoja R. C. – giminaitė. Taigi, liudytojos yra suinteresuotos bylos baigtimi. Be to, nuteistojo parodymai apie tai, kad nukentėjusysis jį buvo paėmęs už drabužių atlapų, yra nenuoseklūs, nes tokios aplinkybės A. B. nenurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 15–17, 18–19 b. l.), nenurodė ir akistatų su nukentėjusiuoju V. B. ir liudytoju V. B. metu (1 t. 123, 126 b. l.). Taip pat tokios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nenurodė ir liudytoja L. B. (1 t. 53–54, 55–57 b. l.). Tiek nuteistasis, tiek jo sutuoktinė tokią aplinkybę nurodė tik nagrinėjant bylą apylinkės teisme. Kiti įvykį matę liudytojai, t. y. R. M., V. B. nepatvirtino matę, jog nukentėjusysis buvo suėmęs nuteistąjį už drabužių atlapų. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis buvo paėmęs A. B. už drabužių atlapų.

Taip pat nors liudytojos L. B. ir R. C. patvirtino nuteistojo teiginius apie grėsmę (agresyvus nukentėjusiojo ir liudytojo R. M. ėjimas link nuteistojo), tačiau pats nuteistasis parodė, kad nukentėjusysis nedalyvavo jo ir liudytojo R. M. žodiniame konflikte, jam negrasino, artindamasis nieko įžeidžiančio ar grasinančio nepasakė bei nieko rankose neturėjo. Nukentėjusysis V. B. parodė, kad nuteistasis ir R. M. žodžiu konfliktavo vienas kitą pravardžiuodami, labai įžeidžiantys ir necenzūriniai žodžiai nebuvo pasakyti, nebuvo ir grasinta, tik A. B. labai garsiai šaukė, todėl jis nusprendė nueiti ir nuraminti nuteistąjį, jog pastarasis nešūkautų, nedarytų gėdos, kad eidamas kartu su R. M. nieko A. B. pikto ar įžeidžiančio nepasakė, nieko nesinešė rankose, kad prie A. B. priėjus 1,5-2 m atstumu, A. B. jam smogė į veidą. Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 32, 40, 42–44 b. l.), pirmosios instancijos teisme (2 t. 87–89 b. l.) bei patvirtino apeliacinės instancijos teisme (3 t. 34–36 b. l.). Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino tiesiogiai įvykį matęs ir jame dalyvavęs liudytojas R. M.. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. M. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu ir apylinkės teisme duotus parodymus (1 t. 73–74, 75–77 b. l., 2 t. 76–77 b. l., 3 t. 38–39 b. l.), jog jis susižodžiavo su gretimame kieme buvusiu A. B., įžeidžiančių žodžių jam nepasakė, tik A. B. kvietė ateiti išsiaiškinti; jog V. B. pasiūlė nueiti pasišnekėti, nuraminti, kad A. B. nešūkautų. Liudytojas taip pat nurodė, kad su V. B. nuėjo į svetimą sodybą, kur buvo A. B., kad eidami nieko nesakė A. B., kad priėjus A. B. pagaliu trenkė V. B. per galvą ir V. B. nuo smūgio nugriuvo. Įvertinus nukentėjusiojo, liudytojo R. M. bei paties nuteistojo parodymus, daroma išvada, kad nukentėjusiojo veiksmai – ėjimas link nuteistojo – nekėlė realaus pavojaus nuteistajam, nes pats nuteistasis patvirtino, kad V. B. nieko įžeidžiančio ar grasinančio jam nepasakė, eidamas tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas R. M., nieko rankose neturėjo.

Nesant abejonių nekeliančių įrodymų, kad nukentėjusysis pirmas sudavė smūgį A. B., ar kad buvo paėmęs A. B. už atlapų, daroma išvada, kad A. B. nebuvo priežasties nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą. Vien tai, kad nukentėjusysis link nuteistojo ėjo kartu su liudytoju R. M., negali būti vertinama kaip reali grėsmė, o nuteistojo manymas, kad nukentėjusysis ir liudytojas atėjo „ne pasikalbėti“, vertinamas kaip įvykio metu neblaivaus paties nuteistojo nepagrįstas įtarumas, kuris nėra priežastis naudoti fizinį smurtą. Be to, pagal teismų praktiką gynyba dėl nepagrįsto įtarumo nelaikoma ne tik būtinąja gintimi, bet ir tariamąja gintimi. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad nuteistasis smūgį nukentėjusiajam į veidą sudavė nesant būtinosios ginties sąlygų, o žalos padarymas tokiomis aplinkybėmis laikomas tyčine nusikalstama veika. Dėl to pagrįstai apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad nėra pagrindo A. B. atžvilgiu taikyti BK 28 straipsnio nuostatų ir nuteistojo nusikalstamą veiką dėl nukentėjusiajam V. B. padarytų sužalojimų teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnį, kaip padarytą netiesiogine tyčia.

Tačiau teisėjų kolegija nustatė, kad apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog A. B. suduodamas nukentėjusiajam smūgį į veidą padarė nukentėjusiajam viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties vainiko nuskėlimą. Nukentėjusysis V. B. nurodė, kad tiriamo įvykio metu dėl nuteistojo A. B. jam suduoto smūgio į veidą, jam buvo nuskeltas dantis. J. G. IĮ pateiktame pinigų priėmimo kvite nurodyta, jog V. B. už dantų gydymą sumokėjo 800 Lt (1 t. 48 b. l.), 2013-12-12 J. G. išduotoje pažymoje nurodyta, jog V. B. pas odontologę kreipėsi 2012-09-16 dėl nuskelto danties, nurodydamas, kad dantį nuskėlė iš matymo pažįstamas asmuo konflikto metu (2 t. 102 b. l.). Pastebėtina, kad nukentėjusiojo pateiktas pinigų priėmimo kvitas už suteiktas gydymo paslaugas yra be datos. Specialisto išvadose Nr. G 135/12(13) ir Nr. G 11-135/12(13) nenurodyta, kad nukentėjusiajam buvo nuskeltas dantis (1 t. 50, 52 b. l.). Siekiant išsiaiškinti nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, pirmosios instancijos teismas paskyrė teismo medicinos ekspertizę. Ekspertizės akto Nr. EG 221/14(04) išvadose nurodyta, kad V. B. padaryti sužalojimai: nosies kaulų lūžis, viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties vainiko nuskėlimas, poodinės kraujosruvos dešinės akies viršutiniame voke, nosies nugarėlėje, pakaušyje (2 t. 110–111 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas H. Daujotas nurodė, jog negali kategoriškai patvirtinti, kad nukentėjusiajam dantis buvo nuskeltas tiriamo įvykio metu, kadangi išvadą dėl danties nuskėlimo pateikė remdamasis tik J. G. IĮ raštu, nors danties nuskėlimas nebuvo užfiksuotas ligoninės priėmimo skyriaus dokumentuose, to nenustatė ir apžiūros metu ekspertas A. Smalenskas (3 t. 49–51 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad dėl danties nuskėlimo nukentėjusysis pas odontologą kreipėsi po įvykio praėjus mėnesiui, kad pirminiuose medicininiuose dokumentuose neužfiksuotas nukentėjusiojo nusiskundimas dėl nuskelto danties, to nukentėjusysis nenurodė ir teismo medicinos eksperto apžiūros metu, bei įvertinus apeliacinės instancijos teismo metu duotus teismo medicinos eksperto H. Daujoto paaiškinimus, daroma išvada, kad bylos duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusiajam viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties vainiko nuskėlimas buvo padarytas byloje tiriamo įvykio metu, t. y. nuteistajam A. B. sudavus vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, todėl iš nuteistajam suformuluoto kaltinimo pašalinama aplinkybė apie danties nuskėlimą. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga bei papildomai apklausus nuteistąjį, nukentėjusįjį bei liudytojus, sprendžia, kad nukentėjusiojo elgesys buvo rizikingas. Pagal teismų praktiką rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį.

Nukentėjusysis pripažino, kad jis savo iniciatyva, niekieno nekviestas ir niekieno neprašytas, kartu su R. M. nuėjo į svetimą sodybą nuraminti garsiai šaukiantį neblaivų nuteistąjį. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad A. B. jo nepravardžiavo, jam negrasino, kad jis negirdėjo konflikto, vykusio tarp A. B. ir R. M., pradžios. Liudytojas R. M. patvirtino, kad V. B. su A. B. nekonfliktavo, kad A. B. įžeidžiančių žodžių nepasakė, tik jį (t. y. liudytoją) pravardžiavo, šaukė, kvietė R. M. ateiti pasiaiškinti, kad priėjus prie A. B. atstumas tarp jų buvo apie 1 metrą, gal pusė žingsnio. Įvertinus tai, kad nuteistasis A. B. nukentėjusiajam nieko įžeidžiančio nepasakė, negrasino, nukentėjusysis į svetimą sodybą nuėjo nekviestas, nežinodamas tarp nuteistojo ir liudytojo R. M. įvykusio konflikto priežasties, t. y. nukentėjusysis, įsibrovęs į svetimą kiemą, niekieno neprašytas „darė tvarką“, bei į tai, kad prie nuteistojo nukentėjusysis priėjo gana arti (kaip nurodė liudytojas R. M. – atstumas buvo per pusę žingsnio, gal 1 metras), nuteistojo teigimu, priėjęs nukentėjusysis pasakė „ko čia aiškini“, daroma išvada, kad toks nukentėjusiojo elgesys buvo rizikingas, todėl ši aplinkybė pripažįstama nuteistojo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė. A. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Iš bylos matyti, kad A. B. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas netiesiogine tyčia, jo padaryta nusikalstama veika yra baigta. Nuteistasis vedęs, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (1 t. 112 b. l.), anksčiau nebuvo teistas, administracine tvarka nebuvo baustas. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 3 metų. Atsižvelgus į A. B. asmenybę teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, į nustatytas atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, bei į tai, kad byla buvo nagrinėjama gana ilgai, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai nuteistajam paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, tačiau kartu mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti sutrumpinus paskirtos bausmės laiką. Kadangi iš kaltinimo pašalinta aplinkybė apie įvykio metu nukentėjusiajam nuskeltą dantį, skirti įpareigojimą atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, yra nebetikslinga.

Apeliaciniu skundu prašoma nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis V. B. pateikė ieškinį dėl 10 800 Lt turtinės ir neturtinės žalos. Nukentėjusysis nurodė, jog jam padaryta turtinė žala yra 800 Lt, kuriuos jis sumokėjo už jam įvykio metu nuskelto danties gydymą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad A. B. iš kaltinimo pašalinama aplinkybė apie danties nuskėlimą, kurio byloje esantys įrodymai nepatvirtina, nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl jam padarytos turtinės žalos atmetamas.

Pagal CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Neturtinė žala pagal šio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Nuteistojo tyčiniais nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam V. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl patirtų kūno sužalojimų (nosies kaulų lūžio, poodinių kraujosruvų dešinės akies viršutiniame voke, nosies nugarėlėje, pakaušyje) jis patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, buvo sumuštas savo tėvo ir draugo akivaizdoje, sumažėjo jo galimybė bendrauti. Šios paminėtos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes bei atsižvelgiant į nukentėjusiajam V. B. padarytus sužalojimus (sužalojimai veide), taikytą gydymą (gydymo paslaugos ligoninėje buvo teikiamos tik vieną dieną, duomenų, kad yra liekamųjų reiškinių, kad tęsiamas gydymas, byloje nėra), jo patirtus dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, į padarytų sužalojimų sunkumą (nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl veidinės dalies kaulų lūžių), taip pat į rizikingą paties nukentėjusiojo elgesį, į padaryto nusikaltimo pobūdį (nesunkus tyčinis nusikaltimas), nuteistojo turtinę padėtį (dirba), į tai, kad nebuvo padaryta turtinės žalos, į suformuotą teismų praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas (kasacinės nutartys Nr. 2K-253/2009, 2K-554/2009, 2K-190/2010, 2K-249/2010, 2K-375/2010, 2K-557/2010, 2K-551/2011, 2K-102/2012, 2K-180/2012, 2K-482/2012 – priteisti neturtinės žalos dydžiai nuo 2 000 iki 5 000 Lt) bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiajam V. B. skundžiamu nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis, todėl jis mažintinas iki dviejų tūkstančių litų (iki 579,24 Eur). Dėl to skundžiamo nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl priteistos neturtinės žalos dydžio keičiama (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Teismui pateiktos pažymos apie išlaidas teikiant nukentėjusiajam V. B. antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, iš viso 230,55 Eur (796, 06 Lt) (3 t. 29, 65 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teisme atstovavo adv. A. Jonauskas, kurio darbo vieta buvo Mažeikių mieste, kad atstovas dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose (bylos nagrinėjimas minėtuose posėdžiuose vyko iš viso 3,5 val.), kad apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, iš nuteistojo priteisiama tik dalis proceso išlaidų už nukentėjusiojo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti iš suformuluoto kaltinimo aplinkybę, kad nukentėjusiajam buvo padarytas viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties vainiko nuskėlimas.

Pripažinti A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Nuteistajam A. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės apribojimo bausmę sutrumpinti iki 6 mėnesių ir panaikinti įpareigojimą per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam V. B. nusikaltimu padarytą 231,70 Eur (800 Lt) turtinę žalą.

Nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo A. B. nukentėjusiajam V. B. priteista 231,70 Eur (800 Lt) turtinei žalai atlyginti, panaikinti ir nukentėjusiojo V. B. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Iš nuteistojo A. B. nukentėjusiajam V. B. priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 579,24 Eur (2 000 Lt).

Priteisti iš A. B. Valstybei 115,28 Eur proceso išlaidų už nukentėjusiajam V. B. apeliacinės instancijos teisme suteiktą antrinę teisinę pagalbą, šią sumą išieškant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – (duomenys neskelbtini), banką – AB „(duomenys neskelbtini)“, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.