- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-25
- Bylos Nr.
- eAS-294-822/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01816-2025-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Ernestas Spruogis, Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- D. L.
- Atsakovas
- Klaipėdos rajono savivaldybės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. L. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. L. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės merui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. L. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės mero (toliau – ir Meras, atsakovas) 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. T17-1335(5.1.48Mr) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“, kuriuo buvo nuspręsti netenkinti pareiškėjos prašymo dėl žemės pertvarkymo projekto rengimo pradėjimo, siekiant įsigyti įsiterpusį žemės sklypą (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą pradėti žemės pertvarkymo projekto rengimo procedūras, remiantis pareiškėjos 2025 m. rugsėjo 1 d. prašymu.
II.
Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai 2025 m. lapkričio 10 d. atsisakė priimti nutartimi pareiškėjos D. L. skundą.
Teismas nustatė, kad pareiškėja siekia, jog teismui panaikinus skundžiamą Mero Sprendimą (raštą), būtų pradėtos pareiškėjos pageidaujamos procedūros ir pareiškėja nuosavybėn įsigytų įsiterpusį laisvą valstybinės žemės sklypą, esantį šalia jos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2025 m. rugsėjo 1 d. prašyme, adresuotame Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, nurodė: „prašau leisti įsigyti įsiterpusį valstybinės paskirties žemės sklypą“, su prašymu teikė planuojamo įsigyti įsiterpusio žemės sklypo schemą. Pareiškėja į Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją (ar Merą) taip pat kreipėsi ir su 2025 m. rugsėjo 12 d. prašymu (šio prašymo kopija teismui nepateikta).
Teismas, įvertinęs Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, nurodė, kad ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, nes jis yra dėl įsiterpusio valstybinės žemės sklypo įsigijimo (pirkimo) ir su tuo susijusių procedūrų, todėl sprendė, jog byla yra priskirtina bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 str. 1 d., 22 str. 1 d.).
Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.). Taip pat teismas išaiškino pareiškėjai, kad dėl Klaipėdos rajono savivaldybės mero ir/ar Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos aktų, veiksmų ar neveikimo, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą (prašymus) suprojektuoti ir parduoti pareiškėjai pageidaujamą valstybinės žemės plotą ir įpareigojimo atsakovą (atsakovus) tenkinti pareiškėjos prašymą, ji turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą CPK nustatyta tvarka. Vadovaujantis CPK 31 straipsnyje įtvirtinta išimtinio teismingumo taisykle, atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemės sklypas yra Klaipėdos rajone, ginčas teismingas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmams.
III.
Pareiškėja D. L. atskirajame skunde prašo perduoti skundo priėmimą Regionų apygardos administracinio teismui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, jog ji į teismą kreipėsi dėl Mero Sprendimo panaikinimo, nes atsakovas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį.
Pareiškėja pažymi, kad dar nėra susiklostę jokie nuomos ar pirkimo pardavimo santykiai, o ginčas yra susijęs su viešojo administravimo subjekto (Mero) veikla acte iuris imperii (be kita ko, ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo) reglamentuojamoje srityje. Šiuo metu neatliekamos, kokios nors su pareiškėja aktualaus ginčo žemės sklypo pardavimu (kaip įsiterpusio) arba nuoma susijusios parengiamosios procedūros, tarp šalių šiuo metu susiklostę teisiniai santykiai nėra pasiekę civilinių teisinių santykių (valstybinės žemės pardavimo (ar nuomos)) stadijos, o keliamas ginčas pagal savo esmę yra susijęs su viešojo administravimo subjekto veikla susijusia su pirminiais veiksmais pradedant organizuoti žemės pertvarkymo projekto rengimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos D. L. skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) laikytis rūšinio bylų teismingumo taisyklių.
Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą (prašymą, pareiškimą) tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje.
Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020; 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-502/2023; ir kt.). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Tokiais atvejais laikyti, be kita ko, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), jeigu byla nepriskirtina tam teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.).
ABTĮ 22 straipsnio 2 dalyje ir CPK 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. Taigi vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija, yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis.
Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą (prašymą, pareiškimą) tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą (prašymą, pareiškimą), turi pareigą pagrįsti, jog ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo (prašymo) reikalavimas turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reguliuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-631-492/2019; 2023 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-26-575/2023). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-436-1188/2025).
Pirmosios instancijos teismui teiktame skunde pareiškėja prašė panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės mero 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. T17-1335 (5.1.48Mr.), kuriuo nuspręsti netenkinti pareiškėjos D. L. prašymą leisti pradėti rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Savo poziciją pareiškėja grindė tuo, kad atsakovas netinkamai pritaikė Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą. Pareiškėjos teigimu, nereikia keisti ar koreguoti viso detalaus plano, norint įsigyti įsiterpusį žemės sklypą, kadangi detalaus plano sprendimai įgyvendinami rengiant žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus.
Pagal specialiosios teisėjų kolegijos praktiką bylos, susijusios su atitinkamų valstybinės žemės sklypų (ne)pripažinimu įsiterpusiais žemės sklypais ir įpareigojimu tuos valstybinės žemės sklypus parduoti (kaip įsiterpusius žemės sklypus), yra teismingos bendrosios kompetencijos teismui, nes jose vyrauja (dominuoja) civiliniai teisiniai santykiai (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 15 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-58/2020; 2019 m. balandžio 30 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-31/2019 ir jose nurodytą praktiką). Tačiau kartu pažymėtina, kad, priimant atitinkamus individualaus pobūdžio teisės aktus, sprendimus ir pan., juos priimantys viešojo administravimo subjektai, be kita ko, veikia ir acte iuris imperii (viešosios teisės, taigi ir Viešojo administravimo įstatymo) reglamentuojamoje srityje (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 28 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-11/2024; 2024 m. gegužės 16 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-25/2024).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos skunde bei atskirajame skunde nurodyti argumentai, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ginčas šiuo atveju yra kilęs ne dėl valstybinės žemės pardavimo (ar nuomos) sutarties sudarymo, o dėl Mero veiklos Viešojo administravimo įstatymo reglamentuojamoje srityje, atsakant į pareiškėjos 2025 m. rugsėjo 1 d. prašymą. Kaip teisingai pažymėjo pareiškėja, civilinio teisinio pobūdžio reikalavimas dėl įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės sklypo nuomos ar pardavimo sutartį yra išvestinis iš administracinių teisinių santykių teritorijų planavimo srityje. Civilinio reikalavimo teisinis likimas priklauso nuo to, kaip bus sprendžiama dėl viešosios teisės reglamentuojamoje srityje kylančių administracinio teisinio pobūdžio reikalavimų (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 15 d. nutartį Nr. T-58/2020).
Įvertinus šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos keliamas ginčas nėra kilęs iš civilinių teisinių santykių, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjos skundo nagrinėjimas nėra priskirtas administraciniam teismui. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta, todėl turi būti panaikinta, o pareiškėjos skundo priėmimo klausimas turi būti perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos D. L. atskirąjį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 10 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos D. L. skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.