- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-04
- Bylos Nr.
- AS-26-575/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04603-2022-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2022 m. spalio 17 d. gautas pareiškėjo S. P. (toliau – pareiškėjas) skundas, kuriame jis prašė išnagrinėti skundą dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsakymo ir pripažinti, kad Kalėjimų departamentas neigia esamus pažeidimų faktus (meluoja) dėl kalinimo sąlygų pažeidimo Marijampolės pataisos namuose. Pareiškėjas skunde nenurodė, su kokiu konkrečiu Kalėjimų departamento atsakymu jis nesutinka, tačiau prie skundo pateikė Kalėjimų departamento 2022 m. spalio 6 d. raštą Nr. 2S-2678 (toliau – ir Raštas). Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su Raštu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 25 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė priimti.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 7 d. pateikė skundą Kalėjimų departamentui dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose. Minėtame skunde nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose nėra užtikrinamos tokios pačios kalinimo sąlygos kaip Norvegijos Karalystėje, iš kurios jis buvo perkeltas į Lietuvos Respubliką. Atsakydamas į pareiškėjo skundą, Kalėjimų departamentas Rašte informavo, kad teisės aktai nenumato pareigos nuteistojo perėmimo iš kitos valstybės bausmei atlikti atveju užtikrinti analogiškų kalinimo sąlygų, kokios buvo užtikrinamos valstybėje, iš kurios yra perimamas nuteistasis, o Lietuvos įkalinimo įstaigų įrengimas atitinka 1950 m. lapkričio 24 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimus ir minimalius standartus.
Žemesnės instancijos teismas
Rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėjo teikiamame skunde neskundžiamas joks reikalavimas, susijęs su Marijampolės pataisos namų vadovo veiksmais ar sprendimais, o pareiškėjo kreipimasis yra abstraktus, kaltinimai nepagrįsti jokiais faktiniais įrodymais arba konkrečiais pavyzdžiais, todėl, nesant galimybės jų patikrinti, patvirtinti ar paneigti, yra pateikiama bendro pobūdžio informacija apie užtikrinamas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose. Raštu pareiškėjas buvo informuotas apie Marijampolės pataisos namų patalpų įrengimą, išmokų skyrimą, aprūpinimą ir / ar leidimą turėti higienos priemonių ir drabužių nuteistiesiems tvarką bei Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25. Pareiškėjui nurodyta, kad Marijampolės pataisos namuose pastebėjus kenkėjus, jis apie tai turi informuoti savo būrio Resocializacijos specialistus ar kitus atsakingus darbuotojus, kurie užtikrins šios informacijos apie būtinumą atlikti kenkėjų naikinimą konkrečiose patalpose pateikimą administracijai.
Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Kalėjimų departamento Raštą yra nenagrinėtinas teismų, kadangi šis atsakymas į pareiškėjo prašymą (skundą) nėra administracinis aktas, darantis įtaką pareiškėjo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams, juo nėra keičiama pareiškėjo teisių ir (ar) pareigų apimtis (ABTĮ 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d.) ir negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu. Į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundą teismas atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Aplinkybė, kad Rašte, kuriuo pareiškėjui buvo atsakyta į jo pašymą (skundą), nurodyta, jog jis per dvidešimt dienų nuo šio rašto įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kaip nurodė teismas, nesudaro pagrindo šį raštą vertinti kitaip.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir skundo priėmimo klausimą išspręsti pirmosios instancijos teisme.
Pareiškėjas nurodo, kad skundo reikalavimas atitinka ABTĮ 88 straipsnio 2-3 dalis, 3 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį. Kalėjimų departamentas, atsakydamas į skundą, kuriame išvardinti kalinimo sąlygų trūkumai ir pažeidimai, neigia įvardintų trūkumų buvimą, neįpareigojo kalinimo įstaigos imtis priemonių, reikalingų trūkumams pašalinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 25 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė, ji turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. ABTĮ aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. Viena iš tokių sąlygų yra skundo dalykas – pareiškėjo reikalavimas, apibrėžiantis administracinės bylos nagrinėjimo ribas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, pasisakydamas dėl skundo reikalavimo, t. y. dėl to, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88 str.) bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009, 2017 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-126-492/2017 ir kt.)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad reikalavimas, kuriuo siekiama ne išspręsti administracinį ginčą, o tik konstatuoti tam tikras juridinę reikšmę turinčias aplinkybes ar faktus, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Konstatuotina, kad tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą tenkinti jo skundą. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 24 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai. Teiginiai dėl tam tikrų faktų pripažinimo ar nepripažinimo gali būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvuojamoji dalis, tačiau negali būti nagrinėjami kaip savarankiškas reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-359/2011, 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-226-143/2015, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-117-520/2017).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde prašė pripažinti, kad Kalėjimų departamentas neigia esamus pažeidimų faktus (meluoja) Marijampolės pataisos namuose, tačiau šiuo reikalavimu nesiekiama apginti kokias nors galbūt pažeistas pareiškėjo teises, o jo tenkinimo atveju pareiškėjui nekiltų jokių teisinių pasekmių. Todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau iš esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą – atsisakyti priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), kurio naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Atsižvelgdama į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. P. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.