Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Tamašausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1086-435/2016 pagal ieškovės D. B. patikslintą ieškinį atsakovams T. M. ir E. M., trečiajam asmeniui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl pažeistų teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė D. B. kreipėsi į teismą ir patikslinusi ieškinio reikalavimus prašė įpareigoti atsakovus T. M. ir E. M. per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti laiptus bei priestatą la1b gyvenamojo namo lAlb unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą - ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), pašalinti tinklo tvorą, pastatytą tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę, o taip pat teismui sprendime nurodyti skiriamos baudos dydį, jei sprendimas nebus įvykdytas per teismo nurodytą terminą. Nurodė, kad atsakovams priklausantis gyvenamasis namas pastatytas neišlaikant 1,30 m atstumo iki ieškovės namo, nustatyto pagal žemės sklypo Genplaną. Į ieškovės žemės sklypo pusę yra pastatyta laiptinė, kuri visiškai nenumatyta projekte. Be to, atsakovai ieškovei priklausančio žemės sklypo ribose pastatė tvorą. Visa tai atlikta be ieškovės sutikimo.

Atsakovai T. M. ir E. M. su ieškovės reikalavimais nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad tiek ieškovės, tiek atsakovų žemės sklypai yra suformuoti pagal preliminarius matavimus, tarp šalių yra ginčas dėl sklypų ribos, riba tarp sklypų nėra nustatyta ir nėra aiški. Todėl reikalavimai, susiję su atstumų tarp statinių ir sklypų ribų nustatymo, negali būti nagrinėjami iki riba tarp sklypų nebus nustatyta teismo sprendimu ar šalių susitarimu. Be to, nuosavybė pastatyta seniai iki atsakovams ją paveldint, pagal tuo metu buvusius preliminarius matavimus bei atitiko projektinę dokumentaciją.

Trečiasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ginčas spręstinas teismo nuožiūra.

Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendimą grindė šiais esminiais argumentais:

Ginčo statyba baigta 1994 metais, todėl negali būti taikomi ieškovės nurodyti teisės aktai, susiję su privalomais atstumais tarp statinių ir sklypo ribos, priimti po statybos užbaigimo.

Žemės sklypų riba nei šalių sutarimu, nei teismo sprendimu nėra nustatyta, todėl nėra galimybės spręsti, ar yra teisės norminiais teisės aktais nustatytų atstumų pažeidimas.

Namo projektas numatė kairėje sklypo pusėje laiptus, kurių plotis - 1,25 m. Užfiksuota, jog laiptų plotis realiai yra 1,28 m., tačiau šis nedidelis neatitikimas, nelaikytinas esminiu pažeidimu, tokio pažeidimo nėra nustačiusi ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija.

Priestatas la1b projekte nebuvo numatytas, tačiau jis pastatytas suprojektuotų laiptų aikštelės ribose sumūrijant sienas ir uždengiant ją stogu, o tai nepažeidžia ieškovės teisių. Be to, statiniui yra 22 metai, ieškovė pretenzijų anksčiau nereiškė, todėl toks nukrypimas nuo statinio projekto nelaikytinas esminiu, kuriam turėtų būti taikoma kraštutinė priemonė – nugriovimas.

Genplane numatytas 1,30 m atstumas tarp statinių, neįskaitant atstumo, skirto suprojektuotiems laiptams. Šis atstumas yra išlaikytas.

Ieškovė neįrodė, jog ūkinis pastatas yra neteisėta statyba: neįvardijo kokiai kategorijai priskiriamas prašomas nugriauti statinys; nenurodė, kokių statinių kategorijai jis buvo priskiriamas jo pastatymo (perkėlimo) metu; neįvardino, kokius tuo metu galiojusius norminius aktus toks statinys pažeidė. Tuo tarpu nesant nustatytų žemės sklypo ribų, negalima spręsti, ar jis pastatytas išlaikant 3 m atstumą nuo sklypo ribos.

Ieškovės baigiamųjų kalbų metu nurodyti taikytini teisės aktai nevertintini, kadangi tai naujos aplinkybės, dėl kurių atsakovai neturėjo galimybės pasisakyti.

Ieškovė D. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovams priklausantis pastatas – gyvenamasis namas 1A1b yra pastatytas neteisėtai ir tai patvirtina trečiojo asmens atsiliepime į ieškinį išdėstyti argumentai ir prie jo pridėti įrodymai.

Pažymoje apie vykdomą statybą, išduotoje 2008 metais, nurodyta, kad statinys yra statomas, tai paneigia aplinkybę, jog statinys pastatytas dar 1994 metais.

Reikalavimai išlaikyti atstumus iki gretimo žemės sklypo ribų yra imperatyvaus pobūdžio, atstumai negali būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik asmenys tarpusavio susitarimu.

Pateikti rašytiniai įrodymai (fotonuotraukos, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas) patvirtina, kad atstumas tarp ieškovės pastato ir ginčo pastato yra ne 1,30 m, o 0,24 m.

Ieškovė neturėjo ginčyti statybos leidimų, jai reikėjo įrodyti tik statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimą, ką ji ir padarė.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad atstumo nesilaikymas nėra esminis nukrypimas nuo statinio projekto.

Nors teismas nurodė, kad ieškovė vadovaujasi nebeaktualiais teisės aktais, tačiau neišaiškino, kuriais teisės aktais reikėtų vadovautis, tokiu būdu nevykdė savo pareigos nustatyti teisinį ieškinio pagrindą.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad laiptai buvo numatyti, nes projekte laiptai pirmame aukšte nebuvo numatyti.

Viešajame registre yra įregistruotos ir nenuginčytos sklypų ribos, kuriomis ir reikia vadovautis. Pagal jas atsakovų namas patenka į ieškovės žemės sklypo dalį.

Teismas be pagrindo įrodinėjimo pareigą apie tai, kokiai kategorijai priskirtinas atsakovų statinys – ūkinis pastatas, perkėlė ieškovei, kuri byloje buvo nurodžiusi, kad statinys atitinka nesudėtingo, laikino statinio sąvoką, todėl jis gali būti pastatytas išlaikant 3 m atstumą iki sklypo ribos. Neišlaikant atstumo, reikalingas gretimo žemės sklypo savininko sutikimas, kurio atsakovai neturi.

Teismas nepagrįstai nevertino ieškovės baigiamųjų kalbų metu nurodytų teisės aktų, nes teisės aktai nelaikytini naujomis aplinkybėmis.

Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl vieno iš ieškovės reikalavimų – pašalinti tvorą.

Teismas nesivadovavo įstatymais, reglamentuojančiais privalomus išlaikyti atstumus iki gretimo sklypo ribos bei iki gretimame sklype esančių pastatų, taip pat netinkamai vertino atsakovų pateiktą genplaną.

Atsakovai E. M. ir T. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą nesutinka su jame išdėstytais motyvais, prašo jo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Gyvenamojo namo statyba buvo teisėta ir įteisinta. Iš projekto matyti, kad prie suprojektuoto namo yra numatyti išoriniai laiptai su aikštele. VĮ Registrų centro išrašas patvirtina, kad statyba baigta 1994 m. 1995 m. atlikta inventorizacija. 2008 m. pažyma patvirtina, kad statyba atlikta be esminių nukrypimų. Savavališkos statybos fakto nėra fiksuota. 2011 m. pažymoje fiksuoti nukrypimai nėra susiję su atstumais ir ieškovės interesų pažeidimu.

Riba tarp sklypų nėra nustatyta, todėl nėra galimybės spręsti apie atstumus. Iš Generalinio plano matyti, kad priešingai nei teigia ieškovė, būtent jos gyvenamasis namas buvo suprojektuotas ant sklypo ribos. Atliekant geodezinius matavimus paaiškėjo, kad ieškovės namas įsiterpia į atsakovų sklypą, todėl atsakovai geranoriškai sutiko patraukti žemės sklypo ribą tokiu būdu sumažindami atstumą nuo statinių.

Iš atsakovų sodo namo projekto matyti, kad atstumas iki žemės sklypo ribos sudaro 1,30 m., išoriniai laiptai pažymėti šoniniame namo fasade, atstumas skaičiuotas nuo namo sienos, o ne nuo laiptų. 1994 metais statybos metu galiojo Statybos ir urbanistikos ministerijos patvirtintos Miestų ir gyvenviečių sodybos respublikinės statybos normos 15-92, kurios numatė, jog minimalus atstumas atskirai stovinčių statinių nuo kaimyninio sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 1 m.

Teismas pagrįstai nesirėmė teisės aktais, nurodomais ieškovės, kadangi byloje taikytini teisės aktai galioję statybos metu. Ginčo byloje būtent ieškovė turėjo įrodyti, kokie teisės aktai buvo pažeisti, o ne teismas.

Teismų praktikoje nustatyta, kad jei nukrypimas nuo teisės aktuose nustatytų atstumų yra nedidelis palyginti su viso privalomo atstumo dydžiu, ir nepažeidžia minimalių atstumų nustatymo viešųjų tikslų, jis gali būti pripažintas pažeidimu, nelemiančiu statybos teisėtumo, nes yra neesminis.

Ieškovės prašomas nugriauti ūkinis pastatas nėra susietas su žeme, todėl apskritai nelaikytinas nekilnojamuoju daiktu. Be to, ieškovė remiasi 2002 metais įsigaliojusiu reglamentavimu dėl nesudėtingų statinių, kuris šiuo atveju negali būti taikomas statiniui, pastatytam prieš 22 metus. Ieškovė nereiškė pretenzijų dėl šio statinio tiek metų, todėl jis laikytinas teisėtai pastatytu.

Trečiasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašo apeliacinio skundo pagrįstumą vertinti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini), SB „Panerys“, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. b. l. 8-9), įgytas 1996 metų dovanojimo sutarties pagrindu. Atsakovams nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini), SB „Panerys“, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. b. l. 82-85), įgytas 2009 metais paveldėjimo teisės liudijimų pagrindu, kuris ribojasi su ieškovei priklausančiu sklypu. Žemės sklypai suformuoti pagal preliminarius matavimus: ieškovės - 1994 metais, atsakovų – 1994 ir 1996 metais. Žemės sklypų kadastriniai matavimai neįregistruoti. 1990 m. Generalinis atsakovams priklausančio žemės sklypo Nr. 6 planas numatė, kad atstumas nuo namo iki žemės sklypo ribos turi būti 1,3 m. (1 t. b. l. 79). Iš atsakovams priklausančio nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos sudarytos 2008 metais matyti, kad pastatas sklype pastatytas 1994 metais, baigtumas – 100 proc., pastogės baigtumas – 67 proc., priestatas 1a1b pastatytas 1994 metais, baigtumas 100 proc., bendras plotas – 2,12 m² (1 t. b. l. 93-94). 2008 m. rugsėjo 3 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento statybos valstybinės priežiūros skyriaus pažyma Nr. 8-NS-311 patvirtina, kad atsakovų nebaigtas statyti gyvenamasis namas yra be esminių nukrypimų nuo projekto (4 t. b. l. 80). Šios pažymos pagrindu VĮ „Registrų centras“ įregistruoti namo kadastriniai matavimai (4 t. b. l. 81). 2011 m. birželio 15 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje rezultatai rodo, kad nustatyti, ar atsakovams priklausantis gyvenamasis namas pastatytas projekte nurodytoje vietoje (laikantis 1,30 m. atstumo nuo sklypo ribos), nėra galimybių, kadangi žemės sklypų kadastriniai matavimai neįregistruoti (4 t., b. l. 91).

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pašalinti jos, kaip žemės sklypo savininkės teisių pažeidimą, kuris pasireiškia atsakovų savavališka statyba, t. y. pašalinti laiptus, priestatą, tvorą ir ūkinį pastatą CK 4.103 straipsnio 2 dalies (statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus), 4.98 straipsnio (negatorinis ieškinys) pagrindu. Teismui netenkinus ieškovės reikalavimų, ji šį teismo sprendimą skundžia nurodydama, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, susijusius su Genplano sprendiniais, atsakovų gyvenamojo namo projekto duomenimis, pastatų statybos metais, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, neatliko teisinio pagrindo nustatymo pareigos bei visiškai nepasisakė dėl vieno iš ieškovės reikalavimų (dėl tvoros teisėtumo). Taigi, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas procesinės teisės normų pažeidimu (CPK 178 str., 185 str., 265 str.).

Prieš vertinant skundo argumentų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia apeliantės pateiktų naujų įrodymų, kurie nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priėmimo klausimą.

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė VĮ „Registrų centras“ išduotą Kadastro žemėlapio ištrauką, iš kurios matyti, kad pagal preliminarius žemės sklypų ribų matavimus atsakovų namas nurodytas ant sklypo su ieškove ribos. Atsižvelgiant į tai, kad naujai pateiktas rašytinis įrodymas gautas po bylos pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo, yra susijęs su apeliaciniame skunde nurodomomis faktinėmis aplinkybėmis dėl žemės sklypų ribų, apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą priima (CPK 314 str., 306 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija toliau nutartyje pasisako dėl nurodytų argumentų pagrįstumo.

CK 4.37 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininkas savo teises gali ginti ir reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 str.), taip pat ir kitais CK reglamentuotais savininko teisių gynimo būdais. Šioje byloje ieškovė pareiškė ieškinį teigdama, kad jos, kaip žemės sklypo savininkės, teises pažeidžia atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esantys statiniai, kurie pastatyti nesilaikant teisės aktais nustatytų atstumų nuo žemės sklypo ribos. Taigi, šis ieškovės pareikštas reikalavimas pašalinti pažeidimus, trukdančius naudotis jai priklausančiu daiktu, kvalifikuotinas kaip daiktinės teisės reglamentuojamas reikalavimas ginti nuosavybės teisę (CK 4.98 str.).

Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.). Tuo atveju, kai reikalavimai reiškiami pagal CK 4.103 straipsnio 2 dalį ir kai statybos neteisėtumas ginčijamas teisės aktų reikalavimų pažeidimu, įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010). Tai, kad ieškovė yra žemės sklypo Kaune, Meškauogių takas 10, SB „Panerys“, sklypo Nr. 5 savininkė, patvirtina nuosavybės teisinė registracija, dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Tai, kad ieškovės teisės pažeidžiamos, ieškovė įrodinėja atstumų nuo žemės sklypo ribos nesilaikymu, t. y. kad nesant ieškovės sutikimo, statiniai negali būti statomi arčiau nei numatyta teisės aktais, o juo labiau, ieškovei nuosavybės teise priklausančio sklypo dalyje. Ieškovė nurodo, kad statiniai pastatyti pažeidžiant Valstybinio statybos reikalų komiteto ir Valstybinio agropramoninio komiteto 1987 m. gruodžio 31d. įsakymu Nr. 247/632 (galiojusiame iki 1998-12-22) dėl kolektyvinių sodų projektavimo ir statybos juose patvirtintoje instrukcijoje numatytus sodo namelių statybos reikalavimus laikytis minimalių atstumų nuo gretimo sklypo ribos.

Dėl savininko teisių pažeidimo statyba, neatitinkančia teisės aktų reikalavimų

Neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu. Tokia pozicija grindžiama tuo, kad statybos procesas yra tęstinio pobūdžio, todėl, nors teisinis santykis ir yra prasidėjęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009, 2008 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008).

Byloje nustatyta, kad ginčo statiniai nėra pripažinti savavališka statyba, todėl konstatavus neteisėtą statybą byloje, teismas privalėtų taikyti bylos nagrinėjimo metu galiojančias CK, Statybų įstatymo, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatas. CK 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas savavališkos statybos padarinių šalinimą sprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą vienas iš statybą leidžiančių dokumentų, kai eina kalba apie privalomų atstumų nesilaikymą ar statinių statymą svetimoje žemėje, yra gretimo žemės sklypo savininko sutikimas.

Vertinant aplinkybę dėl ieškovės keliamo statinių teisėtumo, aktualūs teisės aktų reikalavimai statybai, galioję ginčo statinių statybos metu (1994 metais) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-695/2015).

Byloje nustatyta, kad ginčo statiniai statyti 1994 metais. Šią aplinkybę patvirtina viešojo registro duomenys bei kadastrinių matavimų byla (1 t. b. l. 93-94). Nurodyti duomenys paneigia apeliacinio skundo argumentus apie kitą statybų laiką. Pažymėtina, kad 2008 m. rugsėjo 3 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento statybos valstybinės priežiūros skyriaus pažymoje Nr. 8-NS-311 nurodoma, kad atsakovų gyvenamasis namas yra nebaigtas statyti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu patvirtina tik tą aplinkybę, jog statinys nėra 100 proc. baigtumo (nes pastogės baigtumas tik 67 proc.), tačiau kiti neginčijami bylos duomenys liudija, kad iki šio baigtumo jis pastatytas būtent 1994 metais (4 t. b. l. 80). Tiek priestatas, tiek tvora pastatyti taip pat tais pačiais metais (1 t. b. l. 93-94). Ūkinis pastatas nėra registruotas nekilnojamojo turto registre. Kaip nurodė atsakovai, jis neturi pamatų, tačiau toje vietoje stovi nuo 1994 metų. Nuosavybės teisę į šiuos statinius įgiję atsakovai jokių papildomų veiksmų ar darbų neatliko, todėl faktinė padėtis yra išlikusi nuo statinių pastatymo 1994 m.

Pirmiausia pažymėtina, kad statybos metu galiojęs 1964 m. CK 114 straipsnis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1983-12-11 iki 1995-07-05) numatė, kad pilietis, kuris statosi, pasistato arba perstato gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį pastatą ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo ar šiurkščiai pažeisdamas patvirtintą projektą, neturi teisės šiuo gyvenamuoju namu (arba jo dalimi), ūkiniu pastatu ar įrenginiu disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.); toks gyvenamasis namas (arba jo dalis), ūkinis pastatas ar įrenginys rajono (miesto) Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu nugriaunamas paties savavališko statytojo ar jo sąskaita. Šio straipsnio taikymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl statybos pagrindų laikinųjų nuostatų patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 1992-12-10 iki 1996-09-01) buvo nustatytas teisinis reglamentavimas, kad statytojas turi turėti parengtą ir nustatyta tvarka suderintą projektą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ (originali redakcija) patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 1 punktas numatė, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai (toliau vadinama – pastatai, statiniai ir butai) turi būti teisiškai registruojami. 1993 - 1994 metais statinių registraciją reglamentavusi Instrukcija nenumatė kiemo statinių registravimo; jie buvo tik aprašomi inventorinėje byloje.

Ieškovė nurodo, kad atsakovams nuosavybės teise priklausantys statiniai pažeidžia statinių statybos metu galiojusiame Valstybinio statybos reikalų komiteto ir Valstybinio agropramoninio komiteto 1987 m. gruodžio 31d. įsakyme Nr. 247/632 (galiojusiame iki 1998-12-22) dėl kolektyvinių sodų projektavimo ir statybos juose instrukcijos patvirtinimo, instrukcijos nuostatas, kuri numatė, jog sodo namelių statyba individualiuose sodo sklypuose gali būti vykdoma pagal tipinius, kartotinius ir individualius projektus. Šia instrukcija buvo nustatyti minimalūs atstumai: nuo namelio iki sklypo ribos - 3 m, nuo ūkinio pastato ir šiltnamio iki sklypo ribos – 2 m, nuo voljerų iki sklypo ribos - 4 m. Ieškovė teigia, kad atsakovų nuosavybės teise valdomi statiniai pastatyti nesilaikant minimalių atstumų, o sutikimo ji nėra davusi.

Sutiktina, kad statyti statinius nesilaikant numatytų atstumų galima tik turint gretimo žemės sklypo savininko sutikimą. Tačiau, kaip nustatyta ginčo byloje, statiniai pastatyti 1994 metais, turint patvirtintą leidimą, taip pat teismine tvarka nenustačius, jog gyvenamojo pastato teisinė registracija atlikta nepagrįstai, esant esminiams nukrypimams nuo projekto (LVAT 2012 m. kovo 23 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-243/2012, 2013 m. lapkričio 19 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542/2013). Todėl nutarties 20 nurodytų teisės aktų pagrindu esant statiniams įregistruotiems viešajame registre, preziumuojama, kad jie atitiko tuo metu nustatytus reikalavimus (atstumai atitiko nustatytuosius, o šiems neatitinkant reikalavimų, buvo gautas gretimo žemės sklypo savininko sutikimas), priešingu atveju šie statiniai nebūtų registruoti ir negalėtų tapti civilinės apyvartos objektu. Ieškovė žemės sklypą įgijo 1996 metais, t. y. jau esant gretimame žemės sklype ginčo statiniams, taigi matė jo ribas ir greta esančius statinius, tačiau pretenzijų nereiškė. Tuo tarpu atsakovai nuosavybės teises tiek į žemės sklypą, tiek į jame esančius statinius, registruotus nekilnojamojo turto registre įgijo 2009 metais, taigi jau esant tokiai jų padėčiai, su kuria dabar nesutinka ieškovė. Kasacinis teismas šiuo aspektu yra pasisakęs, kad įgyti nuosavybę į statinį, kartu įgyjant visas savininko teises ir savininko teisių garantijas, galima ne bet kokios statybos metu, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato 1999 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 3K-3-224/1999). Nurodytas išaiškinimas taip pat sudaro prielaidas konstatuoti, kad atsakovų įgyta nuosavybė sukurta teisėta statyba.

Be to, kaip jau nustatyta, nuo ginčo statinių pastatymo iki šios dienos praėjo 23 metai. Per šį laiką daug kartų keitėsi įstatymai, reguliuojantys statybų procesą, tarp jų ir 2010 m. spalio 1 d. - 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu galiojusi Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies nuostata, kuri nustatė, jog žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienerius metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Pagal 22 nutarties punkte aptartas faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei tiek metų nereiškus jokių pretenzijų jos rašytinis sutikimas apskritai negali būti laikomas privalomu. Todėl konstatuotina, kad statiniai pastatyti ir įregistruoti viešajame registre nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės normų, taigi ieškovės deklaruojamos teisės CK 4.103 straipsnyje nurodytu pagrindu šiuo atveju negali būti ginamos šiai neįrodžius, kokios jos teisės (įstatymai) ir kaip yra pažeidžiamos.

Kartu pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, kad riba tarp ieškovės ir atsakovų žemės sklypų nėra aiški. Bylos duomenimis nustatyta, kad žemės sklypai suformuoti atliekant preliminarius matavimus, tikslieji kadastriniai matavimai nėra atlikti ir įregistruoti. Pagal esamą padėtį atsakovų nuosavybės teise esantis pastatas ir kiti kiemo statiniai (priestatas, ūkinis pastatas, tvora) patenka į ieškovės žemės sklypą arba yra pernelyg mažais atstumais nuo sklypo ribos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką laikytina, jog sklypo riba nėra aiški ir tada, kai žemės sklypo faktinės ir teisinės ribos (ribos pagal dokumentus) nesutampa arba jos nesutampa taip, kad eina per gretimo žemės sklypo savininko pastatus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2010; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2014; kt.). Tai, kad ieškovės ir atsakovų sklypų riba nėra aiški, ginčo byloje papildomai patvirtina ir kartu su apeliaciniu skundu į bylą pateikta ir teisėjų kolegijos priimta kadastro žemėlapio ištrauka. Siekiant nustatyti ribą, pagal ką galima būtų spręsti apie esantį (ar nesantį) ieškovės, kaip savininkės teisių pažeidimą, ieškovė pareiškė atskirą ieškinį teisme (prijungta civilinė byla Nr. 2-532-429/2014). Iš šios bylos medžiagos matyti, kad ginčas tarp šalių dėl žemės sklypų ribų taip ir nebuvo išspręstas, t. y. riba nebuvo nustatyta, nes bylos dalyviai nepateikė tinkamų ribos pasiūlymų schemų. Sprendimas nurodytu klausimu yra įsiteisėjęs.

Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog žemės sklypo savininkui pareiškus negatorinį ieškinį (CK 4.98 str.), tačiau nenustačius tikslios žemės sklypų ribos, pirmosios instancijos teismas atitinkamai neturėjo pagrindo spręsti dėl esamo (nesamo) ieškovės teisių pažeidimo bei tenkinti ieškovės reikalavimų įpareigoti atsakovus pašalinti ant žemės sklypų ribos esančius ar esančius pernelyg arti statinius (jų dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsti apie tai, ar išlaikyti reikalaujami atstumai nuo sklypų ribos, kuri nėra aiški, akivaizdžiai nėra galimybės. Tokios pozicijos panašioje situacijoje laikosi ir kasacinis teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488-219/2015).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl vieno iš ieškovės reikalavimų dėl tvoros dalies perkėlimo (nugriovimo). Pažymėtina, kad ieškovės pareikšti reikalavimai tiesiogiai susiję su nutarties 23 ir 25 punktuose nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurios pirmosios instancijos teismui sudarė pagrindą tais pačiais argumentais netenkinti ieškinio dėl visų ieškovės reiškiamų reikalavimų, tarp jų ir dėl tvoros dalies perkėlimo (nugriovimo). Teismui pripažinus, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovai pažeidžia jos teises, teismas priėmė pagrįstą sprendimą netenkinti visų ieškinio reikalavimų, tarp jų ir dėl tvoros perkėlimo (pašalinimo), todėl laikytina, kad teismas išsprendė visus ieškovės pareikštus reikalavimus. Teismas, nors ir nedetalizavo savo sprendimo šioje dalyje, sprendime pažymėjo, kad vertina pareikštą reikalavimą, t. y. ieškinio pagrindą ir dalyką laiptų, priestato, tvoros ir ūkinio pastato dalyje (6 teismo sprendimo lapas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas todėl pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nenustatyta (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, kaip neviršijančios Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams E. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir T. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.