Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2016-04-22 · Civilinė byla Nr. 2A-167-619/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-22
Bylos Nr.
2A-167-619/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-23687-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Jūra Marija Strumskienė, Andrutė Kalinauskienė
Ieškovas
UAB „Statmonta“
Atsakovas
UAB „Amžinasis akmuo“
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublika
Kategorijos
Civilinė byla Nr.2A-167-619/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23687-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.21.; 2.5.10.5.2.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Statmonta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Statmonta“ ieškinį atsakovui UAB „Amžinasis akmuo“, trečiasis asmuo Lietuvos Respublika atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, UAB „Elmava“, UAB „Granira“, UAB „Vidvestuma“ dėl padarytos žalos atlyginimo,

Kolegija išnagrinėjusi skundą nustatė :Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Statmonta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 6300 Lt padarytai žalai atlyginti dėl puspriekabės KOEGEL, valstybinis Nr. ZV053, identifikavimo Nr. WK0SN0024S1149233, sunaikinimo ir 1200 Lt protingų išlaidų susijusių su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas nuo 2010 m. UAB „Elmava“ priklausančioje teritorijoje, adresu Žirnių g. 26, Vilnius, laikė jam priklausančią puspriekabę KOEGEL. UAB „Elmava“ jai priklausančią teritoriją su pastatais, kurioje stovėjo minėta priekaba perdavė atsakovui UAB „Amžinasis akmuo“, 2013 m. lapkričio mėn. minėta atsakovo puspriekabė buvo utilizuota. Dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris nutrauktas nenustačius nusikalstamos veikos požymių. Ieškovo nuomone, atsakovas prieš pradedant priekabos utilizavimą privalėjo imtis visų įmanomų veiksmų dėl transporto priemonės savininko informavimo. Turto vertintojas „A. P. firma“ nustatė, kad sunaikinto turto vertė sunaikinimo metu buvo 6300 Lt be PVM. Ieškovo nuomone, vadovaujantis CK 6.251 str. 1 d. padaryta žala turi būti atlyginta visiškai prisilaikant CK 6.249 str. 1,3, 4 d. 2 p. nuostatų.

Atsakovas UAB „Amžinasis akmuo“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad puspriekabė atsakovo iš UAB „Elmava“ įsigytoje teritorijoje stovėjo ne nuo 2010 m., o nuo 2006 m. Atsakovo direktorė atliko visus veiksmus, kad kiekvienas savininkas iš minėtos teritorijos galėtų atsiimti savo daiktus. Atsakovo direktorė telefonu informavo ieškovo vadovą apie pasikeitusį teritorijos savininką, kad teritorija tvarkoma ir ieškovas per 2 mėn. privalo išsivežti iš teritorijos jam priklausančius daiktus. Nurodė, kad puspriekabė buvo seniai nenaudojama, be valstybinių numerių, surūdijusi ir įaugusi į žemę. Nesutiko su ieškovo pateiktos turto vertinimo atskaitos išvadomis, kadangi vertinant ginčo puspriekabę jos apžiūra atlikta nebuvo, turto vertinimo ataskaita paremta prielaidomis. Iš ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymų darytina išvada, kad puspriekabė buvo apleista, surūdijusi ir nebetinkama naudoti. Nors atsakovas utilizuodamas metalo laužą gavo 3018,40 Lt, tačiau galutiniame rezultate dėl visos teritorijos tvarkymo patyrė nuostolių. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ieškovas reikalaudamas priteisti žalą nepagrindė, kad šiuo atveju yra visos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Atsakovo veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų, kadangi ieškovas žinodamas, kad privalo išsivežti iš atsakovo teritorijos puspriekabę, nesiėmė jokių veiksmų. Tuo tarpu jei būtų nuspręsta, kad visgi atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, jis atleistinas nuo atsakomybės CK 6.253 str. 5 d. pagrindu, nes puspriekabė buvo nebetinkama naudoti, o jos savininkas ja nesirūpino ir prisiėmė riziką, kad po nustatyto termino puspriekabės gali nelikti.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į ieškinį prašė pašalinti iš šios civilinės bylos, netenkinus prašymo, spręsti ginčą teismo nuožiūra. Nurodė, kad šioje byloje keliami reikalavimai ir jų patenkinimas arba atmetimas, niekaip nesusiję su Nacionalinės žemės tarnybos teisėmis ir pareigomis, todėl neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Trečiasis asmuo UAB „Granira“ atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad yra pastato adresu Žirnių g. 26, Vilnius savininkas, kurį įsigijo iš UAB „Elmava“. Trečiojo asmens nuomone, ieškovas, gavęs prašymą iš svetimos teritorijos išsivežti jam priklausančius daiktus, privalėjo veikti rūpestingai ir tuo pasirūpinti. Aplinkybė, kad ieškovo vadovui R. V. buvo ne kartą pranešta apie būtinumą pasiimti puspriekabę nustatyta ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat pažymėjo, kad nors R. V. teigia, kad gydėsi iki 2013 m. spalio mėn., tačiau metalo laužas supirktas 2013 m. gruodžio 16 d. Atkreipė dėmesį, jog puspriekabę, ieškovas įsigijo 2010 m. birželio 29 d. Trečiojo asmens nuomone, ieškovo pateikti dokumentai neįrodo aplinkybės, kad prieš pat utilizavimą puspriekabė buvo suremontuota ir paruošta išvežimui. Taip pat nurodė, kad teisės aktai įpareigoja kiekvieną asmenį valdantį tam tikrą teritoriją užtikrinti joje tvarkos palaikymą, todėl pagrįstai atsakovas veikdamas trečiojo asmens UAB „Granira“ pavedimu, išgabeno ginčo teritorijoje buvusį metalo laužą ir dėl to ne tik kad negavo pelno, bet patyrė nuostolį.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo UAB „Statmonta“ atsakovui UAB „Amžinasis akmuo“ 579,24 EUR (2000 Lt), trečiajam asmeniui UAB „Granira“ 362,03 EUR (1250 Lt) bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš ieškovo į valstybės pajamas 11,87 EUR išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą konstatavo, kad atsakovas ir jo atstovai, įspėdami ieškovą, duodami pakankamai laiko ir tik papildomam terminui suėjus savo naudojamoje teritorijoje buvusį daiktą utilizuodami, elgėsi atidžiai ir rūpestingai, todėl nepažeidė bendro pobūdžio pareigų, t.y. neatliko neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad ieškovo direktorius buvo įspėtas dėl savo daiktų iš ne jam priklausančios teritorijos patraukimo, ir būdamas rūpestingas daikto savininkas nevykdė savo kaip daikto savininko pareigų, nesidomėjo kokioje teritorijoje jį laiko, nesiėmė iniciatyvos raštu sudaryti susitarimą dėl daiktų laikymo, būdamas informuotas apie savininkų pasikeitimą pats neskambino, nesitarė dėl išvežimo tvarkos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovo direktoriaus argumentai, jog kiti asmenys turėjo pareigas saugoti jo puspriekabę, neatitinka rūpestingo daikto savininko sampratos. Taip pat nepagrįstais laikė ieškovo direktoriaus argumentus, jog dėl jo ligos puspriekabė nebuvo atsiimta laiku, kadangi ieškovas yra privatus verslo subjektas, kurio veikla nesustoja dėl direktoriaus traumos. Pirmosios instancijos teismo nuomone, protingas asmuo, davęs terminą pasiimti daiktą iš savo teritorijos ir pamatęs, kad dalis daiktų pasiimta, o kita dalis palikta, turėjo pagrindo manyti, kad likusių daiktų nuosavybės atsisakoma, laikant juos beverčiais. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nesiremta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, rodančiomis prastą utilizuotos puspriekabės techninę būklę ir stovį. Jos vertė nustatyta lyginamuoju metodu vertinant ją pagal eksploatuojamų ir techniškai tvarkingų puspriekabių kainas. Ieškovui neįrodžius neteisėtų atsakovo veiksmų ir atsakovui įrodžius atidų ir rūpestingą elgesį, sprendė, kad nėra pagrindo ieškinį tenkinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Statmonta“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodomus bei atsakovo veiksmus ir netinkamai nustatė faktines aplinkybes, todėl netinkamai taikė žalą reglamentuojančias teisės normas. Ieškovo neveikimas per atsakovo puspriekabės pasiėmimui nustatytą terminą negali būti vertinamas kaip išreikšta valia dėl nuosavybės teisės atsisakymo. Atsakovui buvo žinoma, kad puspriekabė priklauso ieškovui. Bešeimininkiu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Ne vieną kartą bendraujant telefonu ieškovo direktorius nesakė, kad puspriekabės nepasiims. Ieškovo direktorius paaiškino atsakovui, kad gydosi ir pasiims jam priklausantį turtą vėliau. Tai reiškia, kad atsakovui buvo žinoma, kad ieškovas neatsisakė nuosavybės teisės į puspriekabę. Tai rodo aktyvūs ieškovo veiksmai – bandymas patraukti puspriekabę. Atsakovas nesielgė atidžiai ir rūpestingai, kadangi žinodamas tikslų daiktų sunaikinimo laiką ir atsakovo rekvizitus, nesiėmė priemonių apie tai informuoti ieškovą. Atsakovo direktorė nesusisiekė su ieškovu tiesiogiai ir bendravo su juo per tarpininkus, kurie ieškovui leido suprasti, kad jis gali puspriekabę pasiimti vėliau nei nustatytas terminas, t.y. pagal galimybes, po gydymo ligoninėje. Ieškovas taip pat nebuvo informuotas raštu apie būtinumą išgabenti puspriekabę. Taigi, ieškovo vadovui informavus kada ketina atsiimti puspriekabę, toks elgesys pagal susiklosčiusias aplinkybes laikytinas neatitinkančiu rūpestingo ir atsargaus asmens standarto. Įvertinus šiuos argumentus, darytina išvada, kad yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl utilizuoto turto vertės, nesivadovavo ieškovo pateikta ataskaita. Turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga kol nėra nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka. Ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės nėra prejudiciniai faktai, todėl nepagrįstas pirmosios instancijos argumentas, kad atliekant turto vertinimą, nebuvo remtasi ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nesutiktina su atsakovo argumentais, kad pateikta turto vertinimo ataskaita yra neteisinga. Ieškovo nuomone, duomenys apie jo nuosavybės būklę po to kai buvo atlikti neteisėti veiksmai, negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Amžinasis akmuo“ prašo jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Nepagrįstai apeliantas remiasi normomis reglamentuojančiomis bešeimininkio daikto institutą. Net jeigu ir remiantis šiomis normomis, darytina išvada, kad kilnojamas daiktas, kurį pradėjo valdyti tam tikras asmuo tampa to asmens nuosavybe ne tik tada, kai savininkas to daikto atsisako tai išsakydamas, bet ir tada, kai tą daiktą išmeta (CK 4.58 str. 4 d.). Tuo tarpu bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas dalį jam priklausančių daiktų iš aikštelės išsivežė, o puspriekabę paliko, kas sudarė pagrindą manyti, kad nuosavybės atsisakoma. Kartu toks ieškovo direktoriaus elgesys pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertintas kaip paneigiantis atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą.Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie būtinumą pasiimti puspriekabę. Bylos medžiaga nustatyta, kad jis buvo daug kartų informuotas apie tai. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir pats ieškovo direktorius. Todėl atmestini argumentai, kad atsakovas turėjo papildomai informuoti ieškovą raštu. Buvusio aikštelės valdytojo direktoriaus V. M. parodymai paneigia aplinkybę, kad ieškovas teisėtai laikė puspriekabę aikštelėje. Iš jo parodymų akivaizdu, kad ir ankstesnis aikštelės valdytojas ne vieną kartą prašė ieškovo pasiimti jam priklausančią puspriekabę.Pirmosios instancijos teismas visus įrodymus ištyrė, o vėliau ir įvertino, nepažeisdamas CPK 183 str. numatytų įrodymų tyrimo reikalavimų. Išsireikalavo ikiteisminio tyrimo medžiagą, betarpiškai apklausė liudytojus. Taip pat visiškai pagrįstai nesirėmė ieškovo pateikta turto vertinimo ataskaita, kadangi atlikta neapžiūrint puspriekabės ir neturint duomenų apie jos techninę būklę. Pačioje vertinimo ataskaitoje yra daug prieštaravimų, jos vertė nustatyta lyginant techniškai tvarkingų puspriekabių kainas. Pačioje turto vertinimo atskaitoje nurodyta, kad įvertinto turto vertė gali skirtis nuo apskaičiuotos vertės priklausomai nuo fizinės puspriekabės būklės.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovui žalą už turto, kuris per nustatytą terminą nebuvo išgabentas iš atsakovo valdomos teritorijos, sunaikinimą.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų

Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles netinkamai vertino atsakovo elgesį kaip atidų ir rūpestingą, kadangi jam buvo žinoma, kad ginčo puspriekabės savininkas yra ieškovas, tuo tarpu įstatymas kiekvienam asmeniui numato pareigą elgtis taip, kad nebūtų padaryta žala kitam asmeniui.

Pažymėtina, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą) (CK 245 straipsnio 1 dalis). Žalą paprastai atlygina asmuo, nevykdęs pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, kitaip tariant, asmuo, dėl kurio neteisėto veikimo ar neveikimo atsirado žala (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1, 2 dalys). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.246 str. - 6.249 str.).

Nagrinėjamoje byloje keliamas deliktinės atsakomybės klausimas. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas suponuoja deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą. Neteisėtumas civilinėje teisėje priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Nustatant veikos teisėtumą ir kaltę, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, reikia taikyti protingumo standarto, sąžiningumo, profesinio rūpestingumo ar kitus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2012).

Apeliantas šiuo atveju įrodinėja, kad atsakovas neteisėtais veiksmais padarė žalą sunaikindamas ieškovui priklausančią puspriekabę.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų utilizuojant ieškovui priklausančią puspriekabę. Sprendė, kad atsakovas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, laikėsi bendro pobūdžio pareigų informuodamas ieškovą apie būtinumą išsivežti ginčo turtą, tuo tarpu paties ieškovo veiksmus įvertinto kaip neatitinkančius atidaus ir rūpestingo savininko standarto, todėl ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija su šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, susijusioms su atsakovo neteisėtų veiksmų nustatymu, atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nesutinka, todėl iš dalies pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus.

Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai konstatuojami tuo atveju, kai asmuo neįvykdo įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nustatė, kad ieškovas laikė jam nuosavybės teise priklausančią puspriekabę „Koegel SN 24“, valst. Nr. ZV 053 teritorijoje, esančioje Žirnių g. 26, Vilniuje, priklausančioje Lietuvos valstybei, tačiau išnuomotai UAB „Elmava“, kuriai priklausė administracinis pastatas minėtoje teritorijoje. Vėliau minėtą teritoriją ėmė valdyti trečiasis asmuo UAB „Granira“, kuris 2012 m. rugsėjo 1d. su atsakovu UAB „Amžinasis akmuo“ sudarė susitarimą, pagal kurį UAB „Amžinasis akmuo“ įsipareigojo tinkamai išvalyti ir sutvarkyti UAB „Granira“ priklausančią teritorijos dalį adresu Žirnių g. 26, Vilniuje, organizuoti stambiagabaričių atliekų bei metalo laužo išvežimą, surinkti ir utilizuoti kitas šiukšles bei atliekas. Atsakovas išsiaiškino, kad minėtoje teritorijoje stovinti puspriekabė priklauso ieškovui, keletą kartų telefonu informavo ieškovo vadovą R. V. apie būtinumą puspriekabę pašalinti iš minėtos teritorijos. Tačiau ieškovui per nustatytą terminą nepašalinus puspriekabės iš atsakovo tvarkomos teritorijos ji buvo parduota metalo laužą superkančiai įmonei.

Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisė gali būti ribojama, tačiau tik laikantis tam tikrų sąlygų. Visų pirma nuosavybės teisės apribojimas galimas, jeigu tam yra įstatyme nustatytas pagrindas, t. y. tik remiantis įstatymu. Nuosavybės teisės apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, teisėtus interesus bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir konstituciškai svarbius tikslus. Nuosavybės teisių apribojimai turi nepažeisti proporcingumo principo – įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Be to, taikomi apribojimai negali paneigti nuosavybės teisės esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. M. v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. 3K-3-104/2008).

Faktinės šios bylos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog atsakovui buvo žinoma, kad ginčo puspriekabė turi savininką, taip pat buvo žinoma, kad jos savininkas yra ieškovas. Atsakovas įrodinėja, kad ieškovui išsigabenus iš teritorijos vilkiką ir autobusą, bet palikus puspriekabę, buvo pagrindas manyti, kad ieškovui ji nereikalinga. Tačiau kaip pagrįstai nurodo apeliantas, byloje nėra duomenų, kad ieškovo direktorius bendraudamas su atsakovu būtų sakęs, kad jam puspriekabė nereikalinga, priešingai ieškovas žadėjo ją išsivežti. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl atsakovo veiksmų neatsižvelgė į pirmiau nurodytus savininko teisių apsaugos ir gynimo teisinius aspektus, todėl nepagrįstai sprendė, kad atsakovas elgėsi atidžiai ir rūpestingai ir neatliko neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu.

Tačiau atkreiptinas dėmesys ir tai, kad nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Taigi nuosavybė, būdama viena iš prigimtinių asmens teisių, jos savininkui, be teisių (valdyti, naudoti, disponuoti), sukelia ir tam tikrų pareigų. Todėl, savininko nuosavybės teisių įgyvendinimas yra neatskiriamas nuo pareigos nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovas nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo atidus ir rūpestingas, kadangi būdamas informuotas apie būtinumą pasiimti jam priklausančią puspriekabę iš atsakovo valdomos teritorijos, nesiėmė aktyvių veiksmų rūpintis savo nuosavybe, taip kartu pažeisdamas ir atsakovo teises. Tačiau kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovo turto išsaugojimas nuo sunaikinimo laikytinas prioritetiniu prieš atsakovo teisę nekliudomai naudotis jo valdoma teritorija. Atsakovas, vykdydamas jam įstatyme numatytą pareigą elgtis taip, kad nebūtų padaryta žala kito asmens nuosavybei, šiuo atveju, galėjo imtis atitinkamų veiksmų ir savo pažeistas teises ginti kitais būdais, pvz., kreipdamasis į teismą dėl puspriekabės savininko įpareigojimo išgabenti ją iš ginčo teritorijos. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, nepagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų sąlygos.

Kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra ir kitos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju jau nustatyta, kad atsakovas parduodamas į metalo laužą utilizavimui jam nuosavybės teise nepriklausančią puspriekabę, pažeidė ieškovo kaip savininko interesus ir bendrą pareigą elgtis taip, kad nepadarytų žalos kito asmens nuosavybei. Tai reiškia, kad atsakovas nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad atsakovo kaltė, pasireiškusi neatsargumu, dėl ieškovui padarytos žalos egzistuoja. Kolegija taip pat pažymi, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad sukelti nuostoliai laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 str.). Nagrinėjamu atveju dėl atsakovo veiksmų pardavus ieškovui priklausančią puspriekabę metalo laužą superkančiai įmonei, ji buvo sunaikinta, tokiu būdu ieškovui sukelta turtinė žala. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovui padaryti nuostoliai, t.y. atsakovo neteisėti veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su ieškovui padaryta žala.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo veiksmuose nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies, mažinant priteistinos žalos dydį proporcingai ieškovo kaltei.

Dėl žalos dydžio

Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, be kita ko, remiasi argumentu, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai nesirėmė ieškovo pateikta turto vertinimo ataskaita, kurioje puspriekabė įvertinta 6300 Lt.

Teisėjų kolegija, atsakydama į nurodytą apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Taigi įrodymai yra pagrindinė priemonė teismo įsitikinimui dėl tam tikrų reikšmingų faktų civilinėje byloje buvimo pasiekti. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-110/2013).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su atsakovo argumentais, jog šiuo atveju ieškovo pateikta turto vertės nustatymo ataskaita neatspindi realios ginčo puspriekabės vertės utilizavimo metu, kadangi atliekant turto vertinimą ji nebuvo apžiūrėta, vertintojui nebuvo pateiktos puspriekabės techninės charakteristikos, t.y. prekinė išvaizda, bendra techninė būklė, defektai, todėl turto vertinimas atliktas laikant, jog ji atitinka vidutinės į atvirą rinką pateiktos puspriekabės charakteristikas. Tačiau bylos medžiaga ir liudytojų parodymais nustatyta, jog puspriekabė teritorijoje, esančioje Žirnių g. 26, Vilnius stovėjo jau nuo 2006 m. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai nurodė, jog puspriekabė buvo smarkiai apdaužyta, be bortų, tento, aprūdijusi, lentos supuvusios, netinkama naudojimui (b.l. 5-9). Taigi, esant tokiems įrodymams byloje, bei įvertinus tai, kad paskutinį kartą techninė apžiūra ginčo puspriekabei atlikta 2006 m., tikėtina, jog atidavimo utilizuoti metu, ji nebuvo tinkama naudojimui.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.249 str. 1 dalį, CPK 178 str. šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N., bylos Nr. 3K-3-166/2009; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. ir T. V. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-215/2012).

Šioje konkrečioje byloje ieškovas šalių nesiejant sutartiniams teisiniams santykiams nusprendė ginti savo teises pagal deliktinės atsakomybės taisykles. CK 6.282 straipsnio, reglamentuojančio mišrios kaltės institutą taikant deliktinę atsakomybę, 1 dalyje nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, t. y. įtvirtinta galimybė mažinti nuostolių atlyginimą esant visoms kreditoriaus kaltės formoms.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju, pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas būdamas informuotas apie būtinumą išsivežti jam priklausančią puspriekabę iš atsakovo valdomos teritorijos, per nustatytą terminą jos nepasiėmė, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, taip pat tokiais veiksmais pažeidė atsakovo teises. Tokie ieškovo veiksmai vertinti kaip prisidėjimas prie žalos atsiradimo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, bei tai, jog pats ieškovas nesielgdamas kaip atidus ir rūpestingas savininkas, bei pažeisdamas atsakovo teises nekliudomai naudotis jo valdoma teritorija, prisidėjo prie žalos atsiradimo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas, ieškovui neįrodžius žalos dydžio ir vadovaujantis teisingumo protingumo ir sąžiningumo principais ieškovo reikalaujamą priteisti 6300 Lt žalą mažinti iki 2000 Lt (579,24 EUR).

Apeliantas nurodo, kad, siekdamas įvertinti patirtą žalą, kreipėsi į „A. P. firma“ dėl ginčo puspriekabės vertės nustatymo sunaikinimo metu. Turėtas 347,54 EUR (1200 Lt) išlaidas už atliktą turto vertinimą apeliantas priskiria prie nuostolių, reglamentuotų CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punkte, ir laiko, kad jos turėtų būti atlyginamos. CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu. Kaip minėta įstatymas numato pareigą ieškovui įrodyti žalos padarymo faktą ir jo dydį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo turėtos 347,54 EUR (1200 Lt) išlaidos pripažintinos būtinomis ir pagrįstomis, todėl priteistinos iš atsakovo.

Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, vadovaujantis CK 6.37 ir 6.2010 straipsnius, ieškovui iš atsakovo priteistinos ir 6 procentų procesinės palūkanos už priteistą 926,78 EUR sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2014 m. liepos 18 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalys). Iš dalies tenkinus ieškovo apeliacinį skundą atitinkamai perskirstytinos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.).

Ieškovas UAB „Statmonta“ pirmosios instancijos teisme patyrė 1725 Lt (499,59 EUR) bylinėjimosi išlaidų (65,16 EUR žyminio mokesčio, 434,43 EUR teisinės pagalbos išlaidų). Atsakovo UAB „Amžinasis akmuo“ pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 2000 Lt (579,24 EUR). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą tenkinamas iš dalies, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (42,66 proc.), ieškovui iš atsakovo priteistina 213,13 EUR bylinėjimosi išlaidų. Proporcingai atmestų reikalavimų daliai (57,34 proc.) iš ieškovo atsakovo UAB „Amžinasis akmuo“ naudai priteistina 332,14 EUR bylinėjimosi išlaidų. Kadangi šalių priešpriešiniai reikalavimai yra vienarūšiai, tai taikant jų įskaitymą galutinė bylinėjimosi išlaidų suma, kuri priteisiama iš ieškovo atsakovui, yra 119,01 EUR (332,14 – 213,13 EUR). Trečiasis asmuo UAB „Granira“ bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 1250 Lt (362 EUR) bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į trečiojo asmens materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi (procese dalyvavo atsakovo pusėje) patirta bylinėjimosi išlaidų dalis atlygintina pagal atmestus ieškinio reikalavimus 57,34 proc. (CPK 47 str. 2 d., 93 str. 2 d., 98 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006), todėl iš ieškovo trečiojo asmens UAB „Granira“ naudai priteistina 207,57 EUR bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis CPK 92 str. ir 96 str. 1 d. valstybės naudai proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš ieškovo priteistina 6,81 EUR, iš atsakovo – 5,06 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kadangi ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistinos iš atsakovo. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas sumokėjo 65 EUR žyminį mokestį už apeliacinį skundą, todėl iš atsakovo UAB „Amžinasis akmuo“ apelianto naudai priteistina 27,73 EUR žyminio mokesčio. Atsakovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 271,54 EUR išlaidas. Spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 str. 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-212/2009, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 32, 2010 m. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo). Kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovo patirtos išlaidos advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, neviršija rekomenduojamų dydžių, yra realios ir pagrįstos, pagrindų jas mažinti nėra nustatyta. Dėl nurodytų aplinkybių, proporcingai atmestų reikalavimų daliai atsakovui UAB „Amžinasis akmuo“ iš ieškovo UAB „Statmonta“ priteistina 155,70 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Kadangi šalių priešpriešiniai reikalavimai yra vienarūšiai, tai taikant jų įskaitymą galutinė bylinėjimosi išlaidų suma, kuri priteisiama iš ieškovo atsakovui už apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas yra 127,97 EUR (155,70 – 27,73 EUR).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo UAB „Statmonta“ į.k. 300600197 ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „Statmonta“ į.k. 300600197 iš atsakovo UAB „Amžinasis akmuo“ į.k. (duomenys neskelbtini) 579,24 EUR žalos atlyginimą, 347,54 EUR išlaidų, susijusių su žalos įvertinimu, 6 proc. metines palūkanas už priteistą 926,78 EUR sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. liepos 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo UAB „Statmonta“ į.k. 300600197, atsakovo UAB „Amžinasis akmuo“ naudai į.k. (duomenys neskelbtini) 119,01 EUR bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 127,97 EUR apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo UAB „Statmonta“ į.k. 300600197 207,57 EUR bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens UAB „Granira“ į.k. 302652100 naudai.

Priteisti iš ieškovo UAB „Statmonta“, į.k. 300600197, į valstybės pajamas 6,81 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš atsakovo UAB „Amžinasis akmuo“ į.k. (duomenys neskelbtini), į valstybės pajamas 5,06 EUR, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėJūra Marija StrumskienėVilija Mikuckienė