Šiaulių apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka spręsdama ieškovės UAB „Tumont“ ieškinio atsakovui D. Š. dėl skolos priteisimo priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose gautas ieškovės UAB „Tumont“ ieškinys atsakovui D. Š., kuriuo ji prašo priteisti iš atsakovo 10 772,00 Eur skolą, susidariusią galimai atsakovui nesumokėjus ieškovei už atliktus rangos (transporto priemonės „Jeep Wrangler“ remonto) darbus.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinį atsisakytina priimti.

Ieškovė reikšdama ieškinį Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose atsakovui D. Š. motyvuoja tuo, kad ieškinys pareikštas pagal sutarties įvykdymo vietą, t. y., nors tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė rangos sutartis, tačiau ieškovė remontavo atsakovo transporto priemonę Šiauliuose, čia buvo perkamos detalės transporto priemonei, Šiauliuose atsakovas aptarė atliktinų remonto darbų planą, į Šiaulius atsakovas atvykdavo apžiūrėti tarpinių darbų, ir Šiauliuose transporto priemonė turėjo būti perduota atsakovui. Taigi iš šalių elgesio matyti, kad šalys susitarė, jog rangos sutartis bus vykdoma Šiauliuose.

Kaip ir nurodė ieškovė, šalys nėra sudarę rašytinės rangos sutarties, tokia sutartis prie ieškinio nėra pridėta.

Ieškovas nurodė atsakovo gyvenamosios vietos adresą – (duomenys neskelbtini). Patikrinus atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą, nustatyta, kad atsakovas deklaravo savo gyvenamąją vietą ieškovės nurodytu gyvenamosios vietos adresu.

Atsakovas yra fizinis asmuo, o ieškovė – verslininkas. Todėl nesant priešingų įrodymų, vertintina, kad atsakovas žodinę rangos sutartį sudarė buitiniams ar asmeniniams atsakovo ar jo šeimos poreikiams patenkinti, t. y., buvo sudaryta vartojimo rangos sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.672 str.).

Iš prie ieškinio pridėtų išrašų iš „Viber“ programėlės matyti, kad šalys dėl remonto darbų, detalių pirkimo ir kitų klausimų bendravo nuotoliniu būdu, o būtent programėlės „Viber“ pagalba.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti atvejai, kuomet teismas atsisako ieškinį priimti. Ieškinio priėmimo (bylos iškėlimo) stadijoje teismas ex officio privalo patikrinti, ar kreipiantis į teismą laikytasi teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, viena iš kurių yra bylos teismingumas tam teismui, į kurį kreipiamasi.

Lietuvos civilinio proceso teisėje įtvirtinta bendrojo teritorinio teismingumo taisyklė remiasi forum domicile principu, pagal kurį ieškinys turi būti paduodamas pagal atsakovo gyvenamąja vietą (fizinio asmens) arba buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre (juridinio asmens) (CPK 29 str.).

CPK 30 straipsnyje yra įtvirtintos alternatyvaus teritorinio teismingumo taisyklės, t. y. išvardyti atvejai, kai ieškovas turi teisę pasirinkti vieną iš galimų teismų. Šios alternatyvaus teismingumo taisyklės suteikia ieškovui teisę pasirinkti konkretų teismą, kad jis galėtų ekonomiškiau ir operatyviau įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. CPK 30 straipsnio 9 dalyje nurodytas vienas iš tokių atvejų, kai ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas taip pat pagal sutarties įvykdymo vietą. Ši proceso teisės norma taikoma tais atvejais, kai šalys, remdamosi sutarties laisvės principu, sutartyje nustato jos įvykdymo vietą (CK 6.156 str. 1 d.). Tai reiškia, kad materialiojo teisinio pobūdžio susitarimas tarp šalių dėl sutarties įvykdymo vietos gali turėti ir procesinių padarinių, t. y. lemti alternatyviojo teismingumo galimybę šaliai. Šiuo atveju reikšminga yra ne aplinkybė, kurioje vietoje ar kuriose vietose šalys vykdo atskiras sutartines prievoles, o esminę reikšmę turi sutarties pagrindinių prievolių įvykdymo vieta (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1109/2009, 2013 m. liepos 5 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-560/2013, nutartis civilinėje byloje Nr. e2-921-381/2015).

Aiškinant CPK 30 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą formuluotę „sutarties įvykdymo vieta“, būtina atsižvelgti į tai, kaip šią prievolių teisės kategoriją apibrėžia civiliniai įstatymai. CK 6.52 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolių esmė. Visų pirma, pati ieškovė pripažįsta, kad šalys nėra sudariusios rašytinės sutarties, kurioje būtų nurodyta sutarties įvykdymo vieta, teigdama, kad rangos sutartį šalys sudarė konkliudentiniais veiksmais. Sandorio įvykdymo vietą lemia aiškus šalių susitarimas, kuris nedviprasmiškai turi būti įtvirtintas tiesiogiai sutartyje. Ieškovės teigimu, sutartis dėl atsakovo turto remonto darbų atlikimo tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta žodžiu. Šiuo konkrečiu atveju šalys sutartimi nesusitarė dėl procesinės teisės normų ginčui spręsti taikymo, taigi nepasirinko teismingumo, t. y. į kurį teismą kreiptis, kilus ginčui. Taigi, byloje nėra duomenų, jog šalys tarpusavyje sutartimi būtų nusistačiusios teismingumą.

Antra, CK nuostatos, reglamentuojančios rangos santykius, nenustato šalims pareigos rangos sutartį vykdyti konkrečioje vietoje. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šalių rangos sutarties įvykdymo vieta besąlygiškai yra ieškovės buveinės adresas.

Trečia, rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju šalių santykiai, kilę iš rangos sutarties, apima tik atsakovo pareigą priimti ieškovės atliktus šalių sutartus darbus ir už juos atsiskaityti, o ieškovės pareiga atlikti šalių sutartus remonto darbus savo rizika pagal atsakovo užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą. Todėl nurodomų aplinkybių, kad sutarties įvykdymo vieta yra ieškovės buveinė, kurioje atliktas atsakovo turto remontas ir kad buvo sudaryta žodinė sutartis, nepakanka konstatuoti, kad šalys konkliudentiniais veiksmais ar kitokiu būdu susitarė dėl sutartinių prievolių, atsiradusių iš rangos sutarties, įvykdymo vietos (CPK 12 str.) (pvz. žr. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-580-440/2016 ir kt.).

Galiausiai, kaip nustatyta aukščiau – atsakovas yra fizinis asmuo, todėl nesant priešingų įrodymų, laikytina, kad atsakovas yra vartotojas, o tarp šalių buvo sudaryta vartojimo rangos sutartis.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Taigi vartotojų interesų gynimas įtvirtintas Konstitucijoje ir vertintinas kaip konstitucinė vertybė. Atsižvelgdamas į norminiuose teisės aktuose bei teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse (įskaitant ir Europos Sąjungos teisės aktuose bei teisminių institucijų taisyklėse) plėtojamą padidintą - prioritetišką vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, teismas sprendžia, kad aptariama apsauga turi būti teismo ex officio taikoma, be kita ko, sprendžiant vartotojui reiškiamo ieškinio priėmimo (įskaitant bylos teismingumo) klausimus.

Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Dėl šių priežasčių vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva, nes šios kategorijos bylose teismas yra aktyvus, atsižvelgiant į tai, kad vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertintinas, kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28nutartis Nr. 3K-3-536/2008).Vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas turėtų būti taikomas ne tik iš esmės nagrinėjant iš vartojimų santykių kylančias bylas ir jose priimant sprendimus, bet ir sprendžiant vartotojui pareikšto ieškinį priėmimo klausimą, kuomet teismas privalo savo iniciatyva įvertinti vartojimo sutarties sąlygas dėl sutartinio teismingumo (pvz. žr. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-768-661/2017 ir kt.).

Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad toks ieškinys ieškovės pasirinkimu negali būti paduotas pagal CPK 30 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą alternatyvaus teritorinio teismingumo taisyklę. Kadangi bylos šalys nėra sudariusios susitarimo dėl sutarties vykdymo vietos ir nesusitarė dėl išimtinio teismingumo, o CPK 30 straipsnio 9 dalyje numatytas alternatyvus teismingumas gali būti taikomas tik pareiškiant ieškinius dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, bei nustačius, kad atsakovas, nepateikus priešingų įrodymų, yra vartotojas, taikytina bendrojo teritorinio teismingumo taisyklė pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 29 str., 30 str. 11 d.). Nustačius, kad ieškinys neteismingas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams, o pagal atsakovo gyvenamąją vietą turėtų būti pareikštas Vilniaus miesto apylinkės teismui, ieškinį atsisakytina priimti (CPK 137 str. 2 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 29 straipsniu, 30 straipsniu, 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 290-292 straipsniais, teismas

nutaria:

atsisakyti priimti ieškovės UAB „Tumont“ ieškinį atsakovui D. Š. dėl skolos priteisimo.

Nutartis per 7 dienas nuo įteikimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.