Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-560/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-07-05
Bylos Nr.: 2A-560/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00389-2011-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė, Alvydas Poškus
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės DK, „PZU Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei DK
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Raktas“

Kategorijos

42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
73.2.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
116.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-560/2013Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00389-2011-1Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 73.2.5.1; 116.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Raktas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 253 124 Lt dydžio draudimo išmoką ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad ieškovas su atsakovu 2010 m. gegužės 21 d. sudarė Įmonių turto draudimo sutartį. Sutartimi apdraudė įmonės turtą nuo gaisrų ar gamtinių jėgų bei nuo kitų rizikų. Įmonės vadovas 2010 m. gruodžio 25 d. pastebėjo, kad nuo stipraus vėjo ir pustymo įlūžo vidurinė sandėliavimo pastato stogo dalis, 2011 m. sausio 1 d. jis vėl pastebėjo, kad nuo stipraus vėjo nuplėšta kita stogo dalis. Nesutiko su atsakovo pozicija, kad turtas buvo sugadintas ne dėl draudiminio įvykio. Teigė, kad Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenis minėtomis dienomis per 12 val. iškrito 15,5 cm sniego, o vėjo gūsiai buvo 20–21 m/s. Todėl, ieškovo nuomone, įtakos draudiminiam įvykiui turėjo tiek sniego slėgis, tiek audra. Prieš apdrausdamas įmonės pastatus, atsakovo atstovas apžiūrėjo pastatus, jo konstrukcijas, todėl nepagrįsti atsakovo argumentai, kad pažeidimus įtakojo natūralūs procesai: korozija, puvimas ir t.t. Teigė, kad pastatų sugadinimui neturėjo įtakos per ilgą laiką besikaupiančio sniego nenuvalymas nuo stogo. Bendra padarytos žalos suma yra pastato atstatymo darbų kaina 197 233 Lt ir avarijos padarinių šalinimo kaina 56 894 Lt.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, nes ieškinys neįrodytas ir nepagrįstas. Nurodė, jog ieškinyje nurodyti vėjo greičiai neatitinka Įmonių turto draudimo taisyklėse Nr. 059 (toliau – draudimo taisyklės) nurodyto vidutinio greičio, todėl nėra pagrindo pripažinti stogo sugadinimą draudžiamuoju įvykiu dėl audros. Nėra pagrindo pripažinti draudžiamuoju įvykiu ir dėl sniego slėgio, nes Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis 2010 m. gruodžio 25 d. per parą iškrito 8,6 mm kritulių, tai yra per 12 valandų laikotarpį iškrito mažiau nei 20 cm kritulių. Analogiška pozicija yra ir dėl 2011 m. sausio 1 d. įvykio, nes vidutinis vėjo greitis tą dieną buvo 15 m/s, o per parą iškrito tik 5,5 mm kritulių. Jo nuomone, sniegas ant pastato kaupėsi pamažu, ir pastato stogo konstrukcijos buvo pažeistos ne staiga gausiai pasnigus per trumpą laiką, o dėl per ilgą laiką susikaupusio sniego, nes ieškovas pastato tinkamai neprižiūrėjo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo UADB „PZU Lietuva“ 253 124 Lt dydžio draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos 2011 m. gegužės 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 031 Lt žyminį mokestį ir 2 620 Lt už išlaidas advokato pagalbai apmokėti ieškovui UAB „Raktas“ bei 3 031 Lt žyminį mokestį į valstybės biudžetą. Nurodė, kad 2010 m. gegužės 21 d. Įmonių turto draudimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta prisijungimo būdu pagal atsakovo parengtas standartines sąlygas, todėl šios sutarties sąlygos turi būti aiškinamos prisijungimo būdu sutartį sudariusios šalies naudai. Remdamasis draudimo polisu, teismas nustatė, kad ieškovas apsidraudė nuo gaisrų, gamtinių jėgų ir kitų rizikų. Pagal Taisyklių 17.4.1.1 punktą audros atveju draudžiamasis įvykis yra tada, kai draudimo vietoje vėjo greitis viršija 20m/s. Taisyklių 17.4.1.2. punktas numato, kad jeigu draudimo vietoje vėjo greičio nebuvo galima nustatyti, remiamasi tame regione atliktais meteorologinės tarnybos matavimais ir/arba faktais, kad vėjas draudimo vietos zonoje padarė panašių nuostolių geros būklės pastatams ar kitiems panašiems, tokio paties atsparumo daiktams. Be to, draudimas apima apdraustojo turto sugadinimą ir ar sunaikinimą dėl sniego slėgio, kai per 12 val. ar trumpesnį laiką iškrenta 20 cm ar daugiau kritulių sniego pavidalu, o sniego dangos storis padidėja 20 cm ar daugiau ir savo svoriu sulaužo apdraustą objektą. Teismas, vertindamas Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos pažymas apie meteorologines sąlygas, nurodė, kad byloje esančios 2011 m. sausio 10 d. ir 2011 m. vasario 2 d. pažymos nėra identiškos ir jos patvirtina atliktus stebėjimus skirtingose vietose. Teismas taip pat nurodė, kad byloje atlikta statybos techninė ekspertizė, kurios metu nustatyta, kad stogo konstrukcijos griūtis įvyko dėl suminės audros ir nepalankiai, stogo kišenėse, stipraus vėjo supustyto sniego svorio apkrovų pirmu griūties atveju, ir vien tik nuo audros apkrovų antru griūties atveju.

Teismas taip pat nusprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovas elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai, kad pastatas buvo netvarkingas, o konstrukcijos pažeistos. Ekspertizės metu nustatyta, kad stogo konstrukcija yra geros būklės, stipri, patikima, stogo nusidėvėjimas apie 15 proc. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad draudimo taisyklėse nėra numatyta, kaip turi būti apskaičiuojamas vidutinis vėjo greitis. Pažymėjo, kad gamtos jėgos pagal savo kilmę yra nevaldomos, todėl draudėjas draudimo sutartimi ir draudžiasi nuo žalojančio poveikio. Teismas nurodė, kad byloje nėra neabejotinų įrodymų apie draudimo vietoje buvusį vėjo greitį bei apie iškritusius kritulius. Iš teismui pateiktų pažymų nustatė, kad 2010 m. gruodžio 25 d. buvo lietus, liūtinis sniegas su pertraukomis, neilgesnėmis kaip 20 min., o per parą iškrito apie 7–8 mm kritulių, vėjas 1–5 m/s, gūsiais iki 8 m/s. Tuo tarpu 2010 m. gruodžio 24 d. fiksuotas 3–9 m/s vėjas, o gūsiais iki 21 m/s, per parą Kretingoje iškrito atitinkamai 12 valandų laikotarpiu 6,4 ir 2,4 mm kritulių. Teismas atsižvelgė ir į 2010 m. gruodžio 24 d. fiksuotas meteorologines sąlygas, nes byloje nėra tiksliai nustatyta įvykio data. 2011 m. sausio 1 d. vėjo greitis buvo 6–14 m/s, o gūsiais iki 25 m/s. Kartu atkreipė dėmesį, kad ginčo pastatas stovi atviroje vietovėje, kuri yra su žema žolių augalija, neužstatyta pastatais, kur vyrauja vakarų pusės vėjai.

Teismas draudimo sutarties nuostatas aiškino prisijungusios šalies naudai, rėmėsi ekspertizės aktu bei pažymėjo, kad draudimu draudėjas siekė apsisaugoti nuo pakankamai retai pasitaikančių gamtos reiškinių. Teismas įvykį pripažino draudžiamuoju, todėl nusprendė, kad atsakovas turi išmokėti draudimo išmoką. Be to, nusprendė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovo skaičiavimai yra nepagrįsti ir neteisingi.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, atsisakydamas perduoti civilinę bylą Vilniaus apygardos teismui, pažeidė teritorinio teismingumo taisykles ir nepagrįstai taikė CPK 30 straipsnio 9 dalyje numatytą alternatyviojo teismingumo taisyklę. Pagal bendrąją taisyklę ieškinys reiškiamas atsakovui pagal jo buveinės vietą (CPK 29 straipsnis). Pasirašytoje draudimo sutartyje nėra aptarta ar nurodyta sutarties įvykdymo vieta. Šiuo atveju įvykio vieta nėra sutarties šalių tarpusavio prievolių įvykdymo vieta, todėl ieškinys turėjo būti nagrinėjamas pagal bendrojo teismingumo taisykles. Teismas, neperduodamas bylos pagal teismingumo taisykles, pažeidė CPK normas.

2. Teismas pažeidė CPK 13 straipsnio bei 263 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir peržengė ieškinio ribas, nes sprendime analizavo draudimo sutarties sąlygas, nors tokių aplinkybių neįrodinėjo ir jomis nesirėmė ieškovas. Tokiu būdu teismas pažeidė dispozityvumo principą, išplėtė atsakovo įrodinėjimo ribas. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad ieškovui atstovauja kvalifikuotas atstovas, draudimo sutartį pasirašė jo vadovas, kuris savo parašu patvirtino, kad susipažino ir sutinka su draudimo rūšies taisyklėmis.

3. Teismas neanalizavo kaip pagal draudimo taisykles yra apibrėžiamas draudžiamasis įvykis. Nagrinėjamu atveju draudikas įsipareigojo atlyginti draudėjui tiesioginę materialią žalą dėl apdrausto objekto sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo, sukelto staigaus, netikėto ir nenumatyto įvykio, apibrėžto šiose turto draudimo sąlygose ir įvykusio draudimo sutarties galiojimo metu. Kriterijai, kuriais remiantis yra pripažįstama, kad turtas yra sugadintas dėl audros ar dėl sniego, yra apibrėžti Taisyklių 17.4.1.1 ir 17.5.4.1 punktuose. Be to, pagal Taisyklių 9.4.3 punktą, draudikas gali atsisakyti mokėti išmoką, kai apdraustasis ar draudėjas nesiima priemonių užkirsti kelią žalos atsiradimui.

4. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad nėra žinoma tiksli įvykio data. Ieškovas pranešime apie įvykį atsakovui nurodė, kad tai įvyko Kalėdų vakarą apie 20:30 val., kai suveikė signalizacija ir apie tai ieškovui pranešė saugos tarnyba. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai rėmėsi duomenimis apie vėjo greitį gruodžio 24 dieną. Ieškovo pažymoje nurodytas vėjo greitis, kuris gūsiais galėjo siekti ir 21m/s, yra tik prielaida, o teismo sprendimas negali būti paremtas prielaidomis. Be to, pastatas yra 8,5 m aukščio, todėl turi būti remiamasi duomenimis apie vėjo greitį 10 m aukštyje, o teismas rėmėsi duomenimis apie vėjo greitį 24 m aukštyje.

5. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje nėra įrodymų, kad ieškovas elgėsi neatsargiai ar nerūpestingai. Byloje esanti 2011 m. sausio 14 d. Hidrometeorologijos tarnybos pažyma apie hidrometeorologines sąlygas patvirtina atsakovo teiginį, kad gruodžio 24-25 d. Kretingos apskrityje iškrito minimalus kritulių (sniego) kiekis, o vidutinis sniego dangos storis išliko nepakitęs (48 cm). Apeliantas pabrėžė, kad draudžiamuoju įvykiu pripažįstamas tik staigus netikėtas atsitikimas, tuo tarpu apdairus ir protingas pastato savininkas, žinodamas savo įstatyminę pareigą prižiūrėti jam priklausančius statinius, privalo imtis priemonių, apsaugančių nuo pernelyg didelio sniego kiekio ant stogo susikaupimo, kas taip pat sudaro sąlygas pusnių supustymui.

6. Ieškovo pateiktas 2011 m. kovo 18 d. Statinio ekspertizės aktas Nr. 11-004E negali būti laikomas tinkamu įrodymu, nes pastato įgriuvimas užfiksuotas gruodžio 25 dieną, o ekspertas vadovaujasi gruodžio 24 dienos meteorologinėmis sąlygomis. Be to, ekspertizę atlikęs specialistas teisme negalėjo paaiškinti, kodėl tyrimo metu vertino vėjo greitį 24 metrų aukštyje, nors pats nurodė, kad pastato aukštis yra 8,5 m. Be to, nesutampa akto aprašomojoje dalyje ir lokalinėje sąmatoje avarijos padarinių likvidavimui būtinų atlikti darbų kiekiai.

7. Ieškovas, reikalaudamas priteisti draudimo išmoką, sąmatose nepagrįstai nurodo ir PVM, nes, ieškovui nepatyrus remonto darbų išlaidų, jis neturi juridinio pagrindo reikalauti draudiko atlyginti daugiau, nei buvo patirta nuostolių/išlaidų, o draudikui nekyla pareiga išmokėti draudimo išmoką netiesioginėms (pridėtinėms) išlaidoms atlyginti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Raktas“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, priimti naują įrodymą – pastabas dėl apeliacinio skundo. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad buvo pažeistos bendrojo teismingumo taisyklės. Ieškinys galėjo būti nagrinėjamas Klaipėdos apygardos teisme, nes ginčas susijęs su juridinio asmens filialo veikla ir ieškinys paduotas pagal filialo buveinę. Sutarties įvykdymo vieta yra Kretingos mieste, nes ten būtų išmokėta draudimo išmoka. Bylą nagrinėjant Klaipėdos apygardos teisme buvo įgyvendintas ekonomiškumo principas.

2. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas peržengė ieškinio ribas. Ginčas kilo iš draudimo sutarties, todėl teismas turėjo vertinti draudimo sutarties sąlygas.

3. Teismas pagrįstai įvykį pripažino draudžiamuoju, nes draudimo poliso priede audra ir sniegas buvo numatyti kaip draudžiamieji įvykiai ir ieškovas turėjo teisėtus lūkesčius, kad įvykus tokiam įvykiui, jam bus išmokėta draudimo išmoka. Tuo tarpu nedraudiminiai įvykiai yra svarbi sutarties sąlyga ir jie sutartyje turi būti aiškiai apibrėžti ir nedviprasmiški. Apeliantas skunde nurodė, kad įvykis galėjo įvykti dėl to, kad nebuvo nuvalytas sniegas nuo stogo, tačiau šios aplinkybės nepagrindė jokiais įrodymais. Nors apeliantas nesutiko su ekspertizės akto lokaline sąmata, tačiau jos neginčijo ir neįrodinėjo ieškovui padarytos žalos.

4. Apeliantas nepagrįstai nurodė, kad nesant atliktiems remonto darbams, jam negali būti priteista PVM suma. Ieškovas remonto darbus gali atlikti po to, kai jam bus išmokėta draudimo išmoka. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyti argumentai, susiję su 2011 m. sausio 1 dienos įvykiu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje apeliacijoje nagrinėjamas ginčas dėl 253 124 Lt draudimo išmokos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą ir pripažino jo teisę į minėto dydžio draudimo išmoką. Apelianto nuomone, ieškovui priklausančio turto sugadinimas dėl pastato stogo įlūžimo, negali būti laikomas draudžiamuoju įvykiu dėl audros ar sniego slėgio, nes vėjo greitis ir kritulių kiekiai neatitinka Taisyklėse numatytų audros ir sniego slėgio sąvokų. Be to, apeliantas nurodė, kad bylą išnagrinėjus Klaipėdos apygardos teisme buvo pažeistos teismingumo taisyklės.

Dėl teismingumo taisyklių pažeidimo

Byloje yra nagrinėjamas ginčas dėl draudimo išmokos priteisimo įlūžus pastato, esančio Kretingsodžio k., Kretingos rajone, stogui. Šis pastatas, tarpininkaujant FT BROKER UADBB, buvo apdraustas Įmonių turto draudimu. Draudiku nurodyta UAB DK „PZU Lietuva“. Ši bendrovė yra patraukta atsakovu byloje. Apeliantas (atsakovas) skunde nurodo, kad byla buvo išnagrinėta pažeidžiant teritorinio teismingumo taisykles.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, pastebi, kad Lietuvos civilinio proceso teisėje įtvirtinta bendrojo teritorinio teismingumo taisyklė remiasi forum domicile principu, pagal kurį ieškinys turi būti paduodamas pagal atsakovo gyvenamąja vietą (fizinio asmens) arba buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre (juridinio asmens) (CPK 29 str.). Tam tikrais proceso įstatyme numatytais atvejais ieškovui suteikiama teisė pasirinkti, į kurį teismą kreiptis su ieškiniu, t.y. įtvirtintas alternatyvusis teismingumas (CPK 30 str.). Alternatyvusis teismingumas paprastai nustatomas bylose, kuriose ypač reikšmingos ieškovo teisės bei interesai. Tokiu būdu ieškovui patogiau įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Tačiau, kaip minėta, teisę pasirinkti vieną iš kelių teismų, kuriems byla teisminga, ieškovas gali įgyvendinti tik tuomet, jeigu konkreti proceso įstatymo norma įtvirtina ieškovui tokią galimybę (CPK 30 str. 12 d.).

Pagal CPK 30 straipsnio devintąją dalį ieškiniai dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiami taip pat pagal sutarties įvykdymo vietą. Ši proceso teisės norma taikoma tais atvejais, kai šalys pagal sutarties laisvės principą sutartyje nustato jos įvykdymo vietą (CK 6.156 str. 1 d.). Tai reiškia, kad materialinio teisinio pobūdžio susitarimas tarp šalių dėl sutarties įvykdymo vietos gali turėti ir procesinių padarinių, konkrečiai, lemti alternatyviojo teismingumo galimybę šaliai. Pastebėtina, kad šiuo atveju reikšminga ne kurioje vietoje ar kuriose vietose šalys vykdo atskiras sutartines prievoles, o esminę reikšmę turi sutarties pagrindinių prievolių įvykdymo vieta. Kai šalys sudaro draudimo sutartį, t. y. dvišalę, atlygintinę, rizikos sutartį, nei CK normos, įtvirtinančios bendrąsias draudimo sutarties taisykles, nei Draudimo įstatymo nuostatos, numatančios atskirų draudimo sutarties rūšių ypatumus, nenustato šalims pareigos įmonės turto draudimo sutartį vykdyti tuo pačiu metu toje pačioje vietoje. Be abejo, sutarties laisvės principas leidžia šalims, sudarančioms įmonės turto draudimo sutartį, nustatyti, jog iš tokios sutarties atsiradusios šalių sutartinės prievolės bus įvykdomos tam tikroje vietoje. Tačiau, kaip taisyklė, šalys įmonės turto draudimo sutartyje nenustato draudimo sutarties įvykdymo vietos, kadangi draudimo sutarties prigimtis lemia, jog draudiko ir draudėjo sutartinių prievolių vykdymo tvarka iš esmės skiriasi. Draudėjas turi reguliariai mokėti draudimo įmokas, operatyviai informuoti draudiką apie įvykusį galimai draudiminį įvykį, tuo tarpu draudikas turi tinkamai vykdyti draudėjo supažindinimo su draudimo taisyklėmis pareigą, o įvykus įvykiui, spręsti dėl jo pripažinimo (ne)draudiminiu bei draudimo išmokos išmokėjimo, ir išmokėti šią išmoką. Be to, vykstant ginčui dėl įvykio pripažinimo (ne)draudiminiu, šalys turi teikti viena kitai visą reikiamą su tuo susijusią informaciją. Kitaip tariant, įmonės turto draudimo sutarties šalims būtų itin sudėtinga nustatyti tokios sutarties įvykdymo vieną vietą. Visgi šios sutarties ypatumai neeliminuoja tokios galimybės (Lietuvos apeliacinio eismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1109/2009).

Nagrinėjamu atveju ginčo šalys nesusitarė dėl draudimo sutarties įvykdymo vietos, o šalims nesusitarus dėl draudimo sutarties įvykdymo vietos, neturi reikšmės įvykio, dėl kurio kvalifikavimo kyla ginčas, vieta, nes tai nėra šalių tarpusavio prievolių įvykdymo vieta. Esant tokioms aplinkybėms, kai draudimo sutarties šalys sutartyje nenurodė jos įvykdymo vietos ir nesusitarė dėl to kitokiu būdu, tarp šalių kilęs ginčas, ar įvykis, kai įgriuvo ieškovui priklausančio pastato stogas, laikomas draudiminiu ir draudikas turi pareigą išmokėti sutartyje nustatyto dydžio draudimo išmoką, ar vis dėlto šis įvykis nėra draudiminis ir draudimo išmoka neturi būti išmokama, turi būti nagrinėjamas pagal bendrojo teritorinio teismingumo taisykles (CPK 29 str.).

Kolegija taip pat nesutinka su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ieškinys yra susijęs su atsakovo filialo veikla ir jis gali būti paduotas pagal filialo buveinę (CPK 30 straipsnio 3 dalis), nes draudimo sutartis buvo sudaryta tarpininkaujant brokerinei bendrovei, kuri nėra atsakovo filialas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad Klaipėdos apygardos teismui išnagrinėjus šį ginčą buvo pažeistos teritorinio teismingumo taisyklės, tačiau toks proceso normų pažeidimas neatitinka CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyto reguliavimo dėl rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės pažeidimo ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą ir perduoti jį nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl draudimo išmokos priteisimo

Šioje byloje yra pareikštas reikalavimas priteisti draudimo išmoką. Pagal CK 6.987 straipsnio 1 dalį draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga, tačiau ji nėra absoliuti – draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Draudimo taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2012; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009; 2013 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2013). Pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2013).

Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar draudikui, apdraudusiam ieškovo UAB Raktas“ turtą Įmonių turto draudimu, kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką dėl įmonei priklausančiam pastatui padarytos žalos įlūžus pastato stogui. Kaip matyti iš byloje esančio Įmonių turto draudimo poliso priedo, ieškovas buvo apsidraudęs nuo ugnies, vandens, vagystės, audros, potvynio, liūties, krušos, sniego slėgio, grunto suslūgimo, piktavališkos trečiųjų asmenų veikos. Ieškovas, įrodinėdamas jam padarytą žalą dėl audros ir sniego slėgio, pateikė į bylą savo iniciatyva užsakytą Statinio ekspertizės aktą Nr. 11-004E, kuriame yra konstatuota, kad statinio geros būklės stogo konstrukcijos griūtis įvyko dėl suminės audros ir nepalankių, stogo kišenėse, stipraus vėjo supustyto sniego svorio apkrovų pirmu griūties atveju, ir vien tik nuo audros apkrovų antru griūties atveju.

Kaip jau buvo minėta, draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Šiuo atveju į bylą pateiktos Įmonių turto draudimo taisyklės audrą apibrėžia kaip vėją, kurio vidutinis greitis viršija 20 metrų per sekundę, o sniego slėgį, dėl kurio gali būti atlyginama turtui padaryta žala, kai per 12 valandų ar trumpesnį laiką iškrenta 20 cm ir daugiau kritulių sniego pavidalu, o sniego dangos storis padidėja 20 cm ar daugiau ir savo svoriu sulaužo apdraustą objektą. Tam, kad nustatyti, ar įvykio metu buvusios oro sąlygos atitiko minėtas audros ir sniego slėgio sąvokas, į bylą yra pateiktos Lietuvos hidrometeorologinės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos skyriaus 2011 m. sausio 10 d. ir 2011 m. vasario 2 d. pažymos. 2011 m. vasario 2 d. pažyma parodo vėjo greitį 2010 m. gruodžio 24 d., o 2011 m. sausio 10 d. pažyma – 2010 m. gruodžio 25, 26, 31 ir 2011 m. sausio 1 d. Byloje šalys nesutaria dėl įvykio laiko. Ieškovo nuomone, tai galėjo įvykti ir anksčiau, nei 2010 m. gruodžio 25 d. kai suveikė pastato signalizacija ir ieškovui buvo pranešta apie įvykį, o atsakovas mano, kad įvykis įvyko gruodžio 25 d., nes tokią datą nurodė pats ieškovas savo pranešime.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių nesutarimą dėl įvykio datos ir į bylą pateiktas pažymas apie gruodžio 24-25 d buvusį vėją, sprendžia, kad vidutinis vėjo greitis nei gruodžio 24 d., nei gruodžio 25 d. nesiekė Draudimo taisyklėse numatyto greičio, pagal kurį oro sąlygos galėtų būti kvalifikuojamos kaip audra.

Ieškovas taip pat nurodė, kad žala atsirado ir dėl sniego slėgio, tačiau iš minėtos 2011 m. sauso 10 d. pažymos duomenų apie tuo metu iškritusius kritulius matyti, kad kritulių kiekis nesiekia draudimo taisyklėse numatyto 20 cm storio, nes per parą iškrito 8,8 mm sniego. Įvertinus šią aplinkybę, negalima sutikti su ieškovu, kad nagrinėjamu atveju sniego slėgis buvo toks, kad remiantis draudimo taisyklėmis atsakovas turi kompensuoti dėl jo atsiradusią žalą.

Įvertinus į bylą pateiktus įrodymus bei tą faktą, kad ieškovui priklausančio pastato stogas įlūžo, kolegija sutinka su byloje pateikta ekspertizės išvada, kad griūtis galėjo atsirasti dėl suminės audros ir supustyto sniego per didelės apkrovos tam tikrose stogo vietose. Tai yra šiuo atveju tikėtina, kad žala atsirado dėl vėjo ir sniego svorio.

Kaip matyti iš byloje esančių Įmonių turto draudimo taisyklių, draudimas apima žalas, sukeltas ar dėl audros, ar dėl sniego slėgio (Taisyklių 17.4.1.1 ir 17.5.4.1 punktai), tuo tarpu tais atvejais, kai žala buvo sukelta bangų, ledo judėjimo, ledo ar sniego svorio, potvynio ar vandens lygio pakilimo dėl audros, kuri kilo kur nors kitur nei draudimo vietoje, žala nėra atlyginama, o įvykis laikomas nedraudžiamuoju (Taisyklių 17.4.2.2 punktas). Kaip jau buvo minėta, įvykis įvyko dėl vėjo supustyto sniego svorio tam tikrose stogo vietose, tačiau nėra nustatyta, kad įvykio vietoje buvo audra, todėl įvykis pripažintinas nedraudžiamuoju, o ieškovo prašymas priteisti draudimo išmoką atmetamas. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien dėl to, kad draudimo sutartis sudaryta prisijungimo būdu, jos sąlygos turi būti aiškinamos prisijungusios šalies naudai. Draudimo teisiniuose santykiuose sutarties sąlygos turi būti aiškinamos prisijungusios šalies naudai tais atvejais, kai dėl tam tikrų sutarties nuostatų kyla neaiškumų, prieštaravimų. Tais atvejai, kai draudimo taisyklės aiškiai apibrėžia atvejus, kada draudimo apsauga negalioja, draudimo sutarties sąlygos negali būti aiškinamos priešingai, atsižvelgiant į draudėjo lūkesčius.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat yra nurodęs, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyti argumentai, susiję su 2011 m. sausio 1 d. įvykiu. Teisėjų kolegija pastebi, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas leidžia šalims laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, todėl atsakovas turi teisę pats nuspręsti, kokius argumentus jis nurodo apeliaciniame skunde. Be to, teisėjų kolegija atmesdama ieškovo reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo žalai, atsiradusiai dėl 2010 m. gruodžio 25 d. įvykio, pastebi, kad pagal Taisyklių 16.9.2.2 punktą draudimo apsauga nuo audros galioja tik tuo atveju, kai pastatas yra tvarkingas. Šiuo atveju įvykus pirmajam įvykiui, pastatas jau buvo netvarkingas, todėl papildoma pastato stogo griūtis negali būti vertinama kaip naujas draudiminis įvykis, o yra pirmojo tęsinys.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovo yra priteista draudimo išmoka, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl panaikinamas, o ieškinys atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir išsprendęs bylą iš esmės, pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą byloje (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovas patyrė 450,59 Lt išlaidų kurui ir sumokėjo 6 062 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą, todėl tenkinus apeliacinį skundą ir atmetus ieškinį, šios išlaidos priteisimos iš ieškovo atsakovui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Raktas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo atmesti.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Raktas“ (į. k. 264042380) 450,59 Lt kuro išlaidų ir 6 062 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „PZU Lietuva“ (į. k. 110057869).

Teisėjai Danutė MilašienėNijolė PiškinaitėAlvydas Poškus