Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo V. G. ieškinys atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo civilinėje byloje Nr. 2-36-173/2012.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. G. kreipėsi į teismą, prašydamas konstatuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalies pažeidimo faktą ir priteisti iš Lietuvos Respublikos 125 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Grįsdamas ieškinį, ieškovas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje apeliacine tvarka išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Naujapilė“ ieškinį Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo, yra nurodyta, kad „V. G. nusikalstami veiksmai sąlygojo kreditorių bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, taigi ir šių veiksmų padarinius t.y. žalos UAB „Naujapilė“ atsiradimą“. Tačiau ieškovo atžvilgiu nėra priimta jokio nuosprendžio, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu atlikęs nusikalstamus ar kitokius teisei priešingus veiksmus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas, apkaltindamas ieškovą nusikaltimo padarymu, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, tokie teisėjų veiksmai yra neteisėti ir ieškovas dėl jų kaltės patyrė žalą, kurią prašė priteisti CK 6.272 straipsnio pagrindu. Ieškovas nurodė, kad jis patyrė didelį dvasinį skausmą bei pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, o kadangi nurodytoje byloje jo tariamai nusikalstami veiksmai buvo susieti su žalos padarymu UAB „Naujapilė“, jis patyrė pažeminimą ir prieš UAB „Naujapilė“ kreditorius.

Atsakovas, atstovaujamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad ieškovas V. G., kaip fizinis asmuo nedalyvavo byloje pagal UAB „Naujapilė“ ieškinį dėl žalos atlyginimo, o dalyvavo kaip šios bendrovės direktorius, todėl mano, kad V. G. šioje byloje yra netinkamas ieškovas. Be to, nurodė, kad sprendžiant, ar konkretus teiginys pažeidžia nekaltumo prezumpciją, išsakytą teiginį reikia vertinti konkrečių aplinkybių, kuriomis ginčijamas teiginys buvo išsakytas, kontekste. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 5 d. nutarties kontekste teisėjų kolegijos išvada nelaikytina nekaltumo prezumpcijos pažeidimu. Nutartyje nerašoma apie ieškovo kaltumą ar nekaltumą, o tik apie dėl pagrįsto įtarimo buvimo atliktus procesinius veiksmus ir dėl to atsiradusią žalą. Tai negali būti vertinama kaip teisėjo akivaizdi teisės aiškinimo ir taikymo klaida. Taip pat nurodo, kad ieškovas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl rašymo apsirikimų ištaisymo CPK 276 straipsnyje numatyta tvarka. Be to, ieškovas yra kreipęsis dėl proceso atnaujinimo nurodytoje civilinėje byloje, todėl ieškinį iš esmės pateikė dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, ir jis paliktinas nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 4 p.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.

Dėl atsakovo argumento, kad V. G. šioje byloje yra netinkamas ieškovas, teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartyje nurodyta, kad būtent V. G. nusikalstami veiksmai nulėmė žalos UAB „Naujapilė“ atsiradimą, dėl ko būtent ieškovas nurodo patyręs moralines kančias, nepatogumus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, o pagal CPK 5 straipsnio 1 ir 3 dalis teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami, konstatuotina, jog šioje byloje teisę reikšti reikalavimą atlyginti padarytą žalą turi pats galimai žalos patyręs asmuo, t. y. ieškovas V. G..

Teismas, vertindamas, ar pažeidžia ieškovo nekaltumo prezumpciją Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 5 d. nutarties teiginys: „V. G. nusikalstami veiksmai sąlygojo kreditorių bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, taigi ir šių veiksmų padarinius, t.y. ir žalos UAB „Naujapilė“ atsiradimą“, nurodė, jog sprendžiant šį klausimą būtina atsižvelgti į visą nutarties turinį bei jos priėmimo aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 7 d. nutartimi, panaikindamas Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir bylą perduodamas iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, be kita ko, nurodė, kad bylą iš naujo nagrinėjantis teismas turi išsamiai tirti nuostolių atsiradimo priežastis ir tuo atžvilgiu, kad jie galėjo atsirasti ne tik dėl procesinių veiksmų baudžiamojoje byloje, bet ir dėl įmonės kaltų veiksmų jai vykdant finansines operacijas su užsienio valiuta. Teismo vertinimu, Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. vasario 5 d. nutartyje būtent ir nustatė teisėsaugos institucijų veiksmų neteisėtumą, UAB „Naujapilė“ patirtos žalos dydį ir aiškinosi, kokią įtaką žalos atsiradimui turėjo pačios įmonės, veikusios per savo vadovą V. G., veiksmai. Atlikdamas šią analizę, teismas rėmėsi ir baudžiamosios bylos duomenimis, įskaitant joje priimtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Teismas sprendė, kad aptariamos nutarties loginė bei teisinė analizė neleidžia daryti išvados, kad nutarties motyvais būtų išreikšta ją priėmusio teismo nuomonė, jog ieškovas yra kaltas dėl nusikalstamų veikų padarymo baudžiamosios teisės prasme. Apeliacinės instancijos teismas analizavo ieškovo, kaip UAB „Naujapilė“ vadovo, veiksmus civilinėje byloje nagrinėtų teisinių santykių kontekste ir civilinės teisės aspektu. Ieškovo neteisėtais veiksmais buvo įvardinti veiksmai, dėl kurių teisėsaugos institucijos pradėjo baudžiamąjį persekiojimą. Taigi, ieškovas traktuotas ne kaip nusikalstamą veiką padaręs asmuo, o kaip asmuo, kurio padaryti veiksmai baudžiamojo persekiojimo pradžios momentu leido įžvelgti tam tikros nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismas pažymėjo, jog civilinėje teisėje, priešingai nei baudžiamojoje teisėje, veiksmų neteisėtumas yra suprantamas labai plačiai. Ne visi civilinės teisės aspektu neteisėti veiksmai reiškia nusikalstamos veikos padarymą, tačiau bet kuri nusikalstama veika kartu yra ir neteisėtas veiksmas civilinės teisės prasme. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. vasario 5 d. nutartyje neteisėtus ieškovės UAB „Naujapilė“, veikusios per savo vadovą V. G., veiksmus konstatavo teisiškai kvalifikuodamas baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su baudžiamuoju persekiojimu dėl galimai 1961 m. BK 329 straipsnyje numatyto nusikaltimo – operacijų su užsienio valiuta norminių aktų pažeidimo – padarymu. Tai, kad baudžiamoji byla šioje dalyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 18 d. nutartimi buvo nutraukta dėl veikos dekriminalizavimo, kai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas buvo pripažinęs V. G. kaltu dėl jos padarymo, nereiškia, kad V. G. veiksmai buvo teisėti civilinės teisės aspektu. Be to, ieškovas byloje nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartyje padarytas išvadas dėl V. G. veiksmų neteisėtumo civilinės teisės aspektu. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartį įvertinus konkrečių aplinkybių, kuriomis buvo padarytas teiginys: „V. G. nusikalstami veiksmai sąlygojo kreditorių bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, taigi ir šių veiksmų padarinius, t.y. ir žalos UAB „Naujapilė“ atsiradimą“ kontekste, nėra jokio pagrindo konstatuoti ieškovo nekaltumo prezumpcijos pažeidimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas V. G. prašo: 1) Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį patenkinti pilna apimtimi; 2) apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Sąvokos „nusikalstami veiksmai“ teisinė reikšmė atskleista BK 10, 11 ir 12 straipsniuose, pagal kuriuos tai yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika, už kurią numatyta kriminalinė bausmė. Asmuo gali būti pripažintas padariusiu nusikalstamus veiksmus tik įstatymo nustatyta tvarka priimtu ir įsiteisėjusius teismo nuosprendžiu. Nuosprendžių priėmimą reglamentuoja BPK, o ne CPK, pagal kurį buvo nagrinėjama byla, kurioje priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2007-02-05 nutartis, todėl civilinę bylą nagrinėjusių teisėjų veiksmai, atlikus baudžiamajam procesui priskirtus procesinius veiksmus, negali būti laikomi teisėtais.Nepagrįsta ir neteisėta teismo išvada, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2007-02-05 nutartyje teisiškai kvalifikavo baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Apelianto atžvilgiu priimto ir įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nėra, kas reiškia, jog nėra ir įstatymo nustatyta tvarka nustatytų faktinių aplinkybių, kurias 2007-02-05 nutartį priėmę Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai kvalifikavo kaip nusikalstamus veiksmus. 2007-02-05 nutartyje nurodyta fakto aplinkybė, kad V. G., leidus įmonei, kaip fizinis asmuo skolinosi pinigines lėšas, yra tiesiogiai paneigta 2003-11-18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi priimtame išteisinamajame nuosprendyje, priimtame baudžiamosios bylos dalyje dėl BK 275 straipsnio 3 dalies. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tam, kad asmuo netektų teisės būti laikomas nekaltu, asmens kaltumas nusikaltimo padarymu turi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka, nepaliekant dėl to jokių pagrįstų abejonių. Aptariamu atveju net nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytų fakto aplinkybių, kurias galima būtų vertinti ne tik nusikalstamomis, bet apskritai – neteisėtomis.Teismas, sprendime neanalizavęs ir nepasisakęs dėl visų apelianto argumentų, pažeidė prievolę visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti aplinkybes, įrodinėjamas proceso metu, ir tuo iš esmės pažeidė procesines teisės normas (CPK 185 str. ir 270 str. 4 d.), o kartu ir apelianto teisę būti išklausytam teisme (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.).Apeliacinis skundas nagrinėtinas žodinio proceso tvarka, nes toks bylos nagrinėjimas yra būtinas, siekiant objektyviai ir išsamiai ištirti įrodymus, kurių teismas netyrė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą. Atsiliepime nurodo, kad ginčijamame sprendime sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo ir vertinant ieškovo veiksmus civilinės teisės aspektu, buvo patvirtinta, kad ieškovas traktuotas ne kaip nusikalstamą veiką padaręs asmuo, o kaip asmuo, kurio padaryti veiksmai baudžiamojo persekiojimo pradžios momentu leido įžvelgti tam tikros nusikalstamos veiklos požymių. Nusikalstamų veikų sąvoka, nors ir yra apibrėžta baudžiamojoje teisėje, gali būti vartojama, darant išvadas bet kurioje teisės šakoje. Lietuvos apeliacinio teismo 2007-02-05 nutartyje nebuvo nustatinėjamos faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovo atžvilgiu taikytu baudžiamuoju procesu ir nebuvo daromos išvados dėl ieškovo kaltės.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.).

Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 dalys), todėl byla nagrinėjama pagal ieškovo apeliacinio skundo teisinius bei faktinius argumentus.

Dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo

Teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą apeliantas iš esmės motyvuoja tuo, kad nesant apelianto atžvilgiu apkaltinamojo teismo nuosprendžio, nėra nustatytų fakto aplinkybių, jog jis būtų vykdęs neteisėtas operacijas užsienio valiuta, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2007-02-05 nutartyje teisiškai kvalifikavo baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta ir atitinkamai neteisėtas yra teismo teiginys, kad nėra pagrindo konstatuoti ieškovo nekaltumo prezumpcijos pažeidimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vertinant, ar Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 5 d. nutarties teiginys: „V. G. nusikalstami veiksmai sąlygojo kreditorių bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, taigi ir šių veiksmų padarinius, t.y. ir žalos UAB „Naujapilė“ atsiradimą“ pažeidžia V. G. nekaltumo prezumpciją, būtina atsižvelgti į visą nutarties turinį bei jos priėmimo aplinkybes. Lietuvos apeliacinis teismas minėtą nutartį priėmė, išnagrinėjęs civilinę bylą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartimi grąžintą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kurioje ieškovas UAB „Naujapilė“ reiškė reikalavimus Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, nurodė, kad bylą iš naujo nagrinėjantis teismas turi išsamiai tirti nuostolių atsiradimo priežastis ir tuo atžvilgiu, kad jie galėjo atsirasti ne tik dėl procesinių veiksmų baudžiamojoje byloje, bet ir dėl įmonės kaltų veiksmų jai vykdant finansines operacijas su užsienio valiuta. Išanalizavus Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartį, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į šį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymą, ir aiškinosi šias bylai svarbias aplinkybes, tirdamas ir remdamasis byloje esančiais įrodymais. Teismas taip pat rėmėsi ir baudžiamojoje byloje priimtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kurie, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, aptariamoje civilinėje byloje laikytini rašytiniais įrodymais, kuriuos teismas privalo įvertinti (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys, 185 straipsnio 1 dalis, 197 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2008, yra pažymėjęs, kad baudžiamojoje byloje priimti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai, kuriuose yra faktinių duomenų apie civilinei bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, gali būti kaip rašytiniai įrodymai pateikiami civilinėje byloje (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys, 197 straipsnio 1 dalis), o civilinę bylą nagrinėjantis teismas, laikydamasis proceso įstatymuose nustatytų reikalavimų, turi teisę ir pareigą juos įvertinti. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, baudžiamojoje byloje kaltinamo asmens veiksmai vertinami baudžiamosios atsakomybės požiūriu. Civilinėje byloje asmens veiksmai vertinami civilinės atsakomybės požiūriu. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinių teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2010 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2010). Tai, kad tam tikri veiksmai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesukelia baudžiamosios atsakomybės, nereiškia, kad jie negali būti reikšmingi civilinės teisės prasme. Tai, kad apelianto atžvilgiu buvo panaikintas apkaltinamasis nuosprendis ir baudžiamoji byla nutraukta, dekriminalizavus 1961 m. BK 329 straipsnyje numatytą veiką, nereiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas negali, vadovaudamasis civilinio proceso taisyklėmis, vertinti byloje kaip įrodymus esančius baudžiamojoje byloje priimtus teismų procesinius sprendimus ir juose užfiksuotus faktinius duomenis, kurie yra reikšmingi, nagrinėjant civilinę bylą. Kaip minėta, civilinėje byloje buvo nustatinėjamos aplinkybės, sąlygojusios UAB „Naujapilė“ žalos atsiradimą, tame tarpe buvo vertinama ir tai, kiek žalos atsiradimą sąlygojo pačios įmonės, kuri veikė per vadovą – V. G., veiksmai, jai vykdant finansines operacijas su užsienio valiuta. O būtent baudžiamojoje byloje priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose ir buvo fiksuota, kad apeliantas atliko atitinkamus veiksmus, kurie nors nesukėlė apeliantui baudžiamosios atsakomybės, yra reikšmingi civilinėje byloje nustatinėtinų aplinkybių kontekste. Atsižvelgiant į tai, atmestini apelianto argumentai, kad nesant apelianto atžvilgiu priimto ir įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, nėra ir įstatymo nustatyta tvarka nustatytų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad faktines aplinkybes (faktinius duomenis) – apelianto padarytus veiksmus, kurie baudžiamojo persekiojimo pradžios momentu leido įžvelgti tam tikros nusikalstamos veikos sudėties požymius, civilinę bylą nagrinėjantis teismas nustatė, nepažeisdamas civiliniame procese įtvirtintų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nes pagrįstai kaip įrodymais rėmėsi byloje esančiais teismų procesiniais sprendimais, kuriuose fiksuotų aplinkybių, jog ieškovas faktiškai atliko tam tikrus veiksmus, kurie sąlygojo kreditorių ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, taigi, ir jų padarinius – žalos UAB „Naujapilė“ atsiradimą, ieškovas byloje nenuneigė.

Necituodama dar kartą pirmosios instancijos teismo nurodytos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, kurioje atskleistas nekaltumo prezumpcijos turinys bei išaiškinta, kas laikytina nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sutiktina su apelianto argumentu, jog tam, kad asmuo netektų teisės būti laikomas nekaltu, asmens kaltumas nusikaltimo padarymu turi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka, nepaliekant dėl to jokių pagrįstų abejonių. Tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus 2007 m. vasario 5 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties visą turinį, motyvus, kuriais teismas grindė savo išvadas, nėra pagrindo teigti, jog šioje nutartyje buvo konstatuota V. G. kaltė dėl nusikalstamų veikų padarymo baudžiamosios teisės prasme, todėl atitinkamai nėra pagrindo ir išvadai dėl apelianto nekaltumo prezumpcijos pažeidimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-519/2010, išnagrinėjęs V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje po proceso atnaujinimo pagal ieškovo UAB „Naujapilė“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui V. G., be kitų aplinkybių nagrinėjo ir tai, ar atitinkami Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 5 d. nutarties teiginiai nepažeidžia V. G. nekaltumo prezumpcijos. Šioje nutartyje teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šiam klausimui reikšmingas aplinkybes, konstatavo, kad nors pats apeliacinės instancijos teismo teiginys „V. G. nusikalstami veiksmai sąlygojo [...]“ nėra teisiškai korektiškas, tačiau jis turi būti vertinamas visos nutarties kontekste ir V. G. nekaltumo prezumpcijos nepažeidžia. Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir laikytina turinčia prejudicinę galią, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotas ir nuosekliai plėtojamas teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisykles. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas, kurių visetas turi būti nustatytas byloje: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2011 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-304/2011, kt.).

Atsižvelgiant į padarytą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti apelianto nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, atmestinas prašymas priteisti neturtinę žalą. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės ir pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Nesant neteisėtų veiksmų, t.y. vienos iš būtinų šios prievolės sąlygų, šiuo atveju nėra pagrindo kilti valstybės atsakomybei.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neanalizavo ir nepasisakė dėl apelianto argumentų, išdėstytų apelianto procesiniuose dokumentuose, išsakytų žodžiu, bylą nagrinėjant teisme, pagrįstų į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl pažeidė prievolę visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti aplinkybes, įrodinėjamas proceso metu, ir tuo iš esmės pažeidė procesines teisės normas (CPK 185 str. ir 270 str. 4 d.), o kartu ir apelianto teisę būti išklausytam teisme (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.).

CPK 185 straipsnis reglamentuoja įrodymų vertinimą, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 268 straipsnio 4 dalį teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti CPK 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus. CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, kt.). Nagrinėjamu atveju, nors teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje ir nėra išanalizuotas kiekvienas bylos įrodymas bei nėra pateiktas kiekvieno apelianto išsakyto argumento įvertinimas, teismo sprendime išsamiai ir motyvuotai atsakyta į pagrindinį klausimą, susijusį su Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 5 d. nutarties teiginiu, kuris, apelianto nuomone, pažeidžia jo nekaltumo prezumpciją. Kadangi byla iš esmės išspręsta teisingai, o teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atskleisti pagrindiniai bylos aspektai, apeliacinio skundo argumentai dėl procesinių teisės normų pažeidimo atmestini.

Dėl apelianto argumento, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam teisme, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog teisės būti išklausytam, žodinio proceso ir kiti civilinio proceso principai reikalauja, kad apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje būtų tinkamai informuoti visi dalyvaujantys byloje asmenys, kurie turi teisę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2012). Apeliantas konkrečiai nenurodo, kuo pasireiškė jo teisės būti išklausytam teisme pažeidimas. Vadovaujantis bylos duomenimis, nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas būtų buvęs netinkamai informuotas apie teismo posėdžius, kad jam būtų neleista susipažinti su byla, teikti įrodymus ar paaiškinimus ar naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantas pareiškė prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, motyvuodamas, kad bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka bus objektyviai ir išsamiai ištirti įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje dalyvaujantys asmenys procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus, bylos išnagrinėjimui svarbios aplinkybės fiksuotos byloje esančiuose įrodymuose, todėl darytina išvada, kad byloje esančių įrodymų tyrimui šiuo atveju žodinis nagrinėjimas nėra būtinas, todėl apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.