- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-529-988/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37105-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Darius Pranka
- Nukentėjusysis
- D. V.
- Advokatai
- Julius Jasaitis
- Kategorijos
- 1.2.27.1Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui (BK 286 str.)
- 2.10.11Teismo nutartys, išnagrinėjus bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo (BPK 403 str.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, T. S. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. M1-1470-893/2019, kuria T. S. pripažintas baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnyje, padaręs būdamas nepakaltinamu ir jam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Viešojoje įstaigoje „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 176,53 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinis ieškinys dėl 4 190,67 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys dėl 13 036,56 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi T. S. pripažintas baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, padaręs būdamas nepakaltinamas ir jam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Viešojoje įstaigoje „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“, nustačius, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus miesto VPK) Patrulių rinktinės 1–osios kuopos 5–ojo būrio vyriausiesiems patruliams D. V. ir R. K. 2018 m. gegužės 5 d., apie 17 val. 00 min., atvykus į iškvietimą adresu (duomenys neskelbtini), ir perdavus medikams T. S., šis ėmė bėgti, o, jį pasivijus (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje, pasipriešino Vilniaus miesto VPK Patrulių rinktinės 1–osios kuopos 5–ojo būrio vyriausiajam patruliui D. V. – stumdėsi, bandė smūgiuoti rankomis, dėl to D. V. buvo sužalotas dešiniosios rankos trečiasis pirštas.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, T. S. gynėjas advokatas Julius Jasaitis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį dalyse dėl pripažinimo, kad T. S. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, padarė būdamas nepakaltinamas ir dėl T. S. priverčiamosios medicinos priemonės taikymo bei bylą nutraukti. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nesurinkta įrodymų, kad T. S. padarė BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką ir nenustatytos aplinkybės, sudarančios būtinumą T. S. taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas prieš darydamas išvadą, jog T. S. stumdėsi, bandė smūgiuoti rankomis ir dėl to D. V. buvo sužalotas dešinės rankos trečiasis pirštas, iš esmės neatliko jokio šių aplinkybių tyrimo. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoju apklaustas nukentėjusysis D. V. nepaaiškino, kada ir kokiu būdu konkrečiai buvo sužalotas jo dešinės rankos vidurinysis pirštas, išskyrus tai, kad, vedant T. S. iki automobilio, jis pamatė ant savo dešinės rankos viduriniojo piršto nago kraują. Kita vertus, viso baudžiamojo proceso metu apie šią aplinkybę jo niekas nepaklausė. Apelianto teigimu, išanalizavus byloje surinktus įrodymus – nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, pareigūnų tarnybinius pranešimus, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. rugsėjo 6 d. tarnybinio patikrinimo dėl Vilniaus miesto VPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 5-ojo būrio vyriausiojo patrulio D. V. sužalojimo išvadą, juose nėra duomenų apie tai, kad T. S. grasino ar ketino panaudoti smurtą prieš policijos pareigūnus arba jį panaudojo. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad policijos pareigūnai sulaikydami T. S. naudojo fizinę jėgą, grūmėsi su juo. T. S. veiksmai, kuriais jis siekė išvengti sulaikymo – bėgimas nuo policijos pareigūnų, muistymasis, policijos pareigūnų stūmimas nuo savęs, parkritimas ant žemės, bandymas smūgiuoti – nerodo, kad T. S. norėjo ar siekė panaudoti smurtą, priešinantis policijos pareigūnų atliekamam sulaikymui. Apelianto teigimu, policijos pareigūno D. V. sužalojimas vertinamas kaip nelaimingas atsitikimas darbe, o ne kaip T. S. nusikalstamų veiksmų padariniai. Pasak gynėjo, jo pateikti kasacinio teismo praktikos dėl BK 286 straipsnio pavyzdžiai rodo, kad visais nuteisimo pagal BK 286 straipsnį atvejais asmens veikoje buvo konstatuota abejonių nekelianti tyčia smurtauti, o taip pat nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir smurto pasėkoje kilusių pasekmių. Ir, priešingai, teisėtų policijos reikalavimų nevykdymas, nepaklusimas pareigūnams ir pasipriešinimas sulaikymui aktyviais protesto veiksmais, neturint tyčios smurtauti ir nesiekiant sužaloti pareigūnų, netgi ir netyčinis smūgio sudavimas, taip pat ir sužalojimų pareigūnams padarymas, teismui nenustačius įvykio mechanizmo ir nekonstatavus priežastinio ryšio tarp kaltininko veiksmų ir atsiradusių pasekmių, visais atvejais vertinamas kaip abejonės atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniame skunde T. S. gynėjas argumentuoja, kad skundžiamoje nutartyje nepagrįstai ir neteisingai įvertinta T. S. sveikatos būklė bei jo galimai (ne) padarytos veikos pavojingumas visuomenei. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas ir įvertintas nė vienas kriterijus (psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; padarytos pavojingos veikos pobūdis; pavojus, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai), dėl kurio būtų galima taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Teigiama, kad, atsižvelgiant į tai, jog T. S. anksčiau niekada nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jo padaryti administraciniai nusižengimai nekelia bent kiek didesnio pavojaus visuomenei, byloje nėra duomenų, kad T. S. anksčiau būtų smurtavęs ar kitaip parodęs aplinkiniams nevaldomą pyktį ir agresiją, T. S. už nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, padarymą nebūtų skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Nagrinėjamu atveju T. S. pasiuntimas stacionariniam stebėjimui bendro stebėjimo sąlygomis į specializuotą psichikos sveikatos priežiūros įstaigą iš esmės savo sunkumu prilygsta laisvės atėmimo bausmei. Asmens nusikalbėjimai ar nevisiškas orientavimasis aplinkoje nėra pagrindas taikyti judėjimo laisvės apribojimo ir priverstinio gydymo priemones. Gynėjo teigimu, nesuprantama, kodėl T. S. taikoma ši priverčiamosios medicinos priemonės rūšis. Argumentuojama, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. vasario 26 d. – kovo 26 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadoje iš esmės neatsakyta į 3-iąjį klausimą apie ligos sunkumą ir poveikį T. S. elgesiui. Ekspertizės akte nenurodomi duomenys apie ūmų ligos progresavimą ar sunkią paciento būklę, apie ligos priepuolius, sukeliančius T. S. agresiją ar kokį nors keliamą pavojų visuomenei. Apeliaciniame skunde pastebima, kad ekspertizės akte pateikiamas vienintelis neigiamas argumentas apie T. S., jog jis, pagerėjus sveikatos būklei, labai greitai atsisako gydymo ir nesilanko pas psichiatrijos specialistus ambulatoriškai. Nurodo, kad ekspertizės akte nepateikiama jokių argumentų, kodėl T. S. negalėtų būti taikomas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, taip pat, kodėl jam būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir ar jis negalėtų būti teismo perduodamas giminaičių ar kitų asmenų globai ar rūpybai. Pagal gynėjo cituojamą teismo praktiką dėl BK 98 straipsnio nuostatų taikymo nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasiunčiamas stacionariniam stebėjimui į specializuotą psichikos sveikatos įstaigą tik tais atvejais, kai jis padaro pavojingą visuomenei veiką, kelia pavojų sau arba kitiems asmenims arba toks pasiuntimas yra būtinas dėl sunkaus psichikos sutrikimo. Apeliaciniame skunde pažymima, kad T. S. turi vairuotojo pažymėjimą ir naudoja automobilį savo kasdienių poreikių patenkinimui, pradėjo savanoriškai gydytis ambulatoriniu būdu Viešosios įstaigos Šeškinės poliklinika dienos stacionare pas psichiatrę gyd. J. A.. Apeliantas apibendrino, kad nėra jokių priežasčių ir būtinumo taikyti T. S. priverčiamąsias medicinos priemones stacionarinio stebėjimo sąlygomis, nes tai galima daryti ambulatorinio stebėjimo sąlygomis (1 t., b. l. 189–205).
3. Teismo posėdžio metu asmuo, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, jo šeimos narys (mama), jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
4. Teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1–osios kuopos 5–ojo būrio vyriausiasis patrulis D. V. parodė, kad policijos pareigūnai jau bevesdami T. S. į tarnybinį automobilį matė, kad jis nebendrauja su pareigūnais, prakaituoja, muistosi, dairosi. Tarnybinio automobilio gale sėdėdamas T. S. pradėjo rėkauti, spardytis. Pareigūnai iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kurie paprašė, kad išleistų T. S. iš savo automobilio į jų automobilį. Duris atidarius, T. S. priėjo prie medikų, pastūmė vieną mediką ir pradėjo bėgti link namų. Vyriausiasis patrulis R. K. pėsčiomis jį vijosi, o D. V. automobiliu važiavo į kiemą, pamatė, į kurią laiptinę T. S. įėjo. D. V. įėjo į laiptinę, sutiko jį, besileidžiantį į apačią, pasakė, palauk, kur bėgi. T. S. rėkė, kad bijo policijos. Priėjus prie T. S., jis stūmė pareigūnus, gal du kartus D. V. stūmė. Uždėjus antrankius T. S. ant vienos rankos, D. V. laikė T. S. kitą ranką. Pastarasis muistėsi, norėjo ištrūkti. D. V. ir T. S. griuvo, atsirėmė į metalinius laiptinės turėklus. Nukentėjusiojo nuomone, būtent tada jis susižalojo dešiniosios rankos trečiąjį pirštą. Po grumtynių su T. S. uždėjus T. S. antrankius D. V. pastebėjo, jog jo nagas atsilupęs. Iki to įvykio D. V. neturėjo jokių žaizdų, po sulaikymo atsirado žaizda. Jo dešiniosios rankos trečiojo piršto sužalojimą padarė T. S.. D. V. buvo nutrauktos piršto sausgyslės, pilnai sulenkti piršto negali.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies
5. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio nuostatomis teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nutartį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, jog byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, kad T. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, o baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimą, pritaikė tinkamai. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta, naikinti skundžiamą nutartį ir bylą nutraukti ar ją perduoti iš naujo tirti pagrindo nėra.
Dėl įrodymų vertinimo T. S. pripažįstant padarius BK 286 straipsnyje nustatytą nusikaltimą
6. BPK 401 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 2 punktas įpareigoja teismą nustatyti, ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama. Taigi sprendžiant, ar asmeniui taikytina priverčiamoji medicinos priemonė, pirmiausia reikia nustatyti, ar jo veiksmai atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymius.
7. BK 286 straipsnyje nustatyta, kad tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
8. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244-942/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Pažymima ir tai, kad priešinamasi turi būti atitinkamiems policijos pareigūnų atliekamiems aktyviems veiksmams, pavyzdžiui sulaikymui, asmens apžiūrai ar pan. (žr., pvz., Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-320-768/2015).
9. Byloje nėra ginčo dėl to, kad T. S. siekė išvengti policijos pareigūnų D. V. ir R. K. atliekamo jo sulaikymo. T. S. keliskart stūmė policijos pareigūnus nuo savęs, muistėsi D. V. jį laikant, o R. K. bandant jam uždėti antrankius, grumtynių metu T. S. ir D. V. nukrito ant daugiabučio namo laiptinės grindų. Šias aplinkybes patvirtina T. S., nukentėjusiojo D. V., liudytojo R. K. parodymai (t. 1, b. l. 10, 14, 80), D. V. tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 6), be to, jos pripažįstamos ir apeliaciniame skunde (t. 1, b. l. 191).
10. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad, nors 2019 m. gegužės 8 d. teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas D. V. abstrakčiai parodė, kad sulaikymo metu jam atplyšo nagas (t. 1, b. l. 169), tačiau 2019 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdyje jis sukonkretino šią faktinę aplinkybę nurodydamas, jog, jo nuomone, jo nagas atplyšo tuo momentu, kai jis ir T. S. griūdami atsirėmė į metalinius laiptinės turėklus. Jie griuvo dėl to, kad jis neišlaikė besimuistančio T. S.. Tokiais aktyviais veiksmais (muistymusi) T. S., kuriam ant vienos rankos buvo uždėti antrankiai, o kitą jo ranką laikė D. V., siekė išvengti sulaikymo (t. 2, b. l. 39). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas D. V., taip pat liudytojas R. K. patvirtino minėtas aplinkybes. Iš jų parodymų matyti, jog D. V. buvo rankomis apglėbęs T. S. iš šono, R. K. paėmė T. S. už rankos ir bandė uždėti jam antrankius, T. S. smarkiai muistėsi, bandė ištrūkti iš D. V. rankų ir jie kartu nugriuvo ant laiptų. Nukritus, R. K. ir D. V. prispaudė T. S. prie žemės ir uždėjo antrankius (t. 1, b. l. 10, 14). Medicininiai duomenys patvirtina, kad D. V. buvo sužalotas (sumuštas) dešiniosios rankos trečiasis pirštas (t. 1, b. l. 55). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų tam, kad konstatuoti, jog D. V. dešiniosios rankos trečiasis pirštas buvo sužalotas sulaikymo metu, būtent dėl T. S. muistymosi, jam siekiant išvengti sulaikymo. Taigi iš esmės T. S. objektyvūs fiziniai veiksmai ir sukėlė D. V. sveikatos sutrikdymą, kas atitinka pasipriešinimo valstybės tarnautojui sampratą.
11. Taigi teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas pastarąjį pasipriešinus valstybės tarnautojui (BK 286 straipsnis) netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o įrodymų pagrįsti kaltinimą šioje dalyje nepakanka. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties, baudžiamojoje byloje surinktus duomenis teismas pripažino įrodymais nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, o išvadas pagrindė išsamia įrodymų analize. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, t. y. nukentėjusiojo, asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, parodymus, medicininius dokumentus, kitus duomenis, išsamiai juos aptaręs bei pateikęs motyvus dėl jų vertinimo, tinkamai nustatė fizinio smurto panaudojimo aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog pasipriešinimas policijos pareigūno D. V. atliekamiems veiksmams buvo padarytas T. S. aktyviais veiksmais.
12. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad T. S. veiksmai – muistymasis, policijos pareigūno D. V. stūmimas nuo savęs, bandymas smūgiuoti rankomis – nerodo, kad T. S. norėjo sąmoningai ir kryptingai panaudoti smurtą prieš policijos pareigūną D. V., tuo labiau, jį sužaloti, suvokdamas, kad tokiais veiksmais jis priešinasi policijos pareigūno D. V. atliekamam sulaikymui (veikė tiesiogine tyčia). Apelianto įsitikinimu, T. S. ne siekė panaudoti fizinį smurtą prieš policijos pareigūną D. V. ir tokiu būdu jam pasipriešinti, o T. S. kilus panikai, išsigandus policijos pareigūnų, sudėtingos situacijos, išvengti sulaikymo. Gynėjas daro išvadą, kad T. S. veiksmuose nėra būtinojo BK 286 straipsnio dispozicijoje nurodyto nusikaltimo požymio – fizinio smurto panaudojimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka dėl žemiau (nutarties 14–23 punktuose) išdėstomų priežasčių.
13. BK 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad BK apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BPK 1 straipsnyje nustatyta, kad viena iš baudžiamojo proceso paskirčių tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taigi baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindas yra baudžiamojo kodekso apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens padarytoje veikoje. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra skirstomi į objektyviuosius ir subjektyviuosius. Pagrindiniai objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: 1) baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės; 2) pavojinga veika; 3) įstatyme numatyti pavojingi nusikalstamos veikos padariniai (materialiose nusikalstamų veikų sudėtyse); priežastinis padarytos veikos ir kilusių įstatyme numatytų pavojingų padarinių ryšys (materialiose nusikalstamų veikų sudėtyse); asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, amžius. Subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra pavojingą veiką padariusio asmens pakaltinamumas, jo kaltė, taip pat nusikalstamos veikos padarymo motyvas ir tikslas. Taip pat išskiriami ir fakultatyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, kurie aprašomi normų dispozicijoje tik tais atvejais, kai jie įeina į konkrečios nusikalstamos veikos sudėtį. Prie objektyviųjų priskiriami šie fakultatyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: nusikalstamos veikos dalykas, padarymo būdas, laikas, vieta, priemonės, aplinkybės, specialaus subjekto požymis. Papildomų fakultatyviųjų požymių nustatymas normos, nustatančios veikos nusikalstamumą, dispozicijoje daro veiką kvalifikuotą pagrindinės nusikalstamos veikos atžvilgiu, pagrindinę nusikalstamą veiką daro mažiau arba daugiau pavojingą. Būtent dėl papildomų fakultatyviųjų požymių nustatymo normose, pačios normos, tuo pačiu ir jose nustatytos nusikalstamos veikos, skirstomos į pagrindines ir kvalifikuotas. Asmens veikoje nustačius pagrindinės nusikalstamos veikos sudėties požymius ir papildomus fakultatyviuosius kvalifikuotos veikos požymius, galima konstatuoti, kad buvo padaryta kvalifikuota nusikalstama veika (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 25 d. nuosprendis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-11/2010; Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-579-81-2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. sausio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12/2013).
14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 4 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-358-511/2018 išaiškinta, kad būtinieji nusikalstamos veikos sudėties (BK 286 straipsnis) objektyvieji požymiai yra veika – pasipriešinimas ir veikos padarymo būdas – smurto panaudojimas. Smurtas prieš nukentėjusįjį panaudojamas dėl jo tarnybos pareigų ar funkcijų vykdymo.
15. Kolegija laiko, kad apylinkės teismas, įvertinęs visas reikšmingas BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties taikymui aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad T. S. aktyvūs veiksmai, pasireiškę fizinio smurto (stumdymusi, aktyviais veiksmais siekiant išvengti sulaikymo) panaudojimu prieš policijos pareigūną D. V. šiam atliekant savo pareigas, atitiko pasipriešinimo valstybės tarnautojui panaudojant fizinį smurtą nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius.
16. Pažymima, jog byloje esantys duomenys rodo, kad T. S. jo sulaikymo laiptinėje metu nesuvokė savo naudoto smurto prieš D. V. pavojingumo ir negalėjo valdyti savo veiksmų (muistymosi). Ekspertizės akto išvadoje nurodoma, kad dėl savo psichikos būklės T. S. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suvokti jos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų (t. 1, b. l. 123). Byloje nėra ginčo dėl to, kad sulaikymo laiptinėje metu T. S. buvo psichozės būsenoje, rėkė „velniai“, jis buvo neramus, išsigandęs policijos pareigūnų, įvykusios situacijos. Pažymima, kad dar prieš jo sulaikymą tarnybiniame automobilyje T. S., pamatęs, kad automobilyje nėra jokių rankenėlių atidaryti duris, kalbėjo, šaukė tikrovės neatitinkančius dalykus, muistėsi, nebendravo su policijos pareigūnais, jiems iškart kilo įtarimas, kad jis psichiškai nesveikas. Šias aplinkybes patvirtina įtariamojo apklausos protokolas (t. 1, b. l. 80), D. V. parodymai teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 169) ir apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 39).
17. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad T. S. buvo pripažintas padaręs BK 286 straipsnyje numatytą veiką, tačiau dėl savo psichinės būklės jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, taigi buvo nepakaltinamas. BK 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones.
18. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1A-363/2008, nurodoma, kad pakaltinamumas yra viena iš esminių žmogaus savybių, be kurios žmogus negali būti pripažįstamas kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Pakaltinamumas apibūdina asmens, padariusio baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, psichinę būklę darant nusikalstamą veiką. Pakaltinamumas yra asmens gebėjimas darant veiką suvokti jos pobūdį ir valdyti savo poelgį. Pakaltinamumas yra būtina kaltės sąlyga. Tik tuo atveju, kai asmuo yra pakaltinamas, galima kelti klausimą, ar jis kaltas padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką. Tačiau tuo atveju, kai yra nustatoma, kad asmuo yra nepakaltinamas, jo kaltės klausimas iš viso negali būti sprendžiamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. birželio 30 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244-942/2016 yra išaiškinta, kad fizinio asmens psichinė būklė, jo galėjimas suvokti savo veiksmus ir juos valdyti lemia tai, ar jam bus taikoma baudžiamoji atsakomybė ar kitokia valstybės prievartos priemonė, t. y. priverčiamosios medicinos priemonės, reglamentuotos BK 98 straipsnyje ir taikomos nepakaltinamiems ar ribotai pakaltinamiems asmenims. Priverčiamosios medicinos priemonės nėra bausmė, taigi jomis baudžiamoji atsakomybė nerealizuojama, tačiau, nepaisant to, jos taikomos tik asmenims, padariusiems pavojingas veikas, įtvirtintas BK specialiojoje dalyje, t. y. padarytos veikos turi atitikti nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų objektyviuosius požymius.
19. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto ginčijamas subjektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis – kaltės forma, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, neturėjo būti nustatytas, kadangi buvo konstatuota, jog T. S. dėl savo psichinės būklės negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, taigi buvo nepakaltinamas. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti tik tai, ar buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar šią veiką padarė T. S.. Kadangi T. S. panaudojo fizinį smurtą prieš policijos pareigūną D. V. būdamas tokios būsenos, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, nėra prasmės spręsti ar dėl tyčinių T. S. veiksmų (muistymosi) buvo sužalotas D. V.. Šioje proceso stadijoje negali būti sprendžiamas T. S. kaltės klausimas, nes jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti.
20. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje surinktus įrodymus dėl minėtos nusikalstamos veikos, mano, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nutartyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nutartį, kurioje teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies
21. Apeliantas taip pat nesutinka su apylinkės teismo sprendimu skirti T. S. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Viešojoje įstaigoje „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“). Apeliaciniame skunde T. S. gynėjas prašo T. S. pakeisti šią priverčiamosios medicinos priemonės rūšį į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
22. Vertinant skundžiamos apylinkės teismo nutarties pagrįstumą pažymima, kad priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis).
23. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų.
24. Šių priemonių taikymas (paskyrimas) priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (BK 98 straipsnis).
25. Šiame kontekste pažymima, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) gausioje praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; L. prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.).
26. Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonėmis rūšies parinkimo klausimą, atsižvelgęs į ekspertų komisijos, 2019 m. vasario 26 d. – kovo 26 d. vertinusių T. S. psichikos sveikatos būklę, ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) bei turimus medicininius duomenis, kitas reikšmingas aplinkybes, rekomendacijas, kurias teisiamojo posėdžio metu patvirtino teismo psichiatrė ekspertė Aurelija Survilaitė (rekomenduota skirti stacionarinį būklės stebėjimą įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, nes tai vienintelė įstaiga, kuri užtikrintų tokį stebėjimą), ginčijama 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi sprendė, kad T. S. dėl gydymo būtinybės skiriama eksperto rekomenduojama priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendrojo stebėjimo sąlygomis (BK 17 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
27. Apibendrinant ekspertizės akto, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, turinį, matyti, kad nustatyta, jog nuo 2018 m. sausio mėn. iki 2018 m. spalio mėn. T. S. įvyko trys paranoidinės šizofrenijos paūmėjimai (epizodai). Ekspertizės akte konstatuojama, kad T. S. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, jam konstatuota – paranoidinė šizofrenija, dėl to jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad šiuo metu T. S. konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, dėl to negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, jam rekomenduojama taikyti priverstinį gydymą – stacionarinį stebėjimą specializuotoje gydymo įstaigoje Viešojoje įstaigoje „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ bendro stebėjimo sąlygomis (t. 1, b. l. 123).
28. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į ekspertės Aurelijos Survilaitės, patvirtinusios ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), paaiškinimus duotus apklausiant pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, kad T. S. rekomenduojama skirti stacionarinį būklės stebėjimą įstaigoje – Viešojoje įstaigoje „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ (t. 1, b. l. 176). Teisiamajame posėdyje ekspertė pažymėjo, kad T. S. vaistų nevartoja, nemano, kad jam tai reikalinga, dėl ūmios psichozės epizodų T. S. tampa agresyvus, dėl to patenka į psichiatrijos ligoninę, Viešoji įstaiga „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ yra vienintelė įstaiga, kuri užtikrintų stacionarinį stebėjimą (t. 1, b. l. 169).
29. Apeliaciniu skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo parinkta priverčiamosios medicinos priemonės rūšis argumentuojant iš esmės tuo, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. vasario 26 d. – kovo 26 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nenurodomi duomenys apie ūmų T. S. ligos progresavimą ar sunkią paciento būklę, apie ligos priepuolius, sukeliančius T. S. agresiją ar kokį nors keliamą pavojų visuomenei. Jo nusikalbėjimai ar nevisiškas orientavimasis aplinkoje nėra pagrindas taikyti judėjimo laisvės apribojimo ir priverstinio gydymo priemones. Vien tai, kad T. S., pagerėjus sveikatos būklei, labai greitai atsisako gydymo ir nesilanko pas psichiatrijos specialistus ambulatoriškai, nėra pagrindas tokiu būdu ilgalaikiai riboti jo laisvę dėl, akcentuojama, nesunkaus nusikaltimo padarymo.
30. Vilniaus apygardos teisme 2019 m. lapkričio 12 d. gautas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. lapkričio 7 d. – lapkričio 8 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Iš jo turinio matyti, kad T. S. 2019 m. birželio 4 d. – 2019 m. birželio 25 d. pakartotinai gydytas dienos stacionaro sąlygomis, jam diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad po gydymo stacionare 2019 m. birželio mėn. T. S. pas psichiatrą nebesilankė ir nesigydė. Ekspertinio tyrimo metu bei atlikus psichologinį įvertinimą žymesnių lėtiniam psichikos sutrikimui (šizofrenijai) būdingų pakitimų neišryškėjo, lyginant susirgimo eigą dinamikoje, būsena vertinama kaip pagerėjusi. T. S. konstatuojama lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos remisija (F20.0), kas šiuo metu netrukdo jam suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, tačiau, atsižvelgus į psichikos sutrikimo eigą. pobūdį ir galimą atkryčio riziką, T. S. rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (t. 2, b. l. 57–59).
31. Aukščiau išdėstytų duomenų kontekste, sprendžiant apeliantui T. S.skirtos priverčiamos medicinos priemonės – stacionaraus stebėjimo specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis – pagrįstumo klausimą, svarbu yra įvertinti ir įstatymo uždraustą veiką, kurią padarė T. S.. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pripažino, kad T. S.padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, būdamas nepakaltinamas. Jo padaryta pavojinga veika pasireiškė tuo, kad policijos pareigūnams D. V. ir R. K. 2018 m. gegužės 5 d., apie 17 val. 00 min., atvykus į iškvietimą adresu (duomenys neskelbtini), ir perdavus medikams T. S., šis ėmė bėgti, o jį pasivijus (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje, pasipriešino Vilniaus apskr. VPK PR 1-osios kuopos 5-ojo būrio vyriausiajam patruliui D. V. – stumdėsi, bandė smūgiuoti rankomis, dėl to D. V. buvo sužalotas dešiniosios rankos trečiasis pirštas. Minėtame BK straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos pavojingumas yra įvertintas įstatymo leidėjo ir priskirtas nesunkiems nusikaltimams. Įvertinus konkrečias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jos pobūdį, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad T. S.šiuo konkrečiu atveju kelia didelį pavojų aplinkiniams, aplinkai, sau ar kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Byloje taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad T. S.kada nors praeityje būtų teistas už kokios nors nusikalstamos veikos padarymą, yra tik vieną kartą padaręs nesmurtinio pobūdžio administracinį nusižengimą, už kurio padarymą skirtą baudą sumokėjo (t. 1, b. l. 58), todėl nėra pagrindo teigti, kad jis kelia didelį pavojų aplinkiniams, aplinkai, sau, ar kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.
32. Išdėstytų teisinių ir faktinių aplinkybių visuma betarpiškai patvirtina, kad dėl T. S.diagnozuoto psichikos sutrikimo jį reikia priverstinai gydyti, tačiau sutikti su tuo, kad šiuo metu T. S.yra tokia visuomenei pavojinga asmenybė, kad reikėtų taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, šiuo metu nėra pakankamo pagrindo. Pagrindžiant šią išvadą, pažymima, kad nusikalstamą veiką T. S.padarė prieš daugiau kaip prieš vienerius metus septynis mėnesius. Kaip matyti iš bylos duomenų, po padarytos nusikalstamos veikos praėjo ilgas laiko tarpas, jokių naujų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų T. S.nepadarė, jo padaryta nusikalstama veika pagal savo pobūdį nėra itin pavojinga, jis turi šeimos narį (mamą), kuri palaiko artimus santykius su juo, juo rūpinasi. Be to, kaip matyti iš ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) bei ekspertės Aurelijos Survilaitės paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, ekspertų siūlymą taikyti T. S.stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis lėmė ir jo rekomendacijų nesilaikymas ambulatorinio gydymo metu. Pažymima, kad tai savaime nesuponuoja, kad apeliantui yra būtinas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. vasario 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-120-870/2019). Be to, VšĮ Šeškinės poliklinika 2019 m. birželio 4 d. medicinos dokumentų išraše / siuntime nurodoma, kad T. S. nuo 2019 m. birželio 4 d. pradėjo lankytis VšĮ Šeškinės poliklinika PSC. Vaistų nevartoja (t. 1, b. l. 206). Kaip minėta, po gydymo stacionare 2019 m. birželio mėn. T. S. pas psichiatrą nebesilankė ir nesigydė, o, lyginant susirgimo eigą dinamikoje, jo būsena vertinama kaip pagerėjusi.
33. Paminėtų duomenų kontekste, įvertinus tiek T. S.asmenybę, tiek jam diagnozuoto psichikos sutrikimo požymius, jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tai, kad pats apeliantas supranta, jog siekiant išvengti ligos paūmėjimų ateityje, jis privalo ir toliau lankytis pas gydytojus ir vartoti jam skiriamus vaistus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo metu T. S.taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą – nėra pakankamo pagrindo, nes priverčiamųjų medicinos priemonių tikslus galima pasiekti taikant jam ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tai laikoma neabejotinai pakankama priemone siekiant gydyti T. S. (BK 98 straipsnio 2 dalis, BPK 403 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl skundžiama apylinkės teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartis atitinkamai keičiama – T. S.taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktas).
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad T. S.pažeidus ambulatorinio stebėjimo sąlygas, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo sąlygos iš ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis gali būti pakeistos į stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (BK 98 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,
nutaria:
asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, T. S. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį pakeisti.
T. S. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Viešojoje įstaigoje „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“, pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.