- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-02-25
- Bylos Nr.
- 1A-11/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Linas Šiukšta (pran.), Jonas Algimantas Venckus
- Nuteistasis
- A. B., A. S.
1.1.8.1.2; 1.2.17.1; 1.2.23.1; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.2; 2.4.6.3.
2010 m. vasario 25 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo
A. B. (A. B.) nuteistas pagal BK 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakciją) laisvės atėmimu 5 metams, pagal BK 259 str. 1 d. 40 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
A. S. (A. S.) nuteistas pagal BK 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakciją) laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 259 str. 2 d. 25 paroms arešto. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Pagal BK 260 str. 2 d. ir BK 199 str. 2 d. dėl neteisėto didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo, gabenimo ir jos kontrabandos A. S. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Konfiskuota nusikaltimo priemonė – automobilis „BMW 524TD“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė bei gabeno psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, ir padarė tų psichotropinių medžiagų kontrabandą. A. S. nuteistas už tai, kad neteisėtai gabeno nedidelį kiekį narkotinių medžiagų, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, ir padarė tų narkotinių medžiagų kontrabandą. Teismas nustatė, kad šias nusikalstamas veikas jie padarė tokiomis aplinkybėmis.
Žemesnės instancijos teismas
A. B., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2009 m. vasario 3 d., laikotarpiu nuo 19 val. 30 min. iki 23 val. 30 min., Šilutės rajone, tiksliau nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, įgijo keturis paketus gelsvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo iš viso 29,463 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, šią psichotropinę medžiagą laikė ir gabeno automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pats vairavo, variklio skyriaus oro filtre iki tol, kol 2009 m. vasario 3 d., apie 23 val. 30 min., Tauragės apskrities Pagėgių savivaldybėje, Panemunėje, K. Donelaičio g. esančiame Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio poste šią psichotropinę medžiagą surado ir paėmė Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnai.
Be to, A. B., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2009 m. vasario 3 d., apie 23 val. 30 min., nepateikdamas muitinės kontrolei bei jos kitaip išvengdamas, neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Tauragės apskrities Pagėgių savivaldybėje, Panemunėje, K. Donelaičio g. esantį Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio postą, vykdamas iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ir vairuodamas automobilį „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šio automobilio variklio skyriaus oro filtre gabeno keturis paketus gelsvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo iš viso 29,463 g. psichotropinės medžiagos – metamfetamino.
A. S. 2009 m. vasario 3 d., laikotarpiu nuo 19 val. 30 min. iki 23 val. 30 min., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, savo striukės vidinėje kišenėje gabeno nedidelį kiekį narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, kurios masė buvo 0,293 g, iki tol, kol 2009 m. vasario 3 d., apie 23 val. 30 min., Tauragės apskrities Pagėgių savivaldybėje, Panemunėje, K. Donelaičio g. esančiame Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio poste šią psichotropinę medžiagą pas jį surado ir paėmė Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnai.
Be to, A. S. 2009 m. vasario 3 d., apie 19 val. 30 min., vykdamas iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per Tauragės apskrities Pagėgių savivaldybėje, Panemunėje, K. Donelaičio g. esantį Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio postą, neturėdamas leidimo ir siekdamas išvengti muitinės kontrolės, gabeno ir nepateikė muitinės kontrolei su savimi turėtos narkotinės medžiagos – 0,293 g kanapių.
A. S. dar buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. B. ir D. T., dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2009 m. vasario 3 d., laikotarpiu nuo 19 val. 30 min. iki 23 val. 30 min., turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, Šilutės rajone, tiksliau nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo didelį kiekį psichotropinės medžiagos – keturis paketus gelsvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo iš viso 29,463 g metamfetamino, šią psichotropinę medžiagą laikė ir gabeno automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo A. B., variklio skyriaus oro filtre iki 2009 m. vasario 3 d., apie 23 val. 30 min., kol tą medžiagą Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio poste surado ir paėmė Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnai. Taip pat buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. B. ir D. T., dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2009 m. vasario 3 d., apie 23 val. 30 min., nepateikdamas muitinės kontrolei ir kitaip jos išvengdamas, neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio postą, automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo A. B., variklio skyriaus oro filtre gabeno keturis paketus gelsvos spalvos miltelių, kuriuose buvo iš viso 29,463 g psichtropinės medžiagos metamfetamino. Pagal šiuos kaltinimus dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos metamfetamino ir dėl šios psichotropinės medžiagos kontrabandos teismas A. S. pagal BK 260 str. 2 d. ir BK 199 str. 2 d. išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Teismas nuosprendyje nurodė, kad A. S., kitaip negu A. B., automobiliu „BMW“ važiavo tik kaip keleivis, apie tame automobilyje gabenamas paslėptas psichotropines medžiagas galėjo nežinoti, todėl šioje dalyje A. S. dalyvavimas nurodytų nusikalstamų veikų padaryme neįrodytas.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė nuteistojo A. S., muitinės pareigūnų liudytojų D. J., J. T., G. J. ir T. Š. parodymais, transporto priemonės patikrinimo aktu, įvykio vietos ir asmens apžiūrų protokolais, specialisto išvada bei telefoninių skambučių išklotinėmis. Teismas padarė išvadą, jog jo ir A. S. versija, kad jie į Lietuvą atvyko pirkti automobilio, yra nelogiška, nes jie muitininkams nepaaiškino, ko vyksta į Lietuvą, be to, jokio automobilio taip ir nenupirko. Teismo nuomone, nebuvo būtina vykti į kitą valstybę, mokėti vairuotojui, piltis degalus, mokėti draudimo mokestį ir turėti kitokių išlaidų, nes sužinoti, ar kitoje valstybėje yra pardavimui paruoštas automobilis, buvo galima paskambinus telefonu. Galimybę, kad psichotropinės medžiagos automobilyje specialiai tam paruoštoje vietoje variklio skyriuje buvo slepiamos be vairuotojo, t. y. jo (A. B.), žinios teismas irgi atmetė kaip nelogišką. Nuosprendyje taip pat konstatuota, kad automobilyje surastos psichotropinės medžiagos buvo įgytos ir paslėptos Lietuvoje. Tokią išvadą teismas pagrindė tuo, kad į Lietuvą jie įvažiavo apie 19.30 val., o atgal prie valstybės sienos grįžo apie 23.30 val., užfiksuoti telefonų skambučiai rodo jų buvimą keliose vietose nuo Šilutės iki Klaipėdos, be to, teismo nuomone, žiemos metu jam trumpam nuėjus į mišką „gamtiniais reikalais“, kažkas kitas taip greitai paslėpti psichotropines medžiagas po automobilio oro filtru negalėjo. Šios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. BK 199 str. 2 d. ir BK 259 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos gali būti padarytos tik tiesiogine tyčia. Kaltės, t.y. tiesioginės tyčios, turinys gali būti atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis ir jos turinys – subjektyvūs nusikalstamos veikos sudėties požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, jų padarymo būdą ir pan. Apie kaltę gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, tačiau konstatavęs tyčinę kaltės formą, teismas privalo nurodyti ir jos rūšį, visapusiškai aprašyti jos turinio intelektinį ir valinį momentus. Šioje byloje teismas to nepadarė, nesukonkretino tyčios rūšies (tiesioginės ar netiesioginės) ir tokiu būdu pažeidė BK 15 str. 1, 2 d. reikalavimus. Iš nuosprendžio turinio matosi, kad teismas kaltės formą, rūšį ir jos turinį siekė nustatyti tirdamas bei įvertindamas išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius. Šioje byloje viso proceso metu jis davė nuoseklius parodymus. 2009 m. vasario 3 d. jam paskambino D. T., paprašė nuvežti į Lietuvą įsigyti automobilio ir pažadėjo už tai sumokėti. D. T. užsiiminėjo automobilių verslu ir kartais paprašydavo automobilius parvaryti. Tą dieną D. T. atvyko pas jį ir jie išvažiavo jo automobiliu „BMW“, kartu važiavo ir A. S.. Pakeliui degalinėje D. T. nupirko degalų. Prieš išvažiuojant į Lietuvą jis automobilio variklio skyriaus netikrino, nes automobilis buvo techniškai tvarkingas. Apie 19.30 val. pervažiavo Panemunės kelio postą. Kertant valstybės sieną ir Rusijos, ir Lietuvos pareigūnai patikrino tik jų pasus, automobilio daiktų dėtuvę ir bagažinę. Įvažiavę į Lietuvą, jie į Šilutę neužsuko, važiavo link Klaipėdos, bet į patį miestą irgi neįvažiavo. Sustojo aikštelėje prie miško kažkur už Šilutės, D. T. aiškino, kad ten reikės palaukti žmogaus, kuris pasakys, ar automobilis paruoštas, ar ne. Po kiek laiko privažiavo automobilis „Opel Astra“. Buvo tamsu, todėl nei to automobilio numerio, nei juo atvažiavusio asmens neįsidėmėjo. D. T. nuėjo pasikalbėti su tuo atvažiavusiu asmeniu, o jis pats, raktelius palikęs automobilyje, „savais reikalais“ nuėjo į mišką. Apie ką D. T. su tuo atvažiavusiu asmeniu kalbėjosi, negirdėjo. Kai po maždaug 10 min. grįžo iš miško, automobilio „Opel Astra“ jau nebuvo, o D. T. pasakė, kad automobilis dar neparuoštas, todėl reikia važiuoti namo ir reiks vėl atvažiuoti kitą dieną. Grįžtant į Rusiją, privažiavus Panemunės kelio postą D. T. nieko nepaaiškinęs išlipo iš automobilio ir nuėjo, jam tai pasirodė keista, nes dėl to jie nebuvo taręsi. Automobilyje liko jis pats ir A. S.. Kelio poste jie pateikė savo pasus, tačiau priėję muitinės pareigūnai nurodė automobilį nuvaryti į angarą apžiūrai. Automobilį apžiūrėjus, oro filtre buvo surasti paketai, bet kaip jie ten atsirado, jis nežino. Taip pat nežino, ką pareigūnai surado pas A. S.. Angare, kuriame buvo apžiūrimas automobilis, ir patalpoje, kurioje buvo išrengti ir apžiūrėti jie patys kartu su A. S., buvo labai šalta, tik apie 5 laipsniai šilumos. Teismas nepagrįstai įvertino jo ir A. S. veiksmus kaip nelogiškus. Iš nuosprendžio matosi, kad logikos prasme faktiškai buvo įvertinti tik D. T. veiksmai, nors šis asmuo byloje iš viso nebuvo apklaustas. Važiuoti į Lietuvą pirkti automobilio nusprendė būtent D. T., kuris jam už paslaugą pažadėjo sumokėti ir atlyginti visas kelionės išlaidas. Tai D. T. ir padarė nupirkdamas degalų ir sumokėjęs draudimo mokestį. Visus automobilio pirkimo klausimus sprendė D. T., su kuriuo į tokią kelionę jie vyko jau ne pirmą kartą. Todėl sutikdamas nuvežti D. T. ir A. S. į Lietuvą savo automobiliu, priešingai, negu nurodo teismas, jis pats pasielgė logiškai, nes tuo metu neturėjo darbo ir norėjo tokiu būdu užsidirbti pinigų. Kertant valstybės sieną bei įvažiuojant į Lietuvą su pasienio pareigūnais irgi bendravo tik D. T., o kokį jų kelionės tikslą jis nurodė, jis nežino. Jo paties ir A. S. pareigūnai to neklausė. Teismas įvertino jų buvimo Lietuvoje laiką, D. T. telefoninius pokalbius ir padarė išvadą, kad jie lankėsi keliose vietose, įgijo ir paslėpė automobilyje psichotropines medžiagas. Kad tos medžiagos tikrai galėjo būti įgytos Lietuvoje ir paslėptos jo automobilyje, jis neneigia, tačiau apie tai nieko nežinojo. Pats gali tik daryti prielaidą, kad tai be jo žinios galėjo padaryti tas pats D. T.. Jis taip pat pripažįsta, kad jų kelionė kirtus valstybės sieną nuo Pagėgių, pro Šilutę ir link Klaipėdos bei atgal truko apie 4 valandas laiko. Tačiau tai paaiškinama tuo, kad buvo žiema, šaltas oras, slidus kelias ir todėl jis važiavo ne didesniu negu 60 km/val. greičiu. Apie 40 min. dar valgė netoli pasienio esančioje kavinėje ir tai galėtų patvirtinti ten buvusių vaizdo kamerų įrašai. Laiko užėmė D. T. susitikimas su jau nurodytu nepažįstamu asmeniu, o dar ilgesnį laiką jie praleido pasienyje laukdami muitinio patikrinimo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad jų kelionė apie 4 val. užtruko dėl objektyvių priežasčių. Į patį Klaipėdos m. jie nebuvo įvažiavę. Nors D. T. mobilus telefonas buvo prisijungęs prie bokšto, esančio ant Mukrano perkėlos pastato, tačiau mobilaus ryšio operatoriaus pažyma patvirtina, kad šis bokštas veikia 30 km spinduliu. Tai patvirtina jo parodymus apie sustojimą už Šilutės, nes D. T. prie bokšto Klaipėdoje galėjo prisijungti už Šilutės į Klaipėdos pusę pravažiavus maždaug 15 km. Teismui kilo abejonių, ar per 10 min., kurias jis prabuvo miške, galima buvo atidaryti automobilio variklio dangtį ir po oro filtru paslėpti psichotropines medžiagas. Tačiau šias abejones paneigė teisme apklausti pasienio pareigūnai, parodę, kad toje automobilio vietoje psichotropines medžiagas paslėpti nesudėtinga ir tai gali užtrukti 2-5 minutes. Šiais pareigūnų parodymais teismas suabejoti negalėjo turėti pagrindo. Jis neneigia, kad vairuodamas automobilį kelyje turbūt pravažiavo degalines ir nepasinaudojo jose esančiais tualetais. „Savais reikalais“ nueiti į mišką jam kilo noras ne važiuojant automobiliu, o jau sustojus aikštelėje prie miško, todėl ši aplinkybė teismui irgi neturėjo kelti įtarimų. Teismo argumentai dėl jo ir A. S. įtartino elgesio ir susijaudinimo patikrinimo kelio poste metu irgi nepagrįsti. Asmens kratos buvo daromos patalpoje, kurioje buvo tik 5 laipsniai šilumos, jie buvo beveik visai išrengti, todėl drebėjo ne dėl jaudinimosi, o dėl šalčio. Jis pats anksčiau kartais vartodavo narkotines medžiagas – rūkydavo kanapes, todėl teismo išvada, kad jis vartojo psichotropines medžiagas, todėl jas įgijo ir gabeno automobiliu, taip pat nepagrįsta. Tokiu būdu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas tik nepatikrintomis ir bylos aplinkybių neatitinkančiomis prielaidomis bei spėjimais. Visas abejones teismas įvertino jo nenaudai. Neteisingai įvertinus objektyvius nusikalstamos veikos požymius, teismas neteisingai nustatė ir jo kaltės formą bei rūšį. Pagal BK 199 str. 2 d. ir BK 259 str. 1 d. jis turi būti išteisintas, nes jo veiksmuose nėra kaltės, pasireiškiančios tiesiogine tyčia. Prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį.
Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis iš dalies nepagrįstas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, taip pat netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Jį apkaltinantį nuosprendį teismas pagrindė jo paties ir muitinės pareigūnų liudytojų D. J., J. T., G. J. bei T. Š. parodymais, transporto priemonės patikrinimo aktu, įvykio vietos, daiktų ir asmens apžiūrų protokolais, specialisto išvada ir D. T. telefoninių skambučių išklotinėmis. Jo ir A. B. versiją, kad jie į Lietuvą atvyko pirkti automobilio, teismas įvertino kaip nelogišką, nes jie to automobilio taip ir nenusipirko, o muitinės pareigūnams nepaaiškino vykimo į Lietuvą tikslo. Teismo nuomone, vykti į kitą valstybę, mokėti vairuotojui, pirkti degalus, mokėti draudimo mokestį ir turėti kitokių išlaidų nebuvo reikalo, nes sužinoti, ar automobilis paruoštas pardavimui, buvo galima paskambinus telefonu. Be to, teismo nuomone, nelogiška, kad specialiai paruoštoje automobilio vietoje variklio skyriuje psichotropinės medžiagos galėjo būti paslėptos be vairuotojo žinios. Teismas rėmėsi duomenimis apie telefoninius pokalbius, kurie patvirtina jų buvimą keliose vietose nuo Šilutės iki Klaipėdos miestų, ir padarė išvadą, jog, neįtikėtina, kad 80-100 km atstumas automobiliu buvo nuvažiuotas per maždaug 4 valandas. Dėl to buvo padaryta išvada, kad psichotropinės medžiagos buvo įgytos ir paslėptos automobilyje Lietuvoje. Teismas nepatikėjo A. B. aiškinimais, kad kažkas paslėpė psichotropines medžiagas jo automobilio oro filtre, kol A. B. trumpam buvo nuėjęs į mišką, atkreipė dėmesį į tai, kad automobilio patikrinimo metu A. B. buvo susijaudinęs ir jo kaltę pripažino įrodyta. Jį patį (A. S.) teismas pripažino kaltu dėl nedidelio kiekio narkotinės medžiagos (kanapių ir jų dalių) gabenimo bei šios medžiagos kontrabandos. Teismas rėmėsi jo paties parodymais, kurių metu jis neneigė vežęs per valstybės sieną kanapes savo striukės kišenėje, tačiau išvados dėl jo kaltės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis iš dalies nepagrįstas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. BK 199 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis kaltė gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia. Jo turinys gali būti atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo veiksmų pobūdį ir padarinius, tuo, kokios buvo nusikalstamos veikos padarymo paskatos ir kokių padarinių ta veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis ir turinys nustatomi ištiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: padarytus veiksmus, jų pobūdį, veikos padarymo būdą ir pan. Nustatęs tyčinę kaltės formą, teismas privalo nurodyti tyčios rūšį, taip pat visapusiškai aprašyti jos turinio intelektinį ir valinį momentus. Šioje byloje teismas to nepadarė, nenurodė, kokia tyčia (tiesiogine ar netiesiogine) buvo padarytas nusikaltimas, ir tokiu būdu nesilaikė BK 15 str. 1, 2 d. reikalavimų. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas jo kaltės formą, rūšį ir turinį siekė nustatyti įvertinant tik išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius. Nuosprendyje teismas teisingai nurodė apie tai, kad jis neneigė ir prisipažino, jog vežė per valstybės sieną narkotinę medžiagą – kanapes, kurias anksčiau buvo įgijęs Rusijoje. Tačiau teismo išvada, kad kanapes jis slėpė striukės kišenėje, yra nepagrįsta. Iš tikrųjų jis prieš išvykstant į Lietuvą persirengė ir apsivilko striukę, kurios kišenėje kanapės jau buvo įdėtos seniau ir jis apie jas buvo pamiršęs. To kanapių kiekio nebūtų pakakę net vienai cigaretei. Pats teismas atkreipė dėmesį į tai, jog būtų buvę logiška, jeigu šią narkotinę medžiagą jis būtų slėpęs automobilyje, o ne striukės kišenėje ir naiviai tikėjęsis, kad jos nesuras muitinės pareigūnai. Pats nustatęs tokias aplinkybes, teismas padarė neteisingą išvadą dėl jo kaltės formos ir jos turinio, nes nusikalstamą veiką jis padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo. Todėl pagal BK 199 str. 2 d. jis turėjo būti išteisintas. Skiriant bausmę teismas taip pat be pagrindo nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas, objektyviąją pusę jis pripažino, dėl to nuoširdžiai gailisi ir tai teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismas taip pat neapsvarstė ir galimybės skirti jam bausmes taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas, nors tam buvo pagrindas. Bausmė yra teisinga, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas pagal BK 54 str. 3 d. nuostatas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nurodoma, kad taikydamas BK 54 str. 3 d. teismas turi išdėstyti tokio sprendimo motyvus. Tačiau šio baudžiamojo įstatymo taikymas nesiejamas tik su kažkokiomis ypatingomis aplinkybėmis. Vertinant padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį atsižvelgiama į nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą ir padarinius, kurie parodo ženkliai mažesnį už rūšinį tos nusikalstamos veikos pavojingumą. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą atsižvelgiama į jo elgesį ne tik nusikalstamos veikos padarymo metu, bet ir prieš bei po tos veikos padarymo. Šioje byloje teismas neatsižvelgė į tai, kad jo nusikalstamos veikos buvo padarytos disponuojant ir nepateikiant muitinės kontrolei labai nedidelio narkotinės medžiagos kiekio, nebuvo įvertintas ir nusikalstamų veikų padarymo būdas, o šios aplinkybės patvirtina mažesnį nusikalstamų veikų pavojingumą. Turėjo būti atsižvelgta taip pat į tai, kad jis anksčiau nebuvo teistas, yra jauno amžiaus, nusikalstamas veikas padarė ne dėl jau susiformavusių antivisuomeninių nuostatų, o dėl atsitiktinių aplinkybių. Todėl teismas galėjo jam skirti bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, nes bausmės tikslai būtų pasiekti ir jo neizoliavus nuo visuomenės. Prašo teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, pagal BK 199 str. 2 d. jį išteisinti, o pagal BK 259 str. 2 d. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistieji A. B., A. S. ir jų gynėjas prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti. Prokurorė nuteistųjų A. B. ir A. S. apeliacinius skundus prašo atmesti.
Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl nuteistajam A. S. neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1, 2, 3 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymų visumą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. B. kaltė dėl neteisėto psichotropinių medžiagų gabenimo neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti bei šių psichotropinių medžiagų kontrabandos, o A. S. kaltė dėl neteisėto nedidelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimo neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti bei šių narkotinių medžiagų kontrabandos yra įrodyta. Nuteistųjų kaltę patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje išdėstytų bei aptartų įrodymų: liudytojų parodymai, transporto priemonės tikrinimo aktas, įvykio vietos, daiktų ir asmenų apžiūrų protokolai, specialistų išvados ir kiti išnagrinėti rašytiniai įrodymai. Nuteistųjų kaltę iš dalies patvirtina ir pačių A. B. bei A. S. parodymai.
Nors nuteistieji su nuosprendžiu nesutinka, A. B. prašo jį visiškai išteisinti, o A. S. prašo jį išteisinti pagal BK 199 str. 2 d., abu apeliantai ginčija teismo išvadas dėl jų kaltės formos ir rūšies, daugelį faktinių bylos aplinkybių ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nuteistieji pripažino ir tas aplinkybes patvirtino savo parodymais. Nuteistasis A. B. teisme parodė, kad gyvena Rusijos Federacijoje, Gusevo m. 2009 m. vasario 3 d. jam paskambino pažįstamas D. T. ir paprašė nuvežti į Lietuvą. D. T. užsiėmė prekyba automobiliais, padėti parvaryti automobilius iš Lietuvos yra prašęs ir anksčiau, todėl jis sutiko padėti ir šį kartą. D. T. pažadėjo jam sumokėti už kelionę, nupirko degalų. Jis tuo metu prieš kelis mėnesius iš A. S. motinos buvo nusipirkęs automobilį „BMW“, nors pirkimo-pardavimo dokumentai dar nebuvo sutvarkyti, bet automobiliu jau naudojosi kaip savu. Jo nebuvo remontavęs, prieš išvykstant tą dieną į Lietuvą, automobilio variklio skyriaus netikrino. Kartu su D. T. ir juo į Lietuvą važiavo ir pažįstamas A. S.. Kokį automobilį ir iš ko Lietuvoje ketino pirkti D. T., jis nežino, jis pats pinigų neturėjo, o D. T. vežėsi apie 2000 Lt. Važiuojant automobilį vairavo jis, šalia sėdėjo A. S., o ant galinės sėdynės – D. T.. Į Lietuvą per Panemunės kelio postą įvažiavo apie 19 val. 30 min. Pasienio pareigūnai patikrino jų pasus, apžiūrėjo automobilio dėtuvę ir bagažinę, detaliau automobilio netikrino. Po to, kur važiuoti, nurodinėjo D. T.. Važiavo pro Šilutę, bet į miestą neužsuko. Už Šilutės jie sustojo prie miško esančioje aikštelėje, D. T. pasakė, kad ten reikės palaukti kažkokio žmogaus. Po kažkiek laiko pamatė atvažiuojantį automobilį „Opel Astra“. D. T. nuėjo pasikalbėti su tuo automobiliu atvažiavusiu žmogumi. Apie ką jie kalbėjosi, jis negirdėjo, buvo tamsu, todėl automobilio „Opel Astra“ numerio ir juo atvažiavusio asmens neįsidėmėjo. Tuo metu jis nuėjo į mišką „savo reikalais“, ten prabuvo 5-7 minutes, o kai grįžo į aikštelę, automobilis „Opel Astra“ jau buvo nuvažiavęs. Kol buvo miške, automobilio raktelius buvo palikęs automobilyje. Grįžus D. T. pasakė, kad automobilis, kurį jis ketino pirkti, dar neparuoštas, todėl į Lietuvą reikės vėl atvažiuoti kitą dieną. Po to visi trise važiavo atgal į Rusiją. Privažiavus tą patį Panemunės kelio postą D. T. išlipo iš automobilio ir nuėjo pėsčiomis. Pasakė, kad ant tilto daug automobilių, jis greičiau pereis pėsčiomis ir palauks jų jau Rusijos pusėje. Jie su A. S. pateikė apžiūrai savo pasus, tačiau priėjęs muitinės pareigūnas liepė nuvaryti automobilį apžiūrai į angarą. Ten pareigūnai automobilio filtre rado kažkokius paketus. Kaip jie ten atsirado, jis nežino. Ką pareigūnai surado pas A. S., irgi nežino. A. B. dar parodė, kad Rusijoje rūkydavo marihuaną, tačiau jokių psichotropinių medžiagų nevartojo. Nuteistasis A. S. parodė, kad irgi gyvena Rusijos Federacijoje, Gusevo m., pažįsta A. B. ir D. T.. 2009 m. vasario 3 d. įvykių aplinkybes šis nuteistasis išdėstė panašiai kaip nuteistasis A. B.. Pirmosios instancijos teisme A. S. parodė, kad tą dieną jam paskambino D. T., paprašė padėti parvaryti iš Lietuvos automobilį ir dar pasakė, kad jau susitarė dėl to su A. B., kuris juos nuveš į Lietuvą. Automobilį „BMW“ A. B. pardavė jo (A. S.) motina. Jis pats yra vairuotojas ir jam anksčiau buvo tekę padėti D. T. parvaryti automobilius iš Lietuvos. Pas ką ir kokį automobilį ketino pirkti D. T. šį kartą, jis nežino, bet D. T. sakė, kad turi 2000 litų. Galbūt iš tų pinigų jis dar turėjo ir sumokėti jam bei A. B. už pagalbą. A. B. su D. T. automobiliu „BMW“ užsuko pas jį ir jie toliau važiavo trise, vairavo A. B.. Degalinėje įsipylė kuro, D. T. sumokėjo už automobilio draudimą. Pervažiavę valstybės sieną, toliau važiavo į Šilutės pusę, į miestą neužsuko, už Šilutės važiavo dar maždaug 10 minučių ir sustojo aikštelėje prie miško. Jis pats telefono neturėjo, jį turėjo D. T., matė, kaip jis kažkam rašė žinutes, tačiau kaip D. T. telefono veikimas buvo užfiksuotas Klaipėdoje, nežino. Į tą miško aikštelę atvažiavo automobilis „Opel Astra“, iš kurio išlipo nepažįstamas vaikinas. To automobilio numerio neprisimena. Tuo metu A. B. nuėjo į mišką, jis pats D. T. nurodymu persėdo į tą atvažiavusį automobilį „Opel“, o D. T. aikštelėje apie kažką kalbėjosi su tuo atvažiavusiu nepažįstamu vaikinu. Jie kalbėjosi apie 10 min. Jiems pasikalbėjus, persėdo atgal į „BMW“, jame su D. T. palaukė, kol iš miško sugrįžo A. B. ir tada visi trise nuvažiavo atgal į Rusiją. Prie pasienio posto D. T. išlipo iš automobilio ir per tą postą nuėjo pėsčiomis. Jis su A. B. liko automobilyje, bet pareigūnai nurodė jiems eiti į angarą detalesniam patikrinimui. Apie psichotropines medžiagas, kurios patikrinimo metu buvo surastos automobilyje, jis nieko nežino. Tačiau jo paties striukėje patikrinimo metu pareigūnai rado kanapių. A. S. teisme prisipažino, kad tos surastos kanapės buvo jo, tačiau paneigė, kad jas įgijo Lietuvoje ir kad jas per valstybės sieną gabeno tyčia. Nuteistasis parodė, kad kanapes įsigijo dar anksčiau Rusijoje. Kad tų kanapių buvo likę jo striukėje, buvo pamiršęs. Tą dieną prieš nuvykstant į Lietuvą jis persirengė, apsivilko tą striukę ir važiavo į Lietuvą pamiršęs, kad drabužiuose vežasi tas pačias kanapes. Lietuvoje šios narkotinės medžiagos nevartojo. Dar parodė, kad Rusijoje rūkydavo ne tik kanapes, bet ir heroiną. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, A. S. parodė, kad į aikštelę prie miško atvažiavus automobiliui „Opel Astra“, iš jo išlipo nepažįstamas žmogus, kuris kalbėjosi su D. T.. A. B. tuo metu buvo nuėjęs į mišką ir grįžo iš ten maždaug po 10 min. Jis pats tuo metu sėdėjo automobilyje „Opel Astra“, jų automobilis „BMW“ stovėjo maždaug už 10 metrų. Šios apklausos metu A. S. nurodė ir naujas aplinkybes. Jis parodė, jog matė, kaip D. T. su jau nurodytu nepažįstamu asmeniu nuėjo prie A. B. automobilio „BMW“, prie jo kalbėjosi 5-7 minutes, o po to pamatė, kad D. T. kažką darė prie atidaryto automobilio „BMW“ kapoto. Ką darė konkrečiai, jis nematė, bet tai truko 3-4 minutes. Kai vėliau iš miško grįžo A. B., jis jam apie tai nieko nesakė, kad buvo atidaręs automobilio kapotą, nepasakė ir D. T.. Perskaičius ankstesnius A. S. parodymus, į klausimą, kodėl apie šias aplinkybes neparodė visų ankstesnių apklausų metu, šis nuteistasis atsakė, kad anksčiau labai jaudinosi, apie tai pasakyti bijojo, be to, jo apklausos būdavo labai trumpos. Nuteistųjų kaltę patvirtina ir jų versijas paneigia kiti įrodymai. Transporto priemonės tikrinimo aktas ir įvykio vietos bei daiktų apžiūrų protokolai patvirtina, kad 2009 m. vasario 3 d. Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio poste patikrinus automobilį „BMW 524TD“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šio automobilio variklio skyriuje, po oro filtro gaubtu buvo rasti ir paimti keturi paketai su milteliais. Šie paketai sudėti į prezervatyvus ir į bespalvį polietileninį maišelį. Asmens apžiūros protokolas patvirtina, kad tame pačiame kelio poste atliktos nuteistojo A. S. asmens apžiūros metu jo striukės vidinėje kišenėje rasta į laikraščio skiautę suvyniota žalios spalvos augalinės kilmės medžiaga. Specialisto išvada patvirtina, kad tirti pateiktų gelsvos spalvos miltelių iš trijų prezervatyvų ir vieno bespalvio plastikinio maišelio, rastų automobilyje „BMW“ , kurį vairavo A. B., sudėtyje yra psichotropinė medžiaga metamfetaminas, kurios bendroji masė yra 29,463 g. Asmens apžiūros metu A. S. striukės vidinėje kišenėje, laikraščio skiautėje rasta sausa, dalinai susmulkinta žalsvos spalvos augalinės kilmės medžiaga yra narkotinė medžiaga kanapės (ir jų dalys), kurios masė yra 0,293 g. Iš A. B. ir A. S. šlapimo tyrimo rezultatų matosi, kad jų šlapime rasta kanabinoidų, tai patvirtina, kad abu nuteistieji buvo vartoję narkotinę medžiagą kanapes. Apeliacinės instancijos teisme gautoje ir išnagrinėtoje specialisto išvadoje nurodoma, kad ant A. B. juodos spalvos striukės paviršių bei kišenių vidinių paviršių, taip pat ant A. S. šviesiai rudos spalvos žieminės striukės paviršių irgi rasti narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) sudėtyje esančių kanabinoidų pėdsakai. Bylos duomenys ir pačių nuteistųjų parodymai patvirtina, kad tuo pačiu automobiliu kartu su A. B. bei A. S. į Lietuvą įvažiavo, o po to grįžtant per pasienio kelio postą pėsčiomis perėjo nuteistųjų pažįstamas D. T., nustatytas ir šio asmens vardu registruoto telefono numeris. Byloje esantis tarnybinis pranešimas patvirtina, kad D. T. Rusijos Federacijoje registruotas telefonas 2009 m. vasario 3 d., laikotarpiu nuo 20 val. 39 min. iki 22 val. 59 min. iš pradžių buvo prisijungęs prie bokštų (celių) Priekulėje, po to Klaipėdos r. Dituvos k., o 20 val. 53 min. prisijungė prie bokšto (celės), esančio ant Mukrano perkėlos pastato Klaipėdos g. Nemuno g. 175. Vėliau telefono abonentas vėl buvo prisijungęs prie kitų jau nurodytų bokštų (celių). UAB „Omnitel“ atsakyme teismui nurodyta, kad celės Nr. 722B bazinės stoties adresas yra Klaipėdos m. Nemuno g. 167, celės kryptis (azimutas) 120, celės veikimo nuotolis (spindulys) yra 5,84 km. UAB „Omnitel“ rašte nurodyta, kad tiksliai nustatyti konkretaus abonento buvimo vietą konkrečiu laiku nėra techninių priemonių. Tačiau galima teigti, kad pokalbio metu abonentas nebuvo nutolęs nuo GSM bazinės stoties daugiau kaip 35 km. Dėl Rusijoje gyvenančio D. T. ir nenustatytų asmenų ikiteisminis tyrimas prokuroro nutarimu buvo atskirtas. Apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje taip pat grindžiamas A. B. ir A. S. sulaikymo, psichotropinių bei narkotinių medžiagų suradimo, taip pat kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančiais liudytojų parodymais. Liudytojas D. J. parodė, kad dirba Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio posto vyresniuoju inspektoriumi. 2009 m. vasario 3 d. vakare dirbo šiame poste, tikrino iš Rusijos Federacijos pusės į Lietuvą važiavusį automobilį „BMW. Jį vairavo Rusijos pilietis, automobilyje buvo dar du keleiviai. Automobilis buvo apžiūrėtas tik vizualiai, juo važiavę asmenys pasakė, kad jokių draudžiamų ar deklaruotinų daiktų neturi. Vienas iš jų paminėjo, kad turi 2000 Lt ir vyksta į artimiausią miestelį. Jau tuo metu jam kilo įtarimų dėl to, kad tuo automobiliu važiavę asmenys negalėjo aiškiai nurodyti atvykimo į Lietuvą tikslo. Apie 23.30 val. vienas iš tuo automobiliu įvažiavusių vyriškių atgal per valstybės sieną perėjo pėsčiųjų taku, o kiti du atgal važiavo tuo pačiu automobiliu „BMW“. Kiti pareigūnai paprašė šio automobilio nepraleisti, o apžiūrėti jį detaliau. Jau iki patikrinimo tuo automobiliu atvažiavę asmenys (paaiškėjo, kad tai buvo A. B. ir A. S.) apie kažką šnekėjosi, matėsi, kad jie buvo šiek tiek susijaudinę. Apžiūrėjus automobilį iš pradžių jokių draudžiamų vežti daiktų nebuvo surasta. Tačiau asmens apžiūros metu A. S. striukėje buvo rastos į laikraštį suvyniotos kanapės. Šios apžiūros metu A. S. iš savo drabužių daiktus išėmė pats ir pasakė, kad daugiau nieko neturi. Tik po to striukės vidinėje kišenėje ir buvo surastos kanapės, jų kiekio galėjo pakakti maždaug vienai cigaretei. A. S. aiškino, kad šią narkotinę medžiagą vartoja jis pats. Pas A. S. suradus kanapių, buvo nutarta dar kartą apžiūrėti automobilį ir jo kolega J. T. „BMW“ variklio skyriuje, oro filtre surado paketus su milteliais, vėliau nustatyta, kad tai buvo metamfetaminas. Liudytojas parodė, kad „BMW“ oro filtras yra su spragtukais, todėl jį atidaryti jokie įrankiai nereikalingi ir tai padaryti galima labai greitai. Liudytojas J. T. parodė, kad dirba tos pačios muitinės pažeidimų prevencijos skyriaus vyresniuoju inspektoriumi-kinologu. Tą dieną dirbo Panemunės kelio poste, kolega D. J. jam pasakė, kad į Lietuvą pervažiavo įtartinas automobilis, ir jeigu jis sugrįš, tai reikės jį patikrinti angare. Tam automobiliui vėl atvažiavus į kelio postą iš Lietuvos pusės, jis su kitais pareigūnais pradėjo jį tikrinti. Jis pats apžiūrėjo variklio skyrių, atidarė oro filtrą, pamatė filtro popierinį elementą ir jį vėl uždarė. Tačiau tuo metu D. J. asmens apžiūros metu A. S. striukės vidinėje kišenėje surado į laikraščio skaitę suvyniotų kanapių, todėl automobilį buvo nutarta apžiūrėti dar kartą. Vėl apžiūrėjęs variklio skyrių ir atidaręs oro filtrą, ten rado paketus su milteliais. Tuo metu A. B. ir A. S. buvo šalia, jie abu sakė, kad tie paketai (trys iš jų buvo sudėti į prezervatyvus) yra ne jų ir jie apie paketuose esančius narkotikus nieko nežino. Liudytojas parodė, kad oro filtro fiksatoriai greitai atsidaro, todėl ten paslėpti paketus, jo nuomone, turėtų užtekti apie 2 min. laiko. Liudytojas G. J. parodė, kad irgi dirba tos pačios muitinės pažeidimų prevencijos skyriaus inspektoriumi, 2009 m. vasario 3 d. atvyko į Panemunės kelio postą apie 20 val. Inspektorius D. J. sakė, kad į Lietuvą neseniai įvažiavo automobilis „BMW“, juo važiavę asmenys nenurodė atvykimo į Lietuvą tikslo, kilo įtarimų, kad jie galėjo būti vartoję psichotropines medžiagas, todėl pasiūlė tą automobilį, kai jis važiuos atgal, patikrinti detaliau. Vėliau D. J. pasakė, kad tas automobilis jau grįžo, o pas vieną iš juo važiavusių asmenų drabužiuose buvo surasta narkotinės medžiagos „žolės“. Jis pats dalyvavo A. B. asmens apžiūroje, patikrino jo rūbus. Pastebėjo, kad A. B. išsigandęs, matėsi, kad jis kažką slepia. Pradėjus tikrinti automobilį, dalyvavo abu sulaikytieji, jie buvo pasimetę, drebėjo, negalėjo aiškiai atsakyti, ko važiavo į Lietuvą. Atidarius automobilio variklio dangtį, vėl atkreipė dėmesį į A. B. veido išraišką ir vėl matė, kad šis pasimetęs. Patikrinus oro filtrą po juo buvo surasti 4 paketai, sudėti į prezervatyvus. Paketuose buvo milteliai, iš pradžių jie galvojo, kad tai gali būti kokainas, bet vėliau buvo nustatyta, kad tai kitos rūšies psichotropinė medžiaga. Sulaikytieji aiškino, kad tie paketai ne jų ir nežino, iš kur jie atsirado. Liudytojas dar parodė, kad patalpoje, kur buvo apžiūrimas automobilis, buvo maždaug 10 laipsnių šilumos, tačiau sulaikytųjų asmens apžiūros buvo daromos kitoje patalpoje, kurioje nebuvo šalta. Be to, jų jaudinimasis ir pasimetimas matėsi dar iki jų apžiūrų pradžios. Liudytojo nuomone, atidaryti variklio oro filtrą ir išimti jo elementą, įdėti maišelius ir vėl uždaryti filtrą reikėtų maždaug 5-10 minučių laiko. Liudytojas T. Š. parodė, kad dirba Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus viršininku. Jis pats A. B. ir A. S. sulaikyme nedalyvavo, tačiau buvo apie tai informuotas ir šioje byloje pradėjo ikiteisminį tyrimą. Sulaikytieji aiškino, kad apie narkotikus nieko nežino, tačiau negalėjo nurodyti, ką tą dieną veikė ir kur buvo. Minėjo kartu su jais buvusį dar vieną asmenį, o surinkti duomenys tikrai patvirtino, kad jie automobiliu į Lietuvą atvyko trise. Sulaikytųjų viršutiniai drabužiai buvo perduoti tyrimui, todėl A. B. ir A. S. buvo leista paskambinti telefonu savo artimiesiems į Rusiją. Liudytojas parodė, kad A. S. iš jo darbo kabineto telefonu paskambino kažkokiam vyrui. Jis girdėjo tą pokalbį, suprato, kad tas vyras apie A. S. bei A. B. sulaikymą jau žino. Ta vyras telefonu pasakė A. S. frazę „vali na kapustu“ ir pokalbį nutraukė. Patikrinus, su kuo tada A. S. kalbėjo, buvo nustatyta, kad tas telefono numeris priklauso Rusijoje gyvenančiam D. T.. Teismas liudytoju apklausė dar ir Muitinės kriminalinės tarnybos tyrėją V. K. Č.. Jis parodė, kad tyrė duomenis apie Rusijos Federacijoje D. T. vardu registruoto telefono skambučius ir to telefono prisijungimus prie ryšio bokštų A. B. bei A. S. sulaikymo dieną. Šiuos duomenis jis išsamiai išdėstė prie bylos pridėtame tarnybiniame pranešime. Liudytojas parodė, kad telefono prisijungimas prie ryšio bokšto (celės) nereiškia, kad skambinęs asmuo buvo prie paties bokšto. Todėl jis negali teigti, kad ir šiuo atveju skambinęs telefonu asmuo tikrai buvo Klaipėdos mieste. Jo nuomone, galėjo būti skambinama ir iš vietos tarp Dituvos ir Mukrano perkėlos pastato.
Visi šie įrodymai išsamiai išdėstyti ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Abu nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose pirmiausia irgi išdėstė visus nuosprendyje jau aprašytus įrodymus. Pažymėtina, kad apeliantai skunduose neginčija nei tų įrodymų leistinumo, nei jų patikimumo, nenurodo ir jokių kitų teismo dar neišnagrinėtų, jų versijas galinčių patvirtinti aplinkybių. Nuteistieji nesutinka tik su jau išnagrinėtų įrodymų vertinimu, nuosprendyje išdėstytais jų pačių parodymų vertinimo motyvais ir nurodo, kad teismo išvados dėl tų įrodymų vertinimo neatitinka faktinių bylos aplinkybių. A. B. pripažįsta, kad grįžtant iš Lietuvos į Rusiją pasienio kelio poste jo automobilyje tikrai buvo surastos paslėptos psichotropinės medžiagos, neneigia ir to, kad tos medžiagos galėjo būti įgytos ir paslėptos jo automobilyje Lietuvoje. Tačiau jis nurodo, kad pats tų psichotropinių medžiagų neįgijo, jų automobilyje neslėpė ir apie jas nežinojo. Nuteistasis daro prielaidą, kad tas medžiagas, jam nežinant, galėjo paslėpti jo pažįstamas D. T. tuo metu, kai jis pats „gamtiniais reikalais“ buvo nuėjęs į mišką. Kitas nuteistasis A. S. pripažįsta, kad jo striukėje surastą narkotinę medžiagą kanapes jis tikrai vežėsi iš Rusijos į Lietuvą ir atgal, taip pat nurodo, kad tas kanapes anksčiau Rusijoje pats įgijo savo reikmėms. Nuteistasis nesutinka tik su teismo išvada, kad jis kanapes savo striukėje tyčia slėpė, nurodo, kad prieš vykdamas į Lietuvą persirengė striuke, o apie joje buvusias kanapes tiesiog pamiršo, todėl jas gabeno ne tyčia, o dėl neatsargumo. Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad teismas vertino tik objektyviuosius nusikalstamų veikų požymius, tačiau neatskleidė jų kaltės turinio, nenurodė kaltės formos ir rūšies, neaprašė jos valinio ir intelektinio momentų. Apeliantai nurodo, kad BK 199 str. 2 d. ir BK 259 str. 1, 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia, o jų veikose nebuvo tokios tyčios požymių.
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. B. apeliacinio skundo argumentai iš dalies yra pagrįsti. Nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra kai kurių prieštaravimų, o išvados dėl to, kad A. B. psichotropines medžiagas neteisėtai įgijo ir laikė, taip pat dėl to, kad šis nuteistasis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe su kitu asmeniu, tikrai neatitinka bylos aplinkybių. Tai šiame nuosprendyje dar bus aptarta. Tačiau kiti nuteistojo A. B. ir jau išdėstyti su įrodymų vertinimu susiję nuteistojo A. S. apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti. A. B. kaltė dėl neteisėto psichotropinių medžiagų gabenimo neturint tikslo jų platinti bei jų kontrabandos ir A. S. kaltė dėl neteisėto nedidelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimo neturint tikslo jų platinti bei dėl šių medžiagų kontrabandos yra įrodyta ir teismas šiose dalyse pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantų skunduose plačiai dėstoma apie būtinumą nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius nusikalstamų veikų požymius, tačiau jų argumentai apie tai, kad teismas neįrodė jų kaltės, t. y. veikimo tiesiogine tyčia, yra nepagrįsti. Objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra pačios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, padarytos pavojingos veikos, baudžiamojo įstatymo numatyti pavojingi padariniai, o taip pat priežastinis pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių ryšys. Prie objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių taip pat priskiriamas tos veikos dalykas, jos padarymo būdas, priemonės, veikos padarymo laikas, vieta ir kitos konkrečios išorinės aplinkybės. Subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra pavojingą veiką padariusio asmens pakaltinamumas, jo kaltė, taip pat nusikalstamos veikos padarymo motyvas ir tikslas. Šioje byloje didžioji nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų dalis susijusi pirmiausia su subjektyviųjų nusikalstamų veikų sudėčių požymių, t. y. jų kaltės, jos formos ir rūšies, nustatymu, tačiau šių požymių įrodinėjimą nepagrįstai bando atskirti nuo visas kitas bylos aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Baudžiamajame procese įrodymai į patvirtinančius arba paneigiančius tik kuriuos nors konkrečius nusikalstamos veikos sudėties požymius neskirstomi. Pagal BK 20 str. 3 d. nuostatas įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaudamasis tokiais įrodymais pripažintais duomenimis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių. Asmens kaltė, jos forma ir rūšis irgi nustatoma ne tik paties kaltinamojo parodymais, o vadovaujantis išnagrinėtų įrodymų visuma, todėl teismo išvados dėl kaltės, kaip nusikalstamos veikos sudėties subjektyviojo požymio, taip pat gali būti grindžiamos ir tais įrodymais, kurie patvirtina tos veikos objektyviuosius požymius. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimo padarymo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatomi ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jeigu tokiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Šioje byloje nuteistųjų A. B. ir A. S. kaltę patvirtina būtent tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma.
Jau aptartais liudytojų ir pačių nuteistųjų parodymais, automobilio patikrinimo aktu, specialisto išvada ir kitais rašytiniais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad muitinės poste paketai su psichotropine medžiaga metamfetaminu buvo surasti paslėpti A. B. vairuojamame automobilyje. Asmens kratos metu pas A. B. buvo surastas automobilio „BMW 524TD“ registracijos liudijimas, išduotas G. S. vardu, tačiau abu nuteistieji parodė, kad šį automobilį A. B. iš A. S. motinos G. S. įsigijo jau prieš kelis mėnesius iki sulaikymo ir juo naudojosi tik jis pats. A. B. parodė, kad nebuvo spėjęs tik susitvarkyti šio automobilio perregistravimo dokumentų. Taigi neabejotinai nustatyta, kad A. B. ne tik kaltinime nurodytu laiku vairavo automobilį įvažiuodamas į Lietuvą ir po to grįždamas atgal, bet ir buvo faktinis to automobilio savininkas. Nuteistasis nurodo, kad prieš važiuodamas į Lietuvą automobilio variklio skyriaus ir, konkrečiai, oro filtro netikrino, tačiau galimybė, kad psichotropinės medžiagos tame automobilyje jam nežinant galėjo būti kitų asmenų paslėptos dar Rusijoje, visiškai neįtikėtina ir atmetama. Palikti paslėptą didelį kiekį psichotropinių medžiagų ankstesni automobilio savininkai negalėjo, be to, net keturių paslėptų paketų negalėjo nepastebėti ir automobiliu pakankamai ilgą laiką naudojęsis ir juo nuolat važinėjęs A. B.. Jis pats neneigia, kad psichotropinės medžiagos automobilyje galėjo būti paslėptos Lietuvoje būtent jo sulaikymo dieną. Dėl jau aptartų aplinkybių visi įrodymai, patvirtinantys psichotropinių medžiagų suradimą A. B. vairuojamame automobilyje, faktiškai patvirtina ir šio nuteistojo kaltę dėl tyčinio neteisėto tų psichotropinių medžiagų gabenimo bei jų kontrabandos. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ir kitais įrodymais. Nors A. B. nurodo, kad apie jo automobilyje paslėptas psichotropines medžiagas nieko nežinojo, jo paties ir kito nuteistojo A. S. parodymai šios versijos nepatvirtina, o iš dalies teismo išvadas netgi patvirtina. A. B. ir A. S. parodė, kad pažinojo automobilių verslu užsiimantį D. T. ir jau anksčiau jam padėdavo parvaryti į Rusiją Lietuvoje pirktus automobilius. Taip buvo ir šį sykį. 2009 m. vasario 3 d. D. T. vėl paprašė padėti parvaryti automobilį iš Lietuvos, pažadėjo apmokėti kelionės išlaidas ir dar sumokėti už pagalbą. Važiuojant į Lietuvą sakė, kad turi 2000 Lt. Per pasienio postą įvažiavus į Lietuvą D. T. nurodymu jie važiavo į Klaipėdos pusę, o kažkur už Šilutės jie sustojo aikštelėje prie miško. D. T. sakė, kad atvažiuos kažkoks žmogus, kuris pasakys, ar automobilis paruoštas. Po kiek laiko atvažiavo automobilis „Opel Astra“, iš jo išlipo nepažįstamas asmuo ir D. T. nuėjo su juo pasikalbėti. A. S. parodė, kad jis tuomet persėdo į atvažiavusį automobilį „Opel Astra“, o D. T. baigus kalbėti, vėl sėdo į „BMW“. A. B. parodė, kad atvažiavus automobiliui „Opel Astra“ jis nuėjo į mišką „gamtiniais reikalais“, o kai po keleto minučių grįžo, „Opel Astra“ automobilio jau nebuvo. Abu nuteistieji parodė, kad po to D. T. jiems pasakė, kad automobilis, kurį jis ruošėsi pirkti, dar neparuoštas ir kad reikės atvažiuoti kitą dieną. Po to visi trise tuo pačiu automobiliu „BMW važiavo atgal į Rusiją, D. T. išlipo ir valstybės sieną perėjo pėsčiomis, o juos abu sulaikė muitinės pareigūnai. Patikrinimo metu buvo surastos automobilyje paslėptos psichotropinės medžiagos. Nuteistasis A. B. aiškina, kad apie psichotropinių medžiagų paslėpimą jo automobilyje nieko nežino, o apeliaciniame skunde daro prielaidą, kad tai be jo žinios galėjo padaryti D. T. tuo metu, kai jis pats buvo trumpam nuėjęs į mišką. Tačiau tokią jo versiją ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme faktiškai paneigė kitas nuteistasis A. S., visą laiką buvęs toje pačioje aikštelėje ir matęs D. T. pokalbį su atvažiavusiu kitu nenustatytu asmeniu. Apie tai, kad D. T. arba kitas nenustatytas asmuo, A. B. nuėjus į mišką, būtų ką nors paslėpęs automobilio „BMW“ variklio skyriuje, A. S. nieko nebuvo parodęs. Pirmą kartą apie su tuo susijusias naujas aplinkybes nuteistasis A. S. nurodė tik suteikus jam paskutinį žodį apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Atnaujinus įrodymų tyrimą A. S. parodė, kad į aikštelę atvažiavus automobiliui „Opel Astra“, su iš jo išlipusiu nepažįstamu žmogumi D. T. kalbėjosi apie 5-7 minutes, po to jis matė, kad D. T. apie 3-4 minutes kažką darė prie atidaryto automobilio „BMW“ kapoto. Tam nepažįstamam asmeniui automobiliu „Opel Astra“ išvažiavus, jis pats su D. T. vėl įsėdo į automobilį „BMW“, o iš miško grįžusiam A. B. apie tai, kad jo automobilio kapotas buvo atidarinėtas, nieko nepasakė. Vertinant šiuos A. S. parodymus, pirmiausia pažymėtina, kad jie psichotropinių medžiagų paslėpimo automobilyje be A. B. žinios vis tiek nepatvirtina. A. S. parodė, kad matė tik atidarytą kapotą, tačiau ką D. T. darė, nepastebėjo, be to, kapotas, kaip nurodė šis nuteistasis, buvo atidarytas tik 3-4 minutes. Nepaisant to, šiuos A. S. parodymus apie naujas aplinkybes kolegija visiškai atmeta, nes jie prieštarauja visiems ankstesniems A. S. parodymams. Iš perskaitytų ankstesnių A. S. parodymų matosi, kad apie nurodytas aplinkybes jis niekada nebuvo parodęs. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2009 m. vasario 4 d. (t. 2, b. l. 37-38) A. S. duoti parodymus iš viso atsisakė. 2009 m. vasario 5 d. apklaustas teismo posėdyje sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą (t. 2, b. l. 42-43) jis nieko neparodė ne tik apie tai, kad aikštelėje buvo atidarinėjamas automobilio „BMW“ kapotas, bet ir apie tai, kad A. B. vienas buvo nuėjęs į mišką. Tik antrą kartą apklaustas įtariamuoju 2009 m. vasario 11 d. (t. 2, b. l. 51-53) jis jau parodė, kad aikštelėje buvo persėdęs į atvykusio nepažįstamo vyriškio automobilį „Opel Astra“, matė, kad D. T. nuėjo su tuo vyriškiu pasikalbėti, bet kur jie kalbėjosi, nematė, o apie ką kalbėjosi, negirdėjo. A. S. netgi parodė, kad jam sėdint automobilyje „Opel Astra“, iš ten niekas jokių daiktų neėmė ir neišsinešė. Dar vienos įtariamojo apklausos 2009 m. kovo 27 d. metu (t. 2, b. l. 66-67) A. S. nurodė, kad patvirtina parodymus, duotus ankstesnės apklausos metu. Apie tai, kad būtų matęs, kaip be A. B. žinios kas nors atidarinėjo jo automobilio kapotą, A. S. nieko neparodė ir apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Perskaičius visus aptartus ankstesnius A. S. parodymus, į klausimą, kodėl apie jau paminėtas naujas aplinkybes jis parodė tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje, šis nuteistasis atsakė, kad anksčiau labai jaudinosi, apie tai pasakyti bijojo, be to, buvo apklaustas labai trumpai. Tokie A. S. aiškinimai ir neįtikinantys, ir neatitinkantys bylos aplinkybių. Jau buvo nurodyta, kad ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme A. S. buvo apklaustas keletą kartų, visų jo apklausų metu dalyvavo gynėjas. Pirmosios apklausos metu A. S. iš viso atsisakė duoti parodymus nurodydamas, kad pageidauja pasirengti gynybai, o vėlesnių apklausų metu jau davė parodymus dėl visų jam pareikštų įtarimų ir kaltinimų. Tai paneigia nuteistojo aiškinimus ir apie tų apklausų metu patirtą didelį jaudulį, ir apie bet kokias kliūtis duoti išsamius parodymus jo paties nuožiūra. Nuteistojo aiškinimai, kad dalį įvykių aplinkybių anksčiau jis nurodyti bijojo, irgi neįtikėtini. Ko jis bijojo, A. S. taip ir nenurodė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats A. S. šioje byloje irgi buvo kaltinamas tų pačių sunkesnių nusikalstamų veikų padarymu kaip ir nuteistasis A. B.. A. S. pagal BK 260 str. 2 d. ir BK 199 str. 2 d. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. B. ir D. T., neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, taip pat buvo kaltinamas tų psichotropinių medžiagų kontrabanda. Tai reiškia, jog jeigu A. S. tikrai būtų matęs, kad D. T. be jo paties ir be A. B. žinios slėpė automobilyje psichotropines medžiagas arba bent atidarinėjo automobilio kapotą, ankstesnių apklausų metu jis apie tai parodyti ne tik neturėjo bijoti, bet ir būtų buvęs suinteresuotas tai nurodyti kaip jį patį teisinančią bylos aplinkybę. Tačiau, kaip jau buvo paminėta, apie tokią naują aplinkybę A. S. pirmą kartą parodė tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Todėl tokį parodymų pakeitimą ir jų papildymą naujomis aplinkybėmis kolegija vertina tik A. S. siekimu padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo draugui, kitam nuteistajam A. B.. Kadangi apeliacinės instancijos teisme duoti A. S. parodymai prieštarauja jo parodymams visų ankstesnių apklausų metu, šie nuteistojo parodymai apie naujas įvykių aplinkybes atmetami.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir teismas juos atmesti neturėjo pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad abiejų nuteistųjų versijas apie atvykimo į Lietuvą tikslą, kitus jų parodymus apie įvykių aplinkybes, taip pat A. B. versiją apie galimybę, kad psichotropinės medžiagos jo automobilyje buvo paslėptos jam nežinant, teismas įvertino kaip neįtikinančius ir nelogiškus. Su tuo susijusius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus kolegija atmeta, nes teismo išvados dėl jų parodymų vertinimo yra išsamiai motyvuotos ir pagrįstos konkrečiais bylos duomenimis. Nuosprendyje nurodyta, kad nuteistųjų versija apie atvykimą į Lietuvą pirkti automobilio yra nelogiška, nes muitinės pareigūnams jie nenurodė važiavimo į Lietuvą tikslo, o jokio automobilio taip ir nenupirko. Teismas pažymėjo ir tai, kad tik sužinoti, ar automobilis paruoštas pardavimui, vykti į užsienio valstybę ir turėti su tuo susijusių išlaidų irgi buvo nelogiška, nes apie tai sužinoti galima buvo ir paprastesniu būdu, pavyzdžiui, paskambinus telefonu. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad faktiškai teismas nelogiškais įvertino ne jo paties, o šioje byloje iš viso neapklausto D. T. veiksmus. Tuo tarpu jo paties veiksmai buvo logiški, nes jis tik sutiko padėti D. T., kuris žadėjo apmokėti visas kelionės išlaidas ir dar sumokėti už pagalbą. Tuo metu jis niekur nedirbo, todėl jo noras užsidirbti pinigų buvo visiškai suprantamas. Šie apelianto argumentai jau išdėstytų teismo motyvų nepaneigia. Net ir tikint nuteistųjų parodymais, kad važiuoti į Lietuvą jiems pasiūlė D. T., toks siūlymas A. B. ir A. S. bet kuriuo atveju turėjo kelti didelių įtarimų. Sužinoti, ar Lietuvoje automobilis paruoštas pardavimui, tikrai buvo galima ir nevykstant automobiliu į kitą valstybę. Nuosprendyje nurodyta, kad joks automobilis ir nebuvo nupirktas, tačiau pažymėtina, kad patys nuteistieji nieko neparodė netgi apie bandymą automobilį įsigyti. A. B. ir A. S. nurodė tik apie sustojimą kažkokioje aikštelėje prie miško, ten atvažiavusį nepažįstamą asmenį, jo pokalbį su D. T. ir apie tai, kad po šio pokalbio jie visi jau važiavo atgal į Rusiją. Abu nuteistieji parodė, jog D. T. važiuojant į Lietuvą jiems sakė, kad vežasi 2000 Lt pinigų. Kad vienas iš automobiliu ,,BMW“ į Lietuvą važiavusių asmenų deklaravo turintis būtent 2000 Lt, teisme parodė ir muitinės pareigūnas liudytojas D. J.. Nuteistieji turėjo suprasti, kad už 2000 Lt, iš jų dar ir atėmus kelionės išlaidas, nusipirkti automobilį vargu ar buvo įmanoma. A. B. skunde nurodo, kad jo paties ir A. S. apie važiavimo į Lietuvą tikslą pasienyje niekas neklausė, o ką pareigūnams aiškino D. T., jis nežino. Tačiau šį nuteistojo argumentą irgi paneigia liudytojo D. J. parodymai. Šis liudytojas parodė, kad pasienio poste patikrinimo metu visi trys ,,BMW“ automobiliu važiavę asmenys buvo išlipę iš automobilio ir į jo klausimą, kokiu tikslu vyksta į Lietuvą, nieko neatsakė, asmuo, aiškinęs, kad vežasi 2000 Lt, tik paminėjo, kad vyksta į artimiausią miestelį. Akivaizdu, kad tokius D. T. aiškinimus turėjo girdėti ir A. B. su A. S.. Visos šios aplinkybės nuteistųjų parodymus apie važiavimą į Lietuvą pirkti automobilio ir leidžia įvertinti kaip neįtikinančius, ir juos netgi paneigia. Išvadą apie tai, kad psichotropinė medžiaga metamfetaminas buvo neteisėtai įgyta ir A. B. automobilyje paslėpta būtent Lietuvoje, teismas pagrindė pačių nuteistųjų parodymais apie tai, kokiu maršrutu jie važiavo Lietuvoje, taip pat duomenimis apie D. T. vardu registruoto telefono prisijungimus prie mobilaus ryšio bokštų (celių) skirtingose vietose. A. B. ir A. S. parodė, kad pervažiavę valstybės sieną Panemunės kelio poste, toliau važiavo Klaipėdos kryptimi, tačiau ir šio miesto neprivažiavo, sustojo aikštelėje prie miško kažkur už Šilutės, ten prabuvo apie 10 min. laiko ir po to tuo pačiu keliu grįžo atgal į tą patį pasienio postą. Apeliaciniame skunde A. B. nurodo, kad D. T. telefono prisijungimas prie ryšio bokšto Mukrano perkėloje dar nepatvirtina, kad jie buvo Klaipėdos m., nes pačios UAB ,,Omnitel“ pažyma rodo, jog bokštas (celė) veikia apie 30 km spinduliu. Iš tikrųjų jie buvo sustoję aikštelėje už Šilutės ir D. T. telefonas prie Klaipėdoje esančio ryšio bokšto galėjo prisijungti iš tos vietos prie miško esančioje aikštelėje. Kad nurodytu maršrutu jo vairuojamu automobiliu ,,BMW“ jie važiavo net 4 valandas, apeliantas paaiškina tuo, kad tada buvo žiema, šaltas oras ir slidus kelias, nemažai laiko užėmė sustojimas pavalgyti pakelės kavinėje, D. T. susitikimas su nepažįstamu asmeniu, taip pat muitinio patikrinimo laukimas jau grįžtant atgal iš Lietuvos į Rusiją. Šie apelianto argumentai teismo išvadų irgi nepaneigia. Abu nuteistieji parodė, kad atvykę į Lietuvą, kaltinime nurodytu laikotarpiu jie Klaipėdoje nebuvo, o tik važiavo šio miesto kryptimi ir sustojo kažkur už Šilutės. UAB ,,Omnitel“ pažyma tikrai patvirtina, kad prie bazinės stoties Klaipėdoje prisijungęs abonentas telefoninio pokalbio metu galėjo būti nuo tos stoties nutolęs iki 35 km, apie tai teisme parodė ir liudytojas V. K. Č.. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad apie nuteistųjų buvimą Klaipėdos m. išvados nepadarė ir pats teismas. Nuosprendyje nurodyta tik apie tai, kad, remiantis duomenimis apie D. T. telefono prisijungimus prie skirtingų ryšio bokštų, nuteistieji lankėsi ne vienoje, o keliose tarp Šilutės ir Klaipėdos esančiose vietose. Apie tai, kad jie buvo dar sustoję pavalgyti kažkokioje kavinėje, A. B. pirmą kartą nurodė tik savo apeliaciniame skunde, todėl teismas pagrįstai pažymėjo, kad, remiantis pačių nuteistųjų parodymais, jų nurodytą 80-100 km atstumą nuvažiuoti automobiliu 4 valandų tikrai nereikėjo. Tokia išvada pagrįsta net ir įvertinus prastas oro sąlygas bei kelio dangos būklę. Šiomis aplinkybėmis teismas pagrindžia savo išvadą, kad A. B. automobilyje surastos psichotropinės medžiagos buvo įgytos ir automobilyje paslėptos būtent Lietuvoje. Kad šios psichotropinės medžiagos negalėjo būti įvežtos į Lietuvą iš Rusijos, patvirtina ir kitos šiame nuosprendyje jau aptartos bylos aplinkybės, be to, tokios teismo išvados neginčija ir pats nuteistasis A. B.. Šio nuteistojo parodymus, kad jis apie jo automobilyje paslėptas psichotropines medžiagas nieko nežinojo, teismas taip pat atmetė. Vertindamas A. B. parodymus apie jo nuėjimą į mišką ,,gamtiniais reikalais“, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tuo metu buvo žiema, šaltas oras, o važiuodamas iki nurodytos aikštelės prie miško A. B. turėjo galimybę sustoti degalinėse ir pasinaudoti jose esančiais tualetais. Nors apeliantas nurodo, kad ėjo į mišką ,,gamtiniais reikalais“ tada ir ten, kur jam reikėjo, jau paminėti teismo motyvai tikrai įtikinantys. Kolegija sutinka ir su teismo išvada, jog iš viso nelogiška, kad apie psichotropinių medžiagų paslėpimą specialiai paruoštoje vietoje automobilio variklio skyriuje galėjo nežinoti tą automobilį vairavęs to automobilio savininkas. Tačiau dar laibiau neįtikėtina A. B. versija, kad jo pažįstamas D. T. psichotropines medžiagas jo automobilio variklio skyriuje esančiame oro filtre galėjo paslėpti kaip tik tuo metu, kai A. B., kaip jis pats nurodo, keletui minučių buvo nuėjęs ,,gamtiniais reikalais“ į mišką. Liudytojais apklausti automobilį ,,BMW“ tikrinę muitinės pareigūnai iš tikrųjų parodė, kad paslėpti paketus su psichotropinėmis medžiagomis automobilio variklio skyriuje po oro filtru neturėjo būti sudėtinga ir tam galėjo pakakti nuo kelių iki keleto minučių laiko. Tačiau šiuo atveju būtina įvertinti tai, kad automobilis stovėjo lauke, prie miško esančioje aikštelėje. Buvo žiema, šaltas oras, be to, patys nuteistieji parodė, kad toje aikštelėje jie sustojo jau tamsiu paros metu. Todėl, įvertinus visas šias aplinkybes, galimybė labai greitai, tik per kelias minutes atidaryti automobilio variklio dangtį, tamsoje rasti oro filtrą, jį išardyti, paslėpti po juo paketus ir vėl uždaryti variklio dangtį iš tikrųjų yra labai abejotina. Šiame nuosprendyje kolegija taip pat jau aptarė ir kitas tokią galimybę paneigiančias aplinkybes. Tik papildomos apklausos metu apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. S. parodė, jog jis matė, kad D. T. su nepažįstamu asmeniu aikštelėje kalbėjosi šalia A. B. automobilio. Taip pat matė, kad to automobilio kapotas buvo atidarytas tik 3-4 minutes. Jau buvo nurodyta ir apie tai, kad šiuos pakeistus A. S. parodymus kolegija atmetė, nes juos paneigia visi ankstesni to paties nuteistojo A. S. parodymai. Nuosprendyje teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, remiantis muitinės pareigūnų parodymais, A. B. patikrinimo pasienio poste metu buvo susijaudinęs. A. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis buvo ne susijaudinęs, o drebėjo dėl šalčio, nes jį ir A. S. tikrinę pareigūnai jų asmens apžiūras darė nešildomoje patalpoje, kurioje buvo tik apie 5 laipsniai šilumos. Šie apelianto argumentai irgi nepagrįsti. Teisme pats A. B. parodė, kad sulaikymo kambaryje buvo ne 5, o apie 10 laipsnių šilumos. Be to, liudytojais apklausti muitinės pareigūnai parodė ir apie kitas šio nuteistojo elgesį patikrinimo metu apibūdinančias aplinkybes. Liudytojas D. J. parodė, kad dar iki asmens apžiūrų A. B. ir A. S. iš pažiūros atrodė susijaudinę, prakaitavo, bandė tarpusavyje apie kažką kalbėtis. Liudytojas G. J. irgi parodė, kad A. B. atrodė išsigandęs, matėsi, kad jis kažką slepia. Liudytojas parodė, kad A. B. buvo labai pasimetęs kaip tik tuo metu, kai jis atidarinėjo tikrinamo automobilio variklio dangtį. Visa tai vyko dar iki šio nuteistojo asmens apžiūros. Šie liudytojų parodymai patvirtina, kad įtartinas nuteistųjų elgesys pasienio poste buvo susijęs visai ne su oro temperatūra jų asmens apžiūrų metu, o jų jaudinimąsi ir pasimetimą lėmė pats jų sulaikymas ir ypač jų akivaizdoje vykęs detalus automobilio patikrinimas, kurio metu kaip tik ir buvo surastos tame automobilyje paslėptos psichotropinės medžiagos.
Visos jau aptartos bylos aplinkybės paneigia nuteistojo A. B. apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina teismo išvadų pagrįstumą. Jau išdėstytuose ir A. B. ginčijamuose nuosprendžio motyvuose teismas pirmiausia įvertino pačių nuteistųjų parodymus ir padarė pagrįstas išvadas apie jų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms ir netgi apie jų nelogiškumą. Atmetęs A. B. parodymus, kad psichotropinės medžiagos jo automobilyje galėjo būti paliktos be jo žinios, teismas nesirėmė ir šio nuteistojo parodymais apie galimą psichotropinių medžiagų paslėpimą automobilyje A. B. nurodytoje prie miško esančioje aikštelėje. Nustatomojoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė, kad psichotropinės medžiagos buvo neteisėtai įgytos Šilutės rajone, tačiau tiksliai nenustatytoje vietoje. Nepaisant to, nuteistojo A. B. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad nuosprendis grindžiamas tik spėjimais ir prielaidomis, yra nepagrįsti. Tie patys įrodymai, kuriais remdamasis teismas atmetė A. B. parodymus, tiesiogiai arba netiesiogiai patvirtina ir jo kaltę, ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Jau aptarti bylos duomenys apie automobiliu atvykusių nuteistųjų buvimo Lietuvoje laiką, taip pat duomenys apie D. T. mobilaus ryšio telefono prisijungimus prie keleto skirtingų ryšio bokštų (celių), duomenys apie D. T. turėtą pinigų sumą ir pats automobilio nenusipirkimo faktas patvirtina teismo išvadą, kad nuteistieji ir jų pažįstamas D. T. į Lietuvą važiavo ne pirkti automobilio. Tie patys ir kiti jau aptarti bylos duomenys patvirtina ir teismo išvadą, kad A. B. automobilyje surastos psichotropinės medžiagos buvo įgytos ir tame automobilyje paslėptos Lietuvoje. Liudytojų muitinės pareigūnų parodymai apie abiejų nuteistųjų, o ypač apie A. B. elgesį pasienio poste jo automobilio patikrinimo metu, irgi patvirtina, kad psichotropinių medžiagų suradimas automobilyje A. B. nebuvo netikėtas ir apie tas paslėptas medžiagas šis nuteistasis žinojo. Abiejų nuteistųjų, taip pat ir A. B., kaltę netiesiogiai patvirtina dar ir liudytojo T. Š. parodymai apie girdėtą A. S. pokalbį telefonu. Šis liudytojas parodė, kad jau būdamas sulaikytas A. S. iš jo darbo kabineto kažkam skambino telefonu, šio pokalbio buvo klausomasi ir liudytojas girdėjo, kaip telefonu atsiliepęs vyriškis pasakė A. S. frazę ,,vali na kapustu“ ir nutraukė pokalbį. T. Š. parodė, jog iš šio pokalbio buvo galima suprasti, kad telefonu atsiliepęs asmuo tuo metu apie A. B. ir A. S. sulaikymą jau žinojo. Netikėti šiais liudytojo parodymais nėra pagrindo, nes pagal jau sulaikyto A. S. telefoninį pokalbį šioje byloje buvo surinkti duomenys apie pačių nuteistųjų nurodomą jų pažįstamą D. T.. Liudytojo T. Š. parodymai irgi patvirtina, kad narkotinės medžiagos kanapių suradimas pas A. S. ir psichotropinės medžiagos metamfetamino suradimas A. B. automobilyje šiems nuteistiesiems nebuvo netikėtas. Asmens, kuriam telefonu skambino A. S., šiam nuteistajam pasakyta frazė reiškė nurodymą, kaip A. B. ir A. S. turi elgtis apklausų metu ir kam turi bandyti versti savo kaltę. Visi šie, o taip pat ir kiti jau aptarti įrodymai, patvirtinantys paslėptų psichotropinių medžiagų suradimą A. B. automobilyje, patvirtina šio nuteistojo kaltę.
Nuteistojo A. B. apeliacinio skundo argumentai, kad teismas visas abejones įvertino jo nenaudai, yra nepagrįsti ir neatitinkantys bylos aplinkybių. Vertindamas įrodymus teismas nepažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, savo išvadas pagrindė įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais A. B. kaltę, o abejones, kurių, išnaudojus visas galimybes, pašalinti nepavyko, įvertino kaltinamojo naudai. A. B. šioje byloje buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad A. B. kaltė dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis įrodyta, tačiau neįrodytas šio nuteistojo tikslas tas medžiagas parduoti ar kitaip platinti. Nuosprendyje nurodyta, kad lieka neaišku, kaip A. B. su jo automobilyje surastomis psichotropinėmis medžiagomis būtų elgęsis toliau. Teismas neatmetė galimybės, kad tas medžiagas A. B. įsigijo ir gabeno savo reikmėms, nes nuteistasis psichotropines medžiagas vartojo ir anksčiau. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo išvada, kad jis anksčiau vartojo psichotropines medžiagas, yra nepagrįsta, nes jis vartodavo tik narkotinę medžiagą kanapes, kurias rūkydavo. Šie apelianto argumentai iš dalies yra pagrįsti, tačiau dėl to nuosprendį naikinti arba keisti, kolegijos nuomone, irgi nėra pagrindo. Duomenų, kad pats A. B. anksčiau vartojo psichotropines medžiagas, byloje tikrai nėra. Po A. B. sulaikymo jo šlapime buvo surasta tik kanabinoidų, o tai patvirtina, kad asmuo vartojo narkotinę medžiagą kanapes. Pats A. B. teisme parodė, kad Rusijoje rūkydavo marihuaną, t. y. pripažino vartojęs tą pačią narkotinę medžiagą kanapes. Galima padaryti išvadą, kad teismas suklydo ir nuosprendyje tikrai vietoj narkotinės medžiagos neteisingai nurodė A. B. vartojus psichotropines medžiagas. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad dėl šios aplinkybės teismas kaip tik ir padarė išvadas apie kitokius A. B. nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus. Teismas padarė išvadą, kad A. B. jo automobilyje surastą metamfetaminą galėjo įsigyti ir gabenti savo paties reikmėms netur4damas tikslo šias psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti. Dėl tos pačios priežasties A. B. nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš BK 260 str. 2 d. į BK 259 str. 1 d. Tai reiškia, kad tokiu būdu suklydęs teismas A. B. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį daug švelnesnę bausmę ir taip ženkliai sušvelnino nuteistojo padėtį. Kita vertus, ta pati teismo klaida apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, kolegijos nuomone, esminės reikšmės neturėjo. Visuma skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir šiame nuosprendyje jau aptartų įrodymų neginčijamai patvirtina, kad A. B. apie jo automobilyje paslėptas psichotropines medžiagas žinojo, ir apie tai žinodamas, pats automobilį vairuodamas, tas medžiagas gabeno jas veždamas iki muitinės kelio posto, kuriame automobilyje paslėptus paketus su psichotropine medžiaga surado ir paėmė muitinės pareigūnai. Tie patys įrodymai patvirtina ir A. B. kaltę dėl tų pačių psichotropinių medžiagų kontrabandos. Byloje įrodyta, kad žinodamas apie automobilyje paslėptas psichotropines medžiagas jas nuteistasis, neturėdamas leidimo ir nepateikdamas muitinės kontrolei, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir muitinės kelio poste buvo sulaikytas muitinės pareigūnų. Tokiu būdu jis padarė psichotropinių medžiagų kontrabandą.
Nors teismas A. B. pagrįstai pripažino kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, šio nuteistojo apeliacinį skundą kolegija tenkina iš dalies, nes kai kurios teismo išvados iš tikrųjų neatitinka bylos aplinkybių. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas A. B. pagal BK 259 str. 1 d. nuteisė už neteisėtą psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą ir gabenimą neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Kolegijos nuomone, pagal BK 259 str. 1 d. už neteisėtą psichotropinių medžiagų įgijimą ir laikymą A. B. nuteistas nepagrįstai, todėl nuosprendis šiose dalyse keičiamas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.). Tokią išvadą kolegija daro vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009 įtvirtinama teisminė praktika. Nurodytoje nutartyje nurodoma, kad pagal BK 260 str. 3 d. atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo ir (ar) laikė ir (ar) gabeno ir (ar) siuntė ir (ar) pardavė ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Vadinasi, pagal BK 260 str. 3 d. nusikaltimai neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 260 str. 3 d. dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 str. 3 d., todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 str. nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienai iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Kiekviena iš nurodytų veikų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojama (,,išvedama“) iš kitų neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų. Nors šioje kasacinėje teismo nutartyje išaiškinta apie BK 260 str. 3 d. numatytų alternatyvių veikų įrodinėjimą, tokios pačios alternatyvios veikos išdėstytos ir BK 259 str. 1 d., numatančios atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis bei tikslo jas platinti, dispozicijoje. Šiame baudžiamajame įstatyme numatytas narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtas įgijimas, laikymas, gabenimas ir kitos alternatyvios veikos taip pat turi būti įrodinėjamos savarankiškai ir nė vienai iš šių veikų negali būti keliami skirtingi reikalavimai.
Šioje byloje tikrai neginčijamai įrodyta, kad A. B. psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai gabeno. Teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad A. B. kaltinime nurodytu laiku ir tiksliai nenustatytos vietos Šilutės rajone automobiliu ,,BMW“ neteisėtai gabeno 29,463 g psichotropinės medžiagos metamfetamino iki Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio posto, kuriame tas psichotropines medžiagas surado ir paėmė muitinės pareigūnai. Iš nuosprendžio matosi, kad išnagrinėtais įrodymais teismas nustatė neteisėto psichotropinių medžiagų gabenimo laiką, jų gabenimo maršrutą, būdą ir kitas svarbias šios veikos padarymo aplinkybes. Tuo tarpu jokios konkrečios tų pačių medžiagų įgijimo ir laikymo aplinkybės nebuvo nustatytos. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad A. B. psichotropines medžiagas neteisėtai įgijo Šilutės rajone, tiksliai nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens. Išskyrus apytikslę tų medžiagų įgijimo vietą, jokios kitos šios veikos aplinkybės nuosprendyje nenurodytos. Nors nuosprendyje teismas paminėjo ir apie tų pačių psichotropinių medžiagų neteisėtą laikymą, jokios šios veikos padarymo aplinkybės nenustatytos ir nenurodytos iš viso. Pažymėtina dar ir tai, kad dėstydamas alternatyvias BK 259 str. 1 d. dispozicijoje numatytas veikas teismas padarė vieną kitai prieštaraujančias išvadas. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodęs, kad A. B. psichotropines medžiagas neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno, po to nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas jau padarė išvadą, kad įrodyta A. B. kaltė tik dėl tų medžiagų laikymo ir gabenimo. Iš to, kas išdėstyta, matosi, kad alternatyvių A. B. nusikalstamų veikų teismas neįrodinėjo savarankiškai, psichotropinių medžiagų neteisėto įgijimo ir laikymo aplinkybės nebuvo nustatytos, o buvo tik preziumuojamos (,,išvestos“) iš kitos neginčijamai įrodytos vėlesnės veikos, t. y. tų pačių medžiagų neteisėto gabenimo. Neteisėtas psichotropinių medžiagų įgijimas ir laikymas nebuvo įrodyti, todėl nuosprendžio dalis dėl A. B. nuteisimo už šias veikas naikinama. Iš dalies tenkinant nuteistojo A. B. apeliacinį skundą, dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.) taip pat naikinama ir nuosprendžio dalis, kurioje nustatyta, kad A. B. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio atskirtas ikiteisminis tyrimas. Iš bylos matosi, jog kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 str. 2 d. ir BK 199 str. 2 d., A. B. padarė veikdamas bendrininkų grupe su A. S. ir D. T., dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas. Dėl šių kaltinimų (dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų ir jų kontrabanda) A. S. išteisinęs, o kaltinimus A. B. pakeitęs, nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas nurodė, kad BK 199 str. 2 d. ir BK 259 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas A. B. padarė veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas. Nors šis asmuo nuosprendyje konkrečiai neįvardintas, iš nuosprendžio turinio galima teigti, kad tai abiejų nuteistųjų nurodytas jų pažįstamas D. T.. Būtent šio asmens atžvilgiu ikiteisminis tyrimas ir buvo atskirtas prokuroro nutarimu. Nuosprendžio dalis, kurioje nustatyta, kad A. B. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, naikinama dėl kelių priežasčių. Visų pirma, kolegija daro išvadą, kad ši teismo nustatyta nusikalstamų veikų padarymo aplinkybė yra tiesiog neįrodyta. Kaip ir anksčiau nurodytose nuosprendžio dalyse dėl neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo bei laikymo, teismas nenustatė ir nuosprendyje neišdėstė jokių konkrečių nurodyto asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, dalyvavimo nusikalstamose veikose aplinkybių. Nenustatytos nei to asmens vaidmuo tų veikų padaryme, nei paties A. B. veiksmai, patvirtinantys bendrininkavimą su kitu ar kitais asmenimis. Pats A. B. teisme ir apeliaciniame skunde tik spėlioja, kad D. T. galėjo paslėpti psichotropines medžiagas jo automobilyje jam apie tai nežinant. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad šiuos nuteistojo parodymus teismas atmetė, nes nuosprendyje nurodyta, kad A. B., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, psichotropines medžiagas neteisėtai įgijo iš dar kito nenustatyto asmens. Kokiu būdu teismo nurodomas A. B. bendrininkas prisidėjo prie neteisėto psichotropinių medžiagų gabenimo ir tų medžiagų kontrabandos, nuosprendyje taip pat nenurodyta. Pažymėtina, kad visų šių duomenų teismas ne tik nenurodė nuosprendyje, tačiau šios aplinkybės iš viso nebuvo nustatytos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kad A. B. bendrininkavimas su kitu asmeniu neįrodytas, tame pačiame nuosprendyje pripažino pats teismas. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas pirmiausia nurodė, jog iš kaltinimo A. B. šalinama aplinkybė, kad psichotropinę medžiagą metamfetaminą jis gabeno ir jos nepateikė muitines kontrolei veikdamas bendrininkų grupe su A. S.. O po to teismas išdėstė ir vienareikšmišką išvadą apie tai, kad galimas A. B. bendrininkas nėra nustatytas, jo vaidmuo nusikaltimo padaryme nėra aiškus, todėl teismas nepripažįsta A. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikaltimo padarymo veikiant bendrininkų grupe. Ši teismo išvada yra visiškai priešinga išvadai nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Taip pat pažymėtina, kad skirtingai negu nuosprendžio nustatomojoje dalyje, kurioje A. B. veikimas bendrininkų grupe tik lakoniškai paminėtas, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstyta priešinga teismo išvada yra motyvuota ir tie teismo motyvai, kolegijos nuomone, yra pagrįsti. Tai reiškia, kad nurodytą A. B. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybę jau paneigė pats pirmosios instancijos teismas, todėl nuosprendį keičiant ta pati aplinkybė turi būti pašalinta ir iš nuosprendžio nustatomosios dalies. Nors nuosprendžio nustatomoji dalis, kurioje išdėstytos pripažintos įrodytomis A. B. padarytos nusikalstamos veikos, keičiama, iš jos šalinamos jau nurodytos neįrodytos tų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, nuosprendžio dalis dėl A. B. dalyvavimo neteisėtai gabenant psichotropines medžiagas neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, o taip pat dėl jo dalyvavimo tų psichotropinių medžiagų kontrabandoje yra teisėta ir pagrįsta, ši nuosprendžio dalis lieka galioti ir A. B. nusikalstamas veikas perkvalifikuoti pagal kitus baudžiamuosius įstatymus nėra pagrindo.
Nuteistieji A. B. ir A. S. apeliaciniuose skunduose nurodo ir apie tai, kad teismas neteisingai nustatė jų nusikalstamų veikų subjektyviuosius požymius. Nors A. B. ir A. S. nuteisti už skirtingas nusikalstamas veikas, abu apeliantai savo skunduose išdėstė tuos pačius su nurodytomis aplinkybėmis susijusius argumentus. Apeliantai nurodo, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 str. 2 d. ir BK 259 str. 1, 2 d., gali būti padarytos tik tiesiogine tyčia, tuo tarpu teismas nuosprendyje nepasisakė dėl jų kaltės formos ir rūšies, nenustatė kaltės turinio ir neaprašė intelektualinio bei valinio kaltės momentų. Taip pat nurodo, kad nebuvo nurodyta jų tyčinės kaltės rūšis (tiesioginė ar netiesioginė) ir tokiu būdu pažeisti BK 15 str. 1, 2 d. reikalavimai. Abu apeliantai nurodo, kad jų veikose nebuvo tiesioginės tyčios, o A. S. dar nurodo, kad BK 199 str. 2 d. dispozicijoje numatytą veiką jis padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo. Šiuos apeliacinių skundų argumentus kolegija atmeta. Kai kurie apeliantų nurodomi dalykai priskiriami baudžiamosios teisės teorijai, Baudžiamajame kodekse jie neįvardijami ir juos detaliai aptarinėti nuosprendyje teismas neprivalėjo. Galima sutikti tik su tuo, kad teismas iš tikrųjų nepasisakė dėl nuteistųjų kaltės formos ir jų tyčios rūšies, tačiau nuosprendžio turinys ir teismo išvados dėl abiejų nuteistųjų kaltės patvirtina, kad jų padarytų nusikalstamų veikų subjektyviuosius požymius teismas nustatė teisingai. Baudžiamasis kodeksas išskiria dvi kaltės formas, BK 14 str. nurodyta, kad asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Kaltės formos viena nuo kitos skiriasi asmens psichinio santykio su objektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais ypatumais. Psichinis santykis su pavojinga veika bei priežastinio ryšio vystymusi teorijoje vadinamas kaltės intelektualiuoju momentu, o psichinis santykis su padariniais – kaltės valiniu momentu. Kaltės turinys yra tyčinė ar neatsargi kaltė konkrečioje nusikalstamos veikos sudėtyje. Apeliantai savo skunduose teisingai nurodo, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 str. 2 d., BK 259 str. 1, 2 d., gali būti padaromos tik tiesiogine tyčia. Taip pat pažymėtina, kad šių nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios, todėl baudžiamoji atsakomybė už šias nusikalstamas veikas kyla neatsižvelgiant į pavojingų padarinių kilimą. Tiesioginės tyčios intelektualųjį momentą apibūdinantis požymis yra tai, kad asmuo suvokia pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį. Toks pats kaltės intelektualinis momentas yra esant ir tiesioginei tyčiai formaliose nusikalstamų veikų sudėtyse. Kadangi pavojingi padariniai nėra formalių nusikalstamų veikų sudėčių požymis, valinis tiesioginės tyčios momentas tokių veikų sudėtyse yra ne padarinių, o pačios veikos siekimas (norėjimas). Tiesioginė tyčia, kai nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, apibrėžiama BK 15 str. 2 d. 1 p., kuriame nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Nuteistųjų šioje byloje A. B. ir A. S. kaltės turinys atitinka būtent šiuos BK 15 str. 2 d. 1 p. nurodytus požymius. Nors šioje byloje nebuvo įrodyta, kad A. B. psichotropines medžiagas neteisėtai įgijo ir laikė, tačiau buvo įrodyta, jog jis žinojo, kad šios medžiagos yra paslėptos jo automobilyje, ir tai žinodamas nuteistasis tas medžiagas neteisėtai automobiliu gabeno iki muitinės kelio posto, o po to, neturėdamas leidimo, tas psichotropines medžiagas gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikdamas jų muitinės kontrolei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 37 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas“ išaiškinta, kad šios nusikalstamos veikos padaromos esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Taip pat išaiškinta, kad už tokių veikų padarymą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat suvokė, koks yra jų kiekis ir kt. Šioje byloje išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad apie jo automobilyje paslėptus paketus A. B. žinojo, tie paketai jo automobilio variklio skyriuje, po ten esančiu oro filtru negalėjo būti paslėpti be jo žinios. Nors pats A. B. parodė, kad jis pats rūkydavo tik narkotinę medžiagą kanapes, o psichotropinių medžiagų nevartojo, nuteistasis bent bendrais bruožais turėjo suvokti ir suvokė, kad jo automobilyje paslėptos medžiagos yra psichotropinės, taip pat bendrais bruožais suvokė ir tų medžiagų rūšį. Tokią išvadą patvirtina tai, kad paketai su juose esančiais milteliais automobilyje buvo kruopščiai slepiami, be to, tie paketai dar ir buvo sukišti į prezervatyvus. Būtent toks plačiai paplitęs psichotropinių medžiagų pakavimo ir jų slėpimo būdas negalėjo būti nežinomas bet kuriam tiek psichotropines, tiek narkotines medžiagas vartojančiam asmeniui. Nors teismui A. B. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 260 str. 2 d. į BK 259 str. 1 d., didelis psichotropinių medžiagų kiekis jau nėra šią veiką kvalifikuojantis požymis, pagal automobilyje paslėptų paketų dydį ir jų skaičių A. B. suvokė ir koks yra tų psichotropinių medžiagų kiekis. Visa tai suvokdamas šis nuteistasis gabeno paketus su psichotropinėmis medžiagomis savo automobiliu, o po to šias paslėptas medžiagas gabeno per valstybės sieną nepateikdamas jų muitinei kontrolei. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad darydamas nusikalstamas veikas A. B. suvokė pavojingą tų nusikalstamų veikų pobūdį ir norėjo taip veikti. Neteisėtai gabendamas psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti ir padarydamas šių psichotropinių medžiagų kontrabandą nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, todėl teismas A. B. pagrįstai pripažino kaltu, o padarytas nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 253 str. 1 d. ir pagal BK 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakciją).
Iš nuosprendžio matosi, kad visas abejones dėl kito nuteistojo A. S. dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme teismas irgi jau įvertino nuteistojo naudai. Dėl neteisėto didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo, gabenimo ir šių medžiagų kontrabandos A. S. pagal BK 260 str. 2 d. ir BK 199 str. 2 d. buvo išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Tuo tarpu dėl pas A. S. surasto nedidelio kiekio narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių) neteisėto gabenimo, neturint tikslo šios narkotinės medžiagos parduoti ar kitaip platinti, taip pat dėl šios narkotinės medžiagos kontrabandos teismas pagrįstai pripažino A. S. kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Daugelis nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentų pakartoja tuos pačius jau išnagrinėtus nuteistojo A. B. argumentus, todėl juos aptarinėti dar kartą nėra pagrindo. Kad A. S., atvykęs kartu su A. B. bei D. T. į Lietuvą automobiliu „BMW“, važinėjęs tuo automobiliu Lietuvoje ir grįždamas atgal į muitinės kelio postą gabeno narkotinę medžiagą kanapes, patvirtina A. S. asmens ir daiktų apžiūrų protokolai, asmens apžiūrą atlikusio muitinės pareigūno parodymai ir specialisto išvados. Muitinės kelio poste A. S. asmens apžiūros metu jo striukės vidinėje kišenėje buvo surasta į laikraščio skaitę suvyniota žalsvos spalvos augalinės kilmės medžiaga. Specialisto išvada patvirtina, kad ši A. S. striukės kišenėje rasta medžiaga yra narkotinė medžiaga kanapės (ir jų dalys), kurios masė 0,293 g. Muitinės pareigūnas liudytojas D. J. teisme patvirtino, kad ši narkotinė medžiaga asmens apžiūros metu buvo rasta A. S. striukėje. Nuteistasis A. S. su jau aptartais įrodymais sutinka. Teisme jis parodė, kad jo striukėje surastos kanapės tikrai priklauso jam. Tas kanapes jis anksčiau savo reikmėms įsigijo Rusijoje, tų kanapių dalis buvo likusi striukės kišenėje, o su ta striuke kaltinime nurodytu laiku jis tikrai su A. B. atvažiavo į Lietuvą, o po to per tą patį muitinės postą grįžo atgal ir tame poste buvo sulaikytas. Apeliaciniame skunde A. S. nesutinka tik su teismo išvada, kad narkotinę medžiagą kanapes jis savo striukėje slėpė. Apeliantas nurodo, kad prieš vykdamas į Lietuvą persirengė, apsivilko striukę, o apie jos kišenėje buvusias kanapes tiesiog pamiršo. Jo nuomone, tai faktiškai pripažino ir pats teismas, nuosprendyje nurodęs, kad jam buvo nelogiška laikyti kanapes kišenėje tikintis, kad jų nesuras pareigūnai, nes turėjo galimybę šią narkotinę medžiagą paslėpti automobilyje sunkiau aptinkamoje vietoje. Todėl A. S. skunde nurodo, kad kanapes gabeno ir nepateikė jų muitinės kontrolei ne tyčia, o dėl neatsargumo. Šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. Pirmiausia atmetami apelianto argumentai, kad nuosprendyje teismas faktiškai pripažino jo nurodytą kanapių gabenimo dėl neatsargumo versiją. Nuosprendyje tikrai nurodyta, kad A. S. būtų buvę nelogiška laikyti narkotinę medžiagą kišenėje, jeigu jis būtų žinojęs, kad automobilyje paslėptos dar ir psichotropinės medžiagos. Būtent šia aplinkybe teismas pagrindė savo išvadą, kad A. S. nežinojo apie nuteistojo A. B. gabenamas psichotropines medžiagas, nebuvo to nusikaltimo bendrininkas ir tai buvo vienas iš pagrindinių A. S. išteisinimo pagal BK 260 str. 2 d. ir BK 199 str. 2 d. (dėl psichotropinių medžiagų kontrabandos) išteisinimo motyvų. Tokiu būdu šie teismo motyvai tikrai nereiškia išvados, kad A. S. neslėpė savo kišenėje kanapių. O kad tas kanapes šis nuteistasis slėpė tyčia, patvirtina kiti įrodymai, iš dalies ir paties A. S. parodymai. Šio nuteistojo argumentai apie tai, kad kanapių gabenimo aplinkybes jis vienodai nurodė viso proceso metu, bylos aplinkybes atitinka tik iš dalies. Jau buvo nurodyta apie tai, kad pirmą kartą apklaustas šioje byloje įtariamuoju A. S. neprisipažino ir duoti bet kokius parodymus atsisakė. Pirmą kartą apie pas jį surastą medžiagą kanapes A. S. parodė 2009 m. vasario 5 d. apklaustas teismo posėdyje nagrinėjant kardomosios priemonės skyrimo klausimą (t. 2, b. l. 41-44). Šios apklausos metu, dalyvaujant gynėjui, A. S. parodė, kad jis vartoja narkotinę medžiagą kanapes ir jas vežėsi su savimi į Lietuvą. Dar parodė, kad rūkė „žolę“ maždaug prieš 5 valandas iki sulaikymo. Apie tai, kad tas kanapes į Lietuvą atsigabeno per neapdairumą ir kad apie jų buvimą kišenėje buvo pamiršęs, nuteistasis nieko neparodė. Apie tai jis ėmė aiškinti tik vėlesnių apklausų metu. Perskaičius jau nurodytus pirminius parodymus A. S. papildomos apklausos metu, nuteistasis įtikinančių parodymų pakeitimo priežasčių negalėjo nurodyti, jo aiškinimai apie tas priežastis šiame nuosprendyje jau buvo aptarti ir atmesti. Kolegijos nuomone, apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant jo gynėjui, nuteistasis ir pirmosios apklausos metu tokių svarbių aplinkybių apie nežinojimą, kad striukėje vežėsi kanapes, tikrai negalėjo pamiršti. Todėl vėlesni pakeisti A. S. parodymai vertinami tik jo mėginimu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo versija, kad apie striukės kišenėje buvusias kanapes jis buvo pamiršęs, kolegijos nuomone, iš viso neįtikinanti. Tą jo versiją paneigia ir paties A. S. parodymai apie tai, kad „žolę“, t. y. kanapes, jis vartojo prieš 5 val. iki sulaikymo. Tai reiškia, kad nuteistasis vartojo narkotines medžiagas prieš pat atvykimą į Lietuvą ir apie striukės kišenėje buvusias kanapes negalėjo nežinoti. Jau buvo nurodyta, kad po sulaikymo A. S. šlapime buvo surasta kanabinoidų, tai patvirtina, kad nuteistasis narkotinę medžiagą tikrai vartojo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėta kita specialisto išvada patvirtino ir tai, kad kanapių (ir jų dalių) sudėtyje esančių kanabinoidų buvo surasta ir ant A. S. žieminės striukės, ir ant jos kišenių vidinių paviršių. Tai irgi patvirtina tai, kad kanapės toje striukėje buvo paliktos ne kažkada seniau, o jas į Lietuvą nuteistasis įsidėjo prieš išvykstant automobiliu į Lietuvą. Kad A. S. apie kišenėje buvusias kanapes žinojo ir jas į Lietuvą vežėsi tyčia, patvirtina ir tų kanapių suradimo striukėje aplinkybės. A. S. asmens apžiūrą daręs muitinės pareigūnas liudytojas D. J. parodė, kad iš pradžių A. S. buvo pasiūlyta parodyti visus turimus daiktus jam pačiam. A. S. ištraukė ir parodė pasus, raktus ir dar kažkokius daiktus, tačiau į laikraštį suvyniotų kanapių nerodė. Tos kanapės striukės kišenėje buvo surastos sulaikytojo drabužius apžiūrėjus patiems pareigūnams. Išdėstytų įrodymų visuma A. S. versiją visiškai paneigia ir patvirtina, kad nuteistasis apie striukės kišenėje buvusias kanapes žinojo, tyčia jas atsivežė į Lietuvą, o po to vežėsi atgal į Rusiją ir buvo sulaikytas muitinės poste. Nuteistasis A. S. kaip ir A. B. apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus dėl nuosprendžio trūkumų nustatant jo kaltės formą ir rūšį, neaprašant kaltės turinio ir dėl netinkamo BK 15 str. 1, 2 d. nuostatų taikymo. Visi šie apelianto argumentai šiame nuosprendyje jau buvo aptarti ir paneigti. Byloje nustatyta, kad A. S. žinojo, jog savo striukės kišenėje vežasi kanapes, o pats jas vartodamas tikrai žinojo, kad tai yra narkotinė medžiaga. Neteisėtai tą narkotinę medžiagą gabendamas, o taip pat nepateikdamas jos muitinės kontrolei, A. S. suvokė pavojingą daromų nusikalstamų veikų pobūdį ir norėjo taip veikti. Tai patvirtina, kad neteisėtai gabendamas nedidelį narkotinių medžiagų kiekį ir padarydamas šių narkotinių medžiagų kontrabandą A. S. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d. 1 p.), teismas pagrįstai jį pripažino kaltu, o jo nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 259 str. 2 d. ir pagal BK 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakciją).
Paskirdamas bausmes nuteistajam A. B., teismas BK 54 str. 2 d. ir kitų Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų reikalavimų nepažeidė. Jokių šio nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Skiriant bausmes teismas atsižvelgė ir į: kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir kaltininko asmenybę. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad A. B. anksčiau nebuvo teistas, teismas paskyrė jam bausmes, mažesnes už baudžiamųjų įstatymų sankcijų vidurkį. Galutinė subendrinta bausmė paskirta apėmimo būdu. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, dėl jau nurodytų priežasčių skundžiamas nuosprendis keičiamas ir naikinama jo dalis dėl A. B. nuteisimo pagal BK 259 str. 1 d. už neteisėtą psichotropinės medžiagos įgijimą ir laikymą, taip pat naikinama nuosprendžio dalis, kurioje nustatyta, kad abi nusikalstamas veikas šis nuteistasis padarė veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio atskirtas ikiteisminis tyrimas. Tačiau dėl šios priežasties keisti A. B. paskirtas bausmes, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Pagal BK 259 str. 1 d. teismas nuteistajam paskyrė ne laisvės atėmimo, o sankcijoje numatytą švelnesnės rūšies bausmę – 40 parų arešto. Ši bausmė netgi mažesnė už BK 49 str. 3 d. nustatytą už nusikaltimą skiriamo arešto trukmės vidurkį. Todėl net ir panaikinus nuosprendžio dalį dėl neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo ir laikymo, tačiau paliekant galioti nuosprendžio dalį dėl A. B. nuteisimo pagal BK 259 str. 1 d. dėl neteisėto tų pačių psichotropinių medžiagų gabenimo, jam paskirta arešto bausmė vis tiek nėra per griežta ir ją švelninti nėra pagrindo. Tuo tarpu nuosprendžio nustatomosios dalies pakeitimas pašalinant tą jos dalį, kurioje nurodyta, kad A. B. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe su kitu asmeniu, irgi negali būti pagrindu bausmių švelninimui. Jau buvo nurodyta apie tai, kad pats pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstė kitokias išvadas ir veikimo bendrininkų grupe A. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepripažino. Pagal BK 199 str. 2 d. A. B. paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė irgi yra mažesnė už sankcijos vidurkį. Įvertinant šio nusikaltimo pobūdį, kontrabandos dalyko – psichotropinių medžiagų kiekį, taip pat A. B. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, tai, kad jis buvo šio nusikaltimo vykdytojas, jam paskirta už šį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmė, o taip pat galutinė subendrinta bausmė nėra per griežta. Švelninti šias bausmes irgi nėra pagrindo.
Tuo tarpu nuteistojo A. S. apeliacinį skundą kolegija tenkina iš dalies, nuosprendis keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir šiam nuteistajam pagal BK 199 str. 2 d. neteisingai paskirtos bausmės. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas jokių A. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis pripažino padarytų nusikalstamų veikų objektyviąją pusę, dėl to nuoširdžiai gailisi ir teismas tai turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tokie apelianto argumentai nepagrįsti. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką yra tada, kai kaltininkas prisipažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes. Tačiau nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu ta veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam kaltinamajam ir kartu sušvelninti savo atsakomybę. Teismas taip pat nepripažįsta, kad kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jei nustatytas tik prisipažinimas, bet nenustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Šioje byloje nuteistasis A. S. pripažino tik patį narkotinės medžiagos kanapių gabenimo ir jų nepateikimo muitinės kontrolei faktą. Pripažinęs, kad jo striukės kišenėje surastos kanapės priklausė jam, nuteistasis teisme parodė, kad apie tas kanapes buvo pamiršęs, jų kišenėje tyčia neslėpė ir nusikalstamas veikas padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo. Apie tai apeliantas nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Tai reiškia, kad nuteistasis neigia savo kaltę, nepripažino ir iki šiol nepripažįsta esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, todėl daryti išvadą, kad jis prisipažino padaręs tas nusikalstamas veikas, nėra jokio pagrindo. Dėl tų pačių aplinkybių nėra pagrindo ir daryti išvadą, kad dėl padarytų nusikalstamų veikų nuteistasis nuoširdžiai gailisi. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. S. dar ir pakeitė parodymus, tokiu būdu bandydamas padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės kitam nuteistajam A. B., todėl pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., nėra pagrindo dar ir dėl šios priežasties.
Iš nuosprendžio matosi, kad į daugelį A. S. apeliacinio skundo argumentų dėl jam paskirtų bausmių teismas jau atsižvelgė. Buvo atsižvelgta į tai, kad narkotinių medžiagų kontrabanda yra sunkus nusikaltimas, tačiau įvertinta ir tai, kad A. S. neteisėtai gabeno mažesnį draudžiamos medžiagos kiekį negu kitas nuteistasis A. B.. Nors teismas A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tai, kad jis pripažino patį narkotinių medžiagų gabenimo faktą, skiriant bausmes buvo įvertinta, taip pat atsižvelgta į tai, kad nuteistasis jauno amžiaus ir anksčiau neteistas. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo skiriant bausmes taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir pagal BK 259 str. 2 d. paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Šie apelianto prašymai tenkinami iš dalies. BK 259 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika yra baudžiamasis nusižengimas, už kurį laisvės atėmimo bausmė sankcijoje iš viso nenumatyta. Pagal šį baudžiamąjį įstatymą teismas ir paskyrė nuteistajam ne laisvės atėmimo, o 25 parų arešto bausmę. Nors BK 49 str. 2 d. nurodyta, kad areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje, ši bausmės rūšis vis tiek švelnesnė už terminuotą laisvės atėmimą. Savo dydžiu nuteistajam paskirta arešto bausmė irgi nėra per griežta ir ją dar labiau švelninti pagrindo nėra. Tačiau kolegija daro išvadą, kad skiriant nuteistajam A. S. bausmę pagal BK 199 str. 2 d. taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas tikrai buvo ir yra pagrindas. Bausmė už padarytą veiką skiriama neperžengiant BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 str. 1, 2 d. arba BK 54 str. 3 d. nurodytiems pagrindams. Skirti nuteistajam A. S. bausmę taikant BK 62 str. nebuvo šiame įstatyme numatytų pagrindų. Tuo tarpu BK 54 str. 3 d. nurodyta apie tai, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 41 str. 2 d. 5 p. numatyta viena iš bausmės paskirčių yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal galiojančią teismų praktiką taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama kai yra nustatomos tik išimtinės bylos aplinkybės, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Išskirtinėmis gali būti pripažintos aplinkybės, atskleidžiančios tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek kaltininko asmenybę, ir jos turi būti išdėstytos nuosprendyje. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas ir jo padarytos nusikalstamos veikos buvo atsitiktinio pobūdžio. Šios nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės jau buvo įvertintos nuosprendyje ir jos, kolegijos nuomone, negali būti vertinamos išimtinėmis. Galima sutikti ir su apelianto teiginiu apie dar nesusiformavusias jo antivisuomenines nuostatas, tačiau jo nusikalstamas veikas tyčia gabenant narkotines medžiagas per valstybės sieną vertinti atsitiktinėmis irgi nėra pagrindo. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į kitas A. S. padarytas narkotinių medžiagų kontrabandos faktines aplinkybes, pirmiausia į kontrabandos dalyką, t. y. per valstybės sieną gabentų narkotinių medžiagų kiekį, o taip pat į šios nusikalstamos veikos padarymo motyvą. BK 199 str. 2 d. sankcija numato griežtą ir tik vienos rūšies – laisvės atėmimo – bausmę nuo 3 iki 10 metų. Pažymėtina, kad pagal BK 199 str. 2 d. nusikalstama veika kvalifikuojama nepriklausomai nei nuo kontrabandos dalyko vertės, nei nuo per valstybės sieną neteisėtai gabentų narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio. Tai reiškia, kad pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą atsako ir tas, kas gabeno labai didelį, ir nedidelį šių medžiagų kiekį. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. S. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neturėdamas leidimo gabeno narkotinę medžiagą kanapes, kurių bendra masė buvo tik 0,293 g. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose rekomendacijose dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo nurodyta, kad nedidelis narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių) kiekis yra ne daugiau kaip 5 g šios medžiagos. Tai reiškia, kad A. S. striukės kišenėje gabentų kanapių kiekis net keliolika kartų mažesnis už nurodytose rekomendacijose nustatytą šios narkotinės medžiagos nedidelio kiekio viršutinę ribą. Nuteistasis A. S. nurodo, kad pas jį surastų kanapių nebūtų pakakę net vienai cigaretei, ir šis jo argumentas yra faktiškai pagrįstas, nes nuteistojo gabentų kanapių kiekio tikrai būtų pakakę tik vienkartiniam šios narkotinės medžiagos suvartojimui. Jau buvo nurodyta apie tai, kad būtina atsižvelgti ir į šios nusikalstamos veikos motyvus. Kontrabandos motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiai ir jie neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Vis dėlto teisminė praktika patvirtina, kad kontrabanda (taip pat ir narkotinių ar psichotropinių medžiagų) dažniausiai yra daroma dėl savanaudiškų paskatų. Tačiau šioje byloje pats teismas nustatė, kad A. S. kanapes neteisėtai gabeno neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Nustatyta ir tai, kad pats nuteistasis šią narkotinę medžiagą vartojo, todėl bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad vykdamas į Lietuvą ir atgal, per valstybės sieną A. S. neteisėtai gabeno tik nedidelį ir tik savo reikmėms skirtą narkotinės medžiagos kiekį. Aptartos bylos aplinkybės, kolegijos nuomone, rodo ženkliai mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nedidelį kanapių kiekį neteisėtai gabendamas nuteistasis padarė ne nusikaltimą, o tik baudžiamąjį nusižengimą, ir už tai buvo nuteistas arešto bausme, nes laisvės atėmimo bausmės netgi nenumato BK 259 str. 2 d. sankcija. Tuo tarpu gabendamas tą patį narkotinės medžiagos kiekį per valstybės sieną, jis padarė jau sunkų nusikaltimą, už kurį jam buvo paskirta nors ir artima sankcijos žemutinei ribai, tačiau griežta laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad A. S. paskirta bausmė labai ženkliai nesiskiria nuo bausmės, paskirtos kitam nuteistajam A. B., padariusiam didelio kiekio psichotropinių medžiagų kontrabandą. Iš bylos taip pat matosi, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje netgi prokuroras už kanapių kontrabandą A. S. prašė skirti bausmę taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas, tačiau teismas šio klausimo netgi neaptarė nuosprendyje. Išteisinus A. S. pagal BK 260 str. 2 d. ir BK 199 str. 2 d. dėl neteisėto disponavimo dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu ir šių medžiagų kontrabandos, už nedidelio kiekio narkotinės medžiagos kanapių kontrabandą šiam nuteistajam buvo paskirta 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Nors ši bausmė yra artima sankcijos žemutinei ribai, kolegijos nuomone, ji yra aiškiai per griežta. Kolegija taip pat daro išvadą, kad jau aptartos A. S. nusikalstamos veikos ženkliai mažesnį pavojingumą atskleidžiančios aplinkybės yra išimtinės, todėl BK 199 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir BK 41 str. 2 d. 5 p. numatytai bausmės paskirčiai. Todėl nuosprendis keičiamas ir A. S. pagal BK 199 str. 2 d., taikant BK 54 str. 3 d., skiriama švelnesnė bausmė, negu numatyta šio BK straipsnio sankcijoje. Tačiau šis apelianto prašymas irgi tenkinamas iš dalies. Net ir įvertinus jau aptartas išimtines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, taip pat atsižvelgiama į tai, kad nusikaltimai, susiję su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, taip pat ir šių medžiagų kontrabanda bet kuriuo atveju kelia didelį pavojų žmonių sveikatai, padeda plisti narkomanijai, todėl A. S. padarytos veikos pavojingumas negali būti įvertintas mažareikšmiu. Atsižvelgiama ir į tai, kad byloje nenustatyta jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Todėl pagal BK 199 str. 2 d., taikant BK 54 str. 3 d., A. S. skiriama ne švelnesnės rūšies, o švelnesnė negu straipsnio sankcijoje numatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Keičiant nuosprendžio dalį dėl šios bausmės paskyrimo, nuteistajam skiriama ir atitinkamai švelnesnė galutinė subendrinta bausmė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2, 3 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nustatyta, kad nuteistasis A. B. nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcijoje) ir BK 259 str. 1 d., padarė veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. B. nuteisimo pagal BK 259 str. 1 d. už neteisėtą, neturint tikslo platinti, psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurios bendroji masė 29,463 g, įgijimą tiksliai nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens ir už neteisėtą šios psichotropinės medžiagos laikymą.
Nuteistajam A. B. pagal BK 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakciją), BK 259 str. 1 d. paskirtų bausmių ir paskirtos galutinės subendrintos bausmės nekeisti.
Nuteistajam A. S. pagal BK 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakciją), taikant BK 54 str. 3 d., paskirti bausmę laisvės atėmimą 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šią bausmę ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. nuosprendžiu pagal BK 259 str. 2 d. paskirtą 25 parų arešto bausmę subendrinti apėmimu būdu ir galutinę subendrintą bausmę A. S. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Bausmės pradžią pradėti skaičiuoti nuo 2010 m. vasario 25 d. Į paskirtą bausmę įskaityti A. S. laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2009 m. vasario 4 d. iki 2010 m. vasario 25 d.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.