Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo ir kolegijos pirmininko Donato Jatužio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, M. P. gynėjo advokato Ričardo Makštelės apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutarties, kuria pripažinta, kad M. P. nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 str., padarė būdamas nepakaltinamu, M. P. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ir M. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Nutarties vykdymas pavestas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninei (Vytauto g. 47, Rokiškis).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniu skundu M. P. gynėjas advokatas Ričardas Makštelė prašo pakartotinai įvertini byloje surinktus duomenis, M. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 str. nuostatomis ir panaikinti jam skirtą priverstinį gydymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis (nutartis) yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis (nutartis) yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo M. P. atžvilgiu, pažeidžiant imperatyvias BPK 400 str. 2 d. nuostatas, į šį teismo posėdį kviesti bei jame dalyvavę nukentėjusieji nebuvo apklausti, pati byloje atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog apylinkės teismas, pripažindamas, kad M. P., būdamas nepakaltinamas, įvykdė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 286 str., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nukentėję R. G. ir V. V. parodė iš esmės analogiškai nukentėjusiajam D. D..

Visų pirma pažymėtina, kad Pasvalio rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ir pripažindamas, jog M. P. padarė nusikalstamą veiką, nepagrįstai šį asmenį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės. Pagal BPK 403 str. 1 d. 2 p. išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas BK 18 str. nurodytu atveju priima nutartį atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę, – jeigu įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas ribotai pakaltinamas. Taigi pagal šią teisės normą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės galima tik tuo atveju, jei šis asmuo yra ribotai pakaltinamas. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad M. P. yra nepakaltinamas, todėl jo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nagrinėjamu atveju pagrindo nebuvo.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad BPK 401 str. 2 d. 1 p. ir 2 p. įpareigoja teismą nustatyti, ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama. Pasvalio rajono apylinkės teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad M. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 286 str., ir nors nutarties rezoliucinėje dalyje nepripažino M. P. kaltu dėl jam inkriminuotos veikos padarymo, tačiau nutarties aprašomojoje dalyje vartojo netinkamas sąvokas tokias kaip: „kaltinamojo M. P. kaltę <...> pagrindžia“, „kaltinamojo M. P. kaltė dėl padarytos nusikalstamos veikos įrodyta visiškai“. Pažymėtina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas savo nutartyje neturėjo spręsti M. P. kaltės klausimą, o tik tai, ar buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir, ar šią veiką padarė M. P..

Prokuroro pareiškime dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nurodyta, kad į policijos įstaigą dėl galimai įvykdyto administracinio teisės pažeidimo administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti pristatytas M. P., kuris buvo akivaizdžiai neblaivus (tai patvirtina policijos pareigūnų parodymai, medicininės apžiūros neblaivumui nustatyti aktas), policijos pareigūnams girdint vartojo necenzūrinius žodžius, nepakluso teisėtam Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniojo patrulio D. D. reikalavimui tarnybinėse patalpose elgtis ramiai kol bus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, pašoko nuo kėdės ir sudavė vieną smūgį dešinės rankos kumščiu minėtam pareigūnui į petį.

Pagal BK 286 str. atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 str. dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 str. prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014). BK 286 str. prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du pasipriešinimo veikos būdus: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K–439/2013, 2K-229/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/2015). Pažymėtina ir tai, kad priešinamasi turi būti atitinkamiems policijos pareigūnų atliekamiems aktyviems veiksmams, pavyzdžiui sulaikymui, asmens apžiūrai ar pan. Šiuo nagrinėjamu atveju iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad į policijos komisariatą pristatytas neblaivus M. P. policijos pareigūnų buvo pasodintas budėtojų dalyje ant vienos iš ten stovėjusių kėdžių. Tuo tarpu pareigūnai buvo netoliese. Iš vaizdo įrašo galima suprasti, kad sėdėdamas M. P. plūstasi ir kitaip žodžiais reiškia nepasitenkinimą savo padėtimi, po to matyti, kaip jis pakyla nuo kėdės, tačiau vieno iš pareigūnų pasodinamas atgal. Tuomet, pareigūnui atsitraukiant nuo M. P., pastarasis galimai ranka suduoda pareigūnui, po ko, pribėga kiti pareigūnai, prasideda susistumdymas. Taigi iš vaizdo įrašo akivaizdu, kad iki to laiko, kol pats M. P. nepakilo nuo kėdės ir nepradėjo artėti prie vieno iš patalpose buvusių pareigūno, patalpoje buvę policijos pareigūnai M. P. atžvilgiu neatliko veiksmų, kuriems šis asmuo būtų galėjęs priešintis. Iš nukentėjusiųjų parodymų ir vaizdo įrašo matyti, kad M. P. būdamas budėtojų dalyje tiesiog sėdėjo ir rodė nepasitenkinimą tuo, kad buvo pristatytas į policiją, keikėsi, įžeidinėjo policijos pareigūnus. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad M. P. priešinosi policijos pareigūnų kokiems nors veiksmams. Kolegijos vertinimu, policijos pareigūnų stūmimas nuo savęs pasireiškė natūraliu neblaivaus ir dar turinčio psichinės sveikatos sutrikimų asmens protestu bei spontaniška neadekvačia reakcija į susiklosčiusią jam nepriimtiną situaciją.

Prokuroro pareiškime dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nurodyta, kad M. P. sudavė vieną smūgį dešinės rankos kumščiu policijos pareigūnui D. D. į kairįjį petį, tačiau, kolegijos nuomone, apklausus nukentėjusius ir peržiūrėjus vaizdo įrašą, nebuvo gauta duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad policijos pareigūnui D. D. buvo sukeltas toks fizinis skausmas, dėl kurio M. P. atžvilgiu galėtų būti taikomos baudžiamosios teisės normos. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad teismo posėdžio apygardos teisme metu nukentėjusiuoju apklaustas policijos pareigūnas D. D. parodė, jog M. P. suduotas smūgis sukėlė momentinį skausmą, tačiau jokių liekamųjų reiškinių po šio įvykio neliko. Byloje esantis vaizdo įrašas taip pat neleidžia kategoriškai tvirtinti, kad M. P. suduotas smūgis pareigūnui buvo aiškus, akcentuotas ir toks stiprus, kad D. D. būtų sukėlęs fizinį skausmą. Pažymėtina, kad fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, o skausmo pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (kasacinė byla Nr. 2A-5/2014). Be to, kolegija pažymi ir tai, kad policijos pareigūnų, ypač dirbančių viešosios tvarkos saugojimo ir užtikrinimo srityje, profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti ir spęsti bręstančias ar jau kilusias konfliktines situacijas, kurių metu viešosios tvarkos pažeidėjų pasakytų žodžių ir atliktų tam tikrų veiksmų pareigūnų atžvilgiu toleravimo laipsnis turi būti daug aukštesnis.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes bei į kasacinio teismo išaiškinimus dėl BK 286 str. numatyto nusikaltimo vertinant fizinio smurto pobūdį bei intensyvumą, ir ATPK 187 str. numatyto administracinio teisės pažeidimo atribojimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. P. veiksmai turi administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187 straipsnyje, numatantį administracinę atsakomybę už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas, nes baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymas šiuo atveju yra nepagrįstas, neteisingas ir neproporcingas. Tačiau M. P., atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, negali būti administracinio teisės pažeidimo subjektu, kadangi kaip ir baudžiamojon, taip ir administracinėn atsakomybėn gali būti traukiami tik veiksnūs ir pakaltinami asmenys.

Nesant pagrindo pripažinti, jog M. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, baudžiamoji byla dėl BK 286 str. M. P. atžvilgiu nutrauktina. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla M. P. atžvilgiu turi būti nutraukta, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, numatytų BK 286 str., taip pat naikintina ir M. P. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Byloje taipogi gauta Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos M. P. išlaidos sudaro 34,74 eurų. M. P. gynėjo nebuvo pasikvietęs, jam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas.

BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Ši byla nagrinėjama dėl asmens, kuris dėl psichinių trūkumų negali pasinaudoti savo teise į gynybą (BPK 51 str. 1 d. 2 p.), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu, 403 straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės M. P. atstovo advokato Ričardo Makštelės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą:

baudžiamąją bylą M. P. atžvilgiu nutraukti, nes nepadaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str.

Panaikinti M. P. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.