Panevėžio apygardos teismo nutartis

2021-10-26 · Civilinė byla Nr. 2A-508-828/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. 2YT-167-488/2021Sprendimas · 2021-05-13Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-10-26Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-10-26
Bylos Nr.
2A-508-828/2021
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-04083-2020-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolė Danguolė Smetonienė, Vygintas Mažuika, Birutė Valiulienė
Pareiškėjas
I. Š.
Suinteresuotas asmuo
valstybės įmonei „Turto bankas“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui
Civilinė byla Nr. 2A-508-828/2021Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04083-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.3.1.14; 3.3.1.18.1
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 26 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei „Turto bankas“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja I. Š. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. R., gimusi (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) dvaro 97,33 ha žemės plotą naminiu testamentu paliko A. R., gimusiam (duomenys neskelbtini), mirusiam (duomenys neskelbtini); atnaujinti įstatymu nustatytą terminą paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui dokumentus, patvirtinančius I. Š. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) giminystės ryšius su A. R., gimusiu (duomenys neskelbtini), mirusiu (duomenys neskelbtini).

2. Nurodė, kad ji 2001-12-27 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į E. R. nuosavybės teise Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Pupeliškių dvare iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Pareiškėja yra A. R. dukra. Jos tėvas gimė (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini). Senelis iš tėvo pusės A. R. gimė (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini). Jo teta E. R., gim. (duomenys neskelbtini) savo vaikų neturėjo. Pareiškėjos senelis A. R. su savo teta E. R. buvo labai artimas, padėjo jai ūkininkauti 100 ha dydžio žemės valdos dalyje Vadoklių valsčiaus Pupeliškių dvare. Ji jam naminiu testamentu paliko visą ūkį. Iki šių dienų testamentas neišliko, nes senelio Aleksandro namai su visu turtu sudegė. Po kilusio gaisro senelis Aleksandras pasiligojo ir (duomenys neskelbtini) mirė. Todėl ji, kaip A. R. anūkė pretenduoja į E. R. nacionalizuotos nuosavybės atkūrimą. Ji praleido terminą prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimui dėl svarbių priežasčių, nes ieškojo naminio testamento originalo. 2020-03-04 jai tapo aišku, kad šis dokumentas nėra išlikęs.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškimą atmetė, priteisė iš pareiškėjos į valstybės pajamas bylinėjimosi išlaidas: 3,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėja I. Š. yra A. R. anūkė. Iš savininkės E. R. į valstybinį žemės fondą 1940-10-19 nutarimu buvo paimta 97,33 ha žemės, buvusios Pupeliškių dvare, Vadoklių valsčiuje.

5. Teismas konstatavo, kad jokių rašytinių duomenų apie E. R., gimusios (duomenys neskelbtini), naminio testamento buvimą A. R., gimusiam (duomenys neskelbtini), mirusiam (duomenys neskelbtini), nėra. Šį faktą pareiškėja įrodinėja tik liudytojų parodymais.

6. Teismas nustatė, kad liudytoja O. L., gim. (duomenys neskelbtini)., nurodė, kad jai su mama, esant 6-7 metų amžiaus (t.y. (duomenys neskelbtini)metais) būnant pas A. R., jo žmona Valerija pasakė, kad iš E. R. gavo testamentą ir jį atnešė parodyti. Testamentas buvo skaitomas. Testamentas buvo surašytas ranka. Liudytoja beveik detaliai prisimena testamento tekstą, bet jo surašymo datos neprisimena. Nurodo, kad tuo metu testatorė buvo dar gyva, bet ji sirgo ir greitai mirė. Ji palaidota Šilų kapinėse. Kas ją laidojo, liudytoja nežinanti. Po to A. R. namai sudegė. Kai buvo gaisras, E. R. jau gyvos nebuvo. Liudytoja I. G. parodė, kad jos mama jai pasakojo, jog A. R. kalbėjęs, kad jam E. R. testamentu paliko turtą. Liudytojas E. Š. parodė, kad jo senelis jam sakė, kad yra testamentas, kuriuo proseneliui buvo palikta žemė.

7. Teismas, išanalizavęs liudytojų parodymus, darė išvadą, kad jų nepakanka nustatyti naminio testamento buvimo juridiniam faktui. Teismas abejojo liudytojos O. L. atmintimi. Nurodė, kad liudytojos parodymuose yra daug prieštaravimų. Ji smulkiai atsimena tekstą, bet neatsimena testamento surašymo datos. Pagal jos parodymus testatorė E. R. 1942-43 metais turėjo būti dar gyva, bet greitai mirė. Nežino, kas ją laidojo. Nors Šilų kapinėse paminkle yra E. R. pavardė, tačiau jos mirties data nenurodyta. Nurodomų aplinkybių metu liudytoja dar buvo mažametė, jos nurodytos aplinkybės nėra patvirtintos kitais įrodymais, todėl teismas jų patikimais įrodymais nelaikė. Kiti byloje apklausti liudytojai apie testamento galimo buvimo faktą sužinojo iš kitų asmenų. Todėl jų parodymai juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui laikė nepakankamais.

8. Teismas nurodė, kad sutinkamai su įstatymo „ Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 str. nuostata, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjai teisines pasekmes sukeltų, jeigu E. R. būtų mirusi iki nacionalizacijos (Nacionalizacija Lietuvoje buvo įvykdyta 1940 metais liepos 22 d.) ir palikimą pagal testamentą buvo priėmęs A. R., tai pareiškėja galėtų pretenduoti atkurti nuosavybės teises į E. R. priklausiusį žemės plotą. Duomenų, kad E. R. buvo mirusi iki 1940 metų liepos 22 d., byloje nėra. Priešingai liudytoja O. L. nurodė, kad 1942-1943 metais E. R. buvo dar gyva. Tokiu atveju sutinkamai su įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 str. nuostatomis prašomo juridinę reikšme turinčio fakto nustatymas pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukeltų. Todėl pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatymo nustatyto termino atnaujinimo atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu pareiškėja I. Š. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą tenkinti pareiškimą arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Mano, kad teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neatskleidė bylos esmės, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą.

11. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio nuostatas. Remiantis šia įstatymo nuostata, apeliantė, būdama A. R. (gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini)), kuriam E. R. (gimusi (duomenys neskelbtini)) naminiu testamentu paliko savo turtą, anūkė, gali pretenduoti į E. R. nacionalizuoto turto nuosavybės teisių atkūrimą.

12. Pirmosios instancijos teismo ginčijamo sprendimo argumentas, kad jei E. R. mirė iki nacionalizacijos ir palikimą pagal testamentą buvo priėmęs A. R., tai tik tada apeliantė galėtų pretenduoti atkurti nuosavybės teises į E. R. priklausiusį žemės plotą yra visiškai nepagrįstas ir neatitinka įstatymo 2 straipsnio nuostatų, nes tokiu atveju galėtų pretenduoti atkurti jau ne E. R., bet priėmusio palikimą ir tapusio žemės savininku A. R. nuosavybės teises.

13. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato ir atvejus, jog nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams (šiuo atveju A. R.), kuriems miręs turto savininkas (šiuo atveju E. R.) testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus (šiuo atveju mirus A. R.), - jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) (šiuo atveju apeliantės tėvui A. R.) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams (šiuo atveju apeliantei - I. S.).

14. Todėl priešingai, nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliantės prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas be jokios abejonės sukels jai teisines pasekmes, nes nustačius prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, ji galės pretenduoti į E. R. nuosavybės teisių atkūrimą.

15. Vertinant faktines aplinkybes, jog apeliantės prašymas Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriui dėl E. R. nuosavybės teisių atkūrimo pateiktas 2001 m. gruodžio 27 dieną, todėl jai gali būti atkuriamos E. R. nacionalizuoto turto nuosavybės teisės, nes ji nepraleido įstatymu nustatyto prašymo padavimo termino.

16. Pažymi, kad remiantis Tvarkos 14 punktu, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai (šiuo atveju Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos) nereikia pateikti E. R. mirties faktą patvirtinančio dokumento, nes ji yra gimusi (duomenys neskelbtini). Kadangi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės pareiškimą ginčijamu sprendimu rėmėsi faktine aplinkybe, jog nėra žinoma E. R. mirties data, visiškai neatsižvelgė ir nevertino Tvarkos (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“) 14 punkto nuostatų, todėl priimdamas ginčijamą sprendimą padarė materialinės teisės normos taikymo ir aiškinimo pažeidimą, lėmusį nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą ir bylos esmės neatskleidimą, kas sudaro savarankišką pagrindą naikinti ginčijamą sprendimą (CPK 330 str.).

17. Priešingai nei ginčijamu sprendimu nurodė pirmosios instancijos teismas, tai, kad liudijamų aplinkybių metu liudytoja O. L. dar buvo mažametė, jos nurodytos aplinkybės nėra patvirtintos kitais įrodymais negali būti pagrindu nelaikyti šių parodymų patikimais.

18. Teismas kitų byloje apklaustų liudininkų parodymus vertino ne įrodymų visumos kontekste, bet atskirai ir dėl to ginčijamu sprendimu padarė nepagrįstą išvadą, jog kadangi " <...> apklausti liudytojai apie testamento galimo buvimo faktą sužinojo iš kitų asmenų, todėl jų parodymai juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui laikytini nepakankamais. ”

19. Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų tyrimo ir vertinimo nuostatas (CPK 176-185 str.) ir padarė procesinės teisės normų taikymo pažeidimą, kuris sudaro pagrindą naikinti ginčijamą sprendimą (CPK 329 str.).

Atsiliepimas

20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašo apeliacinio skundo pagrįstumą spręsti teismo nuožiūrą. Nurodo, kad palaiko savo pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas pareiškėjos I. Š. apeliaciniu skundu, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

22. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenustatymo pagrįstumo.

23. Pagal įstatymą juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008).

24. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008).

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad iš savininkės E. R. į valstybinį žemės fondą 1940-10-19 nutarimu buvo paimta 97,33 ha žemės, buvusios Pupeliškių dvare, Vadoklių valsčiuje (b .l. 7-8). Pareiškėja prašo nustatyti, kad E. R., gim. (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdžiusi Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Pupeliškių dvare 97,33 ha žemės plotą, savo turtą naminiu testamentu paliko A. R., gimusiam (duomenys neskelbtini), mirusiam (duomenys neskelbtini), kuris buvo pareiškėjos senelis. Šį faktą pareiškėja įrodinėja tik liudytojų parodymais.

26. Pripažįstama, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, spręsdamas dėl įrodymų pakankamumo tam tikram faktui nustatyti, teismas turi atsižvelgti į bylos kategoriją, jos pobūdį, kitas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes (LAT 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2009; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2009). Bylose dėl juridinio fakto nustatymo teismas turi atsižvelgti į tai, kad tokiose bylose įrodinėjimas turi tam tikrų ypatumų, kuriuos lemia tai, jog naudojami netiesioginiai įrodymai (priešingu atveju asmeniui nereikėtų kreiptis į teismą) ir daromos prielaidos. Šios prielaidos turi būti motyvuotos ir atitinkamai turi būti pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybės nėra ar ji nedidelė (LAT 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010).

27. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju byloje apklaustų liudytojų parodymų nepakanka nustatyti pareiškėjos prašomam faktui (naminio testamento buvimo faktui). Kaip patvirtina bylos medžiaga, liudytojai I. G., E. Š. apie naminio testamento buvimą girdėjo iš kt. asmenų pasakojimų. O liudytojos O. L. parodymai nėra pakankami, išsamūs ir neabejotini. Liudytoja nurodė smulkiai atsimenanti vienas aplinkybes (testamento tekstą), bet neatsimenanti kitų (testamento surašymo laiko, palikėjos mirties laiko, laidojimo aplinkybių). Be to sužinojimo apie testamentą metu liudytoja buvo mažametė, ir mažai tikėtina, kad, atsižvelgiant į jos amžių, tuo metu jai būtų aktuali tokio pobūdžio informacija (testamento turinys) ir ji šią informaciją tinkamai užfiksuotų.

28. Be to pažymėtina, kad prie bylos pridėtos nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai patvirtina, jog apeliantė 2001 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Panevėžio rajono žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtent Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 3 p. pagrindu, t. y. giminystės ryšio su savininku (nagrinėjamu atveju – E. R.), kai turto savininkas nepaliko testamento, pagrindu, ir įrodinėjo savo giminystės ryšį būtent su E. R. (pvz. 2013-08-13 pareiškėjos prašymas Nacionalinei žemės tarnybai). Ir tik vėliau pareiškėja pakeitė savo poziciją ir nuosavybės teisių atkūrimo ėmė reikalauti kitu pagrindu – Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 p. pagrindu, t.y. giminystės ryšio su testamentiniu įpėdiniu (nagrinėjamu atveju – A. R.), kai šiam asmeniui turto savininkas paliko savo turtą testamentu, pagrindu, ir įrodinėjo testamento A. R. buvimo faktą. Įvertinusi šias aplinkybes bei nutarties 27 p. nurodytas, teisėjų kolegija sprendžia, jog labiau tikėtina, kad vis tik E. R. nepaliko naminio testamento A. R.. Todėl pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė prašomo nustatyti fakto (CPK 12, 178, 185 str.).

29. Nesant pakankami duomenų pareiškėjos prašomam juridiniam faktui nustatyti (neįrodžius prašomo fakto – testamento buvimo), kiti skundo argumentai apie netinkamą Įstatymo, kt. teisės aktų taikymą, bylos esmės neatskleidimą, kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju esminės teisinės reikšmės neturi. Be to ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl duomenų prašomam juridiniam faktui nustatyti nepakankamumo, o kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Todėl atskirai dėl jų nepasisakoma.

30. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Vygintas MažuikaNijolė Danguolė SmetonienėBirutė Valiulienė