Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovo V. F. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiantis kaip Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai) 2017 m. spalio 12 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. 2-474-959/2017 pagal ieškovų V. F. ir R. E. F. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Bodesa“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Santechera“ dėl turtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – ADB „Gjensidige“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos institutas, todėl draudžiama apeliacinės instancijos teisme kelti naujus reikalavimus, pateikti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsnis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Byloje nustatyta, kad UAB „Joniškio butų ūkis“ ir atsakovė UAB „Bodesa“ sudarė rangos sutartį daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), renovacijos darbams atlikti. Atsakovė UAB „Bodesa“ sudarė subrangos sutartį su atsakove UAB „Santechera“ atskiriems rangos sutartyje numatytiems darbams atlikti, tarp kurių – buitinių nuotekų modernizavimas. Bylos duomenimis ieškovai su atsakovėmis nėra sudarę jokių sutarčių. Byloje teismas nustatytė, kad atsakovės UAB „Santechera“ darbuotojai, 2015m. gruodžio 17 d. atlikdami buitinio nuotakyno stovų keitimo darbus ieškovų bute, įskaitant ir naujų plastikinių stovų vamzdžių sumontavimą nuo pravalos iki buto sistemos prijungimo jungties, demontavo ieškovų klozetą ir jį suskaldė. Byloje šias aplinkybes patvirtina šalys, tiek ieškovai, tiek atsakovė UAB „Santechera“, kuri neginčija aplinkybės, jog klozetą demontavo jos darbuotojai. Nustatė, kad darbuotojams buvo leista demontuoti ieškovų klozetą, nežiūrint to, kad tai nebuvo numatyta subrangos sutartyje. Atsakovė UAB „Santechera“ sutiko su tuo, kad darbuotojai negalėjo prijungti esamų buitinių nuotekų sistemų ieškovų bute prie naujai projektuojamų stovų ir magistralės, nedemontavę ieškovų klozeto. Įrodymų apie tai, kad ieškovų klozetas buvo suskaldytas dar prieš pradedant jo demontavimo darbus įrodymų nepateikta. Teismas nustatė, kad ieškovų klozetą suskaldė būtent atsakovės UAB „Santechera“ darbuotojai. Atsakovė UAB „Santechera“ apeliacinio skundo nepateikė, o iš ieškovo apeliacinio skundo argumentų yra pagrindo spręsti, kad aukščiau minėtų teismo nustatytų aplinkybių ieškovas neginčija, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodydamas, kad teismas nepagrįstai žalos nepriteisė iš abiejų atsakovių solidariai nes mano, kad atsakovė UAB “Bodesta” yra atsakinga už žalos padarymą. Be to nepagrįstai nepriteisė 300 Eur sumos dėl įsigyto naujo klozeto.

Dėl atsakovės UAB „Bodesta” įtraukimo į bylos naginėjimą atsakove

Apeliantas nurodė, kad teismas 2017m. kovo 6 d. nustatė ieškovams trūkumus, nurodė dėl įtrauktinų į bylą asmenų, papildomų įrodymų pateikimo. Ieškovai patikslino ieškinio reikalavimus į bylos nagrinėjimą įtraukė atsakovę UAB „Bodesa“. Tačiau teismas atsisakė tenkinti ieškinį atsakovės atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad pats teismas buvo nustatęs trūkumus, kuriuos ieškovai pašalino, toks teismo sprendimas ieškovams sukėlė neigiamas turtines pasekmes. Ieškovas neneigia, kad nurodė, jog mtydamas darbus vykdant dviejų bendrovių atstovus turėjo pagrindo manyti, kad jų atsakomybė gali būti solidari.

Iš minėtos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas įvertinęs ieškovo argumentus bei pateiktus duomenis, taip pat tai, kad ieškinį prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka sprendė, kad ieškovas nurodęs faktines aplinkybes, nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų. Teismas vadovaudamasis CPK 424 straipsnio nuostatomis sprendė, kad ieškinys negali būti nagrinėjamas dokumentinio proceso tvarka. Teismas nustatė terminą žyminiammokesčiui primokėti bei nurodė ieškovui dėl pareigos įrodinėti. Įpareigojo pateikti įrodymus pagrindžiančius ieškovo reikalavimus, nurodė, kad į bylą įtrauktini visi asmenys, sugadinto turto bendrasavininkai, jeigu tokių yra, rangovas, užsakovas, kurie gali būti suinteresuoti bylos baigtimi ir kita.

CPK 424 straipsnyje numatyta, kad ieškinys, kurio dalykas yra piniginiai reikalavimai (atsirandantys iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kiti), kilnojamojo daikto, vertybinių popierių priteisimas ar reikalavimai iš nekilnojamojo daikto nuomos sutarčių dėl nuomininko iškeldinimo, ieškovo prašymu gali būti išspręstas CPK XXII skyriuje nustatyta tvarka, jeigu visi reikalavimai yra pagrindžiami leistinais rašytiniais įrodymais. Tais atvejais, kai ieškinys neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ir dėl to negali būti nagrinėjamas šiame skyriuje nustatyta tvarka, teismas nustato terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas ieškovą pagrįsti savo reikalavimus leistinais rašytiniais įrodymais arba primokėti trūkstamą žyminį mokestį, kad bylą būtų galima nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Ieškovas bei bendrasavininkė patikslino ieškinio reikalavimus įtraukdami į bylos nagrinėjimą ir kitą atsakovę UAB „Bodesa“ pareikšdami reikavimą priteisti žalą solidariai iš abiejų atsakovių. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto argumentai dėl teismo nurodymo patraukti suinteresuotus asmenis ir vėlau priimto atsisakymo tenkinti ieškinį vienos iš atsakovių atžvilgiu yra prieštaringi ir nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismo nurodymas yra nepagrįstas ir kad ieškovas vykdydamas teismo nutartį per tai patyrė papildomų išlaidų, nes atmetus ieškinį iš ieškovų buvo priteistos UAB „Bodesa“ patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ( CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Konkreču atveju teismui vertinant, kad ieškovo rašytiniai įrodymai yra nepakankami, kad bylą galima būtų išnagrinėti be papildomo aplinkybių aiškinimosi, papildomų įrodymų vadovaujantis CPK nuostatomis byla nagrinėjama benda tvarka, o ne dokumentinio proceso tvarka šalims nedalyvaujant. Pažymėtina, kad šalys vadovaudamosi CPK 42 straipsniu bei kitomis CPK nuostatomis turi teisę laisvai disponuoti savo teisėmis, spręsti reikšti ar ne ieškinį, įstatymo nustatyta tvarka tikslinti ieškinio dalyką ir pagrindą, atsisakyti ieškinio ir kita, be to išnaudoti visas galimybes siekiant išspręsti taikiai kilusį ginčą taip išvengiant didesnių išlaidų dėl bylinėjimosi. Be to ieškovas nors ir nurodo aplinkybes, kad atsakovę įtraukė į bylos nagrinėjimą tik dėl teismo įpareigojimo, tačiau teismui atmetus ieškinį nesutinka su teismo argumentais, kad atsakovė UAB „Bodesa“ nėra atsakinga už žalos padarymą.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia - ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - atsikirtimų faktinį pagrindą. Pažymėtina, kad nepakanka nurodyti faktines aplinkybes, būtina pridėti ir įrodymus patvirtinančius faktines aplinkybes ( CPK 178 straipsnis ). Teismas neturi pareigos už šalis rinkti įrodymus.LITEKO duomenimis teismas išaiškino šalims įrodinėjimo pareigas, jų paskirstymo taisykles, nurodė dėl konkrečių įrodymų pteikimo.

Dėl atsakovės UAB „Bodesa“ neteisėtų veiksmų

Apelianto vertinimu teismas nepagrįstai atmetė ieškinį atsakovės UAB „Bodesa“ atžvilgiu. Atsakovei UAB „Bodesa“, kaip generaliniam rangovui išlieka atsakomybė prieš užsakovą ir kitus asmenis visą statybos laiką nepriklausomai nuo subrangos sutartimi subrangovui suteiktų teisių apimties ir pan. Apelianto vertinimu UAB „Bodesa“ pagal 2015m. rugsėjo 11 d. subrangos sutarties 7.1 punktą privalėjo prižiūrėti subrangovo veiklą ir duoti būtinus nurodymus. Generalinis rangovas šios sutartinės prievolės nevykdė ir tai buvo priežastiname ryšyje su atsiradusia žala. Atsakovė prisiimdama pareigą atlikti modernizavimo darbus privalėjo elgtis vadovaudamasi didesniais atidumo, rūpestingumo ir atsargumo principais. Atsakovė UAB „Santechera“ taip pat turėjo prievolę elgtis rūpestingai ir atidžiai. Tačiau iki buitinio nuotakyno keitimo pradžos nei vieno juridinio asmens atstovai ieškovų bute nesilankė, darbų apimties bei laiko nesutarė. Vėliau paaiškėjo, kad atsakovai nesuderinę su ieškovais bute savavališkai atliko darbus, kurie nebuvo suprojektuoti, įtraukti į sąmatas, aptarti su buto sąvininkais. UAB „Santechera“ nusprendę nukelti tualete esantį sumontuotą klozetą atlikdami šį darbą jį suskaldė.

Iš bylos duomenų bei apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas kėlė renovacijos darbų organizavimo, butų savininkų informavimo klausimus, atsakovės darbuotojų darbų organizavimo, apimties klausimus, nelegalaus darbuotojų darbo toleravimo ir kitus klausimus. 2017 m. birželio 9 d. paremgiamojo posėdžio metu UAB „Santechera“ atstovė nurodė, kad paparastai vykdant darbus nėra sudaromos sutartys su butų savininkais, šiuo atveju taip pat nebuvo. Tačiau patys savininkai pasirinko konkrečius renovacijos darbus, jų apimtį, patys prisiėmė pareigą savo jėgomis demontuoti klozetus. Apie tai kada ir kokiu laiku bus vykdomi darbai butų savininkai buvo infuormuojami skelbimais laiptinėje, buvo prašoma užtikrinti galimybę patekti į butus ir kita. Tą dieną, kai buvo demontuotas ieškovų klozetas darbuotojai atstovę informavo, kad tai buvo padaryta su ieškovų žinia, nes jie klozeto nebuvo nuėmę ir tai trukdė visų darbų atlikimui.

Kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti – neteisėtai veikianti šalis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Ieškovas atsakovės UAB „ Bodesa“ atsakomybę kildina iš rangos sutarties su UAB „Santechera“, kurios darbuotojai ieškovui padarė žalą. Teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį.

Pažymėtina, kad generalinis rangovas atsako užsakovui už subrangovų prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, o subrangovams – už užsakovo prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Šiuo konkrečiu atveju tarp atsakovių UAB „Bodesa“ ir UAB „Santechera“ susiklostė prievoliniai teisiniai rangos santykiai, kuriems reguliuoti taikytinos sutarties nuostatos ir CK 6.644 – 6.671 straipsnių normos, kuriuose reglamentuojami rangos teisiniai santykiai. Rangovas turi teisę pasitelkti savo prievolėms įvykdyti kitus asmenis (subrangovus), jeigu įstatymai ar rangos sutartis nenustato, kad užduotį privalo įvykdyti pats rangovas. Jeigu užduočiai vykdyti yra pasitelkti subrangovai, tai rangovas tampa generaliniu rangovu. 2. Jeigu rangovas sutarčiai įvykdyti pasitelkė subrangovus pažeisdamas įstatymų ar sutarties nustatytas taisykles, jis atsako užsakovui už nuostolius, kuriuos padarė vykdydami sutartį subrangovai. 3. Generalinis rangovas atsako užsakovui už subrangovų prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, o subrangovams – už užsakovo prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. 4. Jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, užsakovas ir subrangovas neturi teisės reikšti vienas kitam piniginių reikalavimų, susijusių su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu rangovu, pažeidimu. 5. Jeigu generalinis rangovas sutinka, užsakovas turi teisę sudaryti sutartis su kitais asmenimis atskiriems darbams atlikti. Tokiu atveju šie asmenys už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsako tiesiai užsakovui. Bylos duomenimis tarp ieškovių ir atsakovių jokių sutarčių nesudaryta.

Apelianto vertinimu UAB „Bodesa“ veikė pagal pagrindinę sutartį, kurios dalykas daugiabučio namo atnaujinimas. Buitinio nuotakyno stovų keitimas yra tik vienas iš renovacijos elementų, todėl šių veiksmų nėra pagrindo laikyti atskira prievole. Apelianto vertinimu vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Be to CK 6.279 straipsnyje numatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Tuo pačiu ieškovas nurodė, kad ieškovams nėra skirtumo kokia atsakomybės rūšis bus nustatyta teisme, tačiau neginčytina yra tai, kad abi atsakovės turi būti patrauktos deliktinėn atsakomybėn.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovai, reikalaudami taikyti solidariąją atsakomybę atsakovei UAB „Bodesa“, kaip generaliniam rangovui, neįrodė ir neįrodinėjo būtinų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Taip pat liko nenustatyta, kuo remiantis buvo reikalaujama taikyti šiai atsakovei solidariąją, o ne dalinę atsakomybę. Teismas įvertinęs bylos duomenis, ieškovų paaiškinimus sprendė, kad ieškovams neįrodžius visų atsakovės UAB „Bodesa“ civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinio reikalavimai, pareikšti šios atsakovės atžvilgiu, negali būti tenkinami. Apeliacinio teismo vertinimu ieškovas UAB “ Bodesa” deliktinės atsakomybės sąlygas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2004 nurodytais išaiškinimais apie tai, kad generaliniam rangovui išlieka atsakomybė prieš užsakovą ir kitus asmenis visą statybos laiką nepriklausomai nuo subrangos sutartimi subrangovui suteiktų teisių apimties ir pan. Tačiau teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė kolegija nekonstatavo, jog generalinio rangovo civilinė atsakomybė prieš trečiuosius asmenis yra solidarioji su subrangovo atsakomybe, kad ji visais atvejais yra preziumuojama ir kad jos sąlygų nereikia įrodinėti. Apeliacinio teismo vertinimu ieškinyje ieškovas tiesiog nurodė, kad ieškovui nežinomi atsakovų sutartiniai santykiai bei atsakomybės pasidalijimo pagrindai, todėl yra pagrindas reikalauti solidarios atsakomybės. Kaip minėta apeliacinis skundas negali būti grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

Konkrečiu atveju apeliantas plačiai pasisako dėl atsakovės kaltės, analizuoja teismų praktiką. Tačiau byloje nustatyta kad UAB „BODESA“ nebuvo įsipareigojusi atlikti, neatliko bei UAB „Santechera“ nenurodė atlikti klozeto demontavimo ieškovų bute. Klozetą ieškovų bute atsakovė UAB „Santechera“ demontavo ir sumontavo iš naujo pati priimdama sprendimą ir jį derindama su ieškovu. UAB „Santechera“ darbuotojams demontuojant klozetą, atliekant darbus buvo sugadintas klozetas. Šie darbai nebuvo numatyti nei pagrindinėje rangos sutartyje nei subrangos sutartyje. Ieškovai teigdami, kad jiems už padarytą žalą yra atsakinga ir UAB „Bodesa“ privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimus. Įrodyti ne tik faktą bet ir neteisėtus veiksmus, kaltę bei priežastinį ryšį dėl padarytos žalos. Tačiau ieškovai pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo atsakovės UAB „BODESA“ civilinės atsakomybės kilimui būtinų sąlygų. Apelianto argumentai nepaneigia teismo argumentų bei nesudaro pagrindo išvadai, kad teismo sprendimas nepagrįstas. Be to apeliantas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, kuriais nesivadovavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną argumentą bei vertinti naujus argumentus (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsnis).

Subrangos sutarties 5.11 punkte numatyta, kad subrangovas -atsakovė UAB „Santechera“ įsipareigojo visus darbus atlikti taip, kad turtas nebūtų netinkamai, netaupiai naudojamas ar sugadinamas priešingu atveju subrangovas įsipareigojo atlyginti visus genrangovui ar trečiajam asmeniui padarytus nuostolius pagal pateiktą sąskaitą. Sutarties 5.26 punkte subrangovas įsipareigojo atlyginti sutarčių šalims ir tretiesiems asmenims nuostolius atsiradusius dėl subrangovo – atsakovės UAB „Santechera“ kaltės.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad byloje nenustatyta, jog ieškovų turtas buvo sugadintas tyčia, todėl konstatavo, jog atsakovės UAB „Santechera“ darbuotojai, atlikdami jiems pavestą darbą, demontuodami ieškovų klozetą, nesielgė pakankamai atidžiai ir rūpestingai, dėl ko klozetą suskaldė ir taip padarė ieškovams žalos, t. y. veikė neteisėtai ir neatsargiai. Jų padarytą žalą pagal CK 6.264 straipsno 1 dalį privalo atlyginti atsakovė UAB „Santechera“. Atsakovės UAB „Santechera“ kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), šios prezumpcijos ji nepaneigė. Be to, CK 6.264 straipsnis nustato griežtąją civilinę atsakomybę be kaltės, todėl atsakomybė atsakovei kyla nepriklausomai nuo to, ar ji yra kalta dėl kilusios žalos. Teismas konstatavo, kad neteisėti veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusia žala, todėl sprendė, jog ieškovai įrodė atsakovės UAB „Santechera“ civilinės atsakomybės sąlygas. Apeliantas nurodė, kad atsakovės UAB „Santechera“ civilinė atsakomybė konstatuota tinkamai ir šių teismo išvadų neginčija.

Esant nurodytoms aplinkynėms, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį tenkino iš dalies, o atsakovės UAB „ Bodesa“ atžvilgiu pagrįstai atmetė. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.

Dėl žalos dydžio

Apeliantas nesutikdamas su priteistos žalos dydžiu teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė žalą pagal panašių prekių vertės vidurkį. Ieškovai nebeturėjo galimybės įsigyti analogišką glozetą nes jų pardavimuose nebėra. Be to mano, kad neteisinga vertinti žalos dydį tik pagal vidutinės rinkos kainos glozetą nors prieš suskaldymą ieškovi naudojo geresnį. Mano, kad jiems įsigijus glozetą už 300 Eur visa suma pivalo būti atyginta. Byloje pateiktos ieškovų buto klozeto nutraukos iš kurių vizualiai matosi, kad klozetas yra suskilęs. Taip pat pateiktos pastatyto naujo klozeto nuotraukos bei pateiti jo įsigijimo dokumentai ir sąskaitos-faktūros, kvito matyti, kad kad ieškovai įsigijo IRIS 051472 modelio 300 Eur vertės klozetą.

Byloje įvertinti visi įrodymai. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 str.). Ieškovas posėdyje paaiškino, kad įsigytas naujas klozetas yra kitoks nei sugadintas senasis, o įrodymų apie senojo klozeto vertę jis pateikti negali. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovams padarytos žalos dydį sudaro suskaldyto klozeto vertė jo sugadinimo momentu, įrodymai apie jo vertę teismui nepateikti, ieškovams padarytos žalos dydį teismas nustatė vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais (CK 249 straipsnio 1 dalis). Teismo padarytas išvadas pagrindžia byloje esantys duomenys, rinkoje parduodamų pastatomų klozetų su bakeliu kainos svyruoja nuo 70,00 EUR iki 300,00 Eur, vidutinė kaina – 185,00 Eur. Teismas sprendė, jog teisingas ir protingas ieškovams padarytos žalos dydis yra lygus vidutinei rinkoje parduodamų pastatomų klozetų su bakeliu kainai – 185,00 Eur, todėl būtent tokio dydžio žalos atlyginimas laikytinas pagrįstu ir jiems priteistinu iš atsakovės UAB „Santechera“. Teismas sprendė, kad ieškovo posėdyje nurodytos aplinkybės, neva jo tualetui tiko tik specialaus modelio, išskirtinių išmatavimų klozetas, neįrodytos leistinais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesnus klozetas, kaip nurodė ieškovas jau buvo naudojamas penkis metus, vizualiai iš nuotraukų nėra galimybės spręsti dėl jo aukštos kokybės, o ieškovas įrodymų kokia buvo sugadinto klozeto vertė nepateikė. Visuma byloje nustatytų aplinkybių, įvertinus ieškovo, atsakovių paaiškinimus, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinio skundo argumentus nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėt sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš esmės pritaria atsakovės UAB „Bodesa“ atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams.

Teismas pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja ( CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ). Kasacinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta iš esmės apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teismo vertinimu, galima suprasti, kad esant poreikiui pakeisti seną klozetą nauju, galimai siekiama įsigyti aukštesnės kokybės klozetą, kuris būtų patogesnis ir naudojamas ilgiau, tačiau esant konkrečioms aplinkybėms dėl klozeto sugadinimo, tai nesudaro pagrindo ieškinį tenkinti visa apimtimi. Todėl įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių apelianto apeliacinis skundas atmestinas. Kaip minėta sprendimo motyvavimas yra būtinas, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Apeliacinės instancijos teismui įvertinus apeliacinio skundo argumentus yra pagrindo spręsti, kad apeliantas nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdamas, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Neatsižvelgė į bylos sudėtingumą, kad byla nesudėtinga. Advokatas paruošė ik vieną procesinį dokumentą atsiliepimą į ieškinį. Atliko tik techninį darbą. Atsakovė turėjo glimybę sudaryti sutartį dėl atstovavimo Šiaulių mieste ar rajone, o ne sudaryti sutartį su Vilniuje praktikuoančiu advokatu. Mano, kad teisinės išlaidos yra neadekvačios. Atsakovės vertinimu Teismas pagrįstai priteisė 605 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė pateikė išsamų atsiliepimą į ieškinį, atsakovės atstovo buveinės vieta jokios įtakos išlaidų dydžiui neturėjo, atsižvelgiant į tai, kad maksimalus dydis sudarytų 2044 Eur, teismo priteista suma nėra per didelė ir nepagrįsta.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus, advokato darbo ir laiko sąnaudas dėl rengtų procesinių dokumentų kiekio, turinio, keliamų teisinių klausimų sudėtingumą, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, ginčo esmę, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą teisinių paslaugų kompleksiškumą, dalyvavimą teismo posėdžiuose, jų trukmę ir kitas svarbias aplinkybes. Pažymėtina, kad Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisės susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Konkrečiu atveju įvertinus rengto procesinio dokumentų turinį, galimas advokato darbo ir laiko sąnaudas, bei į tai, kad išlaidos yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad priteistos per didelės bylinėjimosi išlaidos. Atmetus ieškinį dalyje, kurioje reikalavimai pareikšti atsakovei UAB „Bodesa“, iš ieškovų pagrįstai buvo priteistos 605 Eur bylinėjimosi išlaidos. Nėra pagrindo vertinti, kad teismas neatsižvelgė į bylos sudėtingumą, nesivadovavo, 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamais civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais. Apeliaciniam teismui įvertinus bylos duomenis dėl patirtų ieškovės išlaidų, iš esmės pritariant atsakovės argumentams nėra pagrindo spręsti, kad išlaidos nepagrįstos ar neadekvačios galimoms darbo ir laiko sąnaudoms.

Dėl bylos procesinės baigties.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinus aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad apeliantas-ieškovas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė už atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškė prašymą priteisti 605 Eur patirtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Teismas minėjo, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į tai, kad ieškovas apeliaciniame skunde plačiai pasisakė dėl atsakovės atsakomybės, teismų praktikos, pasisakė dėl naujų argumentų kurių nenurodė pirmosios instancijos teisme į kuriuos atsakovė taip pat išsamaia pasisakė. Nors konkrečiu atveju ginčas iš esmės yra dėl nedidelės sumos, tačiau įvertinus atsakovės pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2017 m. spalio 12 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovų V. F. ir R. E. F. atsakovei UAB „Bodesa“ po 302,50 Eur (tris šimtus du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.