Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. J. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutarimo, kuriuo R. J. pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124² straipsnio 2 dalyje ir 127 straipsnio 2 dalyje, bei administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 426 straipsnio 5 dalyje ir jam skirta 850 eurų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nubaustas už tai, kad 2016 m. gegužės 31 d. 00.04 val. (duomenys neskelbtini), Šalčininkų r. vairuodamas automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepakluso teisėtam uniformuoto policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, sprukdamas nuo policijos pareigūnų dideliu greičiu, pavojingai manevravo po visą kelią, tyčia blokuodamas iš paskos važiuojantį tarnybinį policijos automobilį, neleisdamas savęs aplenkti, tokiu būdu keldamas pavojų sau ir kitiems eismo dalyviams, t. y. vairavo chuliganiškai. Toliau tęsdamas vairavimą, (duomenys neskelbtini), Šalčininkų r., miško kelyje nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl ko nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į pakelės medžius. Palikęs automobilį, iš eismo įvykio vietos pasišalino, pažeidžiant Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis ir pakelės medžiai. Tokiais veiksmais R. J. pažeidė KET 9, 16, 127, 219.1 – 219.3, 222 punktų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Susipažinęs su bylos medžiaga ir apeliacinio skundo bei atsiliepimo į šį skundą argumentais, apygardos teismas konstatuoja, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutarimas, kuriuo R. J. nubaustas pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį ir 127 straipsnio 2 dalį bei ANK 426 straipsnio 5 dalį, yra pagrįstas, teisėtas ir priimtas nepažeidžiant įstatymo nustatyto termino administracinei nuobaudai skirti.

Apelianto įsitikinimu, jam negalėjo būti skirta administracinė nuobauda, nes 2016 m. lapkričio 16 d. policijos pareigūno, kuris taip pat surašė administracinio nusižengimo protokolą R. J. atžvilgiu, nutarimu (b. l. 27) terminas skirti administracinę nuobaudą buvo pratęstas nesant tam numatytų sąlygų.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog iš minėto nutarimo turinio matyti, kad toks sprendimas buvo priimtas remiantis tuo, jog nebuvo priimtas sprendimas ikiteisminiame tyrime dėl galimai padarytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnyje ir 199² straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų (ATPK 35 straipsnio 3 dalis). ATPK 35 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga, yra paskelbta jo paieška arba kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių negalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo, šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodyti terminai pratęsiami, neatsižvelgiant į tai, ar administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, ar ne, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo teisės pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo dienos arba nuo sprendimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl padarytos nusikalstamos veikos ar nutraukti baudžiamąjį procesą, ar skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą, arba nuo išteisinamojo teismo nuosprendžio priėmimo dienos.

Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, jog 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimas buvo priimtas praėjus kelioms savaitėms nuo to, kai 2016 m. spalio 27 d. Šalčininkų rajono policijos komisariatui buvo gražinta administracinio teisės pažeidimo byla dėl 2016 m. gegužės 31 d. eismo įvykio ROIK 0116000293481 (b. l. 15), taigi konstatuotina, jog minėtą nutarimą surašęs policijos pareigūnas šį sprendimą priėmė nevilkindamas proceso ir nepažeisdamas administracinei nuobaudai skirti numatytų terminų iki 6 mėnesių termino administracinei nuobaudai skirti pabaigos buvo likusios 2 savaitės. Be to, iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. buvo priimtas baudžiamasis įsakymas R. J. ir kitų asmenų atžvilgiu dėl tos pačios dienos, t. y. 2016 m. gegužės 31 d. nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio ir 199² straipsnio atitinkamose dalyse padarymo. Akivaizdu, jog tuo metu, kai buvo priimtas 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, vyresnysis tyrėjas V. J. negalėjo numatyti kokiu metu ikiteisminis tyrimas bus baigtas ir tuo labiau koks jame bus priimtas galutinis procesinis sprendimas (ar tyrimas bus nutrauktas, ar jis bus užbaigtas teismui perdavus bylą su kaltinamuoju aktu, ar kaip šiuo atveju, surašius pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu) ir tuo pačiu, kokia bus galimai iškeltinos baudžiamosios bylos baigtis – kitaip tariant sprendimo priėmimo metu buvo sprendžiamas (tiriamas) galimų kitų R. J. inkriminuotų teisės pažeidimų (t. y. nusikalstamų veikų) padarymo klausimas, todėl tuo metu objektyviai nebuvo galima surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo ir perduoti administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėti apylinkės teismui.. Apygardos teismas taip pat pažymi, jog remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, įžvelgtinas ir administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusio pareigūno operatyvumas – nors R. J. ir kitų asmenų atžvilgiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-419-843/2016 2016 m. gruodžio 22 d. buvo surašytas teismo baudžiamasis įsakymas, R. J., skirtingai nei kiti nuteistieji, pateikė prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme, po kurio 2017 m. vasario 2 d. pastarojo atžvilgiu (baudžiamosios bylos Nr. 1-151-315/2017) buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nedelsiant po šio sprendimo priėmimo – 2017 m. vasario 6 d. Šalčininkų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas V. J. R. J. atžvilgiu surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl 2016 m. gegužės 31 d. kelių eismo įvykio (b. l. .11). Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytų argumentų visumą, apygardos teismas konstatuoja, kad atsakingi už administracinių teisės pažeidimų tyrimą pareigūnai ne tik nepažeidė įstatyme numatytų terminų administracinei nuobaudai skirti, tačiau kartu veikė operatyviai, nepagrįstai nevilkindami administracinio teisės pažeidimo tyrimo.

Apygardos teismas nesutinka ir su apelianto argumentu, jog ikiteisminis tyrimas (baudžiamoji byla) nėra niekaip susijęs su jo galimai padarytais administraciniais teisės pažeidimais. Iš bylos medžiagos matyti, jog eismo įvykio metu R. J. automobilyje buvo neteisėtai gabenamos akcizais apmokestinamos prekės, kitaip tariant, jomis buvo neteisėtai disponuojama, taigi, J. galimai siekė išvengti sulaikymo būtent dėl šios priežasties. Šių argumentų pagrindu konstatuotina, jog ikiteisminis tyrimas (baudžiamoji byla) ir administracinio teisės pažeidimo byla buvo susiję.

Apelianto įsitikinimu, tas pats pareigūnas negalėjo priimti nutarimo dėl termino skirti administracinę nuobaudą pratęsimo (b. l. 27) ir tuo pačiu surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 2). Be to, anot apelianto, aptariamas nutarimas privalėjo būti patvirtintas už administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimą atsakingo aukštesniojo pareigūno. Su tokia apelianto pozicija teismas nesutinka, nes įstatymų leidėjas tokio pobūdžio procesinio dokumento patvirtinimo tvarkos, kurią nurodo apeliantas, nenumatė ir nedetalizavo. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ATPK normos administracinio teisės pažeidimo byloje pratęsiant terminą administracinei nuobaudai skirti pažeistos nebuvo ir administracinė nuobauda 2017 m. gegužės 30 d. nutarimu, esant administracinių teisės pažeidimų sudėties požymiams, R. J. atžvilgiu galėjo būti skirta.

Apeliaciniu skundu R. J. neigia padaręs teisės pažeidimus numatytus ATPK 124² straipsnio 2 dalyje ir ANK 426 straipsnio 5 dalyje, iš esmės savo poziciją grįsdamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepašalino administracinio teisės pažeidimo byloje iškilusių abejonių bei prieštaravimų tarp joje esančių duomenų.

ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyta administracinės atsakomybė už chuliganišką vairavimą, t. y. KET pažeidimą dėl chuliganiškų paskatų, keliantį pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Iš bylos medžiagos matyti, jog pats R. J. neneigia, jog vairuodamas savo automobilį paleido dūmų užsklandą siekdamas išvengti jį persekiojančių automobilių. Šias aplinkybes patvirtina ir policijos pareigūno R. T. parodymai, 2016 m. gegužės 31 d. tarnybinis pranešimas dėl KET pažeidimo, liudytojo R. J. parodymai ir kita bylos medžiaga. Taip pat, šioje byloje abejonių nekyla ir dėl R. J. sukelto eismo įvykio automobiliu atsitrenkus į pakelėje buvusį medį. Šiame kontekste apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog apeliaciniame skunde nėra pateikiamos aplinkybės, kurios paneigtų aukščiau minėtus pavojingus-chuliganiškus veiksmus R. J. vairuojant automobilį – akivaizdu, jog tyčiniais veiksmais, paleidus dūmų užsklandą, ribojama kitų eismo dalyvių galimybė be rizikos dalyvauti kelių eisme, tyčia ribojamas matomumas (nepaisant to, jog apelianto teigimu šios priemonės neva taikytos prieš galimus pažeidėjus, be to, savo paaiškinime R. J. teigė, jog ir prieš galimus policijos pareigūnus (b. l. 3)) ir jau vien šie veiksmai, apeliacinės instancijos teismo vertintini kaip chuliganiškas vairavimas keliant grėsmę ne tik eismo ir kitų žmonių saugumui, tačiau ir savo paties saugumui, turint omenyje, jog galiausiai R. J. dideliu greičiu vairuojamas automobilis trenkėsi į pakelėje esantį medį. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, apygardos teismas konstatuoja, jog Šalčininkų rajono apylinkės teismas visiškai pagrįstai R. J. pripažino kaltu dėl ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo.

ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatyta administracinė atsakomybė vairuotojui, kuris nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam ir šio straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką atitinkančiam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Pažymėtina, jog šis administracinis nusižengimas gali būti padaromas tik tyčine kaltės forma ir tik vienintele jos rūšimi – tiesiogine tyčia (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 15 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-323-1020/2017). Analogiškos praktikos teismai laikėsi ir galiojant ATPK, kurio 130 (veika šioje dalyje perkvalifikuota pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį, nes ši teisės norma švelnina apelianto padėtį) straipsnis numatė atsakomybę už analogiško pobūdžio teisės pažeidimą (Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 21 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-805-319/2014; Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-411-185/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-703-417/2016). Taigi, šiam pažeidimui konstatuoti būtina nustatyti, jog asmuo suvokdamas, kad yra teisėtai stabdomas policijos pareigūnų, tyčia nepaklūsta tokio pobūdžio reikalavimui. Anot apelianto, dėl egzistuojančių prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų ir neaiškumų, negalima daryti kategoriškos išvados, jog jo veikoje yra jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėties požymiai.

Apeliaciniame skunde įvardijamas visas sąrašas aplinkybių, kurios neva neleido pirmosios instancijos teismui priimti objektyvaus ir nešališko sprendimo administracinio teisės pažeidimo byloje. Pirma, anot apelianto, teismas neįvertino prieštaravimų tarp jau minėtų pranešimų dėl vaizdo registravimo įrangos buvimo tarnybiniuose automobiliuose. Apygardos teismas, įvertinęs šių pranešimų turinį, neįžvelgia jokių apelianto minimų prieštaravimų: pirmajame, 2017 m. kovo 10 d., pranešime nurodoma, jog įvykio dieną tarnybiniame automobilyje, kuriuo persekiotas R. J. nebuvo įrengta vaizdo registravimo įranga (b. l. 64), tuo tarpu 2017 m. gegužės 3 d. pranešime buvo nurodyta, jog nėra galimybių, be kita ko, pateikti šio ekipažo vaizdo fiksavimo įrangos duomenų (b. l. 102). Teismo vertinimu, antrasis pranešimas, kuris gautas po to, kai Šalčininkų rajono apylinkės teismas pakartotinai kreipėsi į policijos komisariatą dėl duomenų reikšmingų bylai, tik patvirtino, jog minėtame tarnybiniame automobilyje vaizdo fiksavimo įrangos nebuvo ir todėl tokio pobūdžio duomenų pateikti nėra galimybės. Šiame kontekste pabrėžtina, jog vien tai, kad pateiktų pranešimų lingvistinė išraiška yra skirtinga, nesudaro pagrindo teigti, jog jie vienas kitam prieštarauja.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apelianto įsitikinimu, administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo apklausti visi būtini apklausti policijos pareigūnai, kurių parodymai būtų svarbūs sprendžiant R. J. atsakomybės klausimą bei pašalinant abejones dėl įvykio aplinkybių. Visgi, apygardos teismas, įvertinęs žemiau pateikiamus duomenis, į kuriuos atsižvelgė ir Šalčininkų rajono apylinkės teismas nubausdamas R. J. pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį, daro išvadą, kad jie buvo pakankami konstatuoti minėto administracinio nusižengimo sudėties požymių buvimą R. J. veikoje, o papildomi procesiniai veiksmai, kuriuos atlikti apelianto įsitikinimu buvo būtina, šiuo atveju laikytini pertekliniais.

R. J. neigdamas savo kaltę padarius minėtą administracinį nusižengimą, remiasi tuo, kad tiek jo, tiek D. K. nestabdė uniformuotas pareigūnas automobiliu su įrengtais švyturėliais, atitinkamais garso signalais ar specialiais žymėjimais. Šią R. J. gynybinę versiją pirmiausia paneigia liudytojo policijos pareigūno R. T. parodymai, kuriuos apeliantas kritikuoja dėl jų nepatikimumo. Visgi, apelianto argumentai, jog R. T. negalėjo parodyti, kurį automobilį jis vijosi, arba to, ar buvo įrengti švyturėliai persekiojant šį automobilį ir pan., yra paneigti byloje esančiais duomenimis.

Šiame kontekste apygardos teismas pritaria, kad R. T. negalėjo nurodyti tikslaus laiko, kada jis įjungė švyturėlius, tačiau kita vertus, jis neabejotinai parodė, jog šiuo švyturėlius įjungė pradėdamas vytis automobilį. Be to, kartu su apeliantu automobilyje buvęs liudytojas R. J. parodė, kad nors ir toli, bet matė automobilį su įjungtais švyturėliais. Dėl R. T. neva negalėjimo nurodyti, kurį automobilį jis vijosi, pažymėtina, jog pats apeliantas patvirtino, jog sprukdamas nuo jį besivejančio automobilio panaudojo dūminę užsklandą (b. l. 3), o R. T. duodamas parodymus teisme būtent patvirtino, jog jam besivejant automobilį tokia užsklanda buvo paleista, kas rodo, jog būtent R. J. automobilį ir vijosi R. T.. Remiantis šiais duomenimis (jų atitikimu vieni kitiems), netikėti R. T., kuris, skirtingai nei apeliantas, nėra suinteresuotas konkretaus sprendimo administracinio nusižengimo byloje priėmimu, nėra objektyvaus pagrindo.

Visgi, esminiais duomenimis, kurie rodo, jog R. J. suprato, kad yra stabdomas policijos pareigūnų (pažymėtina, jog rašytiniame paaiškinime pats R. J. nurodė, jog nuo pat pradžių suprato, jog jį vejasi arba tariami pažeidėjai, arba policijos pareigūnai), šiuo atveju yra liudytojo – kartu su R. J. automobiliu važiavusio R. J. parodymai. Pastarasis apklausos metu parodė, jog D. K. jį informavo, kad ją sulaikė policija. R. J. taip pat parodė, kad toliau jiems automobiliu važiuojant ant kelio abu vyrai (prieš tai jau pamatę automobilį su mėlynais švyturėliais) pamatė gulintį „ežį“ ir suprato, kad čia policija ir pradėjo nuo jos sprukti automobiliu į miškus.

Būtent minėtų aplinkybių analizė rodo, kad R. J., nepaisant keliamų versijų dėl specialių žymėjimų ar švyturėlių nebuvimo ant policijos tarnybinio automobilio, suprato (iš brolio R. J. gautos informacijos apie policijos pareigūnų atliktą D. K. automobilio sustabdymą, ant kelio gulėjusio „ežio“ ir pan.) esąs stabdomas policijos pareigūnų, o siekdamas išvengti sulaikymo panaudojo net specialias neteisėtas priemones – dūminę užsklandą. Gynybinė versija dėl to, jog jo automobilio persekiotojai galėjo būti ir kiti „pažeidėjai“, laikytina objektyviai nepagrįsta, esant siekiui išvengti gresiančios atsakomybės, nes būtent R. J. nepaklusdamas policijos pareigūnų reikalavimui sustabdyti automobilį, siekė išvengti ir gresiančios baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, turint omenyje, jog 2017 m. vasario 2 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-151-315/2017 pastarasis nuteistas už šio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą. Remiantis aukščiau minėtais argumentais, apygardos teismas konstatuoja, jog R. J. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 5 dalyje.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog už minėtus padarytus pažeidimus Šalčininkų rajono apylinkės teismas R. J. skyrė ATPK 124² straipsnio 2 dalies, 127 straipsnio 2 dalies ir ANK 426 straipsnio 5 dalies sankcijose numatytas minimalaus dydžio administracines nuobaudas ir administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio (ANK 34 straipsnio 5 dalies) nuostatas R. J. atžvilgiu neįžvelgiama, jam skirta minimalaus dydžio administracinė nuobauda ir poveikio priemonė laikytina gana švelnia ir proporcinga administracine nuobauda.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, kad 2017 m. gegužės 30 d. nutarimu Šalčininkų rajono apylinkės teismas R. J. pagrįstai pripažino kaltu dėl ATPK 124² straipsnio 2 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, įrodymus vertino nepažeisdamas ANK 569 straipsnio nuostatų bei administracinę nuobaudą R. J. paskyrė nepažeisdamas administracinei nuobaudai skirti nustatytų terminų, todėl minėto nutarimo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti R. J. apeliacinio skundo ir palikti nepakeistą Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutarimą.