Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Rimas Švirinas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. M. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarimo R. M. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis 2014-02-05, apie 15.10 val., Vilkaviškio r. sav. teritorijoje, kelio „Opšrūtai-Paežeriai-Šunskai“ 7-ajame kilometre, neturėdamas specialios teisės vairuoti, vairavo tėvui D. M. priklausantį automobilį „VW Golf“, pasibaigus Vokietijoje išduotų laikino valstybinio numerio ženklų galiojimui, nebūdamas apdraustas ir pats neapdraudęs savo, kaip automobilio valdytojo, civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nepaklauso uniformuotų policijos pareigūnų reikalavimui, reikštam uniforminio policijos automobilio specialiaisiais šviesos ir garsiniu signalais, sustabdyti vairuojamą automobilį, vengdamas persekiojimo ir sulaikymo, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl ko kelio vingyje nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir sukėlė techninę autoavariją, kurios metu lengvai apgadino vairuotą D. M. automobilį, tokiais savo veiksmais R. M. pažeidė KET 9, 14, 17, 133, 238 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 123 str. 2 d., 5 d., 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

R. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Būtina asmens patraukimo atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d. sąlyga yra kaltės nustatymas, t. y. būtina nustatyti ne tik tai, kad policijos pareigūnai tinkamai stabdė automobilį vairuojantį asmenį, tačiau ir tai, kad asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn, matė ir suprato bei turėjo suprasti, kad yra stabdomas.

Nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, vertinami įrodymai. Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 256 str. 1 d.). Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone.

Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutarimas laikomas pagrįstu ir teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms, jog R. M. savo veiksmais padarė ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų A. K. ir S. J., kurie tiesiogiai matė daromą pažeidimą, parodymais. Minėtų policijos pareigūnų teisme duoti parodymai atitinka tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Pareigūnai nėra kaip nors susiję su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu, todėl jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog pareigūnai gali būti šališki, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Priešingai – liudytoja A. L. važiavo kartu su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu, galimai yra suinteresuota padėti R. M. išvengti atsakomybės, todėl teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo jos parodymais ta dalimi, kurioje ji nurodė, kad policijos pareigūnų jie nematė ir negirdėjo, kadangi šis paaiškinimas visiškai prieštarauja policijos pareigūnų, mačiusių daromą pažeidimą, parodymams. Policijos pareigūnai atlieka savo tarnybinę pareigą ir fiksuoja eismo dalyvių padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, todėl netikėti jų paaiškinimais teismas neturi jokio pagrindo. Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal įrodymų vertinimo principus civilinėse bylose, tai yra daugelį aplinkybių pripažino buvusiomis, vien todėl, kad jos teismo nuomone labiau tikėtinos, tačiau šis apelianto argumentas apeliacinės instancijos teismo nuomone yra nepagrįstas. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas įrodymus vertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, pagrįstai vadovavosi byloje nesuinteresuotų policijos pareigūnų parodymais, kurie vienareikšmiškai patvirtino, jog apeliantas nepakluso jų reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, ir nesivadovavo pažeidėjo R. M. bei A. L. parodymais, kuriais akivaizdžiai buvo siekiama padėti R. M. išvengti administracinės atsakomybės. Priimant nutarimą teismui nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl R. M. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, todėl pagrindo teigti, jog teismas vadovavosi labiau tikėtinomis aplinkybės, nėra. Skunde nurodomos aplinkybės, kad pareigūnai davė parodymus, jog dar jiems esant asfaltuotame kelyje, jie įjungė tiek švyturėlius, tiek garsinį signalą, tačiau teismo buvo konstatuota, kad kaltininko automobilis buvo pradėtas stabdyti jam esant dar asfaltuotame kelyje, nelaikytina iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, kadangi tai nepaneigia apelianto kaltės ir nepatvirtina aplinkybės, kad jis nesuprato, jog yra stabdomas policijos pareigūnų.

Apeliacinės instancijos teismas daro neabejotiną išvadą, jog R. M. suprato arba turėjo suprasti, kad yra stabdomas, nepakluso policijos pareigūnų reikalavimams sustabdyti transporto priemonę, taigi veikė tiesiogine tyčia, todėl jo veiksmai visiškai atitinka ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo sudėtį. Aukštesnysis teismas be kita ko pažymi tai, kad paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens subjektyvus situacijos vertinimas nėra pagrindas konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pareigūnai pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 „Dėl Policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ (Žin., 2011, Nr. 96-4537) patvirtintų taisyklių (toliau – Taisyklės) 30.1 ir 30.2 punktų reikalavimus, tačiau dėl šių aplinkybių Vilkaviškio rajono apylinkės teismas nepasisakė ir jų nevertino. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas teigia, jog policijos pareigūnai nesilaikė būtent minėtų taisyklių 30.1 ir 30.2 punktuose nustatytos pareigos apie persekiojamą automobilį pranešti budėtojui ir nuolat informuoti budėtoją apie judėjimo kryptį. Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio policijos komisariato 2014-02-17 raštu „dėl prašymo“ Nr. 64-56-S-2064 nustatyta, kad persekiojant nepaklususią sustoti R. M. vairuojamą transporto priemonę ,,,VW Golf“, radijo ryšiu informuoti budėtojo apie nepaklususią sustoti transporto priemonę nebuvo galimybės, kadangi tarnybiniame automobilyje nebuvo stacionarios radijo ryšio stotelės (ji buvo išimta perprogramuoti), o turimoje nešiojamojoje radijo ryšio stotelėje minėtoje vietoje ryšio nebuvo. Sustabdžius automobilį apie pažeidimą budėtojas buvo informuotas mobiliojo ryšio telefonu. Iš šių duomenų matyti, kad policijos patruliai negalėjo informuoti budėtojo apie persekiojamą transporto priemonę dėl techninių kliūčių, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ši aplinkybė nesudaro pagrindo abejoti administracinio teisės pažeidimo padarymo faktu ir apelianto kaltės dėl šio pažeidimo nepašalina. Taisyklių 30 punkte yra nustatytos pareigūnų pareigos, kuomet transporto priemonės vairuotojas nepaklūsta reikalavimui ją sustabdyti, tačiau net ir šių pareigų neatlikimas ar netinkamas neatlikimas apelianto kaltės dėl padaryto pažeidimo nepašalintų – tokie policijos patrulių veiklos pažeidimai galėtų būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju tai nėra administracinio teisės pažeidimo bylos dalykas.

Atsižvelgdamas į visas paminėtas aplinkybes ir įvertindamas byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad R. M. administracinėn atsakomybėn patrauktas teisingai ir teisėtai, jo veika pagal ATPK 130 str. 1 d. kvalifikuota tinkamai, jam skirta nuobauda atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.