Vilniaus apygardos teismo nutarimas

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam V. S. ir jo gynėjui advokatui Artūrui Vaišvilai,

teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato (toliau – Šalčininkų RPK) apeliacinį skundą dėl 2017 m. kovo 7 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-56-1014/2017, kuriuo V. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnį 2 dalį ir jam skirta 28 eurų dydžio bauda, o taip pat jo atžvilgiu nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, pradėta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nubaustas už tai, kad V. S. nubaustas už tai, kad 2016 m. gruodžio 19, apie 20:50 val. val., Šalčininkų r. sav., vairuodamas automobilį „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 1 priedo kelio ženklo Nr. 204 reikalavimus, nesustojo prieš kelio ženklą „Stop“, kad duotų kelią pagrindiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms.

V. S. buvo kaltintas ir tuo, kad 2016 m. gruodžio 19 d. 20.50 val., kelyje Ažulomis – Šalčininkai – Milvydai vairuodamas automobilį „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepakluso uniformuotų policijos pareigūnų teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 16 punktą.

Šalčininkų RPK apeliaciniu skundu nesutinkama su Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutarimo dalimi, kuria nutraukta administracinio teisės pažeidimo teisena, pradėta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Nurodoma, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kai asmuo suvokia, kad jis yra stabdomas policijos pareigūnų, tačiau sąmoningai nestoja ir supranta savo elgesio neteisėtumą. Skunde teigiama, kad sprukimas nuo policijos pareigūnų paprastai reiškia siekį išvengti administracinės atsakomybės, nuslėpti neblaivumą ar pan. Skunde teigiama, kad negalima sutikti su teismo vertinimu, jog V. S. nesuprato, kad buvo stabdomas policijos pareigūnų, nes iš byloje esančių rašytinių tarnybinių pranešimų bei teisme duotų parodymų matyti, kad policijos pareigūnai stabdė V. S. įjungtais švyturėliais ir garso signalu, tačiau savo ruožtu V. S. tik padidino automobilio greitį ir spruko nuo pareigūnų, kol pasukęs į vietinį keliuką sustojo, išlipo iš automobilio ir, jį užrakinęs, pabėgo. Anot apelianto, iš šių aplinkybių akivaizdu, jog V. S. suprato, kad yra stabdomas jo vairuojamas automobilis. Nurodoma, kad savo veiksmais V. S. nevykdė KET 16 punkto, kuriame nurodyta, kad tikrinančio pareigūno stabdomas transporto priemonės vairuotojas privalo ją sustabdyti, taip pat Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 9 dalies ir KET 12 punkto reikalavimo, jog eismo dalyviai privalo nedelsdami duoti kelią artėjančioms specialiosioms transporto priemonėms su įjungtais mėlynais ir raudonais (arba tik mėlynais švyturėliais) ir specialiaisiais garso signalais ir jų lydimoms transporto priemonėms. Transporto priemonių vairuotojai keliuose, kur eismui abiem kryptimis yra ne daugiau kaip 4 eismo juostos, privalo sustoti dešiniajame kelkraštyje, kai jo nėra, – prie dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Skunde akcentuojama, kad V. S. puikiai suprato, jog yra stabdomas policijos pareigūnų, tačiau aiškiai išreikštam uniformuoto policijos pareigūno reikalavimams nepakluso, nes siekė išvengti administracinės atsakomybės, tokiais savo veiksmais padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą ir V. S. pripažinti kaltu padarius ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, jam paskiriant 28 eurų baudą (pažymėtina, jog apeliaciniame skunde padaryta rašytinė skaitmens klaida, įrašant skaičių „828“, bet skliaustuose nurodant „dvidešimt aštuonių eurų“ baudą, t. y. tokią pat baudą, kokią paskyrė pirmosios instancijos teismas); skunde nėra argumentų, ginčijant teismo sprendimą šioje dalyje) bei pripažinti kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir paskirti 1000 eurų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (keturiems) metams, kurią laikyti galutine subendrinta nuobauda.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kaltinimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį

Apygardos teismo įsitikinimu, šioje byloje sprendžiant dėl V. S. veikimo tiesiogine tyčia nepaklūstant jo automobilį stabdantiems pareigūnams, pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tokiu būdu neatskleisdamas reikšmingų byloje užfiksuotų faktinių aplinkybių (V. S. elgesio veikos padarymo metu ir po jos) ir, remdamasis vien pažodiniu įstatymo normos tekstu, priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą dalyje, kuria nutraukė V. S. atžvilgiu administracinio pažeidimo teiseną.

Pabrėžtina, jog iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, jog V. S. automobiliu pravažiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį nesustojęs ties ženklu „Stop“, po ko pareigūnų automobilis nedelsiant reagavo – apsisuko V. S. automobilio judėjimo kryptimi, įjungė švyturėlius bei garso signalą bei pradėjo šį automobilį vytis. Taigi, akivaizdu, kad pareigūnų atliekamas V. S. automobilio stabdymas buvo teisėtas, t. y. ta prasme, jog siekta V. S. sustabdyti iškart po administracinio teisės pažeidimo padarymo, dėl kurio padarymo savo kaltę pripažino ir pats V. S., o šiuo atveju svarbu nustatyti tai, ar Šalčininkų RPK pareigūnų reikalavimas V. S. sustabdyti jo vairuojamą transporto priemonę buvo išreikštas aiškiai, t. y. ar V. S. suprato, jog yra stabdomas policijos pareigūnų.

Apeliacinės instancijos teismas iš aukščiau minėtų duomenų daro išvadą, kad iškart po įvykio V. S. iš esmės pripažino, jog suprato, kad artėjantis policijos automobilis su švyturėliais signalizavo jam, tačiau jis nesustojo, nes išsigando. Tik vėliau jis savo poziciją iš esmės pakeitė, nurodydamas, kad jo automobilio stabdymas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir jis nesuprato, kad yra stabdomas. Tokia V. S. pozicijos kaita vertintina, kaip siekis išvengti gresiančios atsakomybės, o pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis pritarta tokiai gynybinei V. S. pozicijai, yra neteisėtos, nepagrįstos bei paneigtinos turimų duomenų visuma.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog V. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad po to, kai pamatė iš paskos važiuojantį su įjungtais švyturėliais žymėtą tarnybinį policijos, nusuko iš pagrindinio kelio į šalutinį keliuką dešinėje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. S. nurodė, kad įvykio vakarą jo kelionės tikslas buvo (duomenys neskelbtini) kaimas, esantis važiuojant minėtu pagrindiniu keliu dar maždaug 3 km tiesiai, ir negalėjo paaiškinti, kodėl pasuko iš pagrindinio kelio į dešinę, paliko mašiną ir iš jos pabėgo. Atsakydamas į patikslinančius klausimus teigė, jog sustojo, nes buvo susijaudinęs dėl nesustojimo prieš aptartą „STOP“ kelio ženklą dėl slidžios kelio dangos, o tada pėsčiomis parėjo namo, nes nebuvo užtikrintas dėl vairavimo, nes pažeidė taisykles nesustodamas prie kelio ženklo. Ši V. S. versija laikytina neįtikinama, nelogiška ir neatitinkančia bylos aplinkybių, nes pareigūnai nurodė, matę, kaip automobilio Nissan Qashqai, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas, įjungus švyturėlius ir jiems pradėjus vytis, padidino greitį, išsuko iš pagrindinio kelio ir užrakinęs automobilį, ne pėsčiomis parėjo namo, o išlipęs iš automobilio pradėjo bėgti į laukus, o šias aplinkybes taip patvirtina netoli automobilio sustojimo vietos užfiksuoti batų pėdsakai, taip pat vėliau V. S. namuose rasti minėtus požymius atitinkantys batai bei šlapi V. S. rūbai (b. l. 7–8). Šių aplinkybių pagrindu, apygardos teismas daro išvadą, kad V. S. jau padidindamas greitį ir dar būdamas pagrindiniame kelyje suprato, jog yra stabdomas ir būtent todėl išsuko iš kelio. Teismo įsitikinimu, V. S., tariamai tik susijaudinus, nebuvo jokios priežasties pasukti iš kelio, staiga palikti automobilį ir pakeitus savo suplanuotą kelionės tikslą, tamsiu paros metu bėgti namo per mišką. Taigi teismo vertinimu jis buvo ne susijaudinęs po nesustojimo prieš „STOP“ kelio ženklą, o aiškiai siekė išvengti kontakto su pareigūnais, po to, kai jis suprato, kad yra stabdomas policijos pareigūnų.

Taigi, konstatuotina, kad V. S. 2016 m. gruodžio 19 d. 20.50 val., kelyje Ažulomis – Šalčininkai – Milvydai vairuodamas automobilį „Nissan Qashqai“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepakluso uniformuotų policijos pareigūnų teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 16 punkto reikalavimus ir toks jo pažeidimas atitinka ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį.

Pažymėtina, jog šioje byloje ginčo dėl ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo inkriminavimo V. S. nekilo, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas neginčijamas, be to, pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį numatytas pažeidimas, numato griežtesnę administracinę atsakomybę, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas neperžiūrimas.

Dėl administracinės nuobaudos skyrimo

ANK 426 straipsnio 2 dalis numato vienintelės administracinės nuobaudos – baudos – skyrimo galimybę. ANK 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.

Kaip jau nustatyta, ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatytos administracinės nuobaudos – baudos vidurkis yra lygus 1 025 eurams. Atsižvelgus į administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, apygardos teismas daro išvadą, jog nors byloje nėra pagrindo nustatyti V. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – tai, jog jis prisipažino dėl įvykdyto pažeidimo ir nuoširdžiai dėl to gailisi, visgi dėl ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo jis savo kaltę pripažino nuosekliai viso proceso metu, ir tai pastarąjį iš dalies teigiamai charakterizuoja. V. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Spręsdamas dėl baudos dydžio apygardos teismas atsižvelgia ir į V. S. charakteristiką: jis praeityje tik vieną kartą baustas už administracinį teisės pažeidimą 14 eurų bauda, nuobauda negalioja, jis neteistas.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, ypač tai, kad V. S. nėra būdingas pakartotinių KET pažeidimų darymas; kad didžiausia jo atžvilgiu skirta nuobauda anksčiau buvo 14 eurų dydžio bauda ir šiuo metu galiojančių administracinių nuobaudų jis neturi, jo atžvilgiu nenustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jo veika nesukėlė sunkesnių padarinių, taip pat įvertinant, jog policijos pareigūnai iš dalies nevykdė visų formalių reikalavimų stabdant transporto priemonę, nors tai ir neturėjo esminės įtakos V. S. suprantant, jog jis yra stabdomas, konstatuotina, jog minimalus ANK 426 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytos administracinės nuobaudos – baudos – dydis, kuris lygus 850 (aštuoniems šimtams penkiasdešimt) eurų, yra visiškai pakankama bei tuo pačiu ne per griežta administracinė nuobauda, užtikrinanti ANK 22 straipsnyje numatytus tikslus.

Teismų praktikoje nurodoma, kad tais atvejais, kai padaryto administracinio nusižengimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. Tokią galimybę numato ANK 34 straipsnis, kurio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į anksčiau minėtas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad numatyta išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-41-2014; 2AT-20-942/2016; 2AT-38-303/2016).

ANK 426 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad už minėto straipsnio 5 dalyje numatyto nusižengimo padarymą asmeniui privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 5 metų. Dėl skiriant administracinę nuobaudą minėtų aplinkybių: kad nėra V. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jog jo padaryti pažeidimai, sprendžiant iš jį charakterizuojančios medžiagos, nėra jam būdingi, o galiojančių administracinių nuobaudų jis neturi, dėl administracinių teisės pažeidimų sunkesnių padarinių neatsirado, kad policijos pareigūnai iš dalies nevykdė visų formalių reikalavimų stabdant transporto priemonę, konstatuoja, jog šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, jog V. S. veika ir jis pats, kaip asmuo, nėra toks pavojingas, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo – terminą, toks koks jis numatytas ANK 426 straipsnio 5 dalies sankcijos ribose, kaip siekia įrodyti ir apeliantas, todėl šiuo atveju taikytinos ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Visgi, kartu pabrėžtina, kad, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent teisės vairuoti transporto priemones terminuotas atėmimas yra efektyviausia priemonė siekiant ANK 22 straipsnyje nurodytų administracinės nuobaudos tikslų: nubausti administracinį teisės pažeidimą padariusius asmenis bei juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Teismas pabrėžia, kad nuobauda skiriama ne tik siekiant nubausti pažeidimą padariusį asmenį. Tokio pobūdžio bylose, siekiant apsaugoti visuomenę nuo itin pavojingų teisės pažeidimų padarinių, itin svarbus jos prevencinis ir auklėjamasis pobūdis. Be to, jis nukreiptas ne tik pažeidimą padariusį asmeninį, bet ir kitus asmenis, siekiant užkirsti kelią tokiems pažeidimams ateityje ir neleidžiant formuotis nebaudžiamumo už padarytus teisės pažeidimus jausmui. Remiantis šiomis nuostatomis V. S., visgi yra būtina atimti teisę vairuoti transporto priemones bent jau tam tikram laikotarpiu, nes jis veikdamas pasirinktu būdu, suvokė tokio elgesio pavojingas pasekmes, taip pat tai, kad už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę numatyta griežta administracinė atsakomybė, kuri gali sukelti jam nepatogumus, tačiau nepaisydamas šių aplinkybių, jis vis tiek veikė pasirinktu būdu, taip prisiimdamas tokio savo elgesio riziką ir dėl to kylančias pasekmes.

Atsižvelgęs į visa tai, kas minėta, apygardos teismas konstatuoja, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarimu nepagrįstai ir neteisėtai V. S. atžvilgiu nutraukė administracinio teisės pažeidimo teiseną, pradėtą pagal ATPK 130 straipsnio 1 d. (šiuo nutarimu perkvalifikuotina pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį) ir todėl ši nutarimo dalis naikintina, šiuo nutarimu konstatuojant, jog V. S. padarė ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, už kurį, jam, remiantis ANK 34 straipsnio 5 dalimi, skirtina 850 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 5 dalimi, 38 straipsnio 2 dalimi, 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 654 straipsniu, ir Įsigaliojimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarimo dalį, kuria administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, pradėta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nutraukta ir šioje dalyje:

V. S. pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 426 straipsnio 5 dalyje (perkvalifikuotas iš Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalies) ir paskirti jam 850 (aštuonių šimtų penkiasdešimties) eurų dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 38 straipsnio 2 dalimi, nustatyti galutinę nuobaudą už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124¹ straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 426 straipsnio 5 dalyje numatytus pažeidimus ir skirti galutinę administracinę nuobaudą – 850 (aštuonių šimtų penkiasdešimties) eurų dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo šio nutarimo įsiteisėjimo dienos.

Kitos Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarimo dalies nekeisti.