- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-18
- Bylos Nr.
- 2-947/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00023-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Kazys Kailiūnas, Danutė Milašienė
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tumita“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 16 d. nutarties, kuria ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „KRUM“ ieškinys atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Tumita“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei skolos priteisimo patenkintas iš dalies, patvirtintas finansinis reikalavimas civilinėje byloje Nr. B2-921-254/2014.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „KRUM“ 2013 m. spalio 25 d. kreipėsi į teismą su prašymu netvirtinti atsakovo BUAB „Tumita“ finansinio reikalavimo ir ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiais ab initio ieškovo BUAB „KRUM“ 2012 metais įvykdytus 289 242,27 Lt dydžio piniginius mokėjimus atsakovui BUAB „Tumita“; 2) pripažinti negaliojančiais ab initio šalių 2012 metais atliktus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus, kurių suma – 438 338,61 Lt; 3) pripažinus negaliojančiais piniginius mokėjimus ir priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus, taikyti restituciją iš atsakovo BUAB „Tumita“ priteisti ieškovui 727 580,88 Lt; 4) priteisti iš atsakovo 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (1 t., b. l. 15-27).
Ieškovas BUAB „KRUM“ 2013 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiais ab initio ieškovo BUAB „KRUM“ 2012 metais įvykdytus 289 242,27 Lt dydžio piniginius mokėjimus atsakovui BUAB „Tumita“, taikyti restituciją ir iš atsakovo ieškovui priteisti 289 242,27 Lt; 2) pripažinti negaliojančiais ab initio šalių 2012 metais atliktus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus, kurių suma – 390 087,47 Lt, taikyti restituciją iš atsakovo priteisti 390 087,47 Lt; 3) tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, jog šalių 2012 metais atliktų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymų 390 087,47 Lt sumai pripažinimui negaliojančiais nepakanka byloje pateiktų rašytinių įrodymų, priteisti 438 338,61 Lt skolą, pagal ieškovo BUAB „KRUM“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras; 4) priteisti iš atsakovo BUAB „Tumita“ 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) įtraukti atsakovą BUAB „Tumita“ į ieškovo BUAB „KRUM“ kreditorių sąrašą, patvirtinant ieškovo finansinį reikalavimą 9 076,87 Lt (3 t. b. l. 8-11).
Ieškovas nurodė, kad pagal galiojančią teisminę praktiką tiek mokėjimo pavedimai, tiek ir priešpriešiniai vienarūšiai įskaitymai yra sandoriai, kuriuos galima ginčyti actio Paulina pagrindu. Ieškovas 2012 m. turėjo pradelstų įsipareigojimų visų eilių kreditoriams, todėl atsikaitydamas su atsakovu pažeidė kitų interesus. Ieškovas turėjo sumokėti atsakovui iš viso 850 155,75 Lt, o sumokėdamas 289 242,27 Lt piniginiu ekvivalentu ir per 2012 m. atlikdama 438 338,61 Lt įskaitymus praktiškai su atsakovu visiškai atsiskaitė, kai šios lėšos galėjo būti panaudotos visų kreditorių finansiniams reikalavimams proporcingai padengti. Taip pat nurodė, kad pagal 2011 m. balansą įmonė buvo faktiškai nemoki, nes į turto kiekį buvo įtrauktos 400 000 Lt bankrutavusių debitorių skolos, todėl įmonės turtas 2011 m. pabaigoje sudarė ne 1 234 464 Lt, bet 834 464 Lt, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 946 633 Lt. Ieškovas neturėjo imperatyvios pareigos vykdyti mokėjimus, todėl veikė nesąžiningai ir pažeisdamas kitų kreditorių teises. Šalys sudarydamos sandorius buvo nesąžiningos, nes ieškovo vienintelis akcininkas ir direktorius Šarūnas Indrelė buvo ir atsakovo direktorius, jam nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2013 m. birželio 18 d., kuriam priklausė 100 proc. šios bendrovės akcijų.
Ieškovas prašė pripažinti 2012 metais atliktus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus tik 390 087,47 Lt sumai, nes tik tokio dydžio sandorius galėjo patvirtinti teismui savo finansinės atskaitomybės duomenimis, kuriuos atsakovas pripažino. Ieškovas sumažino pradinį reikalavimą, kadangi dėl kitų 2012 m. įvykdytų įskaitymų ieškovas negalėjo pateikti rašytinių įrodymų. Ieškovas taip pat prašė taikyti restituciją ir iš atsakovo priteisti 289 242,27 Lt atliktų mokėjimų bei 390 087,47 Lt įskaitytos atsakovo skolos.
Atsiliepimas
Atsakovas BUAB „Tumita“ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ieškovas nepagrįstai ginčija tarpusavio sandorius, kadangi tam nėra actio Paulina instituto taikymo sąlygų. Atsakovo teigimu, ieškovas neįrodė, kad kiekvieno konkretaus mokėjimo ar sandorio sudarymo metu turėjo kreditorių, su kuriais nebuvo atsiskaityta. Šalis siejo ilgalaikiai glaudūs tarpusavio santykiai, nes ieškovas nuomojo iš atsakovo gamybines patalpas, kuriose vykdė veiklą, generuodavo pajamas bei turėdavo galimybes atsiskaityti su kreditoriais, o atsiradę tarpusavio reikalavimai buvo įskaitomi, taip palengvinant abiejų įmonių finansinę naštą. Tokia atsiskaitymo praktika šalims buvo įprasta, buvo vykdoma ir iki ginčijamu laikotarpiu sudarytų sandorių bei įstatymo nedraudžiama. Jeigu toks bendradarbiavimas būtų nutrūkęs, tai įmonė greičiau būtų bankrutavusi. Atsakovui buvo nežinomos priežastys, kodėl ieškovas neatsiskaitydavo su kitais kreditoriais. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas 2012 m. buvo nemokumo stadijoje ir negalėjo su jais atsiskaityti. Nors atsiskaitymai galėjo vėluoti, tačiau visiškai nenutrūko, kadangi įmonė vykdė veiklą.
Atsakovas taip pat nurodė, kad ginčijamais sandoriais nebus atkurtas ieškovo mokumas, atsakovui kils pareiga sumokėti skolą, todėl restitucija tik pablogintų abiejų šalių padėtį, prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartimi nutarė ieškinį tenkinti iš dalies; pripažinti negaliojančiais ab initio ieškovo BUAB „KRUM“ 2012 metais įvykdytus piniginius mokėjimus atsakovo BUAB „Tumita“ naudai, kurių suma – 289 242,27 Lt; pripažinti negaliojančiais ab initio ieškovo BUAB „KRUM“ ir atsakovo BUAB „Tumita“ 2012 metais atliktus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus, kurių suma – 390 087,47 Lt; kitoje dalyje ieškinį atmesti; patvirtinti atsakovo BUAB „Tumita“ 9 076,86 Lt finansinį reikalavimą ieškovui BUAB „KRUM“.
Teismas nustatė, kad 2012 metais ieškovo įvykdyti piniginiai mokėjimai detaliai buvo nurodyti ieškinio lentelėje Nr. 2 bei juos patvirtinantys dokumentai pateikti ieškinio priedo 67–111 psl. grynaisiais pinigais ieškovo atlikti mokėjimai, kurių bendra suma 159 520 Lt, buvo nurodyti ieškinio lentelėje Nr. 3 bei juos patvirtinantys dokumentai pateikti ieškinio priedo 112-141 psl., todėl sprendime teismas jų nedetalizavo.
Teismas, remdamasis teismų praktika, konstatavo, kad ieškovas pagrįstai nurodė, kad atlikti piniginiai mokėjimai yra sandoriai, kurie gali būti ginčijami taip pat ir CK 6.66 straipsnio pagrindu.
Teismas nustatė, kad ieškovas ginčijo įskaitymus, kurie buvo atlikti nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. spalio 31 d. ir konstatavo, kad minėtu laikotarpiu ieškovas turėjo ne vieną kreditorių, kurio interesai buvo pažeisti, ieškovui atlikus įskaitymą, t. y. iš atsakovo negavus piniginių lėšų, kuriomis būtų galima tenkinti likusių kreditorių interesus. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovo bankroto byloje (civilinės bylos Nr. B2-645-254/2014) teismų patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių reikalavimai buvo daugiau kaip 2 mln. Lt, iš kurių daugiau nei 300 000 Lt – reikalavimai, kurių patenkinimo eilė buvo pirmesnė nei atsakovo (darbo užmokestis darbuotojams, valstybės, VSDFV biudžetams), todėl konstatavo, jog ginčijami įskaitymai ir mokėjimai akivaizdžiai pažeidė įmonės kreditorių teises bei teisėtus interesus. Pagal bylos duomenis, teismas darė išvadą, jog ieškovas buvo faktiškai nemokus, nes negalėjo atsiskaityti su visais kreditoriais, o pranašumą suteikė atsakovui ir dar keliems kreditoriams. Teismas konstatavo, kad ginčo sandoriai įvyko ieškovui esant faktiškai nemokiam.
Teismas nustatė, kad ieškovas buvo pradelsęs atsiskaityti iš viso su 41 tiekėju, kuriems mokėjimai turėjo būti atliekami proporcingai su atsakovu ir kitais tiekėjais (Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 str.). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas aplenkė pirmesnės eilės kreditorius bei neatsikaitė proporcingai su kitais kreditoriais, darė išvadą, kad ieškovas ginčo atsiskaitymus atliko pažeisdamas atsiskaitymų tvarką.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės bankroto administratoriui įmonės dokumentai buvo perduoti 2013 m. kovo 5 d. ir 2013 m. kovo 19 d., konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Teismas, vertindamas sandorio sudarymo privalomumą, pažymėjo, kad tokiu imperatyvu gali būti pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Aplinkybė, jog ieškovas pagal sutartį su atsakovu privalėjo su juo atsiskaityti, nepripažintina tuo imperatyvu, kuris lėmė ieškovui neišvengiamą teisinę pareigą vykdyti mokėjimus, kadangi ginčijami sandoriai buvo sudaryti neveikiant visų ieškovo kreditorių interesais, todėl sudaryti jo šalys neprivalėjo.
Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas apie sunkią ieškovo finansinę padėtį žinojo ar turėjo žinoti, nes ieškovo vienintelis akcininkas ir direktorius Šarūnas Indrelė buvo ir atsakovo direktorius, be to, nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2013 m. birželio 18 d. pastarajam priklausė 100 proc. atsakovo akcijų (t. 2, b. l. 55–58). Teismas dėl nurodytų aplinkybių konstatavo šalių nesąžiningumą.
Teismas darė išvadą, kad pripažinus negaliojančiais ginčijamus sandorius, atsakovui atsiranda prievolė sumokėti ieškovui 390 087,47 Lt, tačiau iš restitucijos ir kitu pagrindu kilęs ieškovo finansinis reikalavimas gali būti sprendžiamas tik atsakovo bankroto yloje (ĮBĮ 26 str.).
Teismas nurodė, kad ieškinio alternatyvus reikalavimas dėl 438 338,61 Lt skolos priteisimo atmetamas, kadangi tenkinami kiti ieškinio reikalavimai actio Pauliana pagrindu.
Teismas konstatavo, kad yra pagrindas patvirtinti atsakovo BUAB „Tumita“ 9 076,86 Lt finansinį reikalavimą ieškovui BUAB „KRUM“.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 28 d. rezoliucija atnaujino terminą atskirajam skundui paduoti ir jį priėmė.
Šalies argumentai
Atsakovas BUAB „Tumita“ atskiruoju skundu, įvardintu apeliaciniu skundu, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai konstatavo, jog BUAB „KRUM“ nemokumo būsena egzistavo per visus 2012 metus. Ieškovas neįrodė, jog ieškovas ginčijamų piniginių pervedimų ir sandorių sudarymo metu buvo nemokus arba turėjo akivaizdžių ilgalaikių finansinių sunkumų ir ilgą laiką neatsiskaitė su kreditoriais. Be to, teismo posėdžio metu (2014-01-09) ieškovo atstovė patvirtino, jog nemokumo sąlygos, kaip to reikalauja įstatymas, įrodyti negali. Tai, jog įmonė turėjo įsiskolinimų įvairiems kreditoriams, dar nereiškia, jog savo prievolių apskritai nevykdė. Įmonės įsiskolinimai buvo dengiami visu 2012 metų laikotarpiu - vieni pilnutinai, kiti dalimis. Be to, teismas visiškai neatsižvelgė, jog atsiskaitymas su tam tikrais kreditoriais, ypatingai su BUAB „Tumita“ (pabrėžiant atsiskaitymo būdą - įskaitymą) buvo įprasta susiklosčiusi praktika tarp dviejų verslininkų, juridinių asmenų, kuris tęsėsi nuo pat įmonių verslo bendradarbiavimo pradžios ir sudarė esmines sąlygas BUAB „KRUM“ vykdyti savo pagrindinę veiklą bei generuoti pajamas. Teismas taip pat nemotyvavo, kodėl būtent nuo 2012 metų nusistovėjusi tarp šalių praktika ir ginčijami atsiskaitymai tapo pažeidžiantys kreditorių teises, nes teismui buvo atskleistos ir žinomos aplinkybės, jog atsakovas taip pat dirbo nuostolingai ir 2010-2010 metais, tačiau visą šį laikotarpį nuomodavo patalpas iš ieškovo. Teismas taip pat nepagrįstai darė išvadą, kad kitiems kreditoriams pradelsti įsipareigojimai tik didėjo, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas atliko mokėjimus bei atsiskaitinėjo su kitais savo kreditoriais įskaitymo būdu per visą ginčijamą laikotarpį. Ieškovas neįrodė, kad atliekant konkrečius mokėjimus ar sudarant įskaitymo sandorius, ieškovas turėjo kreditorių su kuriais: a) negalėjo atsiskaityti, b) kuriems buvo pradelsti įsiskolinimai ir nesumokėtos pinigų sumos, c) kurie reiškė pretenzijas dėl įsipareigojimų nevykdymo. Ieškovo ir atsakovo abipusio bendradarbiavimo pagrindu atsirasdavo priešpriešiniai reikalavimai, kurių užskaitymas ginčijamais sandoriais palengvindavo abiejų įmonių finansinę naštą kitų kreditorių atžvilgiu, todėl priešingai nei įrodinėjo ieškovas, su kitais kreditoriais ieškovas turėjo galimybę atsiskaityti paprasčiau ir efektyviau;
2) Teismas nepagrindė, kodėl ginčijamais sandoriais yra pažeidžiami bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių interesai. Ieškovas tik vėluodavo atsiskaityti su kai kuriais kreditoriais, atsiskaitymai nagrinėjamu laikotarpiu pradėjo svyruoti, tačiau visiškai nenutrūko ir įmonė vykdė savo prievoles kreditoriams. Įmonės 2011 m. balanse aiškiai nurodomos per vienerius metus gautinos sumos (debitorių įsipareigojimai). Šie duomenys patvirtina, jog įmonėje nuolatos vykdavo didelių sumų piniginiai apyvartiniai srautai, dėl kurių ir galėtų trumpam užsitęsti atsiskaitymai su kreditoriais;
3) Actio Pauliana institutas negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką. Teismas visiškai neįvertino apelianto nurodytų ir šioje byloje ypatingą reikšmę turinčių aplinkybių, jog tarp ieškovo ir atsakovo sudaryti ginčijami sandoriai įgyvendinti vadovaujantis ilgamečiais susiklosčiusiais verslo santykiais ir atitiko pagrįstą verslo logiką. Sudaryti ginčijami sandoriai įmonei buvo naudingi finansine prasme, atnešė daugiau apčiuopiamos naudos nei pažeidė paties ieškovo, o juo labiau kitų kreditorių teisių. Užskaitymo priemonėmis buvo teikiamas finansinis ieškovo palaikymas, nes vyko nuolatinis finansinių įsipareigojimų mažinimas ir padėties stabilizavimas, kuris iš esmės turėjo stiprinti įmonės finansinę padėti. Ieškovas neįrodė, jog skundžiami sandoriai mažindavo įmonės mokumą;
4) Negalima sutikti su teismo pozicija, kad skolininkas ginčijamų sandorių neprivalėjo sudaryti, vertinant jį CK 6.66 straipsnio atžvilgiu. Atsakovas daugelį metų teikė žaliavas, įrenginius ir patalpas ieškovo veiklai ir tokiu būdu užtikrino šiai įmonei esmines sąlygas generuoti pajamas. Atsakovas priimdamas atsiskaitymą priešpriešinių reikalavimų užskaitymų pagrindu prisidėdavo prie ieškovo finansinės padėties stabilizavimo. Tarp šalių susiklostė prievolinei santykiai, kurie laikytini ikisutartiniais ir sutartiniais įsipareigojimais ginčijamų sandorių prasme. Visos šios susiklosčiusios aplinkybės sąlygoja objektyvią išvadą, jog toks įmonių elgesys ne tik atitiko normalaus elgesio standartą, bet ir teisingumo principo požiūrių buvo neišvengiama bei būtina atsiskaitymo formą, suteikusi galimybę ieškovui tęsti veiklą dar mažiausiai metus;
5) Restitucijos taikymas nepagrįstai ir nesąžiningai pablogintų abiejų šalių padėtį, todėl yra negalimas. Abi įmonės šiuo metu yra bankrutuojančios, todėl priimta nutartimi nepagrįsta, jog taikant dvišalę restitucija būtų apskritai įgyvendinta actio Pauliana instituto paskirtis - ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „KRUM“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė netenkinti atsakovo BUAB „Tumita“ prašymo atnaujinti praleistą terminą, atmesti apelianto atskirąjį skundą ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1) Apeliantas akivaizdžiai veikia nesąžiningai ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Ieškovas yra įsitikinęs, kad apeliantas, siekdamas, kad atskirasis skundas į teismą būtų pateiktas „laiku“, susitarė su kurjerių tarnyba UAB „B.E.S.T. Logistic“, jog atgaline data pasirašytų važtaraštį. Dėl šių priežasčių pagrįsta manyti, kad apelianto prašymas atnaujinti praleistą terminą ir pateiktas atskirasis skundas turi būti atmesti;
Šalies argumentai
2) Apeliantas visiškai nepagrįstai atskirajame skunde nurodo, kad ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais ir neturėjo pradelstų įsiskolinimų kitų kreditorių atžvilgiu. Remiantis į ieškovo bankroto bylą pateiktais kreditorių finansiniais reikalavimais, akivaizdu, kad ieškovas nuo pat 2012 m. pradžios delsė atsiskaityti su kitais kreditoriais ir kreditorinių finansinių reikalavimų dydžiai 2012 metais palaipsniui tik didėjo, tačiau nepaisant to, ieškovas išimtinai suteikė pirmenybę apeliantui, su kuriuo atsiskaitinėjo išimtinai laiku ir visa apimtimi, tokiu būdu pažeidžiant kitų ieškovo kreditorių teises;
3) Ginčijant sandorį CK 6.66 straipsnio prasme pakanka nustatyti faktinį įmonės nemokumą. Šiuo atveju, ieškovo faktinis nemokumas, remiantis 2011 metų finansinės atskaitomybės dokumentais, akivaizdus. Tačiau nepaisant to, kad apeliantui suteikta nepagrįsta pirmenybė gauti savo reikalavimo patenkinimą anksčiau už kitus kreditorius, o įvykdžius ginčijamus mokėjimus ir įskaitymus, dar labiau buvo sumažinta ieškovo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, apimtis ir to turto vertės neužteko kitų kreditorių reikalavimams patenkinti;
4) Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad ginčijami mokėjimai ir įskaitymai negali būti laikomi kaip įprasta verslo praktika. Pažymėtina, kad ieškovas ir apeliantas yra susijusios įmonės - joms vadovavo ir jų akcininkas buvo tas pas asmuo. Vadinasi, tokiu atveju ieškovui, susidūrus su finansiniais sunkumais, galėjo būti susitariama dėl palankesnių sąlygų (mokėjimų atidėjimas, taikomas nuolaidos, mažesnės kainos) atsiskaitinėjant su apeliantu, tačiau to ne tik, kad nebuvo padaryta, bet dar ir 5 kartus nepagrįstai ir be jokių pateisinamų priežasčių buvo padidintas nuomos mokestis. Tai tik įrodo, kad ieškovas ir apeliantas veikė nesąžiningai ir tokie veiksmai negali būti laikomi įprasta verslo praktika, kuri neva nepažeidžia ieškovo ir jo kreditorių teisių;
5) Aplinkybė, jog apeliantas, teikdamas žaliavas ir nuomodamas patalpas, prisidėjo prie finansinės padėties stabilizavimo, negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti ginčijamų sandorių privalomumą. Toks aiškinimas neatitinka nei kasacinio teismo suformuotas teismų praktikos, nei faktinių bylos aplinkybių, nes ieškovo finansinė padėtis buvo tokios būklės, jog pastarasis privalėjo ne išimtinai atsiskaitinėti su apeliantu, bet nutraukti vykdomą veiklą ir proporcingai atsiskaityti su visais kreditoriais;
6) Teismas visiškai pagrįstai ir teisingai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas - pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, apeliantui kyla prievolė sumokėti ieškovui 679 329,74 Lt dydžio sumą. Atsižvelgiant į tai, kad šalys yra bankrutuojančios įmonės, ieškovo 679 3 29,74 Lt finansinis reikalavimas tvirtinamas apelianto bankroto byloje ir tenkinamas ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą atskirajame skunde išdėstytų argumentų ribose, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.).
Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamų teismo nutarčių negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai, ar skundžiama Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartis, kuria iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys, patvirtintas finansinis reikalavimas, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 str. 1 d.).
Byloje nėra ginčo dėl patvirtinto atsakovo 9 076,86 Lt kreditorinio reikalavimo, taip pat nėra ginčo dėl 438 338,61 Lt skolos priteisimo iš atsakovo BUAB „Tumita“ pagal ieškovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl ieškovo BUAB „KRUM“ 2012 metais įvykdytų piniginių mokėjimų atsakovui BUAB „Tumita“ pripažinimo negaliojančiais ab initio, taip pat dėl ieškovo BUAB „KRUM“ ir atsakovo BUAB „Tumita“ 2012 metais atliktų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymų pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas – nutartis, kuri gali būti apskųsta paduodant atskirąjį skundą (CPK 334 str.). Tuo tarpu, apeliantas, nesutikdamas su priimta nutartimi, pateikė apeliacinį skundą.
CPK 115 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas, teismo pavadinimo nenurodymas, atsiskaitomosios sąskaitos numerio ar kredito įstaigos rekvizitų nenurodymas, procesinio dokumento surašymo datos nenurodymas arba kiti netikslumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente, ir nėra pagrindas taikyti CPK 115 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgdama į tai, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimas nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, teisėjų kolegija laiko apelianto procesinį dokumentą atskiruoju, o ne apeliaciniu skundu.
Dėl ieškovo BUAB „KRUM“ 2012 metais įvykdytų piniginių mokėjimų atsakovui BUAB „Tumita“ bei dėl ieškovo BUAB „KRUM“ ir atsakovo BUAB „Tumita“ 2012 metais atliktų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pripažino negaliojančiais ab initio
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamais sandoriais yra pažeidžiami bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių interesai.
Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi actio Pauliana – sandorių negaliojimo instituto išimtis, nes suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, siekiant apsiginti nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais siekiama nevykdyti ar netinkamai vykdyti kreditorių reikalavimus. Dėl šio kreditorių teisių apsaugos būdo išskirtinumo pastarąjį galima taikyti tik esant taikymo sąlygų visetui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad ginčijamų sandorių sudarymo momentu, 2012 metais, BUAB „KRUM“ buvo faktiškai nemoki. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovo skola VSDFV biudžetui sudarė 28 911,23 Lt, o VMI – 17 646,01 Lt. Vilniaus komercinio arbitražas 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu priteisė iš ieškovo kreditoriui UAB „Continentals Investment Group“ 329 153,35 Lt skolą, kurios ieškovas nesumokėjo nuo 2011 m. lapkričio 15 d. (2 t., b. l. 61-80). 2012 metais ieškovas buvo nesumokėjęs kreditoriui UAB RS-Linija“ 10 337,99 Lt skolos (2 t., b. l. 81-90), ieškovo skola kreditoriui AB Energmeta“ buvo 105 565,69 Lt (2 t., b. l. 93-104), kreditoriui UAB „Reprodukcijos spalvos“ ieškovo pradelsta skola buvo 75 110,93 Lt (2 t., b. l. 105-128), Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. preliminariu sprendimu iš ieškovo kreditoriui R. Neicelio įmonei buvo priteista 13 624,16 Lt skola (2 t., b. l. 130-134). Bylos duomenys patvirtina, jog 2012 metais ieškovas turėjo ir kitų kreditorių, su kuriais delsė atsiskaityti arba visai neatsiskaitė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad skolininko sudarytas sandoris gali pažeisti kreditoriaus teises, jei skolininkas, turėdamas kelis kreditorius ir būdamas nemokus, elgiasi nesąžiningai ir suteikia pirmenybę kitam bent vienam kreditoriui. Jeigu be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas 2012 metais turėjo dar ir kitų kreditorių, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog dėl ieškovo atliktų įskaitymų laikotarpyje nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2013 m. spalio 31 d., iš atsakovo nebuvo gautos lėšos, kuriomis būtų galima tenkinti likusių kreditorių interesus, todėl tokiu būdu buvo pažeistos kitų kreditorių teisės ir teisėti interesai.
Apeliantas atskirajame skunde teigia, jog sudaryti ginčijami sandoriai įmonei buvo naudingi finansine prasme, atnešė daugiau naudos nei pažeidė paties ieškovo, o juo labiau kitų kreditorių teisių. Be to, įskaitymo priemonėmis buvo teikiamas finansinis ieškovo palaikymas, nes vyko nuolatinis finansinių įsipareigojimų mažinimas ir padėties stabilizavimas, kuris iš esmės turėjo stiprinti įmonės finansinę padėtį.
Teisėjų kolegija pažymi, jog sandorio, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, sudarymas pateisinamas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013). Nagrinėjamu atveju, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų, kuriais remiantis būtų galima taikyti išimtis. Akivaizdu, jog ieškovas, patirdamas ilgalaikius finansinius sunkumus, privalėjo nutraukti bendradarbiavimą su atsakovu ir pradėti proporcingai atsiskaityti su visais kreditoriais. Tuo tarpu, ieškovas, pažeisdamas visų likusių kreditorių teises, atsiskaitydavo išimtinai tik su apeliantu, tokiu būdu suteikdamas pastarajam pranašumą likusių kreditorių atžvilgiu. Todėl teisėjų kolegija minėtus apelianto argumentus laiko nepagrįstais bei prieštaraujančiais sąžiningumo bei teisingumo principams.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškiniu ginčijamų sandorių sudarymo neprivalomumo. Nėra privaloma sudaryti sandorį dėl atsiskaitymo su kreditoriumi, nepagrįstai suteikiant pirmenybę tokiam kreditoriui kitų kreditorių atžvilgiu.
Apeliantas teigia, kad restitucijos taikymas nepagrįstai ir nesąžiningai pablogintų abiejų šalių padėtį, todėl yra negalimas.
CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Be to, restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 str.). Vadinasi, restitucijos instituto esmė yra grąžinimas šalims to, ką jos yra gavusios pagal sandorius, o nesąžininga šalis pagal negaliojantį sandorį neturi ko nors gauti daugiau. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino negaliojančiais ab initio ginčijamus mokėjimus bei priešpriešinius vienarūšius reikalavimų įskaitymus, kurių pagrindu apeliantas neteisėtai buvo gavęs 679 329,74 Lt sumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantui atsirado pareiga sumokėti ieškovui 679 329,74 Lt sumą. Kadangi tiek ieškovas, tiek apeliantas yra bankrutuojančios įmonės, ieškovo 679 329,74 Lt finansinis reikalavimas tvirtintinas apelianto bankroto byloje įstatymo nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).
Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliantui nepriteistinas (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.