Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Dalė Burdulienė, sekretoriaujant Vaidai Litvaitei, dalyvaujant ieškovės atstovei Agnei Žiliūtei, atsakovės atstovui advokato padėjėjui Rokui Laurenčikui, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo BUAB „KRUM“ ieškinį atsakovei BUAB „Tumita“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo bei atsakovės BUAB „Tumita“ finansinio reikalavimo ieškovei BUAB „KRUM“ patvirtino klausimą ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinyje nurodoma, kad pagal galiojančią teisminę praktiką tiek mokėjimo pavedimai, tiek ir priešpriešiniai vienarūšiai įskaitymai yra sandoriai, kuriuos galima ginčyti actio Paulina pagrindu. Įmonė 2012 m. turėjo pradelstų įsipareigojimų visų eilių kreditoriams, todėl atsikaitydama su atsakove pažeidė kitų interesus. Ieškovė turėjo prievolę sumokėti atsakovei iš viso 850 155,75 Lt, o sumokėdama 289 242,27 Lt piniginiu ekvivalentu ir per 2012 m. atlikdama 438 338,61 Lt įskaitymus praktiškai su atsakove visiškai atsiskaitė, kai šios lėšos galėjo būti panaudotos visų kreditorių finansiniams reikalavimams proporcingai padengti. Jau pagal 2011 m. balansą įmonė buvo faktiškai nemoki, nes į turto kiekį buvo įtrauktos 400 000 Lt bankrutavusių debitorių skolos, todėl įmonės turtas 2011 m. pabaigoje sudarė ne 1 234 464 Lt, bet 834 464 Lt, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 946 633 Lt. Ieškovės vadovas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, kad nuo 2012 m. įmonė dirbo nuostolingai, o nuo šių metų rugsėjo mėn. veikla buvo visiškai sustabdyta. Ieškovė neturėjo imperatyvios pareigos vykdyti mokėjimus, kai jie sąlygoti tik šalių sudaryta sutartimi, todėl veikė nesąžiningai ir pažeisdama kitų kreditorių teises. Šalys sudarydamos sandorius buvo nesąžiningos, nes ieškovės vienintelis akcininkas ir direktorius Šarūnas Indrelė yra ir atsakovės direktorius, jam nuo 2011-12-28 iki 2013-06-18 priklausė 100 proc. šios bendrovės akcijų. Ieškovė taip pat nėra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties termino. Ieškovė prašo pripažinti 2012 metais atliktus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus tik 390 087,47 Lt sumai, nes tik tokio dydžio sandorius gali patvirtinti teismui savo finansinės atskaitomybės duomenimis, kuriuos atsakovė pripažįsta. Kada ir kokio dydžio 2012 m. buvo įvykdyti kiti įskaitymai ieškovė negali pateikti rašytinių įrodymų, todėl pradinį reikalavimą sumažino. Patenkinus reikalavimus dėl sandorių nuginčijimo, ieškovė prašė taikyti restituciją ir iš atsakovės priteisti 289 242,27 Lt atliktų mokėjimų bei 390 087,47 Lt. įskaitytos atsakovės skolos.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies, atsakovės finansinis reikalavimas tvirtinamas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2013-02-18 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013-03-01, ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Ius Positivum“. To paties teismo 2013-09-19 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013-09-30, bankroto byla iškelta ir atsakovei, jos administratore paskirta UAB „Nemokumo sprendimai“.

Dėl ieškinio reikalavimų, pareikštų actio Paulina pagrindu

Ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiais ab initio ieškovės 2012 metais įvykdytus piniginius mokėjimus atsakovei, kurių suma – 289 242,27 Lt. Detaliai piniginiai mokėjimai, atlikti pavedimais, kurių bendra suma 129 722,27 Lt, nurodyti ieškinio lentelėje Nr. 2, bei juos patvirtinantys dokumentai pateikti ieškinio priedo 67–111 psl.; grynaisiais pinigais ieškovės atlikti mokėjimai, kurių bendra suma 159 520 Lt, nurodyti ieškinio lentelėje Nr. 3, bei juos patvirtinantys dokumentai pateikti ieškinio priedo 112-141 psl. Teismas sprendžia, kad sprendime nėra būtina juos detalizuoti, o ginčo objektui apibrėžti pakanka ieškovės suformuluoto reikalavimo, nurodant bendrą 2012 m. atliktų mokėjimų ir įskaitymų sumą.

Civilinio kodekso (toliau CK) 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios (CK 1.63 str. 3 d.). Todėl pagrįstai ieškovė nurodė, kad jos atlikti piniginiai mokėjimai yra sandoriai, kurie gali būti ginčijami CK nustayta sandorių ginčijimo tvarka ir pagrindais, tarp jų ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2010-09-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-597/2010).

Ieškiniu taip pat prašoma pripažinti negaliojančiais ab initio ieškovės ir atsakovės 2012 metais atliktus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus, kurių suma – 390 087,47 Lt. Tokie įskaitymai pagal byloje pateiktus duomenis iš ieškovės finansinės atskaitomybės (3 t., b. l. 12–28) buvo atlikti 2012-02-29 (40 193,29 Lt), 2012-03-31 (47 461,39), 2012-04-30 (22 579,97 Lt), 2012-05-31 (56 908,76 Lt), 2012-06-30 (23 780,76 Lt), 2012-07-31 (30 245,00 Lt), 2012-08-31 (27 939,33 Lt), 2012-09-30 80 081,93 Lt), 2012-10-31 (46 531,80 Lt). Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovė neginčija ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytų, atsakovės finansinėje atskaitomybėje apskaitytų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo fakto. Ji nurodo, kad jie atlikti šalių susitarimu pagal jau nuo 2011 m. susiformavusią šalių tarpusavio atsiskaitymų praktiką. Kadangi įstatyme nenustatyta privaloma įskaitymo sandorio forma (CK 6.131 str.), todėl šalių valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia išraiškos forma (CK 1.64 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju identifikavus ieškovės finansinėje atskaitomybėje apskaitytus įskaitymus, nekyla klausimas ar jie įvykdyti, nes atsakovė jų buvimo faktą pripažįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010). Įskaitymas taip pat yra vienašalis sandoris, kurį įvykdžius prievolė baigiasi (CK 6.130 str. 1 d.), todėl taip pat gali būti ginčijamas actio Paulina pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau LAT) yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.). Teismas toliau nurodomų argumentų pagrindu sprendžia, kad ieškovė įrodė visas actio Paulina sąlygas, todėl jos ieškinys šiuo pagrindu yra pagrįstas, įrodytas ir tenkinamas visiškai.

Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. LAT praktikoje išaiškinta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Todėl atsakovės argumentai, kad administratorė neturi galiojančios reikalavimo teisės yra nepagrįsti.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Viena šio ieškinio sąlygų yra ta, kad actio Pauliana pagrindu ginčijamus įskaitymus (sandorius) atsakovė sudarė nesąžiningai, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad jos sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises, kuomet atlikusi įskaitymą ieškovė sumažino savo turto kiekį, nes negavo atlyginimo už suteiktas paslaugas iš atsakovės. Ieškovė nurodė, jog Vilniaus komercinio arbitražo 2013-05-09 teismo sprendimas (2 t., b. l. 61-80) patvirtina, kad ji prievolės, iš viso 329 153,35 Lt, savo kreditorei UAB „Continentals Investment Group“ nevykdė nuo 2011-11-15. Net ginčijant šią skolą, ieškovė neapmokėjo kitos kreditorės UAB RS-Linija“ 2012-02-24 – 2012-05-18 PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias buvo patvirtintas jos finansinis reikalavimas (2 t., b. l. 81-90); ieškovės skola AB Energmeta“ 2012-05-31 buvo 105 565,69 Lt (2 t., b. l. 93-104); UAB „Reprodukcijos spalvos“ ieškovės pradelsta skola nuo 2012-05-03 ir buvo vis didėjanti (2 t., b. l. 105-128); kreditorei R. N. įmonei skola iš ieškovės buvo priteista Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-11-27 preliminariu teismo sprendimu, kuri susidarė pagal 2010-02-01 pirkimo–pardavimo sutartį bei neapmokėtas 2011-09-29, 2011-11-30, 2012-03-22, 2012-06-20 PVM sąskaitas faktūras (2 t., b. l. 130-134).

Ieškovė ginčija įskaitymus, kurie buvo atlikti nuo 2012-02-29 – 2012-10-31, tai reiškia, kad šiuo laikotarpiu ieškovė turėjo ne vieną kreditorių, kurio interesai buvo pažeisti, ieškovei atlikus įskaitymą, t. y. negavus piniginių lėšų iš atsakovės, kuriomis būtų galima tenkinti likusių kreditorių interesus. LAT pažymėjo, kad skolininko sudarytas sandoris gali pažeisti kreditoriaus teises, jei skolininkas, turėdamas kelis kreditorius ir būdamas nemokus, elgiasi nesąžiningai ir suteikia pirmenybę kitam bent vienam kreditoriui. Jeigu be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Ieškovės bankroto byloje (civilinės bylos Nr. B2-645-254/2014) teismų patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių reikalavimai yra daugiau kaip 2 mln. Lt, iš kurių daugiau nei 300 000 Lt – reikalavimai (CPK 179 straipsnis), kurių patenkinimo eilė pirmesnė nei atsakovės (darbo užmokestis darbuotojams, valstybės, VSDFV biudžetams), todėl yra pagrindo konstatuoti, jog ginčijami įskaitymai ir mokėjimai akivaizdžiai pažeidžia įmonės kreditorių teises bei teisėtus interesus. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Ieškovė buvo faktiškai nemoki, nes negalėjo atsiskaityti su visais kreditoriais, o pranašumą suteikė atsakovei ir dar keliems kreditoriams. Sunkią ieškovės finansinę padėtį patvirtina ir tai, kad jos vadovas atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, jog įmonė nuo 2012 metų dirbo nuostolingai, o nuo 2012 m. rugsėjo mėn. jos veikla buvo visiškai sustabdyta (t. 1, b. l. 13).

Sutiktina su atsakovės atstovo argumentais, kad dėl įprastos verslo praktikos, net ir esant faktiniam nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika. Tačiau svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjamu atveju pastarąsias aplinkybes ieškovė įrodė.

Ginčo sandoriai įvyko ieškovei esant faktiškai nemokiai, neturint pakankamai pinigų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, taigi turėjo būti laikomasi Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo (originali redakcija įsigaliojusi nuo 1999-12-01; aktuali nuo 2009-07-01) 3 straipsnyje nustatytos mokėjimų eilės tvarkos. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos; mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme; 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus; 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams. Iš VMI ir VSDFV teiktų pretenzijų dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo ieškovės bankroto byloje, matyti, jog bankroto bylos ieškovei iškėlimo dienai (2013-02-18), VSDFV turėjo 86 319,02 Lt reikalavimo teisę atsakovei, o VMI – 35 00,96 Lt. Pradelsti mokėjimai VSDFV ir VMI jau buvo apskaityti 2011 m. balanse, nes tai atsispindi jo aiškinamajame rašte(3 t., b.l. 61). 2012 m. skolos šiems kreditoriaus tik išaugo (3 t., b.l. 64). Iš šioje byloje esančių ieškovės duomenų apie atliekamus mokėjimus kreditoriams (t. 1, b. l. 94–138), nematyti, jog kokie tai mokėjimai buvo atliekami šioms valstybės įmonėms, be to, iš ieškovės vadovo teismui 2013-01-23 teikto ieškovės kreditorių sąrašo matyti, jog skola VSDFV biudžetui sudaro 28 911,23 Lt, o VMI – 17 646,01 Lt. Pagal Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnį tos pačios eilės įsipareigojimai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, vykdomi pagal jų atsiradimo laiką; jeigu šių įsipareigojimų atsiradimo laikas sutampa, jie tenkinami proporcingai. Iš ieškovės kreditorių sąrašo matyti, jog ieškovė 2012 metais, o su kai kuriais tiekėjais dar 2011 metais, buvo pradelsusi atsiskaityti. Tokių pradelstų skolų iš viso su 41 tiekėju (pavyzdžiui UAB „Izabelita“, UAB „Valmenta, UAB „Dzūkijos popierius ir ko“ ir kt.). Vadinasi, remiantis minėta įstatymo nuostata, mokėjimai šiems 41 kreditoriams turėjo būti atliekami proporcingai su atsakove ir kitais tiekėjais (pvz. 1 t. b.l. 124-139), kuriems ieškovė išskirtinai darė bankinius mokėjimo pavedimus. Ginčo atsiskaitymai, 2012 m. atsiskaitant tik su trečiosios eilės kreditore atsakove, aplenkiant pirmesnės eilės kreditorius (darbuotojus ir valstybės bei VSDFV biudžetus), ar neatsiskaitinėjant proporcingai su kitais tiekėjais, atlikti pažeidžiant šią tvarką, taigi, dar yra ir niekiniai, kaip pažeidžiantys imperatyviąsias įstatymo normas (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis).

Dėl senaties termino

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (actio Pauliana) ieškinį dėl skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

Ieškinyje teisingai nurodoma, jog, vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, paprastai laikoma, jog apie ginčo sandorį bankroto administratorius sužino nuo įmonės dokumentų priėmimo–perdavimo dienos ir šis momentas siejamas su ieškinio senaties termino pradžia.

Atsižvelgiant į tai, kad įmonės bankroto administratorei įmonės dokumentai buvo perduoti 2013-03-05 ir 2013-03-19, konstatuotina, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas (t. 2, b. l. 153, 154–155).

Dėl privalėjimo sudaryti sandorį

LAT praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-425/2000). Vertinant privalėjimą sudaryti konkretų sandorį tokiu imperatyvu gali būti pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Aplinkybė, jog ieškovė pagal sutartį su atsakove privalėjo su ja atsiskaityti, nepripažintina tuo imperatyvu, kuris lėmė ieškovei neišvengiamą teisinę pareigą vykdyti mokėjimus, nes nustatyta, kad ginčijami sandoriai sudaryti neveikiant visų ieškovės kreditorių interesais, todėl sudaryti jo šalys neprivalėjo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-11 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1070/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009).

Dėl skolininko nesąžiningumo

Teismas sutinka su ieškovės pozicija, jog ieškovė neabejotinai žinojo, kad ji turi finansinių sunkumų, kad yra faktiškai nemoki ir negali įvykdyti visų savo įsipareigojimų kreditoriams, taip pat žinojo, kad ginčo mokėjimai ir įskaitymai pažeidžia kitų kreditorių teises bei interesus. Apie itin sunkią įmonės finansinę padėtį žinojo ar turėjo žinoti ir atsakovė, nes ieškovės vienintelis akcininkas ir direktorius Šarūnas Indrelė buvo ir atsakovės direktorius. Be to, nuo 2011-12-28 iki 2013-06-18 jam priklausė 100 proc. atsakovės akcijų (t. 2, b. l. 55–58). Vadinasi, buvo suprantama, jog ginčijami sandoriai pažeis ieškovės kreditorių teises, o tai leidžia konstatuoti šalių nesąžiningumą ginčo mokėjimų ir įskaitymų vykdymo metu. Pritartina ieškovei, jog šią išvadą patvirtinta ir atsakovės ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nurodytos aplinkybės, jog atsakovė pareiškime dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo nurodė, kad pasidomėjus, kodėl ieškovė negali atsiskaityti tiek su atsakove, tiek su kitais kreditoriais, paaiškėjo, jog ieškovė jokios ūkinė–komercinės veiklos nevykdo ir yra visiškai nemoki (t. 1, b. l. 31–33).

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus sandorį negaliojančiu turi būti taikoma restitucija, tai yra viena šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Pripažinus negaliojančiais ginčijamus sandorius, atsakovei kyla prievolė grąžinti 289 242,27 Lt (129 722,27 Lt bankiniais pavedimais, o 159 520 Lt grynaisiais); o pripažinus negaliojančiais priešpriešinių vienarūšius reikalavimų įskaitymus, atsakovei kyla prievolė ieškovei sumokėti 390 087,47 Lt. Tačiau atsakovei iškėlus bankroto bylą, iš restitucijos ir kitu pagrindu kilęs ieškovės finansinis reikalavimas gali būti sprendžiamas tik atsakovės bankroto byloje (ĮBĮ 26 str.).

Dėl alternatyvaus prašymo priteisti iš atsakovės UAB „Tumita“ 438 338,61 Lt skolą

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, jog šalių 2012 metais atliktų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymų 390 087,47 Lt sumai pripažinimui negaliojančiais nepakanka byloje pateiktų rašytinių įrodymų, prašė priteisti iš atsakovės 438 338,61 Lt skolą, kuri susidarė ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu. Kadangi ieškovės ieškinys, reiškiamas actio Paulina pagrindu tenkinamas, tai šis reikalavimas, kaip paneigiantis du pirmuosius, atmetamas. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovė pradiniame ieškinyje 4 lentelėje yra nurodžiusi ir ieškinio priedu (paslp. 142-210) pateikusi visas 2012 m. atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras 440 898,61 Lt sumai bei duomenis, kad atsakovė pagal jas sumokėjo tik 2 560 Lt (ieškinio priedas pslp. 217). Atsakovė šių aplinkybių neginčijo, todėl netenkinus pirmųjų dviejų jos reikalavimų, ieškinys dėl 438 338,61 Lt skolos priteisimo iš atsakovės būtų pagrįstas (CK 6.38 str., 6.63 str. 1 d. 1 p., 6.205 str.).

Dėl atsakovės finansinio reikalavimo ieškovei

Bylą nagrinėjant teisme atsakovės administratorė 2013-10-30 kreipėsi į ieškovės administratorę ir nurodė, kad atsakovės bankroto bylos iškėlimo dieną (2013-09-30), ieškovės skolos likutis pagal 2012-10-19 ir 2012-09-30 PVM sąskaitas faktūras Nr. TUM00526 ir TUM00499 Lt yra 9 076,86 Lt, todėl prašė patvirtinti jos finansinį reikalavimą ieškovei (3 t., b. l. 29-35). Ieškovės administratorės atstovė ieškinyje ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad su tokio dydžio atsakovės finansiniu reikalavimu sutinka, todėl jis tvirtinamas (ĮBĮ 26 str., 178 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291 straipsniais, teismas

nutaria:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiais ab initio ieškovės UAB „Krum“ 2012 metais įvykdytus piniginius mokėjimus atsakovės UAB „Tumita“ naudai, kurių suma – 289 242,27 Lt.

Pripažinti negaliojančiais ab initio ieškovės UAB „Krum“ ir atsakovės UAB „Tumita“ 2012 metais atliktus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus, kurių suma – 390 087,47 Lt.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Patvirtinti atsakovės UAB „Tumita“ 9 076,86 Lt finansinį reikalavimą ieškovei BUAB „Krum“.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.