Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

Ieškovas B. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 300000,00 EUR neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas 2017 m. rugsėjo 18 d. padarė išvadą, kad Lietuvos valstybė, t. y. būtent Vilniaus miesto apylinkės teismas, pažeidė G. M. teises pagal Konvencijos 12 str. 3 d. ir 13 str. 1 d. savo sprendime Nr. CRPD/C/18/D/30/2015 Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas įpareigojo Lietuvos Respubliką suteikti B. M. veiksmingą teisinę gynybą, įskaitant ir kompensaciją, tačiau iki šiol kompensacija nebuvo išmokėta, nes Lietuvos teismas ignoruoja Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų komiteto sprendimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas V. P. baudžiamojoje byloje Nr. 1-13-356/2008 pažeidė ne tik Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, bet ir Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos žmogaus teisių konvencijos 6 str. 1 d. Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-13-356/2008 matyti, kad teisėjas V. P. 2008 m. gegužės 22 d. nuosprendyje pateikė melagingas išvadas ir paaiškinimus, rėmėsi sufalsifikuotais dokumentais, tuo padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. ir 300 str. Nuosprendyje teisėjas melavo apie tai, kad kaltinamasis V. M. neturi administracinių pažeidimų. Teismo posėdžio metu teisėjas neišnagrinėjo įrodymų: specialisto išvados Nr. G3475/05(01) ir ekspertizės akto Nr. EKG 60/07(01), kuriais jis grindė nuosprendį. Tuo buvo pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 301 str. Teisėjas nepriėmė sprendimo dėl V. M. apkaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 188 str., taip pat dėl ekspertų apkaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. Teisėjas ignoravo B. M. pareiškimus apie įrodymų falsifikavimą ir prašymus patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikaltusius asmenis, nesiėmė priemonių ištirti nusikaltimą ir nuslėpė nusikaltimą nuo teisėsaugos, neatsakė į B. M. prašymą. Teisėjas atsisakė vykdyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 116 str.: imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniu užtikrinti: surasti įtariamajam arba kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Nukentėjusioji ir invalidė G. M. negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose, finansiškai nepajėgi samdyti advokato, apie ką buvo teisėjui pranešta raštu. Teisėjas neteisėtai ir sąmoningai paliko nuketėjusiąją be teisinės pagalbos ir tuo pažeidė Konstitucijos 29 str. bei Europos žmogaus teisių konvencijos 6 str. 1 d., Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 12 str. Nuosprendyje teisėjas nepasisakė apie G. M. teisę reikalauti iš nusikalstamą veiką padariusio asmens žalos atlyginimo, kuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 307 str. 6 d. 1 p. Prokuroras neįvykdė savo pareigos pareikšti civilinį ieškinį G. M. vardu, nors jam buvo žinoma, kad ji dėl sunkios ligos būdama neįgali negali ginti teise savo teisėtų interesų. Bylos nagrinėjimo metu teisėjas atskleidė konfidencialią informaciją apie G. M. sveikatos būklę be jos sutikimo ir leido kitam asmeniui šią informaciją kopijuoti. Teismo salėje teisėjas padarė nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 167 str., 168 str. Teisėjas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 181 str. 6 d. 2 p., 237 str. 3 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 10 str. 2 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str., Europos žmogaus teisių konvencijos 8 str., Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 22 str., Teismų įstatymo 4 str. Teisėjų etikos kodekso 10 str. 1 d. G. M. bylos nagrinėjimo metu negavo nei vieno procesinio dokumento, taip pat ir nuosprendžio; teismas pažeidė nukentėjusios teisę apskųsti minėtą nuosprendį. Dėl nurodytų neteisėtų teisėjo veiksmų B. M. ir G. M. patyrė emocinę depresiją ir dvasinį sukrėtimą, neteko galimybės gyventi pilnaverčio gyvenimo. Dėl neteisėtų teisėjo veiksmų B. M. ir G. M. negavo žalos atlyginimo, dėl ko neteko galimybės gauti įprastą mitybą ir gydymą. Neturint pinigų ir negavus reikalingo gydymo G. M. mirė 2011 m. lapkričio 24 d. Ieškovo nurodytą G. M. mirties priežastį ieškovas grindžia mirties liudijime nurodyta G. M. mirties priežastimi – intrakranijinio sužalojimo padariniai, kodas T90.5), t. y. galvos smegenų traumos padariniai. Ieškovas laiko, jog tai patvirtina, kad teismo ekspertizė buvo suklastota. Teisėjas V. P. ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuriose yra išaiškinta, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį. Tik išimtiniais atvejais gali būti taikomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 2 d. nuostatos, kai civiliniam ieškovui pripažįstama teisė į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tačiau ir tokiu atveju ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendžiama baudžiamojoje byloje.