Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovei A. D. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų ir dokumentų originalų priėmimo

13. Apeliantas prašo prijungti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateikiamus bankinių dokumentų (mokėjimų nurodymų, išlaidų / kasos pajamų / memorialinio orderių, sąskaitų išrašų) ir užrašų originalus bei naujus įrodymus – užrašus, patvirtinančius perduotų piniginių lėšų apskaitą.

14. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15. Šiuo atveju apelianto teigimas, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatė naują aplinkybę, jog jis nevedė paskolintų piniginių lėšų apskaitos, todėl prašomų prie bylos prijungti naujų įrodymų (ieškovo užrašų) pateikimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nepagrindžia, kodėl šie įrodymai negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiuo aspektu pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimo ribojimu yra siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, o bylos dalyviai skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis jau pirmosios instancijos teisme, nesukuriant netikėtumų po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Kiekvienas proceso dalyvis turi pareigą rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir / ar argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į juos. Atsižvelgiant į tai, šiuos įrodymus, kaip pateiktus pavėluotai (nesavalaikiai), atsisakytina priimti.

16. Apeliantas taip pat pateikė jau pirmosios instancijos teisme teiktų bankinių dokumentų ir savo užrašų originalus, nurodydamas, kad jie teikiami dėl aiškumo. Atsižvelgiant į tai, kad šių dokumentų kopijos jau yra pateiktos į bylą, jų originalus priimti atsisakytina. Šiame kontekste pažymėtina, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia tai, jog į bylą apeliantas nepateikė bankinių dokumentų originalų. Įstatymas nedraudžia ginčui reikšmingas faktines aplinkybes įrodinėti atitinkamų rašytinių dokumentų kopijomis, jeigu jos yra tinkamai patvirtintos (CPK 114 straipsnis). Ginčo įrodymų kopijų netinkamo patvirtinimo aplinkybė byloje nenustatyta. Taigi, nei tai, kad į bylą apeliantas pateikė ne originalius bankinius dokumentus ir dalį savo užrašų, o jų kopijas, nesudaro pagrindo juos priimti. Jie laikytini pertekliniais, todėl grąžintini juos pateikusiam asmeniui.

Dėl šalis siejančių paskolos teisinių santykių nustatymo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

17. Esminiai paskolos sutarties, kurios samprata numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalyje, elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014 ir kt.). Atitinkamai bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui (nagrinėjamu atveju apeliantui) (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017).

18. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad ieškovas savo ir A. M. paskolos teisinių santykių buvimą grindžia sąskaitų išrašais, piniginių operacijų kvitais (kasos pajamų / išlaidų / memorialiniais orderiais) ir mokėjimo nurodymais, kuriais į A. M. banko sąskaitą nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2016 m. kovo mėn. pervestos įvairios pinigų sumos (iš viso – 68 688,51 Eur), jų mokėjimo paskirtyje atitinkamai nurodant „papildymas“, „sąskaitos papildymas“, „s-tos papildymas“ arba „lėšų pervedimas“. Byloje nėra šalių ginčo, kad šias lėšas A. M. gavo, tačiau, atsakovės nuomone, jos nebuvo suteiktos kaip paskola, nes A. M. neįsipareigojo jų ieškovui grąžinti, t. y. nėra vienos iš būtinųjų paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių sąlygų (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Tokią išvadą darė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau apelianto teigimu, teismo išvada, kad jo ir A. M. nesiejo paskolos teisiniai santykiai, padaryta netinkamai įvertinus byloje esančias aplinkybes ir įrodymus.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai taikė įrodinėjimo taisykles bei tinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą, t. y. kilus ginčui dėl paskolos teisinių santykių egzistavimo tarp apelianto ir A. M., nesant sudarytos rašytinės paskolos sutarties, susitarimo turinį teko įrodinėti apeliantui. Įrodinėjimo pareigos apeliantas neginčija.

20. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu, pažymi, kad CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnio nuostatas reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriose be kita ko nurodoma, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Taip pat turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).

21. Laikytina, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau šis veiksmas nebūtinai gali reikšti paskolos sutartinių teisinių santykių atsiradimą. Dėl to kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, kaip minėta, būtina įvertinti faktų, kurie leistų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvų, pritaria byloje nustatytų aplinkybių ir esančių įrodymų vertinimui. Šiame kontekste atsižvelgiant į apelianto skundo argumentus, susijusius su jo pateiktų užrašų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad tokie asmeniniai dokumentai neįrodo byloje reikšmingų aplinkybių, yra nepatikimi, kadangi nėra aišku kada šie užrašai sudaryti, jie nėra nuoseklūs ir aiškūs. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai jais nesirėmė. Pritartina, kad tai, jog apeliantas galimai tiksliai nežino, kiek piniginių lėšų yra perdavęs A. M., leidžia labiau tikėtinai spręsti, kad apeliantas A. M. perduodamas pinigines lėšas nesitikėjo jų grąžinimo ir jeigu toks lūkestis atsirado po jo mirties, minėti duomenys tik pagrindžia, kad pinigų perdavimo metu paskolos teisiniai santykiai tarp apelianto ir A. M. nebuvo susiklostę.

22. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad nebuvo pagrindo remtis Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. N2-18025-131/2014 dėl atsakovės išlaikymo priteisimo esančiais netiesioginiais duomenimis apie A. M. įsipareigojimus 2014 m., kadangi jo nebuvo reikalaujama pripažinti, kad jis yra apelianto skolininkas ir nebuvo pareigos nurodyti savo kreditorių. Šiuo atveju pastebėtina, kad ginčo atveju nustatinėjant ar tarp apelianto ir A. M. susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, t. y. ar pastarasis įsipareigojo apeliantui grąžinti jam perduotas pinigines lėšas, įrodinėjimas vyko iš esmės netiesioginiais įrodymais. Todėl būtina atsižvelgti į įrodymų pakankamumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).

23. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas civilinės bylos Nr. N2-18025-131/2014 duomenis, susijusius su paties A. M. apibūdinama savo turtine padėtimi vertino kitų byloje esančių duomenų ir įrodymų kontekste, o ne selektyviai ir izoliuotai. Minėtas apeliacinio skundo argumentas teisėjų kolegijos vertinimu yra nepagrįstas, kadangi byloje buvo kilęs ginčas dėl atsakovės išlaikymo priteisimo, be abejo sprendžiant ir dėl išlaikymo dydžio. Todėl turimų įsipareigojimų ar kitų prievolių nurodymas turi reikšmės sprendžiamam klausimui, kadangi išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Todėl nustatant tėvų turtinę padėtį nustatinėjamos visos gaunamos pajamos, turimas turtas, būtinosios išlaidos, turimi įsipareigojimai ir kita. Pritartina apeliantui, kad nėra pareigos nurodyti visų savo įsipareigojimų, tačiau protingas ir apdairus žmogus, siekdamas, kad teismas nustatytų pagrįstą ir jo galimybes atitinkantį mokėtino išlaikymo dydį, tokius duomenis nurodytų. Todėl duomenys, esantys minėtoje byloje, leidžia daryti labiau tikėtiną prielaidą, kad A. M. 2014 m. nelaikė turintis neįvykdytų prievolių apeliantui ir / ar jų nepripažįsta.

24. Be to, tokią išvadą iš esmės pagrindžia byloje kartu vertinti paties apelianto 2018 m. vasario 2 d. vykusiame teismo posėdyje duoti paaiškinimai, kurie buvo nenuoseklūs. Apeliantas nesugebėjo aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškinti kokiu tikslu skolino, viena vertus, nurodydamas, kad namo statybai, kita vertus, ir paties A. M. kasdienėms išlaidoms, banko kredito įmokai buto pirkimui bei atsakovės išlaikymui. Taip pat duodamas paaiškinimus nurodė, kad niekados neprašė grąžinti duotų pinigų (2018 m. vasario 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 36 min. 25 sek. – 36 min. 50 sek.), tačiau taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai nepaaiškino susitarimo dėl skolos grąžinimo turinio. Apeliantas teigė, viena vertus, kad skolino su sąlyga, jog juo senatvėje A. M. pasirūpintų, antra vertus, kad skola bus grąžinama iš lėšų, kurios bus gautos pardavus statomą namą, nors A. M. tokių ketinimų ir neturėjo. Tačiau šių aplinkybių vertinimo apeliantas neginčija.

25. Taip pat apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino argumentų ir aplinkybių, susijusių su A. M. turtine padėtimi ir atsakovės išlaikymu. Šiuo atveju teisėjų kolegija laiko, kad šių aplinkybių vertinimas yra perteklinis, pernelyg nutolęs ir iš esmės nesusijęs su byloje įrodinėtina paskolos sutarties sąlyga – įsipareigojimu grąžinti perduotas pinigines lėšas. Nėra svarbu, kokias pajamas A. M. turėjo, kadangi nėra ginčo, jog apeliantas, būdamas jo tėvu, t. y. juos siejant artimiems giminystės ryšiams, laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2016 m. perdavinėjo A. M. ginčo pinigus, nes jie jam vienokiu ar kitokiu tikslu buvo reikalingi. Savo ruožtu apeliantas skunde nenurodė jokių argumentų, leidžiančių daryti priešingą išvadą.

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados tinkamai motyvuotos, padarytos iš įrodymų, nors ir netiesioginių, visumos, įvertinus visų byloje surinktų įrodymų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, įrodomąją reikšmę, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Išvados atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Dėl liudytojų parodymų

27. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesivadovauti liudytojų R. L. ir E. M. duotais parodymais dėl jų turtinio suinteresuotumo. Apelianto teigimu, minėtų liudytojų parodymai turi būti laikomi patikimais, kadangi apeliantas laiko įrodęs jį ir A. M. siejusius paskolinius teisinius santykius.

28. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Pagal CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti leista remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Vieni iš tokių atvejų, kai yra kitokių rašytinių įrodymų, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų bei atsižvelgus į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį ir kitas svarbias bylai aplinkybes (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1, 4 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad sprendžiant dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su paskolos sutarties sudarymu ir vykdymu, teismas vertino apelianto pakviestų liudytojų R. L. ir E. M. parodymus, tačiau priimdamas sprendimą jų parodymais, kad A. M. su apeliantu 2009 m. jų akivaizdoje susitarė dėl paskolos suteikimo namo statybai, nesirėmė.

29. Kaip žinia, paskolos sutartis, sudaryta tarp dviejų fizinių asmenų, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt turi būti rašytinės formos (CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.), o jos nesant liudytojų parodymais remtis negalima (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad tiek apeliantas, tiek liudytojai paaiškino, jog buvo susitarta dėl paskolos suteikimo, tačiau byloje esant A. M. paaiškinimams, teiktiems Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. N2-18025-131/2014, nebūtų protinga teikti prioritetą liudytojų parodymams.

Dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo

30. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepagrįstai nieko nepasisakė dėl pagrindo priteisti ginčo pinigus kaip nepagrįstą atsakovės praturtėjimą, kadangi A. M. neturėjo jokių nuosavų lėšų, todėl atsakovei, priėmusiai A. M. palikimą, gautas turtas be jokio pagrindo atnešė naudą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ši apelianto nuomonė taip pat nėra pagrįsta.

31. Civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja rungimosi principas, reiškiantis, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 12 straipsnis). Apeliantas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo, tačiau realiai jokių nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų egzistavimo neįrodinėjo, jokių motyvų nepateikė. Priešingai, viso bylos nagrinėjimo metu apeliantas įrodinėjo, kad šalis sieja paskoliniai teisiniai santykiai. Todėl teismas šiuo atveju neturėjo rinkti įrodymų ir pats pasisakyti dėl minėto pagrindo egzistavimo. Visgi, nepaisant minėtų aplinkybių, teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad atsakovė paveldėjo turtą, prie kurio statybos ginčo lėšomis prisidėjo apeliantas, nereiškia, kad ji nepagrįstai praturtėjo. Taip pat tokios išvados nesuponuoja ir aplinkybė, kad neva iki kreipimosi į teismą atsakovė buvo žadėjusi grąžinti prašomas priteisti pinigines lėšas. Šios aplinkybės taip pat negalima vertinti kaip atsakovės nesąžiningumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Kadangi apelianto apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos.

33. Atsakovė A. D. M. pateikė prašymą priteisti iš apelianto rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą patirtas 968 Eur atstovavimo išlaidas ir jas patvirtinančius įrodymus. Kadangi atsakovės prašomos priteisti už atsiliepimo į apeliacinį skundą išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatyto maksimalaus dydžio (850,80 Eur (užpraėjusio, t. y. 2017 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 1,3 (už atsiliepimo į apeliacinį skundą dydis, Rekomendacijų 8.11 punktas) = 1 106,04 Eur), todėl jos yra priteistinos atsakovei iš apelianto.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo P. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei A. D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų