- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-799-653/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02255-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jelena Šiškina, Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- P. J.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. J. apeliacinį skundą dėl 2013-06-17 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal V. G. ieškinį atsakovui P. J., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl servituto nustatymo ir kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas ieškinyje prašė pakeisti 2004 m. kovo 4 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.5-41-17573 nustatyto 0,12 ha servituto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti per žemės sklypo dalį prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų ir naudotis jais, turinį ir nustatyti 382 m² ploto servitutą pagal UAB „Žemės matavimų grupė“ 2010 m. liepos 30 d. parengtą žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)planą, suteikiantį teisę P. J. eiti, važiuoti per minėto sklypo dalį, kurios ribos pažymėtos plane skaičiais 3,4, 6, 16, taip pat naudoti šią sklypo dalį pastato eksploatacijai; priteisti iš atsakovo vienkartinę 2 896 Lt kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovui (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis priklauso 0,3100 ha žemės sklypas su pastatais. Šiame sklype yra atsakovui P. J. priklausantis ūkinis pastatas, plane pažymėtas indeksu 2I1 m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iki 2004 m. kovo 4 d. žemės sklypas nuosavybės teisėmis priklausė valstybei. Tam, kad V.ir K. J. turėtų galimybę patekti prie jiems priklausančių pastatų ir jais naudotis, 2004 m. sausio 26 d. Vilniaus žemėtvarkos skyriuje patvirtintame plane buvo pažymėtas 0,12 ha žemės sklypo plotu ribotas servitutas. Ieškovas mano, kad nustatytas servitutas yra aiškiai perteklinis atsakovo atžvilgiu ir nebereikalingas. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis viso sklypo vertė 23 500 Lt, atitinkamai 382 m² ploto vertė 2 896 Lt (23 500 Lt / 3 100 m² * 382 m²). Sklypo dalis paversta pravažiuojamuoju keliu, atsakovas važinės juo transporto priemonėmis, kurios sukelia triukšmą, padidės oro tarša, taip bus suvaržyta ieškovo teisė valdyti, naudoti ir disponuoti turima sklypo dalimi pagal jos tikslinę paskirtį. Dėl nustatyto kelio servituto sumažės ir jo rinkos vertė, todėl, mano, kad turi teisę iš atsakovo reikalauti kompensacijos už kelio servituto nustatymą bei nuostolių už žemės sklypo nuvertėjimą atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas P. J. nurodė, kad 2010-06-15 jis raštu kreipėsi į jį ir siūlė įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti konkrečią žemės sklypo vietą (natūroje ir plane), siekiant realizuoti nustatytą servitutą ir užkirsti kelią galimiems nesusipratimams, vėliau pateikė atsakovui korporacijos „Matininkai“ paruoštą pasiūlymą dėl servituto, kuriame nurodytos preliminarios servituto ribos nustatytam 1200 m² plotui, taip pat pasiūlė ir kitą klausimo sprendimo variantą, t.y. nurodė, kad galėtų svarstyti jam priklausančio pagalbinio ūkio pastato-ūkinio pastato, esančio ieškovo sklype pardavimą ieškovui. Vėliau atsakovas kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su prašymu nustatyti naudojimosi servitutu tvarką pagal jo pateiktą pasiūlymą. Teismas ieškinį atmetė motyvuodamas tik tuo, jog byloje nebuvo pateikta pakankamai įrodymų dėl to, jog ieškovas jam trukdo realizuoti teises, kurias suteikia servitutas. Atsakovas sutiko sumokėti ieškovo nurodytą kompensacijos sumą tik tuo atveju, jei jam būtų perleista nuosavybės teisę į 382 kv.m. ploto žemės sklypo dalį. Atsakovas nurodė, kad jam neaišku, kokiu pagrindu ieškovas nusprendė, jog būtent jo siūlomas 382 m² dydžio servitutas yra pakankamas siekiant užtikrinti atsakovui galimybę faktiškai realizuoti teisę važiuoti per žemės sklypo dalį. Servitutas yra nustatytas administraciniu aktu ir yra neatlygintinas. Iš kadastrinių matavimų bylos neįmanoma nustatyti, kokie atstumai yra tarp siūlomos naudotis žemės sklypo dalies (servituto riba) ir atsakovui priklausančio statinio, t.y. neaišku, ar automobilis iš viso gali šiuo ieškovo siūlomu keliu pravažiuoti. Žemės sklypo plane yra nurodytas tik bendras siūlomo servituto plotas S1-382 kv.m. ir pažymėtos taškų koordinatės. Atsakovui reikalingas servitutas, nes pastate laiko kurą, malkas ir t.t. namo šildymui. Jam reikia privažiuoti prie pastato ne su lengvąją, bet ir su didesne mašina. Automobiliu išsisukti iš keliuko neįmanoma, automobilis su priekaba negalėjo įsukti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2013-06-17 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti: panaikinti 2004 m. kovo 4 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.5-41-17573 dėl nustatyto 0,12 ha servituto žemės sklypui (duomenys neskelbtini)., leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti per žemės sklypo dalį prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų ir naudotis jais.
Nustatyti 382 m² ploto servitutą pagal UAB „Žemės matavimų grupė“ 2012 m. vasario 17 d. parengtą žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)planą, suteikiantį teisę P. J.(a.k(duomenys neskelbtini) eiti, važiuoti per minėto sklypo dalį, kurios ribos pažymėtos plane skaičiais 3,4, 6, 16, taip pat naudoti šią sklypo dalį pastato eksploatacijai.
Priteisti iš atsakovo ieškovui vienkartinę 2 896 Lt kompensaciją už servitutą ir 2324 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisti iš atsakovo valstybei 17,68 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Šis ūkinis pastatas yra 0,3268 ha ploto žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklausančiame ieškovui. Ieškovui nuosavybės teise priklauso ir šiame žemės sklype esantys: gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas - kiemo rūsys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas - ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovui aukščiau paminėti žemės sklypas ir pastatai, esantys (duomenys neskelbtini)nuosavybės teise priklauso 2010-03-17 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 591 pagrindu. 2004-03-04 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.5-41-17573 ieškovo žemės sklype nustatytas 0,12 ha ploto servitutas – leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti per žemės sklypo dalį prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų ir naudotis pastatais.
Šalies argumentai
Ieškovas V. G. prašė nustatyti 382 m² servitutą pagal 2012-02-17 UAB „Žemės matavimų grupė“ parengtą žemės sklypo planą (b.l. 71-73). Atsakovas P. J. pateikė savo pasiūlymą nustatyti 401 m² servitutą pagal 2012-03-16 UAB „Matavimo studija“ paruoštą žemės sklypo planą (b.l. 86).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad 2004-03-04 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.5-41-17573 nustatytas 0,12 ha ploto servitutas šiuo metu neatitinka realios situacijos dėl to, kad šiam momentui žemės savininkas yra vienas asmuo, kuris yra visų nekilnojamųjų daiktų, išskyrus vieną objektą, savininku ir abstraktus servitutas pažeidžia ieškovo teises ir teisėtus interesus iš esmės, todėl minėtas sprendimas naikintinas.
Šalys nesutaria dėl 19 kv.m. servituto dydžio ir kompensacijos ir jos dydžio. Atsakovo planas skiriasi nuo ieškovo plano iš esmės tik dviem aspektais: pirma, atsakovas nori 2,31 m platesnio įvažiavimo (plano taškai 3-4,b.l.86); antra-atsakovas nori turėti 3,00 m priėjimo atstumą iki savo pastato galinės dalies (taškai 8-18,b.l.86). Ieškovas savo ruožtu prašo patvirtinti servitutą kai minėtas atstumas iki atsakovo pastato būtų ne trys metrai, o 1,79m (taškas 6,b.l.71) ir 1,83m (taškas18,b.l.71).Tai reiškia, kad atsakovas ginčijasi dėl 1,20 m atstumo, tačiau byloje nepagrindžia, kodėl dėl tokio atstumo nesutinka arba jis jam yra būtinas.
Teismas iš antstolio konstatavimo protokolo nustatė, kad atsakovo nurodomas medis yra gatvėje, medis yra ne vieno dešimtmečio amžiaus ir iki šiol nekėlė jokių problemų tiek atsakovui, tiek iki jo gyvenusiems asmenims, nes kitaip jis būtų pašalintas. Faktinis įvažiavimo prie ūkinio pastato plotis yra 4,84 m., t.y. daugiau kaip du kartus didesnis plotas negu lengvojo automobilio standartinis plotis ir daugiau kaip 2 metrais didesnis plotis už vidutinį krovininio automobilio plotį. Iš fotonuotraukos matyti, kad įsukti į ginčo plotą nėra jokių kliūčių. Kad antstolis su priekaba negali įsukti į kiemą nėra tas faktas, kad įvažiavimas į kiemą turi būti toks, kad bet kokiam vairuotojui ir bet kokiam automobiliui su priekaba būtų sudarytos sąlygos įvažiuoti į kiemą. Antstolio nesugebėjimas įsukti į kiemą su priekaba tėra jo nesugebėjimo konstatavimas. Teismas konstatavo, kad atsakovas žemės savininko sąskaita nori sudaryti idealias sąlygas naudotis savo turtu. Tai objektyviai patvirtina ir paties atsakovo pozicija, nes jis sutinka išpirkti ieškovo siūlomą servituto dalį savo nuosavybėn be jokio įvažiavimo praplatinimo.
Teismas darė išvadą, kad ieškovo siūlomas servituto plotas yra optimalesnis ir nesuvaržo atsakovo galimybės naudotis jo pastatu pagal jo poreikius normaliomis sąlygomis.
Dėl nustatomo servituto žemės savininkas negali naudotis servituto dydžio žemės plotu savo nuožiūra. Ieškovas paskaičiavo kompensacijos dydį remdamasis 2010-05-12 valstybės nustatyta sklypo vidutinė rinkos kaina, kuri siekė 23500 litų už 31 arą žemės. Šiuo metu valstybė laiko, kad šio sklypo kaina yra 15200 litų. Tai reiškia, kad valstybė daugiau kaip 1,5 karto formaliai savavališkai sumažino fizinio asmens nuosavybės vertę neatsižvelgiant į dabartinį ekonominį augimą ir nekilnojamojo turto kainų stabilizaciją realioje rinkoje. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovas nurodė ne per didelę žemės kainą ir sąžiningai paskaičiavo vienkartinės kompensacijos dydį-2896 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Nurodė, kad jam neaišku kokiu pagrindu buvo nuspręsta, jog 382 kv.m. dydžio servituto pakanka siekiant užtikrinti atsakovo teisę važiuoti per žemės sklypo dalį prie pastato automobiliu. Plane nėra nurodyti atstumai, iš kurių galima būtų nustatyti, jog atsakovas galės privažiuoti prie savo pastato ir jį prižiūrėti. Iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad lengvasis automobilis su priekaba negali privažiuoti prie pastato, nes jam trukdo medis. Būtent ieškovas turėjo įrodyti, kad jo prašomas nustatyti servitutas leis jį panaudoti pagal paskirtį. Prie ūkio pastato reikia privažiuoti ne lengvosiomis transporto priemonėmis, nes reikia atvežti pvz. kurą. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad šiuo metu egzistuojantis servitutas yra pasibaigęs, nes jis nėra ūkio pastato savininkas.
Ieškovas neįrodė, kad dėl servituto nustatymo patiria nuostolius. Teismas nepagrįstai atmetė trečiojo asmens nuostolių paskaičiavimą pagal patvirtintą metodiką, dėl ko nuostoliai dėl nustatyto servituto galėtų būti įvertinti 820,80 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad apeliantas iš esmės atkartoja savo atsikirtimus į ieškinį, tačiau nenurodė kokias materialinės ar procesinės teisės normas pažeidė teismas. Atsakovo reikalavimas įvažiuoti į kiemą bet kokiam automobiliui su priekaba yra neracionalus ir perteklinis. Šiuo atveju būtent atsakovui kyla pareiga įrodyti kaip ir kiek ieškovo reikalavimai pažeidžia atsakovo teisėtus interesus. Atsakovas nepateikė konkretaus savo kompensacijos paskaičiavimo varianto. Dėl servituto nustatymo sumažės žemės sklypo vertė rinkoje, todėl už šiuos ieškovo turtinius praradimus atsakovas privalo tinkamai atlyginti.
Trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė spręsti bylą teismo nuožiūra. Nurodė, kad teismas, netaikęs nuostolių apskaičiavimo metodikos, nepagrįstai nustatė 2 896 lt kompensacijos dydį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Ieškovas išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 332 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniame skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Byloje kilo ginčas dėl servituto nustatymo apimties, vertinant abiejų šalių pateiktus planus, taip pat dėl nuostolių atlyginimo.
Kiekvienam asmeniui aktualu, kad nebūtų varžomos jo teisės naudotis turimu turtu, tačiau, naudodamasis savo nuosavybe, asmuo neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to, svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. ir kt. v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-233/2013)
Bylos duomenimis tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl to, kad šiuo metu galiojantis 2004-03-04 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.5-41-17573 ieškovo žemės sklype nustatytas 0,12 ha ploto servitutas – leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti per žemės sklypo dalį prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų ir naudotis pastatais – prarado savo būtinumą, ieškovui tapus žemės sklypo savininku ir daugumos jame esančių pastatų savininku. Tai, kad minėta apimtimi nustatytas servitutas prarado prasmę įrodo ir atsakovo veiksmai: pats atsakovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nustatyti 469 kv.m. ploto servitutą pagal jo pateiktą planą (šis ieškinys buvo atmestas 2011-04-17 Vilniaus rajono teismo sprendimu - b.l. 7-14, ieškovui neįrodžius jo teisių pažeidimo fakto); taip pat ir šioje nagrinėjamoje byloje atstovas pateikė teismui pasiūlymą nustatyti 401 m² servitutą pagal 2012-03-16 UAB „Matavimo studija“ paruoštą žemės sklypo planą. Iš to seka, kad ieškovas turėjo pagrindą kreiptis į teismą su ieškiniu, siekdamas sumažinti šiuo metu nepagrįstus savo daiktinių teisių suvaržymus, o teismas pagrįstai konstatavo, jog servitutas šiuo metu neatitinka realios situacijos ir pažeidžia ieškovo teises ir teisėtus interesus iš esmės, todėl pagrįstai nustatytą servitutą panaikino (CK 4.103 str. 1 d. 5 p.) ir nustatė naują servitutą, t.y. iš esmės pakeitė esamo servituto turinį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 28 d. nutartyje Nr. 3K-3-126/2012 konstatavo, kad sprendžiant dėl servituto nustatymo, esminis klausimas yra jo būtinumas. Konstatavus, kad servitutas yra būtinas, atsiranda pagrindas jį nustatyti. Taip pat kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, jos ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims, todėl nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis nustatyti servitutą, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007).
Šioje byloje ieškovas neginčijo fakto, kad atsakovas naudojasi ieškovui priklausančiame žemės sklype esančiu ūkiniu pastatu ir kad dėl to turi būti nustatytas servitutas. Tarp šalių kilo ginčas dėl tokio servituto nustatymo apimties. Vadovaujantis aukščiau minėta teismų praktika darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip viešpataujančio daikto savininkas, turėjo įrodyti, jog ieškovo prašomas nustatyti servitutas nėra pakankamas atsakovo objektyviai būtinam teisių į ūkinį pastatą realizavimui. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, kad jis turi objektyvią neišvengimą būtinybę privažiuoti prie ūkio pastato ne lengvosiomis transporto priemonėmis arba didesnių gabaritų transporto priemonėmis su priekaba. Apeliantas nepaneigė teismo motyvuotai nustatytų aplinkybių, jog įvažiavimo prie ūkinio pastato plotis, įvertinus gatvėje augantį medį, yra pakankamas įvažiuoti su vidutinio gabarito transporto priemone. Teismo sprendime aiškiai nurodyti ginčo atstumai, paskaičiuoti pagal ieškovo pateiktą planą, nesutikimo argumentų dėl to apeliantas nenurodė. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis vertinant antstolio faktinių aplinkybių protokolą, tačiau pagrįstų argumentų, patvirtinančių, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nenurodė. Svarbu pažymėti ir tą aplinkybę, kad pats atsakovas siūlė ieškovui parduoti jam ieškovo siūlomą servituto dalį tuo patvirtindamas, jog ieškovo siūlomas nustatyti servitutas nepažeidžia ieškovo teisių įprastomis sąlygomis naudotis ūkio pastatu pagal paskirtį.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su aptartoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.
LR CK 4.138 str. numatyta tarnaujančio daikto savininko teisė reikalauti atlyginti dėl trukdymo atsiradusius nuostolius. Šios normos prasme nuostolių atlyginimas reiškia teisingą atlyginimą savininkui dėl patiriamų jo teisių ribojimo, mokamą vienkartine ar periodine kompensacija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose taip pat nurodoma, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009). Kai viena šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių galimų variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu.
Vadovaujantis nurodyta teismų praktika darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog servitutas, kuris savo esme yra ieškovo daiktinių teisių suvaržymas, yra atlygintinis.
Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvadomis dėl nustatytinos kompensacijos dydžio. Bylos duomenimis nustatytas kompensacijos dydis paskaičiuotas kaip servituto užimto žemės ploto rikos vertė. Tačiau, kaip teisingai nurodė apeliantas, žemės sklypas lieka ieškovo nuosavybėje, jis nėra perleidžiamas atsakovo nuosavybėn, todėl kompensacijos dydis negali būti nustatytas kaip servituto užimto žemės sklypo ploto rinkos kaina. Kita vertus, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl nustatyto servituto žemės sklypo vertė sumažėjo būtent ieškovo prašomai priteisti sumai. Nesant konkrečių kompensacijos nustatymo kriterijų, teismas turėjo pagrindą vadovautis trečiojo asmens nurodyta 2004-12-02 LR Vyriausybės nutarimu patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika. Pritartina teismo argumentams, kad ši metodika nėra privalomojo pobūdžio, sprendžiant tarp šalių nagrinėjamą ginčą, tačiau šiuo konkrečiu atveju dėl nurodytų argumentų jos taikymas būtų tikslingas, tuo labiau, kad šios metodikos taikymas pateisinamas ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2012). Atsižvelgus į tai, iš atsakovo priteistinas kompensacijos dydis mažintinas iki 820,8 Lt dydžio, dėl kurio neprieštarauja apeliantas ir kuris nėra mažesnis, skaičiuojant nuo teismo sprendimu nustatyto servituto ploto pagal metodikoje nurodytą formulę. Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl tesimo sprendimas iš dalies keičiamas ir iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 820,8 Lt dydžio vienkartinė kompensacija už servitutą.
Ieškovas prašė priteisti iš apelianto jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų, kad jis realiai patyrė tokias išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė, todėl prašymas atmestinas. Taip pats atsižvelgus į nežymią patenkintą apeliacinio skundo dalį apeliantui nepriteisimos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis) iš ieškovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., teisėjų kolegija
nutarė
2013-06-17 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl kompensacijos už servitutą pakeisti taip: priteisti iš atsakovo P. J. ieškovo V. G. naudai vienkartinę 820,80 Lt kompensaciją už servitutą.
Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.