- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-12
- Bylos Nr.
- I1-4218-414/2024
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 7 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą ir 5% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–3) nurodė, kad nuo 2023 m. sausio 18 d. iki 2023 m. lapkričio 23d. jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime (toliau – Pravieniškių 1-asis kalėjimas), jam buvo neužtikrintas pakankamas privatumas duše. Pareiškėjas nurodė, kad dušai nebuvo pilnai atitverti, todėl besimaudant jis buvo matomas kitų nuteistųjų iš priekio bei iš dalies iš šonų. Tai pareiškėjui sukėlė didelių nepatogumų, dvasines ir emocines kančias, nepilnavertiškumo jausmą ir orumo pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovė ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 8–11) nurodė, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl privatumo neužtikrinimo yra nepagrįsti. Teigė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į psichologus dėl emocinės būklės pablogėjimo, kurį galėjo sukelti nurodomos aplinkybės, nesikreipė.
Pažymėjo, jog žala atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, gali būti atlyginama tik nustačius neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šiuo atveju neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo) nenustatyta. Įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime (toliau – Pravieniškių 1-asis kalėjimas).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog dušo patalpose įrengtos pertvaros neužtikrino pareiškėjo privatumo prausiantis.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai (toliau – Higienos norma HN 134:2015), kurios 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas atkreipia dėmesį, kad šioje teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpose įrengti pertvaras ar atskiras dušo kabinas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo (tardymo izoliatorių) ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) dušų kabinų įrengimas numatytas tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose. Taisyklėse reikalavimai dėl dušų kabinų įrengimo nuteistųjų būriuose įrengtoms maudymosi vietoms – nenumatyti.
Teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpas atskirti pertvaromis ar įrengti atskiras persirengimo patalpas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020, 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-436-463/2023).
Nagrinėjamu atveju nustatyta (b. l. 9, 4), kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo dušai buvo atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, šios aplinkybės neneigia ir pareiškėjas. Todėl teismas sprendžia, kad toks dušų įrengimas užtikrina privatumą naudojantis jais. Pareiškėjas nedetalizavo jokių konkrečių jo privatumo naudojantis dušu pažeidimo atvejų. Todėl atsakovės atstovės neteisėti veiksmai nekonstatuotini.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.
Pareiškėjas teigia, jog dėl atsakovės veiksmų patyrė daug neigiamų išgyvenimų, jam buvo sukeltos didelės dvasinės kančios, pareiškėjas pasijuto pažemintas. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2023 m. gruodžio 11 d. pažyma Nr. RV-22-11728 (b. l. 13–14) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl patirtų dvasinių ir emocinių išgyvenimų, nepilnavertiškumo jausmo, nepatogumų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai, jų nepagrindžiant, negali būti laikomi neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Įrodymų, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administracija būtų sąmoningai siekusi kaip nors pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi, į bylą nepateikta, o tam tikros kalinamųjų kalėjimo sąlygos ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra objektyvių aplinkybių nulemta kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Nagrinėjamu atveju, nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).
Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl 5% dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.