Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-499-823/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-10-29
Bylos Nr.: e2A-499-823/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00758-2016-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Artūras Driukas, Goda Ambrasaitė-Balynienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Breweries“, D. B.
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, J. V., UAB „Verslo konsultavimo biuras“

Kategorijos

2.7.4.4Prekės ženklo savininko teisių gynimas

Civilinė byla Nr. e2A-499-823/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00758-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 2.7.4.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Breweries“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-408-881/2017 pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Butautų dvaro bravoras“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Breweries“ ir D. B. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys byloje – Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, J. V., UAB „Verslo konsultavimo biuras“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė RUAB „Butautų dvaro bravoras“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO (paraiškos Nr. 2006 1636, registracijos Nr. 55017) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Baltic Breweries“; taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę UAB „Baltic Breweries“ grąžinti ieškovei išimtines teises į prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO, o ieškovę RUAB ,,Butautų dvaro bravoras“ – grąžinti atsakovei UAB „Baltic Breweries“ 30 000 Lt (8 688,60 Eur) sumą; pripažinti atsakovės UAB „Baltic Breweries“ figūrinio prekių ženklo Butautų DVARO 1750 (registracijos Nr. 72316) registraciją negaliojančia; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė paaiškino, kad yra įsteigta 1996 m. gegužės 14 d., pagrindinė jos veikla – alaus ir giros gamyba ir didmeninė bei mažmeninė prekyba jais. 2006 m. rugpjūčio 29 d. ieškovė Valstybiniam patentų biurui pateikė paraišką registruoti žodinį prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO (paraiškos Nr. 2006 1636), prekių ženklas įregistruotas 2007 m birželio 15 d. (registracijos Nr. 55017) 32 kategorijos prekėms ir paslaugoms (gaivieji gėrimai, geriamas vanduo (buteliuose), mineralinis vanduo (geriamas), sodos vanduo, gazuotas vanduo). 2009 m. rugpjūčio 3 d. ieškovė pakeitė savo pavadinimą iš UAB „Fulgor“ į UAB „Butautų dvaro bravoras“.

3. Nuo 2013 m. balandžio 8 d. ieškovės akcininkais buvo trečiasis asmuo J. V. ir atsakovė UAB „Baltic Breweries“. Abu akcininkai turėjo po 50 proc. ieškovės akcijų. Atsakovė UAB „Baltic Breweries“ ieškovės akcininke buvo iki 2013 m. birželio 3 d., kai savo akcijas pardavė J. V., kuris tapo vieninteliu ieškovės akcininku. Atsakovės UAB „Baltic Breweries“ vieninteliu akcininku yra V. U., kuris buvo ieškovės vadovu nuo 2012 m. gegužės 9 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. Nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. ieškovės vadovu buvo atsakovas D. B..

4. 2016 m. kovo mėn., J. V. gavus atsakovės UAB „Baltic Breweries“ protestą dėl prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO 1750 (paraiškos Nr. 2015 0287, paraiškos padavimo data 2015 m. vasario 17 d., registracijos Nr. 72213) registracijos, ieškovei tapo žinoma, kad 2013 m. balandžio 22 d. tuometinis ieškovės direktorius D. B. ieškovės vardu sudarė su ieškovės akcininke UAB „Baltic Breweries“, atstovaujama direktoriaus V. U., išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTO DVARO (registracijos Nr. 55017) pirkimo – pardavimo sutartį Nr. BDB 001, kurios pagrindu ieškovė perdavė savo akcininkei atsakovei UAB „Baltic Breweries“ visas išimtines teises į prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO. Už parduotą prekių ženklą atsakovė UAB „Baltic Breweries“ atsiskaitė pagal 2013 m. balandžio 22 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. FUL000006636, sumokėdama ieškovei 30 000 Lt (8 688,60 Eur) sumą. Aplinkybes apie minėtos sutarties sudarymą atsakovė UAB „Baltic Breweries“ išviešino tik 2015 m. kovo mėn., pateikdama prašymą įrašyti teisės į prekių ženklą perdavimą Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui. 2015 m. kovo 18 d. teisės į prekių ženklą perdavimas buvo įrašytas Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre.

5. Ieškovės restruktūrizavimo administratorius, atlikdamas ieškovės sudarytų sandorių patikrą, nustatė, kad minėta sutartis iš esmės pažeidžia ieškovės, kaip juridinio asmens, teises ir teisėtus interesus. Pagal ieškovės įstatų 3.4 punktą vienas iš pagrindinių bendrovės veiklos tikslų yra veiklos įplaukų ir pelno gavimas. Ieškovės direktorius D. B., priimdamas ir realizuodamas sprendimą dėl ginčo sutarties sudarymo, atliko ieškovės teises ir interesus pažeidžiančius neteisėtus veiksmus, realizuodamas pagrindinį ieškovės veikloje naudojamą ir vertingiausią prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO už gerokai žemesnę nei rinkos kainą. Pagal ieškovės teikiamą Ekspertinio tyrimo aktą, prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO vertė ginčo sandorio sudarymo dieną buvo 85 000 Eur. Tokiu būdu buvo pažeistas pagrindinis ieškovės veiklos tikslas – siekti pelno, ir padaryta žala ieškovei. Ieškovė neteko išimtinių teisių į prekių ženklą, kuriuo žymėjo savo gaminamą alų. Prekių ženklas atiteko ieškovės akcininkei – atsakovei UAB „Baltic Breweries“, kuri pradėjo konkuruoti su ieškove, gamindama ir pardavinėdama alų, paženklintą prekių ženklu BUTAUTŲ DVARO. Ieškovė neteko prekių ženklo, kuris buvo pagrindinis jos prekių identifikatorius rinkoje, todėl buvo apribotos ieškovės komercinės veiklos galimybės, ieškovės pajamos iš alaus pardavimų sumažėjo, 2014 – 2015 metais ieškovė susidūrė su mokumo problemomis ir 2015 m. kovo 26 d. įgijo restruktūrizuojamos įmonės statusą.

6. Ieškovė dar 2005 m. sausio 13 d. sudarė susitarimą su Butautų dvaro savininkais J. ir V. V. dėl teisės naudoti Butautų dvaro pavadinimą ir atvaizdą, prekiaujant Butautų dvaro alaus darykloje pagaminta produkcija. Šis susitarimas suteikė ieškovei teisę registruoti prekių ženklus su Butautų dvaro pavadinimu ir atvaizdu. Pagal šį susitarimą ieškovė įsipareigojo neperleisti susitarimu įgytų teisių trečiosioms šalims be J. ir V. V. rašytinio sutikimo. Atsakovui D. B., kaip ieškovės vadovui, ir atsakovei UAB „Baltic Breweries“, kuriai vadovavo anksčiau ieškovės vadovo pareigas ėjęs V. U., šis susitarimas turėjo būti žinomas, tačiau ginčijamas sandoris buvo sudarytas negavus rašytinio J. ir V. V. sutikimo bei slapta nuo kito ieškovės akcininko J. V..

7. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo sandorį ieškovės vardu pasirašęs atsakovas D. B. paaiškino gerai nesupratęs sudaromo sandorio esmės, manęs, kad šiuo sandoriu atsakovei suteikiama tik laikina teisė naudoti prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO. Taigi, ginčo sandoris buvo sudarytas iš esmės suklydus ir dėl šios priežasties taip pat pripažintinas negaliojančiu.

Šalies argumentai

8. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovė UAB „Baltic Breweries“ 2015 m. vasario 10 d. padavė paraišką registruoti figūrinį prekių ženklą Butautų DVARO 1750. Ženklas registruotas 2015 m. gruodžio 21 d. 32 kategorijos prekėms ir paslaugoms (alus; mineralinis ir gazuotas vanduo ir kiti gaivieji gėrimai; vaisių gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai).

9. Ieškovės teigimu, atsakovės prekių ženklo Butautų DVARO 1750 registracija pripažintina negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą dėl jo klaidinamo panašumo į ieškovės juridinio asmens pavadinimą, į kurį ieškovė įgijo teisę iki atsakovės prekių ženklo Butautų DVARO 1750 paraiškos padavimo datos, taip pat PŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktų pagrindais, kadangi atsakovės prekių ženklo skiriamasis ir dominuojantis elementas „Butautų DVARO“ nurodo Butautų dvaro pavadinimą. Butautų dvaras yra (duomenys neskelbtini) ir priklauso ieškovės vieninteliam akcininkui J. V.. Butautų dvare esančiame alaus bravore alų gamina tik ieškovė, o ne atsakovė UAB „Baltic Breweries“. Atsakovės prekių ženklo registracija taip pat pripažintina negaliojančia PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies pagrindu, kadangi ieškovės vienintelis akcininkas J. V., kuriam nuosavybės teise priklauso Butautų dvaras, niekada nėra davęs leidimo atsakovei UAB „Baltic Breweries“ naudoti Butautų dvaro pavadinimą atsakovės komercinėje veikloje. Prekių ženklo, kuriame naudojamas Butautų dvaro pavadinimas, registracija be dvaro savininko leidimo prieštarauja viešajai tvarkai, moralei bei sąžiningo elgesio standartui. Atsakovė – buvusi ieškovės akcininkė, nesąžiningai užregistravo ginčo prekių ženklą, ketindama pasinaudoti ieškovės atkurtomis Butautų dvaro alaus bravoro tradicijomis, reputacija bei Butautų dvaro istoriniu žinomumu.

10. Atsakovė UAB ,,Baltic Breweries“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Vien faktas, kad sandoris buvo sudarytas su ieškovės akcininku, pats savaime neteikia pagrindo kontrahento veiksmus vertinti kaip nesąžiningus ir nelemia sandorio neteisėtumo.

Atsiliepimas

11. Atsakovė paaiškino, kad 2013 – 2014 metais ieškovė sudarė eilę sandorių, kurie rodė sąmoningą ieškovės sprendimą atsisakyti tolesnio gamybinės veiklos vykdymo: išnuomojo ar pardavė alaus gamybos įrangą (pasterizavimo mašiną, tunelinį pasterizatorių, akumuliatorinį krautuvą ir pan.), taip pat alaus bei kitų alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamybai, išpilstymui, sandėliavimui ir didmeninei prekybai skirtas patalpas. Sudarius ginčijamą prekių ženklo pirkimo – pardavimo sandorį, ieškovės banko sąskaita buvo papildyta prekių ženklo rinkos vertę atitinkančia suma. Ieškovės veikla 2012 metų finansinės atskaitomybės duomenimis buvo nuostolinga, todėl ginčijamos sutarties pagrindu gautos piniginės lėšos ieškovės buvo panaudotos stabilizuoti bendrovės finansinę padėtį, padengti susidariusias skolas ir toliau vykdyti veiklą. Ieškovė klaidingai teigia, kad pagrindinė jos veikla ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo alkoholinių gėrimų (alaus) ir nealkoholinių gėrimų (giros) gamyba bei pilstymas. Aplinkybę, kad ieškovė nevykdė alaus gamybos veiklos, aiškiai patvirtina UAB „Miežiškių bravoras“ ir ieškovės 2011 m. lapkričio 15 d. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria šalys susitarė dėl aštuonių skirtingų pavadinimų UAB „Miežiškių bravoras“ pagamintos produkcijos stiklo taroje ir trijų skirtingų pavadinimų produkcijos statinėse, tarp jų ir šviesaus bei tamsaus Butautų alaus, tiekimo.

12. Ginčo sandorį ieškovės vardu sudaręs atsakovas D. B. yra profesionalus vadovas, todėl turėjo susipažinti ir susipažino su sudaromos sutarties turiniu. Tai, kad prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutartis buvo tinkamai suprasta, įrodo ir ieškovės veiksmai po ginčo sutarties sudarymo – ieškovė nustojo naudoti šį prekių ženklą 2013 metais. Susitarimu su Butautų dvaro savininkais, kuriuo remiasi ieškovė, ieškovei suteikta teisė žymėti alų, tuo tarpu susitarimo pagrindu registruotas prekių ženklas yra ne alaus gamybai. Be to, žymens BUTAUTŲ DVARO naudojimas nereikalauja dvaro savininkų sutikimo, o tokio susitarimo faktas ir turinys atsakovei nebuvo žinomas iki teismo proceso. Atsakovė pateikto susitarimo atžvilgiu yra trečiasis asmuo, prieš kurį šis susitarimas negali būti panaudotas, nes nebuvo žinomas sandorio sudarymo metu.

Atsiliepimas

13. Atsakovės vertinimu, ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovės prekių ženklo Butautų DVARO 1750 registracija pažeidžia ieškovės teises į juridinio asmens pavadinimą. Ieškovė teisę į juridinio asmens pavadinimą „Butautų dvaro bravoras“ įgijo 2009 m. rugpjūčio 3 d., o paraiška registruoti prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO Valstybiniam patentų biurui buvo pateikta 2006 m. rugpjūčio 29 d. Taigi, ieškovės juridinio asmens pavadinimo pakeitimas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre buvo registruotas galiojant prekių ženklo BUTAUTŲ DVARAS registracijai, o pirmumo teisė naudoti šį žymenį priklauso nurodyto prekių ženklo savininkui. Atsakovė išimtinių teisių į prekių ženklą pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu yra teisėta prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO savininkė, todėl jai priklauso išimtinės teisės į šį ženklą. Atsakovei turint ankstesnes teises į teisėtai veikloje naudojamą žymenį BUTAUTŲ DVARO, ji sąžiningai 2015 m. vasario 10 d. Valstybiniam patentų biurui padavė paraišką nacionaliniame prekių ženklų registre registruoti ginčijamą prekių ženklą Butautų DVARO 1750, fig.

14. Atsakovė taip pat nurodė, kad, priešingai nei teigia ieškovė, prekių ženklas Butautų DVARO 1750 neturi tiesioginės geografinės vietovės reikšmės. Vien ta aplinkybė, kad prekių ženkle panaudotas Tarnovskių dvaro pavadinimas, nesudaro pagrindo teigti, jog prekės, pažymėtos šiuo žymeniu, vartotojo bus atpažįstamos kaip kilusios iš konkretaus geografinio regiono – (duomenys neskelbtini) – ar net konkrečios jame esančios vietovės. Fakto, kad nurodytas prekių ženklas dėl stilizuotai išskirto žymens DVARO vartotojams gali sukelti tam tikras asociacijas dėl senų dvarų kultūroje puoselėtų aludarytės tradicijų išlaikymo ar receptūrų taikymo, negali pakakti sąsajai su atitinkama vietove, kurioje yra vykdoma šios prekės gamyba ar perdirbimas, nustatyti. Be to, ieškovės platintas alus, pažymėtas prekių ženklu BUTAUTŲ DVARO, buvo gaminamas ne Butautų dvaro bravore, bet UAB „Miežiškių bravoras“ alaus gamykloje, esančioje net ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) rajone. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą (dvarą) nesuteikia teisės trečiajam asmeniui J. V. leisti ar drausti kitiems asmenims be jo sutikimo naudoti kaip žymenį šio daikto istorinį, simbolinį ar kitą pavadinimą.

15. Trečiasis asmuo J. V. prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad 2013 m. balandžio 22 d. išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTO DVARO (registracijos Nr. 55017) pirkimo – pardavimo sutartis Nr. BDB 001 pažeidė jo, kaip ieškovės akcininko, teises, kadangi šis sandoris buvo sudarytas slapta, be trečiojo asmens žinios, ir akivaizdžiai ieškovei nenaudingas. Atsakovės prekių ženklas Butautų DVARO 1750 klaidina vartotojus, kadangi Butautų dvare esančioje alaus gamykloje nei atsakovė, nei su ja susijusios įmonės alaus negamina. Prekių ženklas Butautų DVARO 1750 vidutiniam vartotojui asocijuosis su ieškovės pavadinimu ir jos gaminamu alumi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 13 d. sprendimu ieškovės RUAB „Butautų dvaro bravoras“ ieškinį tenkino – pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutartį; taikė restituciją – įpareigojo atsakovę UAB „Baltic Breweries“ grąžinti išimtines teises į prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO ieškovei, o ieškovę įpareigojo grąžinti atsakovei 30 000 Lt (8 688,60 Eur); pripažino figūrinio prekių ženklo Butautų DVARO 1750 (registracijos Nr. 72316) registraciją negaliojančia; priteisė iš atsakovės UAB ,,Baltic Breweries“ ieškovės naudai 6 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

17. Teismas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), nei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, nei ieškovės įstatai nenumato tiesioginio reikalavimo parduodant įmonei priklausantį prekių ženklą gauti akcininkų pritarimą, todėl tokio sandorio teisėtumas ir naudingumas turi būti vertinamas bendrame įmonės vadovo, kitų akcininkų veiksmų kontekste, o taip turėtų būti vertinama, kokią žalą patyrė bendrovė, perleidus vienintelį jai priklausiusį prekių ženklą, vienam iš bendrovės akcininkų. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad ieškovės akcininkė UAB ,,Baltic Breweries“, 2013 m. balandžio 8 d. įsigijusi ieškovės 50 procentų akcijų paketą, tų pačių metų balandžio 22 d. sudarė ginčijamą prekių ženklo įsigijimo sutartį, ir, netrukus po to, t. y. 2013 m. birželio 3 d., visas savo akcijas pardavė kitam bendrovės akcininkui J. V., įrodo, kad atsakovės UAB ,,Baltic Breweries“ tikrieji ketinimai buvo ne vykdyti veiklą tapus ieškovės akcininke, bet perimti ieškovės prekių ženklą BUTATUTŲ DVARO. Tokį atsakovės nesąžiningumą, teismo vertinimu, patvirtina faktas, kad prašymą Valstybiniam patentų biurui dėl ginčo prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO savininko pasikeitimo atsakovė pateikė tik 2015 m. kovo mėnesį, kuomet jau buvo pareikštas prašymas dėl figūrinio prekių ženklo Butautų DVARO 1750 registracijos. Tokie atsakovės veiksmai, teismo vertinimu, negali būti pripažįstami sąžininga verslo praktika, neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei akcininko pareigos veikti įmonės interesais.

18. Teismas reikšminga aplinkybe pripažino tai, kad ieškovė ginčijamą prekių ženklo perleidimo sandorį sudarė atstovaujama tuometinio įmonės vadovo D. B., kuris teigė buvęs tik teisiniu, bet ne faktiniu, įmonės vadovu, be to, teismo posėdyje paaiškino, kad nesigilino į sutarties tekstą, nesidomėjo tikraisiais sandorio šalių ketinimais, neinformavo kito įmonės akcininko apie ketinimą sudaryti ginčo sandorį, apskritai neturėjo sprendimo teisės, o ginčo sandorį pasirašė vykdydamas vieno iš ieškovės akcininkų, t. y. UAB ,,Baltic Breweries“, valią. Teismas nurodė, kad tokie buvusio įmonės vadovo veiksmai, sudarant ginčijamą sandorį, akivaizdžiai prieštarauja ieškovės, kaip juridinio asmens, tikslui siekti pelno ir sudaro pagrindą abejoti tiek buvusio bendrovės vadovo D. B., tiek ir atsakovės UAB ,,Baltic Breweries“ sąžiningumu, ir kartu daro sandorį negaliojančiu, nes jis sudarytas turint nesąžiningų ketinimų, buvusiam įmonės vadovui veikiant įmonės tikslams priešingais interesais bei pažeidus bendrąsias bendrovės vadovo pareigas, nustatytas CK 2.87 straipsnio 3 dalyje. Lojalumo pareigos tinkamam vykdymui prieštarauja veikla, kai juridinio asmens valdymo organas veikia tik vieno akcininko naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2005).

19. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus pirmosios instancijos teismas 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTO DVARO pirkimo – pardavimo sutartį pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento CK 1.82 straipsnio pagrindu.

20. Teismas sprendė, kad vien tai, jog 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTO DVARO pirkimo – pardavimo sutartimi, kurią teismas pripažino negaliojančia, ieškovė buvo įgijusi teisę į prekių ženklą BUTATUTŲ DVARO, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad prioriteto teisė, registruojat ginčo prekių ženklą, teisėtai priklausė atsakovei. Teismo vertinimu, ieškovė įgijo teisę į naudoti žymenį Butautų dvaro anksčiau, t. y. 2006 m. rugpjūčio 29 d. pateikusi paraišką registruoti prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO, kuris buvo įregistruotas 2007 m birželio 15 d., bei 2009 m. rugpjūčio 3 d. pakeitusi juridinio asmens pavadinimą iš UAB ,,Fulgor“ į UAB ,,Butautų dvaro bravoras“; tuo tarpu atsakovė UAB „Baltic Breweries“ paraišką Valstybiniam patentų biurui dėl prekių ženklo Butautų DVARO 1750 įregistravimo pateikė tik 2015 m. vasario 10 d.

21. Teismas nurodė, kad atsakovės paraiškos užregistruoti prekių ženklą Butautu DVARO 1750, fig. padavimo metu ieškovė pavadinimu ,,Butautų dvaro bravoras“ vertėsi ir turėjo teisę į tą pačią ar panašią veiklą, kuriai gali būti priskiriamos įregistruotu prekės ženklu Butautų Dvaro 1750, fig. žymimos prekės. Ieškovės juridinio asmens pavadinimą „Butautų dvaro bravoras“ sudaro žodiniai elementai „Butautų dvaro“ ir „bravoras“, šie elementai užrašyti standartiniu šriftu. Ieškovės pavadinimo skiriamasis ir dominuojantis elementas yra žodinis elementas „Butautų dvaro“, todėl būtent pagal jį asmenys įsimena ir identifikuoja ieškovę. Atsakovės UAB „Baltic Breweries“ prekių ženklas Butautų DVARO 1750 yra figūrinis prekių ženklas, kurį sudaro žodinis elementas „Butautų DVARO“, išpildytas nežymiai stilizuotu šriftu, didžiosiomis ir mažosiomis lotynų kalbos abėcėlės raidėmis, juoda spalva, kuri apvesta geltona spalva, bei figūrinis geltonos spalvos elementas, vaizduojantis dvarą su virš jo esančia juosta su data 1750. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovės prekių ženklo skiriamasis ir dominuojantis elementas yra žodinis elementas „Butautų DVARO“, todėl, kad būtent šį žodį vartotojai suvoks kaip konkretų prekių ženklą, pagal kurį vartotojai įsimins ir identifikuos konkrečias šiuo ženklu žymimas prekes. Be to, žodinis elementas prekių ženklų teisėje paprastai laikomas stipriuoju bei lemiančiu bendrą suvokimą elementu žodiniame vaizdiniame prekių ženkle. Vaizdiniai elementai ir data 1750 turi silpną skiriamąjį požymį ir panaudoti ženkle dekoratyviais tikslais, nes vaizdu perteikia žodinių elementų prasmę – vaizduojamas dvaras bei nurodoma data, kuri gali būti suvokiama kaip ženklo sukūrimo data, dvaro pastatymo data ar data, nuo kada šiuo ženklu žymimos prekės. Atsakovės prekių ženkle Butautų DVARO 1750 panaudotas figūrinis elementas nekeičia šio ženklo prasmės ir net priešingai – sustiprina žodinių elementų prasmę. Teismas sprendė, kad atsakovės prekių ženklas Butautų DVARO 1750, fig. yra klaidinamai panašus į ieškovės juridinio asmens pavadinimą tiek vizualiai, tiek fonetiškai, tiek ir semantiškai, todėl tenkino ieškovės ieškinio reikalavimą dėl prekių ženklo Butautų DVARO 1750 registracijos pripažinimo negaliojančia PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

22. Teismas pažymėjo, kad panaikinus atsakovės prekių ženklo registraciją, kaip pažeidžiančią juridinio asmens teisę į pavadinimą, nebėra teisinio pagrindo analizuoti visus kitus ieškovės nurodytus alternatyvius galimus ginčo prekių ženklo negaliojimo pagrindus ir dėl šių pagrindų sprendime nepasisakė.

23. Įvertinęs Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) 8 straipsnyje įtvirtintus advokato teikiamos teisinės pagalbos maksimalius dydžius, o taip pat atsižvelgdamas į bylos apimtį, sudėtingumą, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 6 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

24. Atsakovė UAB ,,Baltic Breweries“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTO DVARO pirkimo – pardavimo sutartis CK 1.82 straipsnio pagrindu teismo galėjo būti panaikinta tik tuo atveju, jei būtų nustatytos trys sąlygos: 1) sudarytas sandoris prieštarauja jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan.; 2) kita sandorio šalis veikė nesąžiningai; 3) konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu, t. y. nėra galimybės apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais. Teismas ne tik klaidingai ir priešingai vertino pirmąsias dvi sąlygas, bet ir visiškai nenagrinėjo reikalaujamo taikyti gynimo būdo taikymo pagrįstumo.

24.2. Teismas tik epizodiškai ir be jokio pagrindimo konstatavo sutarties prieštaravimą juridinio asmens tikslams, painiodamas ieškovės veiklos tikslus su jos vykdoma veikla. Teismas netyrė esminių bylos aplinkybių ir nenustatė nei ginčo sutarties ekonominio pagrįstumo, nei žalos ieškovei fakto, nei priežastinio ryšio tarp sutarties sudarymo ir prastos ieškovės finansinės padėties, todėl priėmė klaidingą ir nepagrįstą sprendimą.

24.3. Byloje esantys finansiniai duomenys rodo, kad iki ginčo sutarties sudarymo ieškovė susidūrė su akivaizdžiais finansiniais sunkumais, kurių negalėjo išspręsti toliau vykdoma įprastine veikla. Todėl ieškovė finansinius sunkumus nusprendė spręsti atsisakydama dalies veiklos ir realizuodama gamyboje naudojamą turtą. Taigi, sprendimas parduoti prekių ženklą buvo logiškas žingsnis, niekaip neprieštaraujantis ieškovės teisnumui.

24.4. Teismas nevertino aplinkybės, kad ginčijama sutartimi perleistas prekių ženklas yra registruotas 32 klasės prekėms – būtent gaiviesiems gėrimams, geriamajam vandeniui (buteliuose), mineraliniam vandeniui (buteliuose), sodos vandeniui ir gazuotam vandeniui – žymėti ir neapima alaus. Akivaizdu, kad tokio turto pardavimas negalėjo turėti jokios reikšmingos įtakos ieškovės vykdytai alkoholinių gėrimų gamybos ir pardavimo veiklai.

Žemesnės instancijos teismas

24.5. Norėdama nuginčyti sutartį, ieškovė turėjo įrodyti, kad sutartis sudaryta ne rinkos sąlygomis. Ieškovė bandė įrodinėti šią aplinkybę, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės teikiamų įrodymų prieštaringumą, nusprendė šiais įrodymais nesivadovauti. Nors ginčijamame sprendime teismas pažymėjo, kad žalos klausimas nagrinėjamai bylai yra labai svarbus ir turi būti analizuojamas, tačiau prekių ženklo kainos neatitikimas rinkos sąlygoms teismo nebuvo tinkamai ištirtas ir įvertintas.

24.6. Teismas vertino atsakovės sąžiningumą ne tik pažeisdamas sąžiningumo prezumpciją ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bet ir iš esmės klysdamas dėl bylos faktinių aplinkybių. Priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, atsakovė ieškovės akcijas įsigijo 2012 m. sausio 6 d. (nupirko 1778 akcijas (50 procentų visų akcijų) iš V. U.) ir 2012 m. birželio 19 d. (nupirko 1778 akcijas (50 procentų visų akcijų) iš A. B.). Atsakovė 2013 m. balandžio 8 d. ne įsigijo 50 proc. akcijų, bet jas perleido. Ši esminė faktinių aplinkybių nustatymo klaida rodo ne tik tai, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė neišsamiai susipažinęs su bylos medžiaga ir joje esančiais įrodymais, bet ir tai, kad esminę bylai išvadą dėl atsakovės nesąžiningumo padarė klysdamas dėl faktinių aplinkybių.

24.7. Atsakovė, norėdama elgtis nesąžiningai ir nuslėpti sutarties sudarymo faktą, būtų negalėjusi prekių ženklo naudoti pati arba per trečiuosius asmenis. Atsakovė naudoti prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO per trečiuosius asmenis pradėjo 2013 metais. Ieškovė prekių ženklą nustojo naudoti taip pat 2013 metais, t. y. po sutarties sudarymo, ką patvirtina pati ieškovė savo ieškinyje teigdama, kad alaus pardavimai krito 2013 metais būtent nustojus naudoti BUTAUTŲ DVARO prekių ženklą. Taigi, ginčo sutarties sudarymo faktas buvo viešai žinomas ir vengimas jį registruoti neturėtų jokios prasmės, nes ieškovė apie ženklo perleidimą visą laiką žinojo. Vėlyva sutartimi perleistos nuosavybės teisės registravimo priežastis yra ne atsakovės, bet ieškovės nesąžiningo arba aplaidaus elgesio pasekmė. Prekių ženklas BUTAUTŲ DVARO buvo registruotas UAB „Fulgor“ vardu. Tai, kad ieškovė netinkamai ir aplaidžiai vykdė savo, kaip prekių ženklo savininkės, pareigas ir neįregistravo duomenų apie įmonės pavadinimo pasikeitimą prekių ženklų registre, neleido atsakovei iš karto užregistruoti prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO įsigijimo ir atitinkami įrašai viešame registre buvo padaryti tik 2015 m. kovo mėnesį.

24.8. Teismas skundžiamame sprendime rėmėsi išimtinai atsakovo D. B. liudijimu, kuris iš esmės prieštarauja atsakovės vadovo V. U. teiktiems paaiškinimams, nors bylos aplinkybės akivaizdžiai rodo galimą atsakovo D. B. nesąžiningumą. D. B. byloje buvo įtrauktas atsakovu dėl byloje pareikšto reikalavimo atlyginti nuostolius. Reikalavimo atlyginti nuostolius ieškovė atsisakė iš karto po to, kai atsakovas D. B. teismo posėdžio metu pateikė sau ir atsakovei nepalankius paaiškinimus apie galimai atsakovės atstovų nurodymu, nieko nesuprantant, sudarytą sandorį.

24.9. Sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta 2013 metais ir visą šį laiką ieškovė nereiškė jokių pretenzijų atsakovei dėl prekių ženklo naudojimo tiesiogiai ar per trečiuosius asmenis. Teismas neatsižvelgė ir į aplinkybę, kad sutartimi perleistą prekių ženklą visą tą laiką teisėtai naudojo UAB „Taruškų alaus bravoras“, ką pripažįsta tiek ieškovė, tiek ir atsakovė. Byloje nedalyvaujanti UAB „Taruškų alaus bravoras“ sutarčių ir susitarimų su atsakove pagrindu ilgą laiką naudojo prekių ženklą, didino jo vertę, investavo į gamybos plėtrą. Panaikinant sutartį, potencialiai pažeidžiami ir šios bendrovės interesai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas privalėjo svarstyti alternatyvių teisių gynimo priemonių taikymą, reiškiant ieškinį savo buvusiam vadovui, kurio aplaidus elgesys nustatytas byloje, arba prekių ženklo kainos korekcijos galimybę.

24.10. Atsakovė, būdama teisėta ir sąžininga prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO įgijėja, turi pirmumo teisę registruoti išvestinius prekių ženklus. Ankstesnės teisės į žymenį BUTAUTŲ DVARO kyla ne juridinio asmens pavadinimo registracijos, bet prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO registracijos pagrindu.

24.11. Pagal PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą išimtį prekių ženklas nelaikomas klaidinamai panašiu į juridinio asmens pavadinimą, kai teisę į pavadinimą juridinis asmuo įgijo po paraiškos įregistruoti prekių ženklą padavimo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti prekių ženklo Butautų DVARO 1750 registraciją negaliojančia yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nurodytas prekių ženklas yra susijęs ne su ieškove ir / ar jos pavadinimu ir / ar jos teisėmis, bet su atsakovės teisėtai naudojamu ankstesniu prekių ženklu BUTAUTŲ DVARO. Būtent ieškovė, savavališkai veikloje naudodama juridinio asmens pavadinimą, kurio dominuojantys elementai vizualiai, fonetiškai ir semantiškai yra panašūs į kitam juridiniam asmeniui priklausantį ankstesnį žymenį, pažeidžia šio asmens kaip prekių ženklo savininko teises, klaidina visuomenę ir silpnina atsakovo prekių ženklo skiriamąją galią.

24.12. Teismas iš esmės pažeidė bylos vedimo ir įrodymų vertinimo taisykles, skundžiamą sprendimą byloje paskelbdamas po 7 sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimų ir vieną kartą formaliai atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės. Atsakovės vertinimu, teismas sprendimo priėmimą ir paskelbimą visais įmanomais būdais atidėliojo, visų pirma, siekdamas rasti įrodymų, palaikančių ieškinį, ir tai kelia abejonių dėl išankstinio teismo nusistatymo dėl to, kaip turėtų būti sprendžiama byla.

24.13. Teismas, neatsižvelgdamas į faktą, kad byloje yra ne vienas, bet du atsakovai, visas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovės UAB „Baltic Breweries“. Skundžiamame sprendime net nenurodoma, dėl kokių priežasčių ir kuo remdamasis teismas priėmė tokį sprendimą, kas rodo, kad teismas bylą nagrinėjo paviršutiniškai ir tiesiog pamiršo dar vieno atsakovo D. B. dalyvavimą. Be to, teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų klausimą, neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė dalies reikalavimo atsisakė, kas sudaro pagrindą ne tik mažinti jos patirtas išlaidas dalimi, susijusia su tokio reikalavimo pareiškimu, bet ir spręsti dėl atsakovės išlaidų atlyginimo toje apimtyje.

24.14. Teismas kaip bylinėjimosi išlaidas priteisė ir išlaidas specialisto vertinimo ataskaitai, neatsižvelgdamas į tai, kad pateikta ataskaita buvo klaidinanti ir ja teismas nesirėmė skundžiamame sprendime, t. y. laikė neturinčia įrodomosios reikšmės.

Atsiliepimas

25. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė RUAB „Butautų dvaro bravoras“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir priimti į bylą naujus įrodymus – ieškovės 2012 m. pajamų detalizavimą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

25.1. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas nevertino, kuo ginčijama sutartis prieštarauja ieškovės veiklos tikslams, nes teismas tai pakankamai išsamiai įvertino. Tai, kad toks vertinimas yra nepalankus atsakovei, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas nevertino sandorio poveikio ieškovės tikslams.

25.2. Ieškovė tiek teismo posėdžių metu, tiek savo procesiniuose dokumentuose yra nurodžiusi, kad jos veikla, susijusi su alaus, paženklinto ginčo prekių ženklu, gamyba ir prekyba niekada nebuvo nuostolinga, o, priešingai, visada buvo pelninga. Tai įrodo ir su ieškiniu pateiktos ieškovės Butautų alaus pardavimo ataskaitos už 2012–2013 m. Be to, RUAB „Butautų dvaro bravoras“ ir UAB „Taruškų alaus bravoras“ 2012–2013 m. buvo tarpusavyje per akcininkę UAB „Baltic Breweries“ ir valdymo organus susijusios alaus daryklos. Todėl tarp ieškovės ir UAB „Taruškų alaus bravoras“ sudaryti sandoriai, kuriuos nurodo atsakovė, buvo mažareikšmiai, sudaryti tarp susijusių asmenų, siekiant padidinti alaus gamybą ir optimizuoti ieškovės turto valdymą. Ieškovės nuostolius 2010–2015 m. lėmė visiškai ne Butautų alaus gamyba, o ieškovės investicinė veikla, nesusijusi su alaus gamyba.

25.3. Priešingai nei teigia atsakovė, ieškovės 2012 m. patirtas nuostolis tesudarė 165 427,00 Lt. Taigi, 2012 m. savo nuostolingumu nebuvo niekuo išskirtiniai, 2009, 2011 m. ieškovė patyrė dar didesnius nuostolius ir nebandė pardavinėti savo pagrindinio prekių ženklo. Atsakovės nurodyti sandoriai tarp ieškovės ir UAB „Taruškų alaus bravoras“ buvo sandoriai tarp susijusių bendrovių, siekiant padidinti alaus gamybą ir turto valdymą, todėl jokiu būdu negali būti interpretuojami kaip ieškovės alaus gamybos atsisakymas. Butautų dvare visuomet veikė ir tebeveikia ieškovės valdoma alaus darykla, kurioje nuo 2006 m. yra gaminamas, prekiaujamas ir degustuojamas Butautų dvaro alus.

25.4. Ieškovės ir atsakovės sudaryta ginčijama Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutartis ne tik nestabilizavo ieškovės veiklos, bet ją pablogino, nes nuo 2014 m. su ieškovės Butautų dvaro alaus produktu konkuruojantį produktą (alų) pradėjo gaminti ir prekiauti atsakovės dukterinė bendrovė UAB „Taruškų alaus bravoras“, kuri 2014 m. nebebuvo niekaip susijusi su ieškove, nes atsakovė jau buvo pardavusi ieškovės akcijas J. V.. Todėl ginčijamas sandoris buvo absoliučiai nenaudingas ieškovei. Tai buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, privedusių ieškovę prie restruktūrizavimosi proceso 2015 m.

Atsiliepimas

25.5. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ji anksčiau negalėjo įregistruoti prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO savininko pasikeitimo, nes ieškovė neva vengė Prekių ženklų registre atnaujinti savo juridinio asmens pavadinimą. Atsakovė visą laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. vasario 10 d. net nebandė įregistruoti prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO savininko pasikeitimo Valstybiniame patentų biure ir nesikreipė į ieškovę su prašymu ar reikalavimu atnaujinti savo juridinio asmens pavadinimą Prekių ženklų registre. Atsakovė pirmą kartą dėl prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO savininko pakeitimo kreipėsi 2015 m. vasario 10 d., t. y. tą pačią dieną, kai pateikė paraišką dėl naujo figūrinio prekių ženklo Butautų DVARO 1750 registracijos. Tuomet atsakovė ne kreipėsi į ieškovę su prašymu ar reikalavimu atnaujinti savo pavadinimą, bet pati per savo patentinę patikėtinę slapta, be ieškovės įgaliojimo, be jokio teisinio pagrindo, ieškovės vardu užpildė reikalingas formas ZP-2 dėl ieškovės pavadinimo ir adreso pasikeitimo bei pateikė Valstybiniam patentų biurui.

25.6. Teismas „nesumaišė“ ieškovės veiklos tikslų su ieškovės vykdoma veikla. Ieškovė pelno siekė būtent naudodama žymenį BUTAUTŲ DVARO alaus gamyboje bei prekyboje. Sėkminga su tuo susijusi ieškovės veikla buvo iš esmės apsunkinta ieškovei praradus teises į prekių ženklą, iš esmės tapatų ieškovės pavadinimui. Perleisti savo prekių ženklą konkurentui, priešingai nei įrodinėja apeliantė, nėra įprasta praktika. Po ginčo prekių ženklo perdavimo ne tik smuko ieškovės pajamos iš Butautų alaus pardavimų, bet ir atsakovė pradėjo blokuoti ieškovės figūrinio prekių ženklo „BUTAUTŲ DVARO BRAVORAS“ registraciją alui, pareikšdama dėl to protestą, taip pat užprotestavo ieškovės vienintelio akcininko J. V. prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO registraciją alui. Po ginčo sutarties įregistravimo prekių ženklų registre ieškovė iš esmės tapo atsakovės įkaite, nuo kurios priklausė tolimesnė ieškovės veikla, naujų prekių ženklų su Butautų dvaro pavadinimu registracija ir ieškovės galimybės naudoti savo pavadinimą alaus prekyboje.

Šalies argumentai

25.7. Apeliantė teigia, kad prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO registracija neapima alaus. Tačiau prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO ieškovė visada naudojo alaus ženklinimui. Kodėl šis ženklas per Valstybinio patentų biuro klaidą nebuvo įregistruotas alui, nors ieškovės 2006 m. rugpjūčio 29 d. prekių ženklo paraiškoje alus buvo įtrauktas ir ieškovės visada naudotas alaus žymėjimui, ieškovė negali paaiškinti. Apeliantė ginčo prekių ženklą įsigijo pirmiausia alaus ženklinimui ir nuo 2014 m. leido juo naudotis savo dukterinei bendrovei UAB „Taruškų alaus bravoras“ ant jos gaminamo alaus butelių. Apeliantė būtent iš šio ženklo kildina savo pirmumo teisę į prekių ženklą Butautų DVARO 1750, kuris apima ir alų. Taigi, apeliantės pozicija šiuo klausimu yra prieštaringa, nenuosekli ir nesąžininga.

25.8. Prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO vertinimą atliko atestuotas turto vertintojas V. Č., kuris vėliau ištaisė savo padarytą, teismo posėdžio metu pripažintą, techninę klaidą. Tai neturėtų būti interpretuojama kaip ieškovės nesąžiningumas ir teismo klaidinimas. Bet kokiu atveju, prekių ženklas buvo perleistas už mažiausiai 3,78 karto mažesnę kainą, nei buvusi jo rinkos vertė. Apeliantė, ginčydama ieškovės pateikto vertinimo objektyvumą, turėjo teisę pati pateikti savo vertinimą ar prašyti teismo skirti ekspertizę, tačiau to nedarė.

25.9. Ieškovė, atsižvelgdama į teismo pastabą dėl patirtos žalos įrodinėjimo būdų bei siekdama, kad procesas būtų koncentruotas ir ekonomiškas, kad byla būtų išnagrinėta kaip galima greičiau, priėmė sprendimą atsisakyti ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo iš atsakovų. Atsakovė šiuo metu nevykdo faktinės veiklos, teturi vieną darbuotoją (direktorių) ir neturi jokio reikšmingo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą žalos priteisimo atveju. Taip pat ir atsakovas D. B. neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti ieškojimą. Pagrindinė materialinės naudos gavėja iš prekių ženklų BUTAUTŲ DVARO ir Butautų DVARO 1750 naudojimo yra ne atsakovė, o jos dukterinė bendrovė UAB „Taruškų alaus bravoras“, kuri nemoka licencinio mokesčio atsakovei už šių prekių ženklų naudojimą, nes juos naudoja pagal žodinį leidimą, todėl, ieškovės nuomone, tinkamesnė atsakovė dėl žalos (gauto pelno forma) priteisimo yra UAB „Taruškų alaus bravoras“, o ne atsakovė. Teismui atsisakius išreikalauti iš apeliantės informaciją apie gautą atlyginimą iš UAB „Taruškų alaus bravoras“, ieškovė neturėjo galimybės apskaičiuoti apeliantės gautą naudą.

Atsiliepimas

25.10. Atsakovės sąmoningą nesąžiningumą patvirtina teismo nustatytos ir ieškovės nurodytos aplinkybės. Atsakovė, turėdama ieškovės 50 proc. akcijų ir būdama gerai susipažinusi su ieškovės prekių ženklais ir ūkine veikla, žinojo, kad prekių ženklas BUTAUTŲ DVARO sudaro ieškovės pavadinimo dominuojantį elementą, žinojo, kad ieškovės didžiąją dalį alaus pardavimų sudaro alus, kurio pavadinime nurodomas žodis Butautų. Atsakovė žinojo, kad Butautų dvaro alaus vartotojams šis prekių ženklas, visų pirma, asocijuojasi su Butautų dvaru, kurį valdo ieškovė, žinojo, kad Butautų dvaras, kuriame buvo pradėtas ir tebėra gaminamas Butautų dvaro alus, priklauso kitam ieškovės akcininkui J. V.. Atsakovė, įsigydama prekių ženklą, neatliko ir nereikalavo, kad būtų atliktas prekių ženklo vertinimas, todėl jo vertė buvo nustatyta be jokios finansinės analizės ir neatitiko tikrosios rinkos vertės. Atsakovė turėjo suprasti, kad pagrindinio ieškovės prekių ženklo perleidimas pažeidžia ieškovės kreditorių interesus ir mažina ieškovės galimybes atsiskaityti su jais. Atsakovė suklaidino ieškovo vadovą D. B., kuris manė, kad ginčijamu sandoriu bus leidžiama atsakovei tik laikinai pasinaudoti prekių ženklu. Be to, atsakovės nesąžiningumą įrodo jos pačios apeliacinio skundo argumentai, kad ji, įgijusi ieškovės prekių ženklą, turi teisę ir siekia uždrausti ieškovei jos pavadinimo naudojimą ir tokiu būdu siekia eliminuoti ją, kaip konkurentę, iš Butautų alaus gamybos.

Šalies argumentai

25.11. Apeliantės nurodoma teismo klaida dėl jos tapimo ieškovės akcininke momento nedaro jokios įtakos sprendimo pagrįstumui. Apeliantės veiksmai, kai ji, prieš pasitraukdama iš ieškovės akcininkų ir parduodama savo akcijas likusiam akcininkui J. V., pastarojo neinformuodama, perleido sau ieškovės prekių ženklą ir tapo ieškovės konkurente, liudija atsakovės nesąžiningumą.

25.12. Ieškovės pažeistų teisių užtikrinimas galimas tik pritaikius restituciją, kiti alternatyvūs gynybos būdai ieškovei yra beprasmiai ir ieškovė jų neprašo.

25.13. Apeliantė, skaičiuodama teismo sprendimo paskelbimo atidėjimų skaičių, neanalizuoja, dėl kokių priežasčių tai įvyko. Byla iš tiesų buvo gan sudėtinga, šalių pateiktų įrodymų vertinimui pagrįstai reikėjo daugiau laiko. Proceso metu apeliantė nereiškė jokių nušalinimų teismo sudėčiai, o apie teismo šališkumą ėmė kalbėti tik gavusi sau nepalankų teismo sprendimą.

25.14. Nors ieškovė ieškiniu prašė priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau daugiau kaltės ir nesąžiningumo, sudarant ginčijamą sutartį bei nesąžiningai registruojant naują prekių ženklą, yra atsakovės veiksmuose, todėl teismas teisingai ir pagrįstai nusprendė bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovės. Teismas pagrįstai įtraukė į bylinėjimosi išlaidas ieškovės patirtas išlaidas specialistui už prekių ženklo vertinimo ataskaitą, teismas nelaikė, kad vertinimo ataskaita neturi jokios įrodomosios reikšmės.

Atsiliepimas

26. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo J. V. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovė UAB „Baltic Breweries“ sudarydama ginčo prekių ženklo pirkimo – pardavimo sutartį neinformavo ir neatsiklausė J. V. nuomonės apie tokio sandorio sudarymą. Atsakovė gerai žinojo, kad Butautų dvaras, esantis (duomenys neskelbtini), yra J. V. asmeninė nuosavybė. Atsakovė elgėsi nesąžiningai jo kaip akcininko atžvigiu. Be to, ginčijamą sutartį atsakovė sudarė su jos pačios paskirtu direktoriumi D. B., kuris pažeidė savo fiduciarines pareigas, veikė ne įmonės, bet vieno iš akcininkų interesais ir naudai. Prekių ženklas Butautų DVARO 1750 vidutiniam vartotojui asocijuojasi su ieškovės pavadinimu ir gaminamu alumi, todėl vartotojai yra atsakovės klaidinami.

27. Atsiliepimais į atsakovės apeliacinį skundą atsakovas D. B. ir trečiasis asmuo UAB „Verslo konsultavimo biuras“ prašo atmesti atsakovės UAB „Baltic Breweries“ apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, leidžia užkirsti kelią nesąžiningai konkurencijai ir sukuria prielaidas atsiskaityti su ieškovės kreditoriais.

28. 2018 m. rugsėjo 19 d. apeliacinės instancijos teisme gautas UAB „Taruškų alaus bravoras“ pareiškimas dėl jos įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ir rašytiniai paaiškinimai dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. UAB „Taruškų alaus bravoras“ nurodo, kad pagal 2015 m. gruodžio 11 d. pasirašytą akcininkų sutartį apeliantė dar 2016 m. sausį privalėjo perleisti UAB „Taruškų alaus bravoras“ prekių ženklus Butautų DVARO 1750 ir BUTAUTŲ DVARO. Prekių ženklas BUTAUTŲ DVARO yra naudojamas UAB „Taruškų alaus bravoras“ veikloje, todėl nagrinėjamos bylos baigtis turi įtakos UAB „Taruškų alaus bravoras“ teisėms ir pareigoms. Šiai aplinkybei patvirtinti UAB „Taruškų alaus bravoras“ teikia į bylą naujus įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29. Apeliacinėje byloje nagrinėjami klausimai dėl sandorio, kuriuo perduota teisė į įregistruotą prekių ženklą, galimo negaliojimo dėl šio sandorio prieštaravimo juridinio asmens tikslams, taip pat dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo dėl šio ženklo klaidinamo panašumo į juridinio asmens pavadinimą, priklausantį kitam asmeniui.

Dėl absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų, UAB „Taruškų alaus bravoras“ įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu

30. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą sprendimas turi būti naikinamas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo, jei teismas sprendime nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialių teisių ir pareigų. Pareiškėja UAB „Taruškų alaus bravoras“ apeliacinės instancijos teismui pateiktu pareiškimu teigia, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nuspręsta dėl jos teisių ir pareigų, todėl skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas šiuo pagrindu, o byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, sudarant UAB „Taruškų alaus bravoras“ galimybę dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Tai, kad skundžiamas sprendimas susijęs su UAB „Taruškų alaus bravoras“ teisėmis ir pareigomis, savo skunde nurodo ir apeliantė.

31. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Taruškų alaus bravoras“ (dukterinė apeliantės bendrovė) susitarimų su atsakove UAB „Baltic Breweries“ pagrindu naudoja prekių ženklus, dėl kurių kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje. Sutiktina, kad asmuo, sutartinių santykių (pavyzdžiui, distribucijos) pagrindu platinantis ginčo prekių ženklu pažymėtas prekes, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstamas suinteresuotu asmeniu, turinčiu teisę įstoti ar būti teismo įtraukiamu į bylą dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1009/2013). Tačiau ši aplinkybė, priešingai nei teigia pareiškėja, savaime nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog vien dėl pareiškėjos neįtraukimo į bylą skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

32. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, yra nurodęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas šiam asmeniui sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-695-219/2015, kt.). Taigi, teisinio suinteresuotumo ginčo baigtimi turėjimas pats savaime nelemia išvados, kad byloje priimtu sprendimu yra nuspręsta dėl konkretaus asmens materialiųjų teisių ir pareigų.

Žemesnės instancijos teismas

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 47 straipsnis nenumato teismui pareigos įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis visus asmenis, galinčius turėti teisinį suinteresuotumą kilusiu ginču tais atvejais, kai kilęs ginčas pagal savo prigimtį nėra susijęs su viešuoju interesu, o pats teisinį suinteresuotumą turintis asmuo iniciatyvos įstoti į bylą nėra pareiškęs. Tokia procesinė pareiga teismui kyla tik tuo atveju, jei, neįtraukus į bylą konkretaus asmens, kyla grėsmė pažeisti CPK 266 straipsnyje įtvirtintą imperatyvų draudimą. Kitais atvejais asmuo, turintis vienokį ar kitokį teisinį suinteresuotumą kilusiu ginču, gali savarankiškai spręsti, ar jam įsitraukti į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, pateikiant teismui atitinkamą pareiškimą, ar ne. Tokia suinteresuoto asmens galimybė yra ribojama proceso stadija, kadangi, kaip pagrįstai nurodo pati pareiškėja, trečiojo asmens įsitraukimas į bylą apeliacinės instancijos teisme nėra galimas (CPK 47 straipsnio 1 dalis).

34. Nusprendimas dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų teismų praktikoje suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Pažymėtina, kad sprendimo įtaka neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai neturi būti suprantama pernelyg plačiai, kaip apimanti bet kokių prielaidų galimam tokio asmens teisinės padėties pasikeitimui ateityje sudarymą, ypač kai toks pasikeitimas yra papildomai siejamas su kitų asmenų galimais veiksmais – tokia įtaka turi kilti tiesiogiai iš priimto teismo sprendimo ir būti tiesioginis ir neišvengiamas priimto sprendimo rezultatas.

35. Ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo įtaką savo teisėms ir pareigoms pareiškėja grindžia tuo, kad ginčijamas sprendimas gali turėti įtakos civilinės bylos Nr. e2-9517-589/2016 pagal ieškovės RUAB „Butautų dvaro bravoras“ ieškinį atsakovei UAB „Taruškų alaus bravoras“ baigčiai. Tačiau iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjos minima civilinė byla yra užbaigta Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, t. y. pareiškėjos minima civilinė byla yra pasibaigusi dar iki šioje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad, įsiteisėjus ginčijamam pirmosios instancijos teismo sprendimui, ieškovė gali reikalauti uždrausti pareiškėjai naudoti ginčo prekių ženklą, galimas teisines pasekmes pareiškėjai sieja ne tiesiogiai su ginčijamu teismo sprendimu, o su galimais (net ne neišvengiamais) ieškovės veiksmais ateityje. Tuo tarpu pareiškėjos pateiktoje 2015 m. gruodžio 11 d. akcininkų sutartyje įtvirtintas susitarimas yra tik susitarimas dėl ginčo prekių ženklų perleidimo ateityje, kuris, kaip nurodo ir pati pareiškėja, nei susitarime nurodytu terminu, nei per metus nuo jo sudarymo nebuvo realizuotas (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Taigi, pareiškėjos nurodoma ginčijamo sprendimo galima įtaka jos teisėms ir pareigoms yra pernelyg nutolusi nuo skundžiamo teismo sprendimo tam, kad būtų galima konstatuoti šio sprendimo negaliojimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, nors pareiškėja teigia, jog jos galimybės dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu buvo neva nesąžiningai apribotos ieškovės, pastarajai nenurodžius UAB „Taruškų alaus bravoras“, kaip trečiojo asmens, byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad UAB „Taruškų alaus bravoras“ apie kilusį teisminį ginčą buvo ar turėjo būti žinoma, tačiau ji savo teise įstoti į bylą trečiuoju asmeniu proceso įstatyme nustatytais terminais nepasinaudojo. Pirma, nagrinėjamos bylos atsakovė, kuri yra UAB „Taruškų alaus bravoras“ akcininkė, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ne tik neprašė į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti UAB „Taruškų alaus bravoras“, tačiau ir išreiškė aiškų prieštaravimą tokiam įtraukimui, nors ieškovė, priešingai nei teigia pareiškėja, tokį procesinį prašymą buvo pareiškusi dublike (tripliko 54, 63 punktai, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis dėl įrodymų išreikalavimo). Jokie tarp atsakovės ir pareiškėjos egzistuojantys susitarimai ateityje ginčo prekių ženklus perleisti UAB „Taruškų alaus bravoras“ bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodyti. Antra, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad apie šią civilinę bylą buvo žinoma teismui, nagrinėjančiam pačios pareiškėjos nurodytą bylą pagal ieškovės RUAB „Butautų dvaro bravoras“ ieškinį atsakovei UAB „Taruškų alaus bravoras“ – nagrinėjamo teisminio ginčo faktas paminėtas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-283-589/2017, t. y. likus beveik 5 mėnesiams iki šioje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo, per kuriuos pareiškėja UAB „Taruškų alaus bravoras“ turėjo visas galimybes pasinaudoti CPK 47 straipsnio 1 dalyje numatyta teise įstoti į nagrinėjamą bylą. Galiausiai, nors pagal Lietuvos apeliaciniam teismui teikiamus duomenis apeliantė pareiškėją apie nagrinėjamą bylą informavo atsakydama į pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 6 d. raštą dėl įsipareigojimų pagal akcininkų sutartį vykdymo, kaip nurodo pati pareiškėja, akcininkų sutartimi apeliantė buvo įsipareigojusi ginčo ženklus pareiškėjai perleisti per 30 dienų nuo sutarties pasirašymo, todėl ta aplinkybė, kad reikalavimas dėl šio įsipareigojimo vykdymo apeliantei pareikštas po beveik 3 metų nuo sutarties sudarymo, UAB „Taruškų alaus bravoras“ žinant (turint žinoti) apie šioje byloje kilusį ginčą iš kitos civilinės bylos, kurioje ji buvo dalyvaujančiu byloje asmeniu, pirmosios instancijos teismui priėmus apeliantei nepalankų sprendimą, kelia pagrįstų abejonių dėl tikrųjų apeliantės ir pareiškėjos ketinimų.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamų aplinkybių kontekste ginčijamo teismo sprendimo panaikinimas vien tuo pagrindu, kad UAB „Taruškų alaus bravoras“ būtų sudaryta galimybė dalyvauti šioje byloje dalyvaujančio asmens statusu ir išsakyti savo poziciją, neatitiktų civilinio proceso tikslų bei principų, sudarytų prielaidas piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, kai asmuo, neprašęs jo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu pirmosios instancijos teisme, nors tokią galimybę turėjęs, vėliau ima ginčyti byloje priimtą teismo sprendimą, remdamasis vien savo nedalyvavimu teismo procese. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjos UAB „Taruškų alaus bravoras“ pareiškimą įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atmeta, taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad skundžiamas sprendimas turėtų būti naikinamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

38. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat kelia abejones bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nešališkumu, šią savo abejonę grįsdama tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias sprendimo priėmimo ir paskelbimo tvarką, kas, apeliantės vertinimu, leidžia daryti prielaidą apie išankstinį teismo palankų nusistatymą būtent ieškovės atžvilgiu ir ieškovės poziciją pagrindžiančių įrodymų paiešką. Kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

39. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį proceso teisės normų pažeidimas gali būti pagrindu sprendimui panaikinti tik tada, jei dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Sutiktina su apeliante, kad daugkartinis teismo sprendimo paskelbimo atidėjimas yra proceso teisės normų pažeidimas, tačiau šis pažeidimas pagal savo pobūdį negalėjo įtakoti nagrinėjamos bylos rezultato. Pažymėtina ir tai, kad pakartotinai atidėdamas sprendimo paskelbimą dėl teisėjos didelio užimtumo ar teismų informacinės sistemos LITEKO trikdžių, apribojusių teisėjos galimybę dirbti su elektroninės bylos medžiaga, teismas, priešingai nei teigia apeliantė, šiuo laikotarpiu nerinko jokių naujų įrodymų, o bylos nagrinėjimas iš esmės teismo buvo atnaujintas tik vieną kartą, t. y. 2017 m. liepos 7 d. nutartimi. Atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės ieškovė savo iniciatyva, o ne teismo įpareigojimu, pateikė į bylą įrodymus, susijusius su atsakovės 2017 m. rugpjūčio 7 d. pateiktu protestu dėl ieškovės figūrinio prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO BRAVORAS, jokie kiti nauji ieškovės poziciją pagrindžiantys įrodymai nebuvo teismo reikalaujami. Taigi, nėra jokio pagrindo spręsti, kad šios apeliantės nurodomos aplinkybės gali kelti pagrįstą abejonę bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumu ir teismo sudėties teisėtumu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi ir kitų absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, toliau pasisakys dėl apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytų šalių argumentų, sudarančių nagrinėjamos bylos apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnis).

Byloje nustatytos nagrinėjamam ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės

41. Ieškovė yra 1996 m. gegužės 14 d. registruota bendrovė, kurios pagrindinė veikla – alaus ir giros gamyba ir didmeninė bei mažmeninė prekyba jais. Ieškovė savo produkciją gamina ir alaus darykloje, įrengtoje Butautų dvare, esančiame (duomenys neskelbtini) Butautų dvaro sodyba nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui J. V. ir V. V..

42. 2005 m. sausio 13 d. ieškovė, atstovaujama tuometinio direktoriaus D. V., sudarė rašytinį susitarimą su J. V. ir V. V., kuriuo ieškovei suteikta atšaukiama teisė naudoti Butautų dvaro pavadinimą ir dvaro atvaizdą, prekiaujant Butautų dvaro alaus darykloje pagaminta produkcija, taip pat registruoti prekių ženklus su Butautų dvaro pavadinimu ir / ar atvaizdu, apie prekių ženklų registravimą, perleidimą ar licencijavimą informavus J. V. ir gavus jo rašytinį sutikimą. Nurodytu susitarimu ieškovė, be kita ko, įsipareigojo teisės naudoti Butautų dvaro pavadinimą ir dvaro atvaizdą neperleisti tretiesiems asmenims be J. V. ir V. V. rašytinio sutikimo.

43. 2006 m. rugpjūčio 29 d. ieškovė Valstybiniam patentų biurui pateikė paraišką registruoti žodinį prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO (paraiškos Nr. 2006 1636), prekių ženklas įregistruotas 2007 m birželio 15 d. (registracijos Nr. 55017) 32 kategorijos prekėms ir paslaugoms (gaivieji gėrimai, geriamas vanduo (buteliuose), mineralinis vanduo (geriamas), sodos vanduo, gazuotas vanduo). 2009 m. rugpjūčio 3 d. ieškovė pakeitė savo pavadinimą iš UAB „Fulgor“ į UAB „Butautų dvaro bravoras“.

44. Ieškovės akcininke nuo 2012 m. sausio 6 d. buvo atsakovė UAB „Baltic Breweries“, kuri savo turimas bendrovės akcijas 2013 m. birželio 3 d. perleido J. V., tapusiam vieninteliu ieškovės akcininku.

45. Šioje byloje ginčijama 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė perleido atsakovei visas išimtines teises į prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO (registracijos Nr. 55017) už 30 000 Lt (8 688,60 Eur) sumą. Ginčo sandorio sudarymo metu ieškovės akcininkais buvo atsakovė ir J. V. (po 50 proc. akcijų). Teisės į prekių ženklą perdavimas įrašytas Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre 2015 m. kovo 18 d.

46. Byloje neginčijama, kad po 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo žymuo BUTAUTŲ DVARO yra naudojamas apeliantės dukterinės bendrovės UAB „Taruškų alaus bravoras“, kuri pagal savo vykdomos veiklos pobūdį yra ieškovės konkurentė, komercinėje veikloje.

47. 2015 m. vasario 17 d. J. V. pateikė paraišką prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO registracijai 32 kategorijos prekėms (alui) žymėti. Dėl šios paraiškos yra paduotas atsakovės protestas.

48. Atsakovė UAB „Baltic Breweries“ 2015 m. vasario 10 d. padavė paraišką registruoti šioje byloje ginčijamą figūrinį prekių ženklą Butautų DVARO 1750. Ženklas registruotas 2015 m. gruodžio 21 d. 32 kategorijos prekėms ir paslaugoms (alus; mineralinis ir gazuotas vanduo ir kiti gaivieji gėrimai; vaisių gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai).

49. 2016 m. vasario 5 d. ieškovė pateikė paraišką registruoti figūrinį prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO BRAVORAS 32 kategorijos prekėms ir paslaugoms (alaus kokteiliai; alaus misa; alus; apynių ekstraktai (alui daryti); daržovių sultys (gėrimai); esencijos (gėrimams gaminti); gaivieji alavijų gėrimai; gaivieji aperityvai; gaivieji arbatos skonio gėrimai; gaivieji gėrimai; gaivieji kavos skonio gėrimai; gaivieji kokteiliai; gaivieji medaus gėrimai; gaivieji vaisių ekstraktai; gaivieji vaisių sulčių gėrimai; gazuotas vanduo; gazuoto vandens gaminimo preparatai; gazuotų gėrimų gaminimo milteliai; gazuotų gėrimų gaminimo pastilės; geriamas vanduo (buteliuose); gėrimų gaminimo preparatai; gira (gaivusis gėrimas); imbierinis alus; išrūgų gėrimai; izotoniniai (netonizuojantys) gėrimai; ličio vanduo; likerių gaminimo preparatai; limonadai; mineralinio vandens gaminimo preparatai; mineralinis vanduo (gėrimas); misa; nealkoholiniai gėrimai; oršadas (migdolų pieno gėrimas); pomidorų sultys (gėrimas); ryžių gėrimai (išskyrus pieno pakaitalus); salyklinė misa; salyklinis alus; sarsaparylius (gaivusis gėrimas); selteris; sidras (gaivieji gėrimai); sirupai (gėrimams); sirupai (limonadui); sodos vanduo; sojos gėrimai (išskyrus pieno pakaitalus); sportiniai gėrimai su baltymais; šerbetas (gėrimas); tiršti vaisių kokteiliai; vaisių nektarai (gaivieji); vaisių sultys; vandenys (gėrimai); vynuogių misa (nefermentuota). Dėl šios paraiškos yra paduotas atsakovės protestas.

50. Taigi, iš bylos aplinkybių matyti, kad esminis ginčas tarp ieškovės ir atsakovės yra kilęs dėl teisės savo ir susijusių įmonių komercinėje veikloje naudoti žymenį BUTAUTŲ DVARO, ypač kiek tai susiję su alaus žymėjimu ginčijamu žymeniu.

Dėl pirmumo teisės naudoti žymenį BUTAUTŲ DVARO ir prekių ženklo Butautų DVARO 1750 registracijos

51. Reikalavimą dėl atsakovės prekių ženklo Butautų DVARO 1750 (registracijos Nr. 72316) registracijos pripažinimo negaliojančia ieškovė grindė savo teise į juridinio asmens pavadinimą, įgyta anksčiau, nei paduota ginčijamo prekių ženklo paraiška. Atsakovė, nesutikdama su šia ieškovės pozicija ir ją palaikančiomis pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, įrodinėja turinti pirmumo teisę naudoti žymenį BUTAUTŲ DVARO, kuri kildinama iš jai priklausančio prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO (paraiškos Nr. 2006 1636), pareikšto registruoti anksčiau, nei ieškovė įgijo teisę į savo juridinio asmens pavadinimą. Dėl šios priežasties apeliantė teigia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti negaliojančia figūrinio prekių ženklo Butautų DVARO 1750 (registracijos Nr. 72316) registraciją PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu yra nulemtas vien tik klaidingo pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutarties negaliojimo.

52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais apeliantės argumentais, pažymi, kad byloje surinkti įrodymai leidžia vienareikšmiškai teigti, jog žymenį BUTAUTŲ DVARO savo veikloje pirmoji pradėjo naudoti būtent ieškovė, kuri 2006 m. rugpjūčio 29 d. pareiškė šį žymenį registruoti kaip prekių ženklą, o nuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. teisėtai naudoja savo juridinio asmens pavadinime. Tuo tarpu atsakovė prekių ženklo savininkės teises pagal 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutartį įgijo tik 2015 m. kovo 18 d., kai teisės į prekių ženklą perdavimas buvo įrašytas Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre (PŽĮ 43 straipsnio 6 dalis), ir šią teisę įgijo būtent iš ieškovės.

Žemesnės instancijos teismas

53. Sutiktina, kad, sudarydama 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovė apribojo savo teises į jos veikloje naudojamą žymenį BUTAUTŲ DVARO tiek, kiek tai nulemta sudarytos sutarties turinio, t. y. nenuginčijusi šios sutarties ieškovė neturi galimybės remtis savo pirmumo teise naudoti žymenį BUTAUTŲ DVARO, ginčydama pačios ieškovės valia perleisto prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO registraciją ir / ar tolesnį naudojimą. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantė, 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutartis nesuteikė atsakovei teisių naudoti šį žymenį platesne apimtimi, nei numato sutartis, t. y. naudoti žymenį BUTAUTŲ DVARO kitoms prekėms ir paslaugoms, nei registruotas šia sutartimi perleistas prekių ženklas, ar registruoti kitus prekių ženklus, kuriuose būtų naudojamas ginčo žymuo, kadangi tokios pirkėjo teisės ginčo sutartyje nenumatytos ir neišplaukia iš prekių ženklo perleidimo sutarties esmės. 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutarties atsakovė taip pat negali naudoti prieš šios sutarties šalį – pardavėją, ginčydama pardavėjos teisę naudoti žymenį BUTAUTŲ DVARO jos juridinio asmens pavadinime, kuris buvo teisėtai pardavėjos naudojamas sutarties sudarymo metu.

54. Priešingai nei teigia apeliantė, PŽĮ nenumato išimtinės prekių ženklo savininko teisės registruoti „išvestinius“ prekių ženklus, kiekvieno prekių ženklo registracijos teisėtumas pagal PŽĮ nuostatas turi būti vertinamas savarankiškai. Kaip jau minėta, 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutartimi perleisdama teises naudoti konkretų registruotą prekių ženklą atsakovei, ieškovė šia sutartimi apribojo savo, kaip juridinio asmens pavadinimo savininkės, teises tik ta apimtimi, kuri yra susijusi su perleisto prekių ženklo tolimesniu naudojimu, tačiau neatsisakė teisės į savo juridinio asmens pavadinimo gynimą nuo kitų atsakovės prekių ženklų, kuriuose naudojamas ginčo žymuo, registracijos. Kadangi šioje byloje ginčijamo atsakovės prekių ženklo Butautų DVARO 1750 (registracijos Nr. 72316) paraiška paduota 2015 m. vasario 10 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė, teisę į juridinio asmens pavadinimą įgijusi 2009 m. rugpjūčio 3 d., gali ginčyti šio prekių ženklo registraciją PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Apeliantės nurodoma PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto išimtis šiuo atveju taikytina tik prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO (paraiškos Nr. 2006 1636), kuris pareikštas registruoti anksčiau, nei ieškovė įgijo teisę į savo juridinio asmens pavadinimą, atžvilgiu, tačiau ne prekių ženklo Butautų DVARO 1750, kuris pareikštas registruoti vėliau, nei ieškovė įgijo teisę į savo juridinio asmens pavadinimą, atžvilgiu.

55. Kadangi apeliantė pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su prekių ženklo Butautų DVARO 1750 klaidinamu panašumu į ieškovės pavadinimą, iš esmės neginčija, apeliacinį skundą grįsdama tik savo pirmumo teise į ginčo žymenį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovės figūrinio prekių ženklo Butautų DVARO 1750 (registracijos Nr. 72316) registracija pripažinta negaliojančia PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, yra teisėta ir pagrįsta.

Dėl 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

56. Ieškovė 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutartį ginčijo dviem pagrindais – kaip prieštaraujančią juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnis) ir kaip sudarytą iš esmės suklydus (CK 1.90 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės ieškinio reikalavimus tenkino remdamasis pirmuoju ieškovės nurodytu pagrindu.

57. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją, ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens veiklos tikslams, trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016, 34 punktas). Tai, ar sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas, žalingas privačiam juridiniam asmeniui, ar tokio sandorio palikimas galioti reiškia aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių, vertina teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

58. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutarties negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu, apeliantė nurodo, kad šios pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos iš esmės klaidingu ir neišsamiu įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, šiuos apeliantės argumentus pripažįsta nepagrįstais.

59. Byloje nustatyta, kad pagrindinė ieškovės veikla visuomet buvo alkoholinių gėrimų gamyba ir pardavimas, nepriklausomai nuo to, ar ši veikla buvo vykdoma ieškovės savarankiškai, ar bendradarbiaujant su kitomis, susijusiomis, įmonėmis. Mažųjų alaus daryklų veikla Lietuvoje, kuriai priskirtina ir ieškovės veikla, pasižymi sąsajomis su istorinėmis šalia dvarų veikusių dvarų alaus daryklų alaus gamybos tradicijomis. Ieškovės alaus gamybos ir prekybos veikla ilgą laiką siejama su Butautų dvaru ir jame esančia alaus darykla. Tai patvirtina tiek bylos šalių neginčijama aplinkybė, kad ieškovė nuo 2006 m. ženklino savo gaminamą alų figūriniu ir žodiniu žymeniu su Butautų dvaro sutrumpintu ar pilnu pavadinimu, tiek ieškovės paduota prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO paraiška 2006 m. rugpjūčio 29 d., tiek vėlesnis ieškovės pavadinimo pakeitimas į UAB „Butautų dvaro bravoras“ (2009 m.). Akivaizdu, kad, atsižvelgiant į ieškovės vykdomos veiklos ypatumus, žymuo BUTAUTŲ DVARAS ieškovės veiklos identifikavimui yra itin reikšmingas.

60. Iš ieškovės kartu su ieškiniu pateiktų pardavimo ataskaitų už 2012–2013 metus matyti, kad alaus pardavimų veikla ieškovei buvo pelninga, o Butautų dvaro alus sudarė didžiąją ieškovės alaus pardavimų dalį. Be to, byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad ieškovės gaminamas Butautų dvaro alus buvo apdovanotas aukso medaliu konkurse „Lietuvos metų gaminys 2010“ – tai liudija atitinkamą ieškovės gaminamos produkcijos, žymimos ginčo žymeniu, pripažinimą rinkoje iki ginčijamo sandorio sudarymo. Šie įrodymai paneigia apeliantės teiginius, kad ginčo prekių ženklo perleidimas buvo sąlygotas ieškovės, ginčo sandorio metu turėjusios finansinių sunkumų, siekio atsisakyti nepelningos veiklos dalies. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčo sandorio kaina nėra tokia, kad šio sandorio pagalba būtų galima stabilizuoti bendrovės finansinę padėtį, padengti susidariusias skolas ir toliau vykdyti veiklą.

61. Ginčijamu sandorio perleistas žymuo BUTAUTŲ DVARO yra ieškovės pavadinimo sudedamoji dalis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų ratio legis, juridinių asmenų pavadinimų ir prekių ženklų teisinė apsauga (ir reikalavimai kiekvieno jų teisinei apsaugai) nėra visiškai savarankiška, o šie objektai nėra atsieti vienas nuo kito. Nors kiekvienas iš šių objektų turi atlikti jam priskirtą funkciją, vis dėlto jų atliekamos funkcijos turi harmoningai tarpusavyje derėti, nes juridiniai asmenys (turintys tam tikrus pavadinimus) savo gaminamoms prekėms ir (arba) teikiamoms paslaugoms žymėti paprastai naudoja atitinkamus prekių ženklus, o rinkoje esantys prekių ženklai yra tam tikrų juridinių (arba fizinių) asmenų nuosavybė. Jeigu šis harmoningas santykis bus iškreipiamas, atsiras visuomenės suklaidinimo galimybė: tam tikri prekių ženklai be pagrindo bus siejami su juridiniais asmenimis, kaip ir vice versa juridiniams asmenims bus priskiriami tam tikri prekių ženklai, su kuriais jie iš tiesų nėra kaip nors susiję (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2006). Taigi, ieškovė, kaip juridinis asmuo, neabejotinai turi teisinį interesą, kad jos pavadinimą iš esmės atitinkantis žymuo nebūtų naudojamas konkuruojančių įmonių komercinėje veikloje.

62. Ginčijama 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutartimi perleisdama atsakovei visas išimtines teises į žodinį prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO, ieškovė ne tik sudarė prielaidas į jos juridinio asmens pavadinimą klaidinamai panašų žymenį ateityje naudoti konkuruojančių įmonių komercinėje veikloje, bet ir sukūrė teisinę situaciją, kai atsakovė, nors ir neturėdama galimybių ginčyti žymens BUTAUTŲ DVARO naudojimo ieškovės pavadinime (šios nutarties 53 punktas), remdamasi savo išimtinėmis teisėmis į žymenį BUTAUTŲ DVARO, įgytomis ginčijamos sutarties pagrindu, gali prieštarauti ieškovės prekių ženklų, kuriuose naudojamas šis žymuo, registracijai 32 klasės prekėms, t. y. prekėms, kurių gamyba ir prekyba jomis yra pagrindinė ieškovės veikla. Tai reiškia, kad ginčo sandoriu ieškovei buvo iš esmės atimta, arba labai smarkiai apribota, galimybė savo komercinėje veikloje naudoti prekių ženklus, atitinkančius jos juridinio asmens pavadinimą, ką patvirtina ir byloje esantys įrodymai apie atsakovės pateiktus protestus dėl ieškovės ir J. V. priekių ženklų, kuriuose naudojamas žymuo BUTAUTŲ DVARO, registracijų. Ši aplinkybė, įvertinus tai, kad ieškovė žymenį BUTAUTŲ DVARO savo pavadinime naudojo ketverius metus iki ginčijamo sandorio sudarymo (ir dar trejus metus iki teisės į juridinio asmens pavadinimą įgijimo šį žymenį naudojo žymėdama savo prekes), per tą laikotarpį neabejotinai įgijo tam tikrą atpažįstamumą vartotojų tarpe, taip pat į šios nutarties 60 punkte aptartą šiuo žymeniu žymimos ieškovės produkcijos pripažinimą rinkoje, bei šiuo žymeniu žymimos produkcijos prekybos veiklos pelningumą, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, reiškia ginčijamo sandorio prieštaravimą ieškovės, kaip juridinio asmens, vykdomos veiklos tikslams – pelno siekimui, naudojant komercinėje veikloje ieškovės pirmumo teise naudotą žymenį, atitinkantį jos juridinio asmens pavadinimą.

63. Apeliantė, be kita ko, teigia, kad prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO registracija neapima alaus ir dėl šios priežasties ginčijamo sandorio sudarymas ieškovės vykdytai alkoholinių gėrimų gamybos ir pardavimo veiklai negalėjo turėti reikšmingos įtakos. Kolegija, atmesdama kaip nepagrįstus šiuos apeliantės argumentus, atkreipia dėmesį į pačios apeliantės veiksmų nenuoseklumą šiuo klausimu. Apeliantė neginčija, kad žymuo BUTAUTŲ DVARO iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo naudojamas ieškovės, be kita ko, ir alui žymėti; alui žymėti šis žymuo po ginčijamo sandorio sudarymo naudojamas ir apeliantės kontroliuojamos bendrovės UAB „Taruškų alaus bravoras“. Prekių ženklų, kuriuose būtų naudojamas žymuo BUTAUTŲ DVARO, registruotų alui žymėti, ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė neturėjo, tuo tarpu ieškovės akcininkui J. V. 2015 m. vasario 17 d. pateikus paraišką prekių ženklo BUTAUTŲ DVARO registracijai 32 kategorijos prekėms (alui) žymėti, atsakovė dėl šios paraiškos pateikė protestą, remdamasi savo teisėmis į ginčo sandoriu perleistą prekių ženklą BUTAUTŲ DVARO. Taigi, byloje surinkti įrodymai leidžia teigti, kad, sudarydama ginčijamą sandorį, atsakovė nesiekė apsiriboti teise žymeniu BUTAUTŲ DVARO žymėti tik įgyjamo prekių ženklo registracijos liudijime nurodytas prekes, o siekė, pasinaudodama įgytomis išimtinėmis prekių ženklo savininkės teisėmis, perimti visas teises naudoti žymenį BUTAUTŲ DVARO, taip pat ir alaus žymėjimui.

64. Apeliantė taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai neįvertino jos pateiktų įrodymų, kurie, anot apeliantės, patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nusprendusi atsisakyti alaus gamybos veiklos ir dėl šios priežasties ginčijamo sandorio sudarymas buvo logiškas ir ieškovės veiklos tikslams neprieštaraujantis žingsnis. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės teismui pateiktos ieškovės ir UAB „Taruškų alaus bravoras“ sudarytos turto nuomos sutartys neįrodo, kad ieškovė sandorio sudarymo metu būtų ketinusi pati visiškai nutraukti ar būtų nutraukusi alaus gamybos veiklą, tokios aplinkybės nepatvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Be to, ginčo prekių ženklas yra reikšmingas ne tik vykdant alaus ir kitų gėrimų gamybą, bet ir prekybą šiomis prekėmis pagal susitarimus su kitais gamintojais, kuri, kaip jau minėta, ieškovei buvo pelninga. Byloje neginčijama, kad ieškovė ir UAB „Taruškų alaus bravoras“ 2012 – 2013 metais veikė kaip susijusios bendrovės, siekiančios tų pačių rinkodaros, ekonominių bei kitų įmonių grupei aktualių tikslų, tuo tarpu apeliantei nustojus būti ieškovės akcininke ir pradėjus konkuruoti su ieškove, ieškovė, kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, dėl ginčijamo sandorio sudarymo susidūrė su esminėmis kliūtimis, norėdama tęsti žymeniu BUTAUTŲ DVARO žymimų gėrimų gamybos ir prekybos veiklą.

65. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamą sandorį ieškovės vardu pasirašęs tuometinis ieškovės vadovas turėjo numatyti galimas sudaromo sandorio pasekmes, ypač tuo atveju, jei atsakovė nustos būti ieškovės akcininke ir pradės pati ar per susijusias bendroves konkuruoti su ieškove. Nepaisant to, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, buvęs ieškovės vadovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažino, kad ginčijamą sandorį sudarė neįsigilinęs į šio sandorio esmę ir jo sukeliamas teisines pasekmes, vykdydamas apeliantės, kaip bendrovės akcininkės, valią ir tokiu būdu pažeisdamas savo, kaip bendrovės vadovo, fiduciarines pareigas bei ieškovės interesus.

66. Priešingai nei teigia apliantė, ginčijamo sandorio kaina nėra ir negali būti vieninteliu kriterijumi sprendžiant dėl ginčijamo sandorio atitikties juridinio asmens tikslams, todėl vien tai, kad skundžiamame sprendime nėra detaliau įvertinti šalių argumentai, susiję su ginčijamo sandorio kaina, savaime nepaneigia ginčijamo pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, atsižvelgiant į šios nutarties 62 punkte aptartas aplinkybes. Akivaizdu, kad prekių ženklo rinkos vertė tam tikru momentu, atspindinti iš esmės šio ženklo tuometinį patrauklumą vartotojui, gali nesutapti su šio ženklo vertingumu konkrečiai bendrovei, siekiančiai toliau vykdyti tapačią ar panašią veiklą juridinio asmens pavadinimu, iš esmės atitinkančiu perleidžiamą prekių ženklą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl apeliantės argumentų, susijusių su ginčo sandorio kainos atitiktimi rinkos sąlygoms, detaliau nepasisako.

67. Apeliantė pagrįstai pažymi, kad, siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu, nepakanka nustatyti, kad ginčijamas sandoris prieštarauja jį sudariusio juridinio asmens tikslams – dar turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pripažino apeliantę veikus nesąžiningai sudarant ginčo sandorį ir su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis kolegija sutinka.

68. Byloje nustatyta, kad ginčijamo sandorio metu apeliantė buvo ieškovės akcininke, kuriai buvo žinomas, ar turėjo būti žinomas, ieškovės veiklos, platinant žymeniu BUTAUTŲ DVARO žymimą alų, pelningumas. Apeliantė taip pat turėjo suvokti žymens BUTAUTŲ DVARO įtaką ieškovės veiklai, ypač atsižvelgiant į tai, kad šis žymuo yra ieškovės pavadinimo sudedamoji dalis, ir tai, kad sudaromas sandoris ieškovei, neketinančiai nutraukti savo veiklos, yra žalingas. Kaip jau minėta, byloje surinkti įrodymai leidžia teigti, kad apeliantė ginčijamą sandorį sudarė siekdama perimti iš ieškovės jos veikloje naudojamo žymens BUTAUTŲ DVARO naudojimo kontrolę platesne apimtimi, nei tiesiogiai išplaukia iš sudaryto sandorio esmės; ginčijamas sandoris sudarytas prieš pat atsakovei parduodant ieškovės akcijas ir pradedant konkuruoti su ieškove. Toks apeliantės elgesys, kai prieš pat pasitraukiant iš juridinio asmens akcininkų, galimai pasinaudojant turima įtaka bendrovės vadovui, yra perimamas pagrindinis juridinio asmens verslo identifikatorius, kuris vėliau imamas naudoti konkuruojant su šiuo juridiniu asmeniu, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, neatitinka sąžiningos ūkinės veiklos praktikos reikalavimų. Esant tokioms aplinkybėms apeliaciniame skunde akcentuojamos tam tikros faktinių aplinkybių vertinimo klaidos, padarytos ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime sprendžiant dėl atsakovės nesąžiningumo, nėra esminės ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo klausimu pagrįstumo.

69. Apeliantė taip pat teigia, kad net ir pripažinęs 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia pirmosios instancijos teismas privalėjo svarstyti alternatyvių teisių gynimo priemonių taikymą, o ne taikyti restituciją. Šis apeliantės argumentas taip pat pripažintinas nepagrįstu. Apeliantės nurodomi alternatyvūs ieškovės teisių gynimo būdai (žalos atlyginimas iš buvusio vadovo, sandorio kainos korekcija) nepašalintų šios nutarties 62 punkte aptartų neigiamų pasekmių, kilusių ieškovei dėl ginčijamo sandorio sudarymo, todėl nebūtų adekvatūs ieškovės teisių gynimo būdai. Kita vertus, situacija, kai iš esmės tapatų žymenį savo komercinėje veikloje naudoja konkuruojančios įmonės, nėra toleruotina ne tik ieškovės, bet ir ieškovės prekių ir paslaugų vartotojų, kurie gali būti suklaidinti dėl atitinkamų prekių kilmės šaltinio, atžvilgiu (šios nutarties 61 punktas), o restitucija nagrinėjamu atveju yra vienintelė galimybė tokiai situacijai pašalinti.

70. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 2013 m. balandžio 22 d. Išimtinių teisių į prekės ženklą BUTAUTŲ DVARO pirkimo – pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia ir taikyta restitucija, taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

71. Apeliantė taip pat nesutinka su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nurodydama, kad teismas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas nepagrįstai priteisė tik iš apeliantės, nors byloje atsakovais buvo patraukti du asmenys, taip pat, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų klausimą, neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė dalies savo reikalavimų atsisakė. Be to, ieškovės turėtos išlaidos specialisto vertinimo ataskaitai, apeliantės nuomone, iš jos neturi būti priteisiamos, kadangi šia ataskaita teismas nesirėmė ginčijamame sprendime, t. y. laikė ją neturinčia įrodomosios reikšmės.

72. Kolegija pažymi, kad išlaidos specialisto vertinimo ataskaitai priskirtinos išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu, kurios teismo jas patyrusiai procesą laimėjusiai šaliai iš priešingos šalies gali būti priteisiamos, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Įrodymų rinkimo išlaidos teismo gali būti nepripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, ir iš priešingos šalies nepriteisiamos tuo atveju, jei šie įrodymai buvo pertekliniai, ar nesusiję su nagrinėjamo ginčo esme (t. y. išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus), tačiau vien ta aplinkybė, kad teismas atmetė dalį šalies teikiamų įrodymų, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad atitinkamos išlaidos, atsižvelgiant į kilusio ginčo pobūdį ir apimtį, nebuvo būtinos. Kitokia išvada neatitiktų įrodinėjimo civiliniame procese esmės ir šalies procesinės pareigos įrodinėti savo pareikštus reikalavimus (CPK 178, 185 straipsniai).

73. Specialisto vertinimo ataskaita ieškovės į bylą buvo teikiama siekiant įrodyti aplinkybę, kad šioje byloje ginčijamu sandoriu perleisto prekių ženklo rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo didesnė, nei sandorio kaina. Tai, kad ši aplinkybė yra susijusi su nagrinėjama byla, savo apeliaciniu skundu pripažįsta ir pati apeliantė. Ieškovės teikiamas įrodymas teismo buvo priimtas, t. y. šio įrodymo neatitiktis leistinumo ar sąsajumo kriterijams nebuvo konstatuota. Priešingai nei teigia apeliantė, iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas šį ieškovės pateiktą įrodymą pripažino procesiškai ydingu. Esant tokioms aplinkybėms, vien tai, jog specialisto išvada nėra paminėta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovės turėtos išlaidos specialisto vertinimo ataskaitai neatitinka išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu, keliamų reikalavimų ir negali būti priteisiamos iš atsakovės.

74. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė teismui pateiktu ieškiniu, be kita ko, prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Baltic Breweries“ ir D. B. 70 000 Eur nuostolių atlyginimo. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė atsisakė šio savo reikalavimo, atsisakymą pirmosios instancijos teismas priėmė 2017 m. kovo 13 d. vykusio teismo posėdžio metu.

75. Pagal CPK nuostatas ieškovui atsisakius savo reikalavimų ir teismui tokį atsisakymą priėmus, civilinė byla dėl šių reikalavimų turi būti nutraukta, t. y. užbaigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo atsisakytų reikalavimų dalyje šiuo atveju turi būti sprendžiama vadovaujantis CPK 94 straipsnio nuostatomis. Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinamos reikalavimo pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ar jo atsisakyta dėl svarbių priežasčių, ar jų nenurodant, ar dėl to, kad kita šalis juos patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kadangi bylą nutraukus vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis), dalies reikalavimų atsisakymas prilygsta tos bylos dalies išsprendimui kitos šalies naudai, nes jai neteks atsakyti pagal tuo reikalavimus, kurių ieškovas atsisakė.

76. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovui D. B. ieškovė šioje byloje buvo pareiškusi vienintelį reikalavimą, kurio vėliau atsisakė, o kiti ieškovės reikalavimai buvo reiškiami tik atsakovei UAB „Baltic Breweries“, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, kad, ginčijamu sprendimu ieškovės bylinėjimosi išlaidas priteisdamas tik iš apeliantės, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsakovas D. B., ieškovei atsisakius vienintelio reikšto reikalavimo jo atžvilgiu, nėra laikytinas procesą pralaimėjusia šalimi ir neturi procesinės pareigos atlyginti ieškovės bylinėjimosi išlaidų.

77. Kolegija sutinka su apeliante, kad, ieškovei atsisakius dalies savo reikalavimų jos atžvilgiu, dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp ieškovės ir apeliantės turėjo būti sprendžiama vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatomis, t. y. priteisiant bylinėjimosi išlaidas abiems šalims proporcingai teismo tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Iš ginčijamo sprendimo turinio (sprendimo 48 punktas, rezoliucinė dalis) galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, šia nuostata nesivadovavo ir ieškovei iš atsakovės priteisė visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas (atitinkamai sumažinęs prašomą priteisti advokato pagalbos išlaidų sumą pagal Rekomendacijas), todėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atitinkamai keistina.

78. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė prašė jos naudai priteisti 8 102 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš jų 5 325 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 2 750 Eur išlaidų specialisto išvadai. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Rekomendacijomis, ginčijamu sprendimu sumažino ieškovės prašytą priteisti advokato pagalbos išlaidų sumą; ieškovė skundo dėl jai priteistinų advokato pagalbos išlaidų mažinimo nėra pateikusi. Kadangi ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei iš atsakovės priteista 6 000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, darytina išvada, jog advokato pagalbos išlaidos, priteistos ieškovei ginčijamu sprendimu, sudaro 3 250 Eur (6 000 Eur – 2 750 Eur).

79. Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateiktu prašymu prašė priteisti jos naudai 4 547,58 Eur advokato pagalbos išlaidų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Rekomendacijomis ir atsižvelgdama į tai, kad ieškovės prašytos priteisti advokato pagalbos išlaidos pirmosios instancijos teismo buvo sumažintos iki 3 250 Eur sumos, o abiejų šalių atstovų darbo ir laiko sąnaudos byloje buvo iš esmės vienodos, sprendžia, kad atitinkamai (iki 3 250 Eur) mažintina ir maksimali priteistina atsakovės turėtų advokato pagalbos išlaidų suma (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

80. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovei iš atsakovės turėtų būti priteisiama 75 proc. jos turėtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 4 500 Eur, o atsakovei iš ieškovės – 25 proc. bylinėjimosi išlaidų, t. y. 813 Eur. Taigi, galutinė ieškovei iš atsakovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme suma yra 3 687 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 47 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti uždarosios akcinės bendrovės „Taruškų alaus bravoras“ prašymą įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nurodant, kad ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Butautų dvaro bravoras“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Breweries“ priteisiama bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 687 Eur (trys tūkstančiai šeši šimtai aštuoniasdešimt septyni eurai).

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Goda Ambrasaitė - BalynienėArtūras DriukasEgidija Tamošiūnienė