- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-23
- Bylos Nr.
- 2A-116-657/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-13984-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Suinteresuotas asmuo
- A. J. V., L. Z., S. M., G. V., R. L., Z. N., R. B.
- Pareiškėjas
- A. G.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. J. V. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-225-151/2012 pagal pareiškėjos pagal pagal pareiškėjo A. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims L. Z., A. J. V., S. M., G. V., R. L., Z. N., R. B. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą pareiškimu ir patikslintu pareiškimu prašydamas paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. G., po savo motinos M. B. V. mirties (mirusi (duomenys neskelbtini)), palikimą priėmė faktiškai turtą valdydamas bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. V. V., miręs (duomenys neskelbtini), po savo tėvo L. V. mirties palikimą priėmė faktiškai turtą valdydamas (T.1, b.l. 3-5). Pareiškėjas 2012-06-13 atsisakė savo prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį, kad A. V. V., miręs (duomenys neskelbtini), priėmė palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti po savo tėvo L. V. mirties (T.2, b.l. 57; 59). Nurodė, kad pareiškėjas gyvena būste (duomenys neskelbtini), tačiau būstas nėra pareiškėjo vardu registruotas. Pareiškėjas negali įregistruoti savo vardu nuosavybės, nes nėra įvardijęs šio turto paveldėjimo santykio, nors toks yra faktinis pareiškėjo nuosavybės valdymo pagrindas. Pareiškėjas su šeima ir motina gyveno būste (duomenys neskelbtini). Jame toliau gyvena ir po motinos M. B. V. mirties. Po motinos mirties pareiškėjas į notarų biurą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo nesikreipė, o palikimą priėmė faktiškai pradėdamas turtą valdyti. Pareiškėjas turi seserį L. Z., kuri neprieštarauja dėl šio fakto nustatymo. Po motinos mirties likusį jos turtą pareiškėjas valdė kaip savo, prižiūrėjo ir prižiūri jį, išlaiko. Likęs toliau gyventi motinos būste ir naudodamasis jos paliktais daiktais, pareiškėjas faktiškai priėmė palikimą. Pareiškėjo motina M. B. V. buvo ištekėjusi už A. V. V., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Po jo mirties našlė M.B. V. per įstatymo nustatytą laikotarpį notarų biurui pateikė prašymą dėl privalomosios palikimo dalies priėmimo. M. B. V. paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas. Po A.V. V. mirties jo testamentiniai įpėdiniai – sūnus G. V. ir duktė S. M. palikimą priėmė pagal testamentą ir jokių pretenzijų dėl privalomosios palikimo dalies nereiškė ir nereiškia, nes savo teisę į palikimą įgyvendino. Sutinkamai su 1964 m. CK 587 straipsniu, A.V. V. našlė M.B. V. laikytina priėmusia palikimą po sutuoktinio A.V. V. mirties. Velionis A.V. V. valdė nuosavybės teise turtą (duomenys neskelbtini), bei dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini)
Suinteresuoti asmenys S. M., L. Z., G. V., R. B. bei R. L. su pareiškimu sutiko.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo A. J. V. su pareiškimu nesutiko. Teigė, kad suinteresuotas asmuo neginčija aplinkybės, jog pareiškėjas su šeima gyvena adresu(duomenys neskelbtini), tačiau nurodė, kad gyvenamojo namo dalyje, pareiškėjas apsigyveno jam leidus. Nurodė, kad pareiškėjo motina adresu (duomenys neskelbtini) niekada negyveno, šio turto niekada nevaldė. Suinteresuoto asmens brolis A. V. V. nuosavybės teisės į šį turtą taip pat nėra ir nebuvo įgijęs, šio turto po jų tėvo mirties faktiškai nevaldė. Adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjui gyventi leido jis pats, savo brolio A. V. V. prašymu. V. A. V. Mirė (duomenys neskelbtini). Vien ta aplinkybė, jog įstatymas numatė nedarbingam palikėjo sutuoktiniui teisę į privalomąją palikimo dalį ir, kad pergyvenęs sutuoktinis kreipėsi į notarą dėl privalomosios palikimo dalies priėmimo dar nereiškia, kad ši teisė buvo realizuota. Pareiškėjo motinai buvo žinoma aplinkybė, jog jos sutuoktinis testamentu savo turtą paliko vaikams iš pirmos santuokos, tačiau iki pat mirties ji testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo neginčijo, nuosavybės teisės į privalomąją palikimo dalį neįformino, todėl suinteresuotas asmuo teigia, kad faktinės aplinkybės rodo, jog teisės į paveldėjimą (privalomąją palikimo dalį) pareiškėjo motina per įstatyme nustatytą terminą nerealizavo. Nagrinėjamos bylos atveju ieškinio senaties terminas pasibaigė iki naujojo civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl pareiškėjas, net ir priėmęs po motinos mirties palikimą, neįgytų teisės ginčyti (duomenys neskelbtini) testamento.
Suinteresuotas asmuo Z. N. (B.) palaikė suinteresuoto asmens A. J. V., kuris yra jos dėdė, poziciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškimą tenkino, bei priteisė iš pareiškėjos valstybei 125,89 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (T.2, b.l. 84-87). Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. G. yra mirusiosios M. B. V. sūnus. M. B. V. (duomenys neskelbtini) ištekėjo už A. V. V., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo motina M. B. V. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo motina M. B. V. testamentu visą savo turtą iš ko jis besusidės paliko pareiškėjui A. G.. Pareiškėjas A. G. per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė į notarą priimti palikimo pagal testamentą. Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po savo motinos mirties palikimą priėmė faktiškai pradėdamas jį valdyti. Dėl šio fakto nustatymo neprieštarauja nei A. V. V. vaikai - S. M. ir G. V., kurie paveldėjo jo turto dalį, išskyrus privalomąją dalį, skirtą M. B. V., nei pareiškėjo sesuo L. Z., kuri kaip ir pareiškėjas yra pirmos eilės M. B. V. turto paveldėtoja, tačiau su pareiškimu nesutiko suinteresuotas asmuo A. J. V., kuris yra pareiškėjo patėvio A. V. V. brolis. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad jis leido pareiškėjui gyventi name (duomenys neskelbtini), tačiau teismas pažymėjo, kad tokios teisės suinteresuotas asmuo neturėjo, nes jis nebuvo patalpų į kurias, kaip jis teigia, davė leidimą, savininkas. Aplinkybė, kur gyveno ar gyvena pareiškėjas ar jo motina, teismo nuomone neturi reikšmės, nes teismas turi nustatyti aplinkybę, ar po motinos mirties pareiškėjas palikimą priėmė ar ne. Teismas sprendė, kad nepagrįstas suinteresuoto asmens atsikirtimas, kad pareiškėjo motina ar pareiškėjas turėjo ginčyti testamentą ar paveldėjimo teisės liudijimą. Teismo nuomone nei testamento, nei paveldėjimo teisės liudijimo ginčyti nei pareiškėjui, nei jo motinai nėra ir nebuvo jokios būtinybės, nes paveldėjimo teisės liudijimai yra išduoti, paliekant pareiškėjo motinai privalomąją palikimo dalį. A. V. V. vaikams paveldėjimo teisės liudijimai buvo išduoti į 7/9 dalis turto, o pareiškėjo motinai buvo palikta 2/9 dalys privalomojo palikimo dalies turto. A. V. vaikai nei išduodant paveldėjimo teisės liudijimus, nei nagrinėjant bylą, šios aplinkybės neginčijo ir su pareiškėjo prašymu nustatyti, kad palikimą priėmė turtą pradėdamas valdyti, sutiko. Teismas pažymėjo, kad nors suinteresuotas asmuo ginčija prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tačiau jokių aplinkybių, ar pareiškėjas po motinos mirties palikimą priėmė ar ne, patvirtinti negalėjo ir nurodė, kad, kai mirė pareiškėjo motina, jis gyveno kitoje vietoje (duomenys neskelbtini) ir jam buvo svarbu, kad būtų sumokėti mokesčiai. Teismas padarė išvadą, kad A. J. V. pakviesti liudytojai bei dalis suinteresuotų asmenų jokių aplinkybių apie palikimo priėmimą faktiškai pradėdamas jį valdyti paliudyti negalėjo. Be to, eismas akcentavo, kad liudytojai ir suinteresuoti asmenys buvo netinkamai informuoti apie bylos reikalavimą, nes visi manė, kad pareiškėjas pretenduoja į visą pastato dalį, adresu (duomenys neskelbtini), o ne į motinos 2/7 privalomojo turto dalis. Teismas atkreipė dėmesį, kad A. J. V. prieštaravimai šioje byloje neturi įtakos, nes ar teismas patenkintų ieškinį, ar atmestų, jam tai nesukeltų teisinių pasekmių, nes jis nėra pretendentas į paveldimą turtą. Pareiškėjo aiškinimu po motinos mirties palikimą jis priėmė faktiškai pradėdamas jį valdyti, t.y. motinai mirus, pasiėmė visą jos turimą kilnojamą ir nekilnojamą turtą – baldus, indus, interjero puošmenas nuotraukų albumus, namų apyvokos reikmenis ir pan., gyveno jos turte bei valdė kaip savo. Turtą prižiūrėjo, mokėjo mokesčius. Šias aplinkybes patvirtino pakviesti pareiškėjo liudytojai. Pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, kad pakeitė langus. Kiti teismui pateikti rašytiniai įrodymas nevertinti, nes įrodomosios reikšmės neturi, nes mokėjimai ir darbai atlikti iki motinos mirties, todėl teismas laikė, kad jie nepatvirtina valdymo fakto. Remdamasis šiais motyvais teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas savo pareiškimą įrodė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotasis asmuo A. J. V. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo pareiškimą atmesti bei priteisti iš pareiškėjo visas apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 103-109). Teigia, kad su teismo sprendimu nesutinka, kadangi jis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai nustatė bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus. Teigia, kad suinteresuotas asmuo R. L. neišreiškė tiesioginio sutikimo su pareiškimu, o suinteresuotas asmuo Z. N. (B.) palaiko apeliantą. Teismas sprendime pasisakė tik dėl tų liudytojų parodymų, kurie naudingi pareiškėjui. Pareiškėjas keitė savo parodymus, neteisingai nurodė informaciją, kuri prieštarauja rašytiniams įrodymams ir liudytojų parodymams. Pareiškėjo ir jo pakviestų liudytojų parodymai yra prieštaringi. Teismo priimtas vienintelis rašytinis rodymas – dokumentas dėl langų užsakymo neatitinka finansinės atskaitomybės dokumentams keliamų reikalavimų. Nesutinka, kad tai, jog suinteresuoti asmenys, kurie šioje byloje turi materialinį suinteresuotumą, neprieštarauja pareiškėjo norui dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti fakto nustatymui galėtų būti vienu iš pagrindinių sprendimo tenkinti pareiškimą motyvų.
Netinkamai taikė materialinės teisės normas. Sandoriui sudaryti nepakanka vien asmens vidinės valios. Pareiškėjas A. G. nepateikė jokių objektyviu įrodymų, leidžiančių konstatuoti faktinį palikimo priėmimą. Asmeninių bei namų apyvokos daiktų paėmimas, namo remontas nėra pakankamas pagrindas palikimo priėmimo faktui konstatuoti. Pareiškėjas neįrodė, kad po mamos mirties atliko aktyvius veiksmus, kuriais būtų išreiškęs valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą ir pradėti valdyti palikėjos turtą kaip savo. Pagal byloje surinktus įrodymus nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas atliko konkliudentinius veiksmus, leidžiančius teigti, kad jis palikimą priėmė.
2. Teismas sprendime nepasisakė dėl bylos nutraukimo dalyje dėl reikalavimo, kurio pareiškėjas atsisakė, tuo pažeidė CPK 140 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Jeigu klausimas dėl pirmos reikalavimo dalies, kuria pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo patėvis A. V. V. po tėvo L. V. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti, nėra nutrauktas, teismas pažeidė LR CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir nenurodė, kodėl įrodymai pateikti svarstant pareiškėjo pirmą reikalavimo dalį nėra aptariami, bei rezoliucinėje dalyje nepasisako apie tai, kaip yra išsprendžiamas šis klausimas. Tokiu būdu pareiškėjui palikta galimybė dar kartą tuo pačiu reikalavimu kreiptis į teismą, o taip būtų pažeistas protingumo ir sąžiningumo principas. Atsisakydamas savo pirmojo reikalavimo, nes jo teigimu paaiškėjo, kad yra rašytiniai įrodymai, jog L. V. vaikai priėmė palikimą, pareiškėjas pažeidė CPK 8 straipsnyje numatytą kooperacijos principą.
3. Pareiškėjo motinai buvo žinoma aplinkybė, jog jos sutuoktinis testamentu savo turtą paliko vaikams iš pirmos santuokos, tačiau iki pat mirties ji testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo neginčijo, nuosavybės teisės į privalomąją palikimo dalį neįformino. Taigi, kaip matyti iš faktinių aplinkybių, teisės į paveldėjimą (privalomąją palikimo dalį) pareiškėjo motina per įstatyme nustatytą terminą nerealizavo. Nagrinėjamos bylos atveju ieškinio senaties terminas pasibaigė iki naujojo civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl pareiškėjas, net ir priėmęs po motinos mirties palikimą, neįgytų teisės ginčyti 1997 m. liepos 1 d. testamento.
Prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą (T.2, b.l. 113-116). Nurodo, kad skundas yra nepagrįstas. Pareiškėjo nuomone apeliantas išėjo iš bylos ribų, nes pasisakė dėl klausimo dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo po L. V. mirties. Pareiškėjas atsiėmė prašymą nustatyti tokį faktą, suinteresuoti asmenys neprieštaravo ir teismas atsisakymą priėmė, todėl iš esmės liko spręsti dėl pareiškėjo faktinio palikimo priėmimo po jo motinos mirties ir jokie kiti klausimai nesvarstytini. Tokiu būdu dėl A. G. palikimo priėmimo faktiniu būdu po motinos M. B. V. mirties (duomenys neskelbtini) nustatymo suinteresuotu asmeniu laikytina tik pareiškėjo motinos duktė (pareiškėjo sesuo) L. Z., o kiti suinteresuotaisiais asmenimis byloje kviesti asmenys nebelaikytini suinteresuotaisiais asmenimis dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo po M. B. V. mirties, nes negali turėti teisinio suinteresuotumo pareiškėjo ir jo motinos palikimo sprendime. Visgi, kaip buvę patraukti byloje suinteresuotaisiais asmenimis, teismas juos išklausė. Pareiškėjo nuomone, apeliantas neteisingai supranta bylos struktūrą ir kelia klausimus, kurie neturi jokios reikšmės bylos esmei. Apeliaciniame skunde pateikti prieštaravimai dėl pateiktų įrodymų vertinimo yra nepagrįsti. Apeliantas neteisingai suvokia ir faktinio palikimo priėmimo veiksmus. Pats faktas, kad pareiškėjas po motinos mirties (kaip ir iki motinos mirties) gyveno tame turte, rodo, kad palikimą jis priėmė faktiškai turtą valdydamas, t.y. ir toliau tuo pačiu turtu naudodamasis. Sutinkamai su CPK 140 straipsniu, posėdžio metu teismas protokoline nutartimi išsprendė klausimą dėl pareiškėjo reikalavimo atsisakymo. Nepagrįsta ir skundo dalis dėl senaties termino. Apeliantas prieštarauja pareiškėjo prašomam nustatyti faktui, nesuprasdamas, kad pareiškėjas siekia ne nuosavybės teisių į turtą, o įvardinti palikimo santykius po savo motinos mirties. Tai, kad apeliantas neteisingai suvokia materialųjį reikalavimo pagrindą, sukelia pareiškėjui ir pačiam apelientui bereikalingų procesinių veiksmų, konkrečiai - apeliacinį procesą.
Kiti suinteresuotieji atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde. Be to, šiuo konkrečiu atveju apeliaciniam skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo
Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2008; kt.).
Savo esme palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti tam tikras teisines pasekmes (1964 m. CK 40 str.). Sandoriu, kaip tam tikru teisiniu veiksmu ir asmens valios aktu, sąmoningai siekiama tam tikro teisinio tikslo, tačiau sandoriui sudaryti nepakanka tik asmens vidinės valios, būtina asmens valią išreikšti įstatymo nustatyta forma ir terminais, kad jo valią žinotų kiti asmenys. Tik toks valios išreiškimas gali sukelti civilines teisines pasekmes. CK 5.50 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti; neleidžiama palikimo priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis; laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turėjo būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 str. 3 d.).
Iš bylos aplinkybių nustatyta, jog (duomenys neskelbtini). mirus palikėjai M. B. V. (T.1, b.l. 19), įpėdinių ratą sudarė pareiškėjas A. G. ir suinteresuotasis asmuo L. Z. (įstatyminiai įpėdiniai, CK 5.5 str. 1 d. 1 p.) (T.1, b.l. 20-23, 25). Be to, pareiškėjas yra ir palikėjos M. B. V. testamentinis įpėdinis (CK 5.5 str. 1 d. 2 p.). Asmuo, kuris savo reikalavimus grindžia palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą. Be to, vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, atsižvelgtina į turto, sudarančio palikimą, pobūdį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto, 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t.y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; kt.).
Šioje civilinėje byloje pareiškime nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas po savo motinos mirties priėmė palikimą, buvo grindžiamos rašytiniais dokumentais – mokėjimo kvitais (T.1, b.l. 42-46), testamentu (prijungta civ.byla Nr. 2-583-475/2007, b.l. 27), sutartimi (prijungta civ.byla Nr. 2-583-475/2007, b.l. 29-30), nuotraukomis (prijungta civ.byla Nr. 2-583-475/2007, b.l. 98) liudytojų V. J., A. Š., N. G. parodymais (T.2, b.l. 60-61). Tuo tarpu apeliantas ginčydama prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, savo atsikirtimams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti bent tikėtiną išvadą, jog tokio fakto nebuvo. Nei apelianto nurodyti suinteresuotieji asmenys R. L., Z. N. (T.2, b.l. 28), nei liudytojai G. A. V., O. G. V., A. N. (T.2, b.l. 61-63) jokių bylai reikšmingų aplinkybių apie tai, jog pareiškėjas A. G. po savo motinos mirties palikimo nepriėmė teismui nenurodė. Tokiu būdu darytina išvada, jog apeliantas neįrodė savo atsikirtimų (CPK 178 str.). Be to pažymėtina, jog byloje nustatyta, jog po M. B. V. mirties paveldėjimo byla notarų biure nėra užvesta (T.1, b.l. 18). Apelianto nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjo motina prieš mirtį gyveno pas dukrą L. Z., dar nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas A. G. po savo motinos mirties palikimo nepriėmė Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje surinktais įrodymais, liudytojų parodymais ir nustatė, jog pareiškėjas priėmė visą po motinos mirties likusį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, tvarkė jos turtą, mokėjo mokesčius, valdė į kaip savą.
Vertindamas įrodymus, teismas remiasi savo vidiniu įsitikinimu, savo žiniomis, praktika, logikos dėsniais ir įstatymais, kurie reguliuoja tuos teisinius santykius, dėl kurių buvo kreiptasi į teismą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra daugiau siejami tik su faktinių bylos aplinkybių ir byloje esančių įrodymų kitokiu vertinimu. Iš esmės procesinių teisės normų pažeidimas, turėjęs įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, būtų tada, jeigu priimant procesinį sprendimą teismai netinkamai taikytų teisės normas, nustatančias reikalavimus procesinio sprendimo turiniui, netinkamai taikytų įrodymų vertinimo taisykles, sprendimo motyvai ir teiginiai bei išvados nebūtų paremti įrodymais, faktiniais ir teisiniais argumentais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliaciniame skunde esanti apelianto argumentacija dėl netinkamo įrodymų vertinimo, senaties termino taikymo, suinteresuotųjų asmenų S. M. ir G. V. dalyvavimo byloje yra nepagrįsta. Teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apelianto argumentus, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir remdamasi pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad teismo išvados sprendime dėl byloje pareikšto reikalavimo yra tinkamai motyvuotos, atitinka faktines bylos aplinkybes, padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, t.y. pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 176 str., 185 str.). Be to, teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl senaties termino taikymo, nes palikėja M. B. V. mirė (duomenys neskelbtini)., todėl palikimui priimti taikomos 2000 m. Civilinio kodekso normos. Byloje nėra surinkta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo ir liudytojų V. J., A. Š., N. G. nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas palikimą po motinos mirties priėmė pradėdamas turtą faktiškai valdyti per tris mėnesius po motinos mirties. Kaip jau buvo minėta aukščiau, palikėjos M. B. V. įpėdiniais yra jos vaikai – pareiškėjas A. G. ir suinteresuotasis asmuo L. Z.. S. M. ir G. V. nėra palikėjos M. B. V. įpėdiniai, todėl pareiškėjui atsisakius reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog A.V. V. po tėvo L. V. mirties priėmė palikimą faktiškai turtą valdydamas, sprendimas, jog pareiškėjas priėmė palikimą po savo motinos mirties nesukels šiems suinteresuotiesiems asmenims jokių teisinių pasekmių, todėl konstatuotina, jog jie šioje byloje neturi teisinio suinteresuotumo ir jų dalyvavimas byloje nėra privalomas. Kartu apeliacinis teismas pažymi, jog šioje byloje nėra sprendžiami klausimai dėl M. B. V. palikimą sudarantį turtą.
Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Vadovaudamasis CPK 185 straipsniu teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, tai reiškia teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu.
Apylinkės teismo sprendime yra nurodyti įrodymai, faktiniai duomenys ir teisiniai argumentai, kuriais remdamasis teismas grindžia savo išvadas ir tenkina pareiškėjo reikalavimą, todėl apelianto teiginiai, kad apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, nėra pakankamas pagrindas teismo sprendimo naikinimui apeliacine tvarka (CPK 327 str., 329 str.).
Dėl atsisakymo nuo reikalavimo
Teisę atsisakyti pareikšto ieškinio lemia dispozityvumo principas civiliniame procese. Pareiškėjas 2012 m. birželio 13 d. pateikė teismui pareiškimą dėl atsisakymo nuo pirmojo pareiškimo reikalavimo – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog A.V. V. po tėvo L. V. mirties priėmė palikimą faktiškai turtą valdydamas (T.2, b.l. 57). Pareiškime nurodyta, kad pareiškIeškinio atsisakymas reiškia, kad ieškovas atsisako ir paties materialiojo teisinio reikalavimo ne tik šiame procese, bet ir ateityje. Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Rašytiniame pareiškime dėl ieškinio atsisakymo turi būti nurodyta, kad asmeniui žinomi ieškinio atsisakymo padariniai. Šios teisės normos nuostata ,,bet kurioje proceso stadijoje“ reiškia, kad pareikšto ieškinio galima atsisakyti ir apeliaciniame teisme.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, jog ieškovas reikalavimo dėl juridinę reikšmę turintį faktą, jog A.V. V. po tėvo L. V. mirties priėmė palikimą faktiškai turtą valdydamas atsisakė. Rezoliucinėje sprendimo dalyje nuspręsta grąžinti pareiškėjui žyminį mokestį, tačiau nenurodė, jog bylą šioje dalyje nutraukia, todėl teismas tik iš dalies sutinka su apelianto argumentu, jog teismas nevisiškai išsprendė pareiškėjo prašymą dėl atsisakymo nuo reikalavimo. 2013 m. sausio 11 d. apeliacinės instancijos teisme gautas A. G. pakartotinis pareiškimas dėl atsisakymo nuo reikalavimo (T.2, b.l. 124). Išnagrinėjęs pareiškėjo pareiškimus dėl pareiškimo reikalavimo atsisakymo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškimai atitinka jam keliamus reikalavimus: pareiškimus padavė pareiškėjas, jam žinomi ir suprantami pareiškimo atsisakymo padariniai. Ieškinio reikalavimų atsisakymas nėra besąlyginis pagrindas teismui nutraukti bylą. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, pažeidžia kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 302 str.). Teismas konstatuoja, kad atisakymas nuo pareiškimo reikalavimo dėl juridinę reikšmę turintį fakto, jog A.V. V. po tėvo L. V. mirties priėmė palikimą faktiškai turtą valdydamas nustatymo atitinka keliamus reikalavimus (CPK 140 str. 1 d.), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad šioje byloje atsisakymas ieškinio prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia apelianto ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai atsisakymas priimtinas ir civilinė byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 140 str. 1 d., 293 str. 4 p., 294 str. 2 d., 302 str.), šia nuostata papildant Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo rezoliucinę dalį.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi bylos nagrinėjimo dalykui, todėl apeliacinės instancijos jų nevertina ir atskirai dėl jų pagrįsto nepasisako.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti argumentai nėra teisiškai reikšmingi.
Įvertinus visas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pareiškėjas A. G. nurodė, kad patyrė 200,00 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Ši suma buvo sumokėta advokatei už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (T.2, b.l. 117-118). Kadangi apeliacinis skundas atmestinas pareiškėjo patirtos 200,00 Lt išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326-331 straipsniais, teismas,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą pakeisti papildant jo rezoliucinę dalį sekančiai:
Priimti pareiškėjo A. G. atsisakymą nuo pareiškimo reikalavimo dėl juridinę reikšmę turintį fakto, jog A.V. V. po tėvo L. V. mirties priėmė palikimą faktiškai turtą valdydamas nustatymo ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukti.
Kitose dalyse sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. J. V., a.k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) 200,00 Lt (du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.