Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus,

asmeniui, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, G. J. ir jo gynėjai advokatei Sofijai Kručienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, G. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų (duomenys neskelbtini) nutarties, kuria G. J. pripažintas nepakaltinamu dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir G. J. nuspręsta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados, argumentai ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, G. J. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniu skundu G. J. nesutinka su paskirta priverčiamąja medicinos priemone – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje, teigia, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

7. BPK 400 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėjant bylas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas išklausė bei įvertino nukentėjusiosios N. J. ir liudytojos A. R. parodymus, eksperto G. B. paaiškinimus, taip pat išanalizavo rašytinius byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismo psichiatrijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 149–153), kuriame konstatuota, kad G. J. negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, yra nepilnavertis proceso dalyvis, negali duoti parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, į 2022 m. liepos 19 d. vykusį teisiamąjį posėdį jo nekvietė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ekspertizės akte nėra kategoriško draudimo psichikos liga sergančiam asmeniui dalyvauti baudžiamajame procese, tiesiog nurodoma, kad dėl ligos jis nesupranta savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, t. y. nebus pilnavertis šio proceso dalyvis. Pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, teisė į teisingą teismą, be kita ko, apima rungimosi principą, reiškiantį galimybę abiem bylos šalims gauti informaciją ir pasisakyti dėl visų pateiktų įrodymų ir išsakytų argumentų ar pastabų, taip pat šalių procesinį lygiateisiškumą, pagal kurį kiekvienas proceso dalyvis turi turėti tinkamą galimybę išdėstyti savo argumentus teismui (būti išklausytas) ir tokiomis sąlygomis, dėl kurių jis neatsiduria iš esmės nepalankioje padėtyje, palyginus su jo oponentais. Todėl apeliacinės instancijos teismas užtikrino galimybę asmeniui, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, būti išklausytam apeliacinės instancijos teisme: G. J. nepageidavo būti apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, bet pasakė baigiamąją kalbą, jam buvo suteiktas paskutinis žodis.

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacine tvarka šią baudžiamąją bylą, neturi pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš esmės buvo pažeista G. J. teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą, kad buvo suvaržyta jo teisė į gynybą. Nagrinėjant bylą apylinkės teisme, G. J. interesams atstovavo ir jį gynė advokatas Algirdas Zakrasas (2 t., b. l. 94), kuris realizavo savo ginamojo teisę užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, teikti prašymus, o pats G. J. buvo išklausytas apeliacinės instancijos teisme. Todėl nėra pagrindo vertinti, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos G. J. teisės ir teisėti interesai.

9. BPK 392 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priverčiamosios medicinos priemonės gali būti taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Pagal BK 17 straipsnį asmuo laikomas nepakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai – medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis). Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253-976/2019, 2K-135-697/2022).

10. BK 98 straipsnyje, nustatančiame priverčiamųjų medicinos priemonių rūšis, nėra numatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas ir kurią priverčiamąją medicinos priemonę teismas gali taikyti. Kita vertus, šiame straipsnyje nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti, parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį: psichikos sutrikimą ir jo sunkumą; padarytos pavojingos veikos pobūdį; pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021).

11. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad G. J. buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė ir gautas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus 2022 m. (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 149–153). Ekspertizės akte nurodyta, kad G. J. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu savo veiksmų esmės nesuprato ir jų valdyti negalėjo. G. J. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo ir šiuo metu konstatuotas lėtinis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini). G. J. ekspertizės aktu rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje bendro režimo sąlygomis.

12. Atliekant ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, buvo įvertinti G. J. medicininiai dokumentai, kuriais nustatyta, kad 1992 m. po suicidinio bandymo jam diagnozuotas (duomenys neskelbtini) sutrikimas; 1996 m. atlikta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė baudžiamojoje byloje, nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini) sutrikimas; (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje gydytas 2002 metais, nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini); taip pat gydytas (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje 2004 m., 2005 m., 2020 m., 2021 m. ir 2022 m., nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2019 m. iki 2022 m. jo psichikos būklė išliko nestabili, nekritiškas savo ligos atžvilgiu, nebendradarbiaujantis, linkęs koreguoti, nutraukti medikamentinį gydymą. Atliekant ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, detaliai buvo įvertinta G. J. gydymo eiga, jo sveikatos būklė, taip pat ikiteisminio tyrimo medžiaga. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl G. J. psichikos būklės ir jam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies, pagrįstai vadovavosi minėtame ekspertizės akte pateiktomis ekspertų išvadomis, grįstomis tiek tiriamojo ligos istorija, tiek asmens tyrimu. Išdėstyti duomenys patvirtina, kad G. J. sirgo psichikos liga iki baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo, jos padarymo momentu ir po veikos padarymo.

13. Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas G. B. patvirtino G. J. diagnozuotą psichikos sveikatos sutrikimą. Ekspertas pažymėjo, kad G. J. reikalingas stacionarinis gydymas, kad būtų pasiekta medikamentinė remisija. Ambulatorinis stebėjimas nebūtų pakankamas, nes G. J. yra nekritiškas savo būsenai, vengia vartoti paskirtus vaistus, piktnaudžiauja alkoholiu. Alkoholio ir vaistų mišinys didina riziką haliucinacijoms, dėl to jis, pasak eksperto, gali įvykdyti sunkesnį nusikaltimą. Ekspertas nurodė, kad šiuo metu G. J. socialiai pavojingo elgesio rizika yra didėjanti. Stacionarinis gydymas rekomenduojamas, atsižvelgiant tiek į visuomenės interesus, apsaugant visuomenę nuo G. J. pavojingo elgesio, tiek dėl paties G. J., kad jam būtų suteiktas tinkamas gydymas, apsaugant nuo alkoholio vartojimo; anksčiau yra buvę suicidinių bandymų.

14. Minėta, vienas iš kriterijų, parenkant priverčiamąją medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, kurio nustatymas reikalauja specialių žinių, todėl, vertinant šį kriterijų, remiamasi teismo ekspertų – psichiatrų išvadomis ir rekomendacijomis. Nagrinėjamoje byloje teismo psichiatrijos ekspertizę atlikę ekspertai rekomendavo G. J. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

15. Spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021). Byloje nustatyta, kad G. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką prieš savo šeimos narį – motiną, smurtaudamas (stumdamas, vieną kartą spirdamas jai į kairės kojos šlaunį ir du kartus kumščiu suduodamas į galvos sritį) ją nežymiai sužalojo. Minėta, kad G. J., pasak eksperto G. B., yra nekritiškas savo būsenai, vengia vartoti vaistus, piktnaudžiauja alkoholiu, jo socialiai pavojingo elgesio rizika didėja, todėl tinkamam gydymui, medikamentinei remisijai pasiekti ekspertai rekomendavo priverstinį stacionarinį gydymą. Šios ekspertų išvados kartu su inkriminuotos smurtinės veikos pobūdžiu yra pakankamas pagrindas taikyti G. J. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros sveikatos įstaigoje. Būtent tokio pobūdžio priverčiamoji priemonė ne tik užtikrins efektyvesnį gydymą asmeniui, bet ir apsaugos visuomenę bei patį G. J. nuo jam gresiančių pavojų. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo keisti priverčiamąją medicinos priemonę ir taikyti G. J. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, kaip to prašoma apeliaciniu skundu. Nors G. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, jog sieks tinkamai gydytis – vartos vaistus, kuriuos skirs psichiatras, o nukentėjusioji N. J. teigė, kad sūnus gydosi, tačiau iš eksperto paaiškinimų, ekspertizės akte užfiksuotų duomenų matyti, kad G. J. linkęs koreguoti, nutraukti medikamentinį gydymą, piktnaudžiauja alkoholiu, o vaistų ir alkoholio vartojimas didina riziką haliucinacijoms, juo labiau, kad G. J. socialiai pavojingo elgesio rizika yra didėjanti.

16. Priverčiamosios medicinos priemonės taikomos tol, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalės pakartotinai spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (BK 98 straipsnio 6 dalis).

17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamos nutarties aprašomojoje dalyje, kurioje išdėstytos G. J. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos aplinkybės, nustatyta, jog G. J. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tyčia: aprašomojoje nutarties dalyje, aprašydamas veikos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. J. tyčia stūmė nukentėjusiąją N. J. <...>. Tyčia yra kaltės forma, o kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir padariniais. Nustačius, kad G. J. negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, nėra pagrindo pripažinti, kad jis šią veiką padarė tyčia. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų priemonių taikymo, teismas turi išspręsti šiuos klausimus: ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; ar ją padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; ar veiką asmuo padarė būdamas nepakaltinamas (ribotai pakaltinimas); ar po veikos padarymo asmeniui sutriko psichika; ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia (BPK 401 straipsnio 2 dalis), t. y. kaltės klausimas nėra sprendžiamas. Dėl šios priežasties iš skundžiamos nutarties aprašomosios dalies šalintina pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad G. J. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tyčia.

18. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. spalio 7 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b. l. 121–124), kurioje prašoma priteisti valstybei iš G. J. 100 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

19. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnio nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose.

20. Šioje byloje G. J. BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme laikytinas asmeniu, dėl psichinių trūkumų negalinčiu pasinaudoti savo teise į gynybą, todėl, kaip nustatyta BPK 106 straipsnio 2 dalyje, iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos (įskaitant ir išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme) neišieškomos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Pašalinti iš Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų (duomenys neskelbtini) nutarties aprašomosios dalies pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad G. J. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tyčia.

Neišieškoti iš G. J. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.