- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-12
- Bylos Nr.
- e2S-2809-781/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Pareiškėjas
- J. T.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo J. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo J. T. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas J. T. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo J. T. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų bazės matyti, jog Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. sausio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2FB-637-907/2015, atmetė pareiškėjo J. T. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, o Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-435-569/2015, atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir paliko Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį nepakeistą. Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino, kad bankroto procesas pareiškėjo atžvilgiu jau buvo išnagrinėtas iš esmės įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareiškimas pareikštas tuo pačiu pagrindu ir dalyku, todėl atsisakė jį priimti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu ir Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 5 punkto, t. y. jog pareiškėjas pateikė tapatų pareiškimą nepraėjus 10 metų nuo fizinio asmens bankroto proceso pabaigos, pagrindu.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas (apeliantas) J. T. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkto nuostatą, nes pareiškėjui nebuvo iškelta bankroto byla ir nebuvo nutraukta bankroto procedūra; pažymi, jog pareiškėjui buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą, todėl, anot apelianto, tai nepatenka į FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkto taikymo apimtį, o atsisakymas priimti pareiškimą pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas aiškina, kad FABĮ nėra įtvirtintas draudimas asmeniui, kuriam nebuvo iškelta bankroto byla, kreiptis į teismą pakartotinai. Apeliantas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, kurioje turėjo išspręsti pareiškimo priėmimo klausimą, vertino aplinkybes, kurios turi būti vertinamos pareiškimo nagrinėjimo iš esmės metu. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad pareiškimas pareikštas tuo pačiu pagrindu ir dalyku, nes, anot apelianto, šiuo metu yra pasikeitusios faktinės aplinkybės ir teismų praktika dėl kai kurių esminių fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo aplinkybių, tuo tarpu pareiškėjas vis dar yra nemokus. Apelianto teigimu, pagal susiformavusią teismų praktiką, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų būti vertinami pareiškėjo veiksmai per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, todėl, anot pareiškėjo, šiuo metu į nurodytą laikotarpį nepatektų sandoriai, kurių pagrindu Šiaulių apylinkės teismas pripažino pareiškėjo veiksmus nesąžiningais ir dėl to atsisakė iškelti jam bankroto bylą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsisakytas priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, konstatuojant, kad bankroto procesas pareiškėjo atžvilgiu jau buvo išnagrinėtas iš esmės, ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. jog pareiškėjas pateikė tapatų pareiškimą nepraėjus 10 metų nuo fizinio asmens bankroto proceso pabaigos.
Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis įstatymas – FABĮ, kuriame nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).
Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti apelianto pareiškimą, nurodė, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2FB-637-907/2015, kuri palikta nepakeista Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-435-569/2015, pareiškėjui atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą iš esmės konstatavus jo nesąžiningus veiksmus. Šių aplinkybių apeliantas iš esmės neginčijo (CPK 12, 178 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo pareiškimo priėmimo atsisakymo priežastis, pažymi, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkto nuostata taikytina sprendžiant klausimą dėl atsisakymo iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, o ne dėl pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Taigi, darytina išvada, kad dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkto nuostatų taikymo ar netaikymo gali būti sprendžiama tik tuomet, kai išspręstas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimas. Pažymėtina, kad fizinio asmens pareiškimas iškelti bankroto bylą turi atitikti FABĮ 4 straipsnyje numatytus reikalavimus; jeigu pareiškimas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus, teismas jį turi priimti ir, ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nutarties dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo dienos, priimti nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą ar ją atsisakyti iškelti (FABĮ 5 straipsnio 7 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą, pareiškimą atsisakė priimti, be kita ko, remdamasis aplinkybėmis, kurios gali būti nustatytos tik išnagrinėjus bankroto bylos iškėlimo klausimą, o ne sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą, t. y. teismas pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo metu neturi nustatinėti ar fiziniam asmeniui gali būti iškelta bankroto byla, nes tai turi būti nustatinėjama nagrinėjant bylą iš esmės.
Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad FABĮ 5 straipsnio 8 straipsnio 5 punkto nuostata nagrinėjamu atveju negali būti taikytina ir dėl to, kad bankroto procesas pareiškėjui nebuvo pradėtas (tuo labiau nutrauktas), nes jam, kaip minėta, buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą; tuo tarpu bankroto procesas pradedamas tik iškėlus bankroto bylą.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2016 m. spalio 24 d., t. y. praėjus daugiau kaip 1,5 metų nuo aukščiau minėtų teismų procesinių sprendimų priėmimo. Sutiktina su apelianto argumentu, kad FABĮ nėra numatyta draudimo pakartotinai kreiptis į teismą su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, jeigu kartą teismas jau yra atsisakęs iškelti bankroto bylą, tačiau pažymi, jog, norint pakartotinai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjas tokiu atveju privalo pateikti duomenis apie naują pareiškimo faktinį pagrindą – naujas aplinkybes, kuriomis būtų grindžiamas jo reikalavimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės gali būti nustatytos tik išnagrinėjus bankroto bylos iškėlimo klausimą iš esmės, o ne pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo priėmimo stadijoje.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos turi būti taikomos atsižvelgiant į FABĮ paskirtį ir šiuo įstatymu reglamentuojamų civilinių teisinių santykių specifiką. Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Taigi, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad praėjus atitinkamam laikotarpiui nuo pareiškėjo nesąžiningais pripažintų veiksmų atlikimo, pareiškėjas vėl turi teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo ir tokiam pareiškimui negali būti taikomos CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą, netinkamai aiškino ir taikė šią bankroto stadiją reglamentuojančias teisės normas, neteisingai vertino šiam klausimui spręsti byloje esančius duomenis, todėl atskirasis skundas tenkintinas visiškai, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas dėl pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo grąžintinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (tuo labiau, kad tai yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva).
Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo J. T. atskirąjį skundą tenkinti visiškai.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo J. T. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, panaikinti ir pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.