- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-09
- Bylos Nr.
- e2S-435-569/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-09436-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Pareiškėjas
- J. T.
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. T. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015m. sausio 21d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. pareiškimą suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei (toliau-UAB) „Cela“, UAB „Fasado sprendimai“, UAB „Lemora“, UAB „4 Finance“, UAB „General Financing“, Nordea Bank AB Lietuvos skyriui, antstoliui R. K., antstolei G. V., L. T. dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas J. T. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo. Nurodė, kad pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai pareiškimo pateikimo dieną sudarė 90820,49 Lt. Skoliniai įsipareigojimai, kurių pareiškėjas negali įvykdyti, susidarė, nes pareiškėjas 2013 m. įsteigė UAB „Juloga“, kurios vieninteliu akcininku jis yra. Bendrovės veikla nuo pat pradžių buvo nuostolinga. Prieš tai pareiškėjas dirbo UAB „Spalvų sala“ padalinio vadovu, per mėnesį uždirbdavo virš 2000 Lt, 2013 m. balandį atleistas iš darbo pačiam prašant. Iš UAB „4 Finance“ ir UAB „General Financing“ ėmė vartojimo paskolas kaip fizinis asmuo tam, kad įsteigtų bendrovę, apyvartinėms lėšoms, medžiagoms pirkti, mokesčius sumokėti. Iš UAB „Cela“ pirko fasadines medžiagas, iš UAB „Fasado sprendimai“ nuomojosi statybinę įrangą, iš UAB „Lemora“ pirko statybines medžiagas, skolų pagrindu kaip fizinis asmuo pasirašė vekselius. Paėmė 140 000 Lt paskolą 25 metams iš Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus, kad galėtų įsirengti sodo namelį. Nurodė, kad UAB „Juloga“ iškelta bankroto byla, jis nušalintas nuo direktoriaus pareigų, jokio darbo užmokesčio šiai dienai negauna, darbo biržoje, kaip ieškantis darbo, nėra registruotas, nes yra UAB „Promeistras“ 50 procentų akcininkas, bendrovė nevykdo veiklos, o ją steigė, kad galėtų padengti UAB „Juloga“ skolas. Nurodė, kad sutuoktinė gauna minimalių atlyginimą – 830 Lt, šeima augina dvi nepilnametes dukras.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2015m. sausio 21d. nutartimi atmetė pareiškėjo J. T. pareiškimą iškelti bankroto bylą.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję, suma akivaizdžiai viršija 25 minimalias mėnesines algas (toliau–MMA). Nurodė, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas pagal savo turtinę padėtį negali kreditoriams įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję. Tačiau teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau-FABĮ) 1 straipsnio 1 dalies prasme nėra sąžiningas, o jam iškėlus bankroto bylą nebūtų pasiektas FABĮ tikslas – siekti teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros. Pažymėjo, kad pareiškėjas, neturėdamas santaupų, būdamas skolingas kreditoriui Nordea Bank AB Lietuvos skyriui išėjo iš gerai apmokamo darbo ir įsteigė UAB „Juloga“. Žinodamas, kad negali atsiskaityti su kreditoriais, ir toliau didino skolas, išdavė vekselius. Kreditoriams skolinga buvo bendrovė, tačiau už bendrovės skolas pareiškėjas sąmoningai, savo valia, be jokio spaudimo ir prievartos prisiėmė asmeninę atsakomybę. Teismas vertino, kad pareiškėjas būdamas aukštesniojo išsilavinimo, turėdamas vadovavimo patirties, savo rizika įsteigė įmonę, kuri bankrutavo, pats pasirašė skolos dokumentus, sudarė vartojimo sutartis savo vardu, nors dengė bendrovės skolas, kuri bankrutavo, todėl ir turi prisiimti su tuo susijusius padarinius. Konstatavo, kad pareiškėjas teismui teikia neteisingus duomenis apie save. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai jog jo verslas žlugo dėl krizės yra nepagrįsti, nes verslą vystyti pradėjo jau žinodamas apie krizę ir jos padarinius. Pažymėjo, kad gavęs didelę ilgalaikę paskolą, už ją jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto neįgijo, o finansavo kitam asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto remontą. Teismas vertino, kad pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu rodo tai, jog turėdamas minėto dydžio paskolą ir neturėdamas santaupų, pareiškėjas įsteigė dar dvi bendroves, kurios veiklos nevykdė praktiškai nuo įsteigimo momento, ėmė kitas paskolas, didino savo skolas kreditoriams, net neketindamas jų grąžinti. Pareiškėjas prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių realiai negalės vykdyti ir, tai žinodamas, pats sau ne tik sukėlė nemokumą, bet ir jį padidino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė
Atskiruoju skundu pareiškėjas J. T. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015m. sausio21 d. nutartį ir priimti naują nutartį – pareiškėjo J. T. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo tenkinti.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismo motyvas atsisakyti iškelti bankroto bylą dėl to, kad pareiškėjas turėjo pakankamai gerai apmokamą darbą ir iš jo išėjo savo noru, yra nepagrįstas ir prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai teisei ir laisvei laisvai pasirinkti darbą, verslą ir veiklą. Teismo motyvas atsisakyti kelti bankroto bylą remiantis pareiškėjo nesąžiningumu perleidus nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažintinas niekiniu, priimtu nesiaiškinus visų bylai reikšmingų aplinkybių. Fizinio ir juridinio asmens bankroto bylose egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas turi būti aktyvus, tai apima teismo teisę ex officio tikrinti fizinio asmens sudarytus sandorius ir rinkti įrodymus. Teismas bylos nagrinėjimo metu, ne tik nesiaiškino šio turto perleidimo aplinkybių, bet ir nebuvo jokio teismo paklausimo, įpareigojimo posėdžio metu žodžiu paaiškinti apie minėto turto perleidimo aplinkybes. Teismas nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas teismui teikia neteisingus duomenis apie save. Teismui buvo apteikti teisingi duomenys apie UAB „Promeistras“ akcininkus. Teismo išreikalauti duomenys iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro galėjo būti netikslūs dėl techninių sistemos netikslumų, todėl pakartotinai atsiradus būtinybei teikiamas UAB „Promeistras“ akcininkų sąrašas. Teismo teiginys, jog J. T., žinodamas, kad negali atsiskaityti su kreditoriais, toliau didino skolas, išdavė vekselius, žinodamas, kad po dviejų mėnesių jų apmokėti negalės, rodo pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu, yra nepagrįstas, kadangi nepalankus sutarčių, vekselių nuostatų aiškinimas vien pareiškėjo nenaudai neturi būti. Kreditoriui taip pat taikomi rūpestingumo standartai skolinant savo lėšas. Nepagrįstas teismo teiginys, kad pareiškėjo nesąžiningumą rodo ir tai, jog jis kreipiantis į teismą pareiškimu nenurodė, kad UAB „Juloga“ iškelta bankroto byla. Nepagrįsti teismo teiginiai, jog nėra pateikti įrodymai apie pareiškėjo turtinę padėtį skolų atsiradimo metu; taip pat jog galimai pareiškėjas nurodo ne visas gaunamas pajamas, kadangi jo šeimai reikalinga 3000 Lt suma poreikiams tenkinti. Į bylą buvo pateikti visi reikiami duomenys, iš kurių galima vertinti pareiškėjo finansinę padėtį. Bylos nagrinėjimo metu daugiau įrodymų teismas nereikalavo. O pateiktų įrodymų teismas netyrė ir nevertino. Prašomos lėšų sumos netvirtinimas negali būti vertinamas kaip vienu pagrindų atsisakyti kelti bankroto bylą. Negalima kaip pareiškėjo nesąžiningumą traktuoti jo prašomų lėšų sumą jo ir šeimos poreikiams tenkinti, kuomet pats teismas šį procesą kontroliuoja ją patvirtindamas ir reguliuodamas. Skundžiamos nutarties argumentai vienas kitam prieštaraujantys ir nepagrįsti. Teismas nurodė, kad FABĮ negali tapti priemone išvengti skolinių įsipareigojimų vykdymo ir, kad teismas negali iškelti bylos fiziniam asmeniui, kuris neplanuoja atsiskaityti su savo kreditoriais. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas turi du automobilius, jo žmona gauna darbo užmokesti, šeimai padeda tėvai. Konstatuoja, kad pareiškėjas eitų dirbti bet kokį darbą. Teismas abejones dėl pareiškėjo sąžiningumo grindė tuo, kad pareiškėjas finansavo jam nepriklausančio turto pagerinimą. Tokie teismo motyvai pažeidžia FABĮ nuostatas, nes aplinkybės, kad pareiškėjas norėjo pagerinti savo šeimos buitį negali būti vertinamos kaip nesąžiningos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo antstolis R. K. prašo sprendimą dėl nutarties pagrįstumo priimti savo nuožiūra. Nurodo, kad J. T. dirba, turi kilnojamojo turto, yra UAB „Promeistras“ (duomenys neskelbtini), todėl suinteresuoto asmens nuomone, nors ir per ilgesnį laiką, tačiau pareiškėjas turi galimybę įvykdyti antstolio kontoroje vykdomus vykdomuosius dokumentus. Tenkinus pareiškėjo skundą, neproporcingai būtų pažeisti išieškotojų interesai.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo UAB „General Financing“ prašo netenkinti pareiškėjo atskirojo skundo, o Šiaulių apylinkės teismo 2015-01-21 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjas nesugebėdamas tinkamai vystyti vienos įmonės veiklos, dar įsteigė vieną įmonę, iš kurios iki šiol negauna pelno. Teismas teisingai tokį pareiškėjo elgesį vertino kaip nesąžiningą, nes pareiškėjas turėdamas aukštesnįjį verslo vadybos išsilavinimą bei darbinės vadovavimo patirties turėjo ir galėjo suvokti prisiimtų įsipareigojimų apimtį. Pareiškėjui nėra ribojama konstitucinė laisvė pasirinkti darbą bei verslą, tačiau toks pareiškėjo elgesys, kai savo noru nutraukiama darbo sutartis ir steigiamos viena po kitos įmonės, kurios steigiamos iš skolintų lėšų, veikla vykdoma nuostolingai ir tokiais veiksmais didinamos skolos kreditoriams negali būti laikomas sąžiningu. Pareiškėjo žodiniai paaiškinimai, kad jis eitų dirbti bet ką, ar jo tikėjimasis, kad jo įkurta UAB „Promeistras“ atsigaus, vertintini kaip abstraktūs ir nepakankamai įrodantys pareiškėjo siekį sąžiningai atkurti savo mokumą. Teismas teisingai vertino pareiškėjo prašomą patvirtinti 3000 Lt per mėnesį sumą, reikalingą būtiniausiems poreikiams tenkinti, bei 2350 Lt sumą bankroto administravimo procedūroms kaip pareiškėjo siekį nuslėpti savo tikrąją finansinę padėtį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau–CPK) 329 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, nurodęs, kad pareiškėjas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme nėra sąžiningas.
Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslas yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Minėtu įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka.
Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje konstatuotas apelianto nemokumo faktas ir šalys jo neginčija, todėl teismas dėl šios fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygos plačiau nepasisako.
Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies nuostatas, fizinio asmens būklės neatitiktis FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytam fizinio asmens nemokumo apibrėžimui arba pareiškėjo nesąžiningumas yra savarankiški pagrindai atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas pažymi, kad pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui priėmimo klausimas neturi būti sprendžiamas pernelyg formaliai, taip pat neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų. Teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Teismas pažymi, kad be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte neįtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai. Dėl to aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą.
Išanalizavus įstatyminį reglamentavimą bei teismų praktiką matyti, kad sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-336/2013).
Plėtodamas teismo praktiką, kasacinis teismas išaiškino, kad FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, neturėdamas santaupų, būdamas skolingas kreditoriui Nordea Bank AB Lietuvos skyriui išėjo iš gerai apmokamo darbo ir įsteigė UAB „Juloga“. Žinodamas, kad negali atsiskaityti su kreditoriais, ir toliau didino skolas, išdavė vekselius. Kreditoriams skolinga buvo bendrovė, tačiau už bendrovės skolas pareiškėjas sąmoningai, savo valia, be jokio spaudimo ir prievartos prisiėmė asmeninę atsakomybę, turėdamas minėto dydžio paskolą ir neturėdamas santaupų, pareiškėjas įsteigė dar dvi bendroves, kurios veiklos nevykdė praktiškai nuo įsteigimo momento, ėmė kitas paskolas, didino savo skolas kreditoriams, net neketindamas jų grąžinti.
Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino nekilnojamojo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo aplinkybių, nebuvo aktyvus ir nesiėmė priemonių nustatyti minėtų duomenų. Šie apelianto argumentai atmestini. Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, jog Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-05-02 nutartimi pareiškėjams buvo leista parduoti minėtą butą. Konstatavo, kad pareiškėjas buto pardavimo nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais. Pažymėtina, kad reikalavimas teismui būti aktyviam bankroto bylose, negali būti suprantamas ir aiškinamas kaip teismo prievolė už pačią šalį aiškintis konkrečias bendro pobūdžio šalies teiginius pagrindžiančias aplinkybes ir rinkti jas patvirtinančius įrodymus. Pareiga pagrįsti ir įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tenka pačiai šaliai (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių spręsti kilusių neaiškumų, reikalaudamas pateikti papildomus dokumentus ar paaiškinimus, o iš karto darė nepagrįstas išvadas neištyręs aplinkybių, atmestini.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas, žinodamas, kad negali atsiskaityti su kreditoriais, toliau didino skolas, išdavė vekselius, žinodamas, kad po dviejų mėnesių jų apmokėti negalės, rodo pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu. Su tokiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. dirbo UAB „Spalvų sala“ (duomenys neskelbtini), gavo virš 2000 Lt darbo užmokestį per mėnesį. Tuo metu kreditoriui Nordea Bank AB Lietuvos skyriui pagal 2010-12-07 būsto kreditavimo sutartį Nr. 10/12/02SL buvo skolingas 20273,40 Eur. Išėjęs iš darbo, įsteigė UAB „Juloga“, nuo 2013-05-28 iki 2014-12-22 buvo UAB „Juloga“ (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad bendrovė buvo įsteigta neturint santaupų. Šiaulių apygardos nutartimi 2014-11-27 UAB „Juloga“ iškelta bankroto byla. 2013-06-12 pareiškėjas su UAB „General Financing“ sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sandorį Nr. 1 dėl 19852,34 Lt vartojimo kredito, iki 2014-05-09 įsipareigojimus pagal sutartį vykdė, toliau nustojo vykdyti, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-11 buvo išduotas teismo įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas aiškinosi, kad minėtas kreditas buvo paimtas UAB „Juloga“ apyvartinėms lėšoms, mokesčiams mokėti ir pan. Įsiskolinimams augant buvo toliau sudarinėjami sandoriai – buvo perkamos prekės iš UAB „Cela“, UAB „Lemora“, nuomojama įranga iš UAB „Fasado sprendimai“. UAB „Cela“, UAB „Lemora“ ir UAB „Fasado sprendimai“ savo vardu išdavė neprotestuotinus paprastuosius vekselius didelėms sumoms su labai trumpais sumokėjimo terminais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas žinodamas, kad negali atsiskaityti su kreditoriais, ir toliau didino skolas, išdavė vekselius, žinodamas, kad po dviejų mėnesių jų apmokėti negalės, kas rodo pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas, turėdamas įsipareigojimą kreditoriui Nordea Bank AB Lietuvos skyriui, kurio nepajėgė grąžinti, toliau sudarinėdamas kitus sandorius su kreditoriais, turėjo suvokti, jog tokio dydžio įsipareigojimų kreditoriams jis niekaip negalės grąžinti ir imtis visų priemonių neigiamoms pasekmėms sumažinti, tačiau akivaizdu, kad apeliantas tik didino savo įsipareigojimus ir jų sumas. Taigi, apeliantas prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių jis realiai negalės vykdyti, ir tai žinodamas pats sau sukėlė nemokumą. Toks apelianto elgesys negali būti vertintinas kaip neapdairus elgesys, todėl tokie apelianto veiksmai, negali būti pripažinti sąžiningais FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme. Toks apelianto elgesys, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintas nesąžiningu jo kreditorių atžvilgiu.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Pareiškėjui nėra ribojama konstitucinė laisvė pasirinkti darbą bei verslą, tačiau nagrinėjamoje byloje vertintinas pareiškėjo elgesys pagal FABĮ nuostatas, protingumo ir teisingumo principus. Byloje esant duomenims apie tokį pareiškėjo elgesį, kai jis sąmoningai leido susidaryti ir didėti skoloms. Pareiškėjo išėjimas iš darbo, neturint santaupų ir esant skolingam kreditoriui Nordea Bank AB Lietuvos skyriui pagal 2010-12-07 būsto kreditavimo sutartį Nr. 10/12/02SL 20273,40 Eur, iš skolintų pinigų kuriant naujas įmones vertintinas kaip neprotingas, nerūpestingas ir pažeidžiantis kreditorių interesus elgesys.
Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2015-01-21 UAB „Promeistras“ pranešimą. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl priima apelianto teikiamą įrodymą ir dėl jo pasisako. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas teismui teikia neteisingus duomenis apie save ir nurodo, kad duomenys iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro galėjo būti netikslūs dėl techninių sistemos netikslumų. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš išreikalauto Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo nustatė, kad J. T. yra vienintelis UAB „Promeistras“ (duomenys neskelbtini) nuo 2014-07-30 iki dabar. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad viešuosiuose registruose esantys duomenys laikytini teisingais, kol jie nėra nuginčyti (CPK 197 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pateiktas naujas įrodymas – pranešimas Valstybės įmonei Registrų centrui apie tai, kad nuo 2014-12-31 bendrovės akcijos priklauso ne vienam savininkui, nepaneigia oficialių viešame Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išplėstiniame išraše nurodytų duomenų, minėtas pranešimas nepagrįstas jokiais įrodymais.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus apie pareiškėjo turtinę padėtį bei nepagrįstai nurodė, kad apeliantas neplanuoja atsiskaityti su kreditoriais. Viena iš FABĮ 16 straipsnyje nurodytų fizinio asmens pareigų bankroto proceso metu – pagal savo galimybes dirbti arba užsiimti kita pajamų duodančia veikla, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti susirasti geriau apmokamą darbą (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Pažymėtina, kad viena esminių sąlygų fiziniam asmeniui bankrutuoti pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą, yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad pareiškėjas nenurodė, kaip jis planuoja atstatyti savo mokumą ir nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Iš pareiškime pateiktos informacijos bei pridedamų dokumentų nėra aišku, iš kokių pajamų bus dengiamos bankroto administravimo išlaidos bei bent dalinai tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Apelianto teikiami argumentai, kad jis teismo posėdžio metu nurodė, jog jo įkurta UAB „Promeistras“ atsigaus ir pradės vykdyti veiklą bei paminėtos sudarytos preliminarios sutartys negali būti vertinama pakankamu ir patikimu įrodymu, jog apeliantas planuoja ir gebės atsiskaityti su kreditoriais. Fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas nereiškia besąlygiško asmens atleidimo nuo skolų ir pirmiausia yra skirtas keisti tolesnį asmens elgesį. Pažymėtina, kad apelianto teiginys, jog jis eitų dirbti bet kokį darbą nėra pakankamas įrodymas, jog jis planuoja dirbti ir uždirbti, kad atsiskaityti su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad į bylą nepateikta jokių įrodymų apie pareiškėjo dedamas pastangas susirasti darbą. Todėl tokius apelianto teiginius apeliacinės instancijos teismas vertina kaip deklaratyvius. Visos anksčiau išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai konstatuoti apelianto nesąžiningumą pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismas negali iškelti bankroto bylos fiziniam asmeniui, kuris negauna/neketina gauti daugiau pajamų, o tai reiškia neplanuoja atsiskaityti su savo kreditoriais. Iškėlus bankroto bylą, pareiškėjas negalėtų vykdyti įstatyme nustatytos procedūros.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atskirasis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.