Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų I. A., A. A. ir R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“ ieškinį atsakovams I. A., A. A., R. A., Luminor Bank AS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje – I. A.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.1. Nekilnojamojo turto areštas kaip laikinai situaciją sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma tik bylose, kuriose ieškovai turi tiesioginį suinteresuotumą ir tikslą atgauti (perimti) ginčo nekilnojamąjį turtą savo nuosavybėn, kadangi turtą perleidus sąžiningam įgijėjui, šis ieškovo tikslas negali būti įgyvendintas. Bylose, kuriose ieškovų interesą (tikslą) sudaro restitucijos taikymas tam, kad iš restitucijos rezultato galima būtų patenkinti ieškovo reikalavimus, laikinosios apsaugos priemonės yra galimos tik tuo atveju, jeigu teismas nustato atsakovo (atsakovų) nesąžiningumą.

9.2. Ieškovės interesas (tikslas) šioje byloje yra ne pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į dovanojimo sutartimis perleistą turtą, o taikyti restituciją (šiuo atžvilgiu ieškovei visiškai nėra svarbu, ar restitucija būtų taikoma natūra, ar pinigais), todėl skundžiamoje nutartyje išdėstyta pozicija, esą laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje gali būti taikomos vien su tikslu išlaikyti status quo, laikytina nepagrįsta.

11. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Atsakovė I. A. neatlygintinai, praėjus vos 11 dienų nuo atsakymo į ieškovės pretenziją perleido turtą savo mamai, nepaisant to, jog, kaip teigia atsakovai, tėvų valia turtas turėjo būti padalintas abiem vaikams, t. y. I. A. ir R. A. po lygiai.

11.2. Atsakovų nesąžiningumą, sudarant ginčijamas dovanojimo sutartis pagrindžia ir tai, jog turtas buvo perleistas neatlygintinai bei susijusiems asmenims (CK 6.67 straipsnis), taigi atsakovų argumentas, jog ieškovė net neįrodinėjo atsakovų nesąžiningumo yra nepagrįstas.

11.3. Atskirajame skunde kvestionuojamos aplinkybės, kurios nagrinėtinos bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, o ne siekiant išspręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ar absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, todėl procesas vyksta pagal atskirajame skunde nustatytas ribas.

Dėl naujų įrodymų pateiktų apeliacinės instancijos teisme

14. Kartu su atskiruoju skundu apeliantai apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – 13 priedų, tarp kurių išrašai iš viešų registrų, I. A. teismams teikti procesiniai dokumentai, 2015 m. kovo 19 d. dovanojimo sutartis, sudaryta I. K. (A.) ir R. A., 2014 m. gegužės 29 d. kredito sutartis, pažyma apie I. A. 2019 m. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, 2020 m. vasario 25 d. finansinio lizingo sutarties bendrieji duomenys, I. A. automobilio techninis pasas. Prašymo priimti šiuos įrodymus apeliantai atskirajame skunde neformulavo, todėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos medžiagos klausimas sprendžiamas teismo iniciatyva.

15. Be to, 2021 m. spalio 11 d. apeliantai pateikė prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme, kuriuo prašė prie bylos medžiagos apeliacinės instancijos teisme pridėti atsakovų prašymą, pateiktą nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui, kuriuo atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimui ir pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus.

16. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje numatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

17. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

18. CPK 179 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Atsižvelgdamas į tai ir nustatęs, kad dalis apeliantų pateiktų naujų įrodymų – 2021 m. balandžio 28 d. I. A. atsiliepimas į ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-1623-560-/2021, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1623-560/2021, išrašai iš Nekilnojamojo turto registro apie (duomenys neskelbtini) butą; (duomenys neskelbtini) butą; (duomenys neskelbtini) butą, išrašai iš Gyventojų registro – teismui yra prieinami Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ ir viešuose registruose, apeliacinės instancijos teismas atsisako šiuos apeliantų teikiamus įrodymus pridėti prie bylos medžiagos apeliacinės instancijos teisme.

19. Teismo vertinimu, kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai – pažyma apie atsakovei I. A. 2019 m. priskaičiuotą darbo užmokestį, 2020 m. vasario 25 d. finansinio lizingo sutartis, I. A. automobilio techninis pasas – netenkina įrodymų sąsajumo reikalavimo, t. y. neturi reikšmės sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumo. Šie įrodymai nėra susiję su byloje kilusiu ginču ir negali nei patvirtinti, nei paneigti atsakovės I. A. sąžiningumo ir (ar) poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantų atžvilgiu, todėl šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teisme atsisakoma priimti.

20. Kita vertus, su atskiruoju skundu pateikta 2015 m. kovo 19 d. dovanojimo sutartis, sudaryta I. A. ir R. A., ir 2014 m. gegužės 29 d. kreditavimo sutartis pagrindžia apeliantų įrodinėjamas faktines aplinkybes dėl susiklosčiusių tarpusavio teisinių santykių ir atskleidžia platesnį apeliantų tarpusavio santykių kontekstą, todėl gali turėti reikšmės apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Atitinkamai, šie įrodymai pridedami prie bylos medžiagos apeliacinės instancijos teisme.

21. Kaip minėta, kartu su 2021 m. spalio 11 d. prašymu dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme apeliantai prašė prie bylos medžiagos pridėti I. A. prašymą, pateiktą nagrinėjamoje byloje, ieškovės reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir šį prašymą pagrindžiančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismui šie duomenys yra prieinami „Liteko“ sistemoje, be to, jie jau yra nagrinėjamos bylos medžiagoje, teismas sprendžia šių įrodymų pakartotinai prie bylos medžiagos nepridėti.

Dėl bylos esmės

22. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos abi šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

23. Dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – preliminaraus ieškinio pagrįstumo – Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad prima facie (liet. preliminarus) ieškinio vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba kai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje e2-8-464/2017).

24. Kadangi apeliantai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu plačiau nepasisako.

25. Dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020).

26. Be kita ko, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad turtinio pobūdžio ginčuose (dėl skolos priteisimo, nuostolių atlyginimo ir kt.) laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik tuo atveju, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą. Tokiose bylose laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama apsaugoti ne patį ginčo objektą, tačiau turtą iš kurio ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju būtų tenkinamas ieškovo turtinio pobūdžio reikalavimas. Kita vertus, bylose, kuriose yra ginčijama nuosavybės teisė, Lietuvos apeliacinis teismas pripažįsta galimybę taikyti tam tikrus apribojimus disponavimui ginčo objektu, siekiant užtikrinti status quo (liet. esamos) situacijos nepasikeitimą iki ginčo teisme išnagrinėjimo pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017; 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1541-330/2020; ir kt.).

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo poreikį byloje išsaugoti status quo (esamą padėtį) dėl ieškovės pareikšto reikalavimo taikyti restituciją, pažymėjo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių iškiltų grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad tokia teismo išvada yra nepagrįsta.

28. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje reikalavimu taikyti restituciją nesiekia susigrąžinti turtą savo nuosavybėn, t. y. nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl nuosavybės teisės tarp ieškovės ir atsakovų. Pažymėtina, kad ieškovės interesas (tikslas) nagrinėjamoje byloje yra nuginčijus sandorius padidinti atsakovės I. A. turto masę, iš kurio ieškovė išieškotų galimai jai padarytą žalą. Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad atsakovės I. A. turto masę padidintų ne tik restitucijos taikymas natūra, tačiau taip pat ir atitinkama piniginė kompensacija, jei restitucija natūra nebūtų galima. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, byloje nesant ginčo dėl nuosavybės teisės į turtą, konstatuotina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl būtinybės išsaugoti status quo padėtį neatsižvelgiant į atsakovo nesąžiningumą netaikytina. Kitaip tariant, nagrinėjamoje byloje grėsmė būsimam teismo sprendimo įvykdymui, be kita ko, turi būti grindžiama ir atsakovų nesąžiningumo aplinkybe.

29. Kita vertus, ar ieškovė apskritai turi reikalavimo teisę į atsakovę I. A. yra sprendžiama Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1623-275/2021 dėl žalos atlyginimo. Taigi nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad šiuo metu nėra aišku dėl ieškovės reikalavimo teisės pagal pareikštą ieškinį egzistavimo, be to, yra aišku, kad ieškiniu ieškovė nesiekia atsakovų turto įgyti asmeninėn nuosavybėn, o siekiama tik padidinti atsakovės I. A. turto masę.

30. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad I. A. turi kito nekilnojamojo turto – butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė, nustatyta masinio vertinimo metu, yra 88 800 Eur, taip pat butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė, nustatyta masinio vertinimo metu, yra 191 000 Eur. Šį turtą atsakovė turi atitinkamai nuo 2013 m. ir 2019 m., o ieškovei pareiškus ieškinį teisme neatliko jokių veiksmų, siekdama jį paslėpti. Kitų atsakovų atžvilgiu taip pat nenustatytos jokios aplinkybės, kurios patvirtintų, kad jie siekia ginčo turtą perleisti ir apriboti restitucijos natūra taikymo galimybę.

31. Laikinosios apsaugos priemonės, atsižvelgiant į jų varžantį pobūdį, turi būti taikomos vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-924-943/2020).

32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė atsakovų nesąžiningumo (siekio išvengti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo), o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje neatitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principų ir varžo atsakovų teises labiau nei yra būtina. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, teismo vertinimu, nepagrįstai yra suteikiamas prioritetas ieškovės interesams, kuri, siekdama žalos atlyginimo iš atsakovės I. A. bei jos turto masės išsaugojimo, gali prašyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo visų pirma žalos atlyginimo byloje. Kita vertus, šioje byloje nėra aišku, ar ieškovė apskritai turi reikalavimo teisę pagal pareikštą ieškinį, todėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas šioje byloje būtų neekonomiškas ir pernelyg varžantis atsakovų teises.

33. Papildomai pažymėtina, kad nors ieškovė ieškinį, be kita ko, grindžia CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, tačiau ši prezumpcija yra skirta sandorio teisėtumui įvertinti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste be kitų aplinkybių savaime neįrodo atsakovų siekio išvengti galimo teismo sprendimo įvykdymo. Dėl minėtos priežasties, šis ieškovės argumentas dėl atsakovų nesąžiningumo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl procesinės bylos baigties

34. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išdėstytais teisiniais motyvais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai konstatavo esant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Dėl minėtos priežasties atsakovų atskirasis skundas tenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės 2021 m. rugsėjo 17 d. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.