- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-05
- Bylos Nr.
- e2A-1142-577/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jadvyga Mardosevič, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- I. R.
- Ieškovas
- Š. R.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Š. R. ieškinį atsakovei I. R. dėl turto pripažinimo asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. I. Š. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 0,0750 ha ploto žemės sklypą ir pastatą – gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), asmenine ieškovo nuosavybe. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jis su atsakove sudarė santuoką. 2004 m. rugsėjo 30 d. dovanojimo sutartimi M. K. padovanojo savo sūnui Š. R. 326 000 Lt ir perdavė jo asmeninėn nuosavybėn. 2005 m. sausio 20 d. ieškovas pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo 0,0750 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu. 2005 m. vasario 7 d. namui suteiktas adresas (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad žemės sklypas ir neįrengtas namas buvo įsigytas iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančių piniginių lėšų, kurias padovanojo jo mama, vėliau namo statybai ir įrengimui šalys paėmė kreditą iš banko. Ieškovo įsitikinimu, bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją paneigia tai, kad žemės sklypas su nebaigtos statybos namu įsigyti už asmenines ieškovo lėšas, be to, nuo pat šio turto įsigijimo momento buvo aiškiai išreikšta ieškovo valia turtą įsigyti asmeninės nuosavybės teise, tiek nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, tiek kreditavimo sutartyse aiškiai įvardijant, kad šių objektų savininkas yra ieškovas. Tai, kad tam tikrą laiką sutuoktiniai ginčo objekte gyveno kartu, savaime nerodo valios įgyti turtą bendrojon jungtinėn nuosavybėn, priešingai – objektų pirkimo, statyba, įrengimu, priežiūra, įmokų mokėjimu, komunalinių mokesčių mokėjimu rūpinosi tik ieškovas. Teismo posėdžio metu ieškovas papildomai paaiškino, kad 10 000 Lt buvo panaudoti ne namo įrengimui, o atsakovės įmonės UAB „T.“ veiklai pradėti. Ieškovo atlyginimas visada buvo dvigubai didesnis, nei kredito įmokos.
2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog po santuokos sudarymo sutuoktiniai kartu statė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris, sutuoktinių sprendimu, buvo registruotas ieškovo motinos vardu. Atsakovės motina A. S. 1999 m. balandžio 16 d. už 64 000 Lt pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini). A. S. dovanojimo bei paskolos sutartimis perdavė M. K. 64 000 Lt, gautus pardavus butą, kurie buvo panaudoti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai ir įrengimui. Name gyveno sutuoktiniai bei atsakovės motina; jis buvo statomas ir įrenginėjamas panaudojant bendras sutuoktinių ir jų tėvų lėšas; pasak atsakovės, namas buvo bendras sutuoktinių turtas. Sutuoktiniams nusprendus persikelti gyventi į Vilnių, 2004 m. rugpjūčio 24 d. minėtas nekilnojamasis turtas buvo parduotas. Kilus poreikiui deklaruoti pinigines lėšas, 2004 m. rugsėjo 30 d. dovanojimo sutartimi M. K. padovanojo ieškovui 326 000 Lt. 2005 m. balandžio 21 d. bankas sutuoktiniams suteikė 150 000 Lt kreditą gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), statyti, o 2005 m. spalio 17 d. sutuoktiniai gavo papildomą 30 000 Lt kreditą. Gavus kreditą, buvo statomas bei įrenginėjamas namas ir bendromis sutuoktinių lėšomis vykdomas prisiimtas įsipareigojimas bankui. Pagal 2010 m. spalio 13 d. vartojimo kredito sutartį sutuoktiniams suteiktas 10 000 Lt kreditas būsto remontui. Atsakovės teigimu, namų ūkiu sutuoktiniai rūpinosi bendrai, t. y. bendromis piniginėmis lėšomis statė bei įrenginėjo gyvenamąjį namą, dengė įsipareigojimus kreditoriams, apmokėjo išlaidas šeimos poreikiams tenkinti, rūpinosi vaikais ir kt. Atsakovė nesutinka su ieškovo teiginiu, kad turto įgijimui jis panaudojo savo asmenines lėšas, t. y. 326 000 Lt, nes jos gautos pardavus bendromis lėšomis įgytą turtą; be to, siekiant įgyti nekilnojamąjį turtą, prisiimtas solidarus įsipareigojimas. Vien aplinkybė, jog pirkimo – pardavimo sutartyje pirkėju nurodytas ieškovas, nedaro pagrindo išvadai, jog turtas įgytas už asmenines, bet ne bendras sutuoktinių lėšas. Atsakovė yra atlikusi mokėjimą už solidarų įsipareigojimą, mokėjusi už gyvenamojo namo draudimą. Teigia, jog asmenys, gyvendami šeimoje ir vesdami bendrą ūkį negali atskirai mokėti už tas pačias paslaugas ar įsipareigojimus, kurie prisiimti šeimos poreikiams patenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, pripažino žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), asmenine ieškovo Š. R. nuosavybe, priteisė iš atsakovės ieškovui 702 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad žemės sklypas ir nebaigtas statyti gyvenamasis namas registruotas turto savininko Š. R. vardu. Spręsdamas, ar ginčo turto pirkimui buvo panaudoti ieškovo asmeniniai pinigai, ar ginčo turtas buvo pirktas už sutuoktinių pinigus, teismas įvertino tai, jog ieškovas notariškai patvirtinta dovanojimo sutartimi iš savo motinos gavo dovaną, t. y. 326 000 Lt, kurie laikytini asmeniniu ieškovo turtu ir šios sumos pakako žemės sklypui įsigyti. Atsakovės pateiktos sutartys, teismo vertinimu, patvirtina, kad A. S. ir M. K. siejo neatlygintiniai pinigų dovanojimo ir paskoliniai teisiniai santykiai, kurie nepaneigia, kad ginčo turto pirkimo metu ieškovas asmeninės nuosavybės teise turėjo 326 000 Lt, kuriuos panaudojo ginčo turtui įsigyti. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad būtent jis nuo pat ginčo turto įsigijimo momento mokėjo rangovams už namo statybos ir įrengimo darbus bei daiktus, rūpinosi komunikacijų įrengimu, mokėjo visus komunalinius mokesčius, Gyventojų turto draudimą, nuo 2005 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. balandžio 12 d. mokėjo visas kredito įmokas. 2006 m. lapkričio 21 d. pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą, teismo nuomone, taip pat patvirtina, kad ieškovas tiriamu laikotarpiu, t. y . 2001 – 2005 metais gavo 650 630,15 Lt pajamų (116 027,65 Lt su darbo santykiais susijusios pajamos, 602,50 Lt kūrybos pajamos, 18 000 Lt turto pardavimo pajamos, 326 000 Lt gautos dovanų piniginės lėšos, 190 000 Lt gautos banko paskolos) ir patyrė 362 296,37 Lt išlaidų (70 347,20 Lt turto pirkimo išlaidos, 230 000 Lt gyvenamojo namo statybos išlaidos, 55 697 Lt grąžintos paskolos, iš jų 11 697 Lt grąžintos paskolos bankui, 4 064,67 Lt palūkanos už banko paskolas, 2 187,50 Lt studijų išlaidos). Atsakovės pateiktą 2010 m. spalio 13 d. vartojimo kredito sutartį dėl 10 000 Lt kredito suteikimo teismas vertino kritiškai, nes atsakovė nepateikė įrodymų, kad šį kreditą dengė ji; įrodymų, kokios būsto remonto išlaidos buvo padengtos minėtais pinigais. Teismas už gyvenamojo namo draudimą atsakovės sumokėtos 238 Lt sumos nelaikė reikšminga. Atsakovės motyvus, kad jos mama ir ji pati prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo bei gyvenamojo namo remonto teismas laikė neįrodytais.
5. Teismas nurodė, kad 2005 m. sausio 20 d. pirkimo – pardavimo sutartyje pirkėjui Š. R. nebuvo išaiškintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 3.87 straipsnio 1 dalies turinys, numatantis, jog įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, todėl teismas laikė, kad ginčo turtą ieškovas siekė įsigyti asmeninėn, o ne bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Teismo nuomone, ieškovo siekį ginčo turtą įsigyti ir valdyti asmeninės nuosavybės teise, patvirtina ir VĮ Registrų centro pažymėjimas, iš kurio matyti, kad ginčo turtas registruotas Š. R. vardu; statybos leidimas, išduotas Š. R., įsakymas dėl adreso suteikimo, 2005 m. balandžio 21 d. Kreditavimo sutarties 11.1 punktas, kuriame konstatuota, kad įkeičiamo daikto savininkas Š. R., Gamtinių dujų pirkimo ir pardavimo sutartis, kurioje taip pat nurodyta, kad šią sutartį pasirašė dujų vartotojas (gyventojas) savininkas Š. R., 2011 m. kovo 30 d. Metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija už 2010 metus, kurioje gyvenamasis namas (namo dalis) ir namų valdos sklypas registruotas kaip Š. R. turtas, ir kt. Teismas kritiškai vertino atsakovės motyvą, kad ginčo turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe dėl to, kad abu sutuoktiniai kreipėsi į teismą dėl teismo leidimo įkeitimo sandoriui sudaryti išdavimo; pažymėjo, jog nagrinėdamas prašymus dėl teismo leidimo išdavimo teismas nesprendžia klausimo dėl turto nuosavybės teisės formos. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas pagrindė, kad ginčo turtą įgijo už savo asmenines lėšas, aiškiai išreiškė savo valią butą įgyti asmeninėn nuosavybėn, todėl vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, žemės sklypą ir gyvenamąjį namą laikė ieškovo asmenine nuosavybe. Atitinkamai teismas tenkino ieškinio reikalavimus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Atsakovė I. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Įstatymas nustato, jog asmenine sutuoktinio nuosavybe gali būti pripažįstamas tik toks turtas, kuris: 1) įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą; 2) turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 7 punktas). Atsakovės teigimu, šiuo atveju nėra nė vienos iš aukščiau nurodytų sąlygų tam, jog ginčo turtas galėtų būti pripažintas asmenine ieškovo nuosavybe.
6.2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas įvykdė pareigą CK 3.89 straipsnio 2 dalyje leistinomis priemonėmis įrodyti, kad ginčo turtas įgytas už jo asmenines lėšas. Ieškovo nurodytos aplinkybės, jog savo asmenines lėšas, t. y. 326 000 Lt, panaudojo žemės sklypo bei nebaigto statyti gyvenamojo namo įgijimui, neatitinka faktinės situacijos. Minėtos piniginės lėšos gautos pardavus žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Jiems įgyti buvo panaudotos ir atsakovės motinos bei bendros sutuoktinių lėšos. M. K. vardu (nors faktiškai turtu disponavo šalys) pardavus žemės sklypą ir gyvenamąjį namą buvo gauti 326 000 Lt. Kilus poreikiui minėtas pinigines lėšas deklaruoti, 2004 m. rugsėjo 30 d. dovanojimo sutartimi M. K. formaliai padovanojo ieškovui 326 000 Lt, nors minėta suma dar iki dovanojimo sandorio sudarymo disponavo šalys. Siekdami įgyti nekilnojamąjį turtą, sutuoktiniai sudarė Kreditavimo sutartį. Teismo sprendime nurodyta aplinkybė, jog nuo 2005 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. balandžio 12 d. ieškovas mokėjo visas kredito įmokas, nedaro įtakos prievolės apimčiai bei pobūdžiui (solidarumui). Prievolė prisiimta turint bendrą siekį ir tikslą, ji nuo 2005 m. balandžio 21 d. iki 2014 m. pabaigos buvo vykdoma iš bendrų sutuoktinių lėšų.
6.3. Aplinkybė, jog sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje pirkėju nurodytas ieškovas, nedaro pagrindo išvadai, jog turtas įgytas už asmenines lėšas. 10 000 Lt vartojimo kreditas panaudotas gyvenamojo namo įrengimui ir remontui.
6.4. Teismo išvados, jog ieškovas vienas dengė kreditorinius įsipareigojimus, rūpinosi nekilnojamųjų daiktų įsigijimu, įrengimu bei išlaikymu, yra nepagrįstos. Minėti veiksmai (mokėjimai) atlikti šeimos poreikių patenkinimui ir bendromis sutuoktinių lėšomis. Sandoriai įvykdyti po to, kai sutuoktiniai su banku sudarė Kreditavimo sutartį ir gavo lėšas. Įsipareigojimų įvykdymui panaudotos kredito bei bendros uždirbtos sutuoktinių piniginės lėšos.
6.5. Sutuoktiniai buvo sutarę, jog mokėjimai už paslaugas, sutarčių su tiekėjais sudarymas ir kiti veiksmai bus atliekami ieškovo vardu. Ieškovas veikė ne savo asmeniniais, bet šeimos interesais, t. y. kartu su sutuoktine kūrė bendrą gerbūvį. Teismas atsakovės atliktų piniginių mokėjimų nepagrįstai nelaikė svarbia aplinkybe.
6.6. Teismo padaryta išvada, kad ieškovas turtą siekė įgyti asmeninėn nuosavybėn, nes ieškovui nebuvo išaiškintas CK 3.87 straipsnio 1 dalies turinys, yra nepagrįsta ir neteisėta. Apeliantės teigimu, tarp šalių nebuvo jokio susitarimo, kad ieškovas ginčo nekilnojamuosius daiktus įgyja savo asmeninės nuosavybės teise. Šalys su nepilnamečiais vaikais į ginčo namą įsikėlė praktiškai iš karto po nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo; jo baigtumas siekė vos 77 %. Šalys kartu statė bei įrenginėjo gyvenamąjį namą. Tuo atveju, jeigu turtas būtų įgytas ieškovo asmeninėn nuosavybėn, solidarūs sutuoktinių įsipareigojimai nebūtų atsiradę.
6.7. Abu sutuoktiniai kreipėsi į teismą dėl teismo leidimo įkeitimo sandoriui sudaryti išdavimo, prašyme nurodydami, jog siekia įkeisti bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą. Teismo nutartyje konstatuota, kad norimas įkeisti turtas yra pareiškėjų bendroji jungtinė nuosavybė bei šeimos turtas; kad pareiškėjai ima paskolą iš banko gyvenamajam namui statyti. Minėta teismo nutartis ir ieškovo paaiškinimai, apeliantės įsitikinimu, patvirtina aplinkybę, jog abiejų šalių įkeistas nekilnojamasis turtas 2005 m. balandžio mėnesį buvo šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
6.8. Faktas, jog ieškovas registruotas nekilnojamųjų daiktų savininku, atlieka tik teisių išviešinimo funkciją, tačiau nesudaro pagrindo išvadai, jog minėtas nekilnojamasis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė pabrėžia, kad turtas įgytas šalims gyvenant santuokoje, jis įgytas bendromis lėšomis, be kita ko, ir prisiimant atitinkamus solidarius įsipareigojimus. Ieškovas neįrodė, jog turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta jo valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kad ieškovas buvo aiškiai pareiškęs valią įgyti turtą kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, patvirtina teismui pateiktas prašymas dėl teismo leidimo turto įkeitimo sandoriui sudaryti, išdavimo.
Atsiliepimas
6.9. Atsakovė nesutinka su ieškinyje nurodyta žemės sklypo ir gyvenamojo namo rinkos verte (31 803,60 Eur). Apeliantės teigimu, reali tokių nekilnojamųjų daiktų vidutinė rinkos vertė šiuo metu yra ne mažiau kaip 200 000 Eur. Teismas nesiaiškino ir nenustatė realios daiktų rinkos vertės; nebuvo sumokėtas visas žyminis mokestis. Teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 2 dalies pažeidimo pagrindu.
6.10. Teismas sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjęs ne 20, bet 25 kalendorinėms dienoms, iš esmės pažeidė CPK 269 straipsnio 1 dalyje nustatytą imperatyvą. Apeliantės manymu, teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir CPK 269 straipsnio 1 dalies pažeidimo pagrindu.
6.11. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 176, 177, 185 straipsnius, netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes (dalis jų net nebuvo nustatyta) ir skundžiamame sprendime padarė nepagrįstas išvadas.
6.12. Ieškovas įrodinėjo, kad mėnesiniai kredito įmokų mokėjimai neviršijo ½ dalies jo gaunamų pajamų, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, nepridėjo kredito įmokų mokėjimus patvirtinančių mokėjimo nurodymų. Teismas į tai neatsižvelgė.
6.13. Ieškovo pateikta 2010 m. privačių interesų deklaracija patvirtina aplinkybę, jog atsakovė nuolat turėjo su darbo teisiniais santykiais susijusių pajamų, o tuo pačiu prisidėjo prie nekilnojamųjų daiktų įgijimo, įrengimo bei jų išlaikymo.
7. Ieškovas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo atmesti atsakovės I. R. apeliacinį skundą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
7.1. Ieškovo įsitikinimu, atsakovės teiginys, kad ieškovo motina bent dalį piniginių lėšų gavo iš atsakovės motinos, nekeičia fakto, jog ieškovo motina notariškai patvirtinta sutartimi padovanojo ieškovui 326 000 Lt sumą, o ieškovas dovaną priėmė bei įgijo nurodytą pinigų sumą asmeninės nuosavybės teise. Teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo turto pirkimo metu ieškovas asmeninės nuosavybės teise turėjo 326 000 Lt, kuriuos panaudojo ginčo turtui įsigyti. Teismas tinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus.
7.2. Ieškovas nesutinka su apeliaciniame skunde nurodyta informacija, neva 2010 m. spalio 13 d. vartojimo kredito sutartimi suteiktas 10 000 Lt kreditas buvo panaudotas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įrengimui ir remontui. Atkreipė dėmesį, jog vartojimo kreditas buvo panaudotas atsakovės vardu registruotos įmonės UAB „T.“ įsteigimui. Tai, pasak ieškovo, patvirtina 2009 m. rugpjūčio 19 d. privačių interesų deklaracija.
7.3. CK 3.109 straipsnio 2 dalies nuostata įtvirtina sutuoktinių teises tvarkant bendrą sutuoktinių turtą, tačiau nenustato ir neapibrėžia turto teisinio režimo bei šiuo konkrečiu atveju nepaneigia aplinkybės, jog objektus asmeninės nuosavybės teise įsigijo bei rūpinosi jų išlaikymų būtent ieškovas. Atsakovė nepateikė jokių sandorių, sudarytų savo vardu. Taip pat atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad sutuoktiniai buvo sutarę, jog mokėjimai už paslaugas, sutarčių su tiekėjais sudarymas ir kiti veiksmai bus atliekami vien tik ieškovo vardu.
7.4. Aplinkybė, jog objektai laikytini šeimos turtu nepaneigia fakto, jog jie priklauso ieškovui asmeninės nuosavybės teise. Ieškovas nesutinka, kad teismas netinkamai įvertino 2005 m. balandžio 27 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. S2-440- 432/2005. Pažymi, kad objektų nuosavybės formos nustatymo klausimas nebuvo keliamas ir teismas jo nesprendė.
7.5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, registruojant bendrąją jungtinę nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, nekilnojamojo turto registre savininkais turi būti nurodomi abu sutuoktiniai. Be to, pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu dokumente nenurodyta, kad nekilnojamasis daiktas įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į tą daiktą gali būti registruojama abiejų sutuoktinių rašytiniu prašymu. Aplinkybė, jog objektai nebuvo įregistruoti kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė bei tai, jog vėliau sutuoktiniai neteikė prašymo įregistruoti bendrosios jungtinės nuosavybės teisę, ieškovo manymu, leidžia teigti, kad ieškovo tikroji valia tiek įsigyjant ginčo objektus, tiek ir praėjus kuriam laikui, buvo įgyti ir valdyti objektus asmeninės nuosavybes teise.
7.6. Terminas sprendimui priimti ir paskelbti buvo teismo nustatytas, atsižvelgiant į realų teismo užimtumą šventiniu laikotarpiu bei kitas objektyvias aplinkybes. Teismas objektyviai įvertino galimybes tinkamai ir išsamiai surašyti teismo sprendimą ir jį paskelbti neužvilkinant proceso, todėl atsakovės argumentas dėl neva pažeistos CPK 269 straipsnio 1 dalies nuostatos yra pernelyg formalus ir nereikšmingas, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl naujų įrodymų
9. Atsakovė (apeliantė), kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus – duomenis iš Juridinių asmenų registro, patvirtinančius įmonės UAB „T.“ įsteigimo momentą, taip pat atsakovės banko sąskaitos išrašą nuo 2005 m. sausio 8 d. iki 2005 m. balandžio 30 d. Pasak atsakovės išrašas patvirtina jos prisidėjimą prie šeimos poreikių tenkinimo bei išlaidų padengimo. Apeliantė nurodė, jog būtinybė pateikti įrodymus iškilo pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą. Ieškovas nurodė, jog teismas turėtų atsisakyti priimti naujus apeliantės įrodymus, nes atsakovė neturėjo kliūčių šiuos duomenis pateikti pirmosios instancijos teisme. Be to, ieškovo manymu, atsakovės banko sąskaitos išrašas neįrodo, jog ji prisidėjo prie objektų išlaikymo. Teismui nusprendus priimti naujus apeliantės įrodymus, ieškovas prašo priimti ir jo teikiamus įrodymus - 2005 m. - 2008 m. ieškovo banko sąskaitos išrašus, patvirtinančius, kad ieškovas savo lėšomis mokėjo už ryšio paslaugas, gyvenamojo namo apsaugą, atliekų tvarkymą, pirko maistą bei kitas buities prekes.
10. CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad šalys papildomus įrodymus turėjo galimybę pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, į tai, kad konkrečiais teikiamų įrodymų duomenimis apeliaciniame skunde ar atsiliepime nesiremiama, atsisako juos priimti ir vertinti.
Dėl apeliacinio skundo esmės
11. Byloje nustatyta, kad šalių santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). 2004 m. rugsėjo 30 d. notariškai patvirtinta sutartimi M. K. padovanojo sūnui Š. R. (ieškovui) 326 000 Lt ir perdavė jo asmeninėn nuosavybėn. 2005 m. sausio 20 d. Pirkimo ir pardavimo sutartimi ieškovas Š. R. nupirko žemės sklypą, turintį 0,0750 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), už 35 000 Lt. Šis turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ieškovo Š. R. nuosavybės teise. Byloje esantis 2005 m. kovo 30 d. pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre patvirtina, kad 2005 m. kovo 23 d. Statybos inspekcijos tarnybos pažymos Nr. (101)11.10-227 pagrindu įregistruota ieškovo Š. R. nuosavybės teisė į 77 procentų baigtumo gyvenamąjį namą, esantį aukščiau minėtame žemės sklype. Taip pat nustatyta, kad 2005 m. balandžio 21 d. su AB banku „NORD/LB Lietuva“ sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 2327-05IV pagrindu sutuoktiniams, t. y. Š. R. ir I. R., suteiktas 150 000 Lt kreditas gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), statyti. 2005 m. spalio 17 d. sudarytas susitarimas Nr. 5191-05IL dėl 2005 m. balandžio 21 d. Kreditavimo sutarties Nr. 2327-05IV specialios dalies sąlygų pakeitimo, pagal kurį sutuoktiniai papildomai gavo 30 000 Lt kreditą gyvenamojo namo statybai. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti žemės sklypą bei gyvenamąjį namą asmenine jo nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą.
12. Pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalį, įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.
13. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 19 straipsnyje, reglamentuojančiame bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą registravimą, taip pat nustatyta, kad registre savininkais turi būti nurodyti abu sutuoktiniai tuo atveju, kai registruojama bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (19 straipsnis 1 dalis). Šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas – dokumente, kurio pagrindu registre registruojama bendrosios jungtinės nuosavybės teisė, turi būti nurodyta, kad daiktas įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, jeigu dokumente tai nenurodyta, bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į tą daiktą gali būti registruojama abiejų sutuoktinių rašytiniu prašymu.
14. Kasacinis teismas plenarinės sesijos ir vėlesnėse nutartyse, aiškindamas CK 3.88 straipsnio 3 dalies normą dėl registracijos reikšmės registruoto turto statusui (bendroji jungtinė ar asmeninė ir pan.) sistemiškai su kitomis susijusiomis normomis, yra nurodęs, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2014, 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019).
15. Nagrinėjamu atveju, ginčo turtas įgytas šalių santuokos metu, tačiau nekilnojamojo turto registre registruotas ieškovo nuosavybės teise, nesant jokių nuorodų į bendrąją jungtinę sutuoktinių ar asmeninę ieškovo nuosavybę. Ieškovas reikalavimą pripažinti šį turtą jo asmenine nuosavybe grindžia CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, numatančiu, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
16. Apeliantė, teigdama, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog leistinomis priemonėmis ieškovas įrodė, kad ginčo turtas įgytas už jo asmenines lėšas, akcentuoja ieškovui padovanotų pinigų kilmės aplinkybes. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, jos nėra reikšmingos nagrinėjamam ginčui. Atsakovė nurodo, kad dovanotos lėšos buvo gautos pardavus turtą, įgytą panaudojus šalių bei jų tėvų lėšas, o šias aplinkybes grindžia sutartimis, kuriomis atsakovės motina padovanojo/ paskolino atitinkamas pinigų sumas ieškovo motinai M. K.. Pažymėtina, kad A. S. valia dovanoti/skolinti pinigines lėšas būtent M. K. nepaneigta; šie sandoriai savaime nepaneigia M. K. nuosavybės teisės į turtą. Nei dovanojimo/paskolų sandoriai, nei M. K. nuosavybės teisė į apeliantės nurodytą turtą K., taip pat ir 2004 m. rugsėjo 30 d. dovanojimo sutartis, kuria M. K. padovanojo ieškovui 326 000 Lt, nenuginčyti. Taigi, pagrindo pripažinti, kad ieškovui dovanotos lėšos nebuvo dovanotojos asmeninė nuosavybė, nėra. Kitų aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad sutuoktiniai turėjo pakankamai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių lėšų sklypo įsigijimui, apeliantė nenurodė.
17. Pažymėtina, kad atsakovė neginčija ieškovo nurodytos aplinkybės, jog jis žemės sklypą įsigijo su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu. Nors 77 procentų baigtumo gyvenamasis namas buvo įregistruotas vėliau, nei žemės sklypas (2005 m. kovo 30 d VĮ „Registrų centro“ pažymėjimas), nei bylos duomenys, nei šalių argumentai nesudaro pagrindo išvadai apie buvusius papildomus susitarimus dėl namo įsigijimo bei apmokėjimo. Kadangi banko kreditas šalims buvo suteiktas tik 2005 m. balandžio 21 d., t. y. jau įsigijus ginčo turtą ir įregistravus 77 proc. baigtumo gyvenamąjį namą, o duomenų, kad kreditas buvo panaudotas atsiskaitymui su turto pardavėjais, byloje nėra ir atsakovė tokių aplinkybių neįrodinėja. Atsižvelgiant į pareikštų reikalavimų pagrindą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, argumentai apie vėlesnį, nei turto įsigijimo metu, turto pagerinimą, juolab jo išlaikymą ir priežiūrą, neturi įtakos sprendžiant, už kieno lėšas jis įgytas pirkimo-pardavimo metu (kaip CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto sąlygos).
18. Kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, teismų praktikoje nustatyta, jog netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn.
19. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.).
20. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015).
21. Taigi, CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata reikalauja, kad įgyjant turtą būtų aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartyje yra sąlyga, kad turtą sutuoktinis perka asmeninėn nuosavybėn). Jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, reikia vadovautis CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-687/2020).
22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2005 m. sausio 20 d. Pirkimo ir pardavimo sutartyje nėra jokių nuorodų apie turto įsigijimą ieškovo asmeninėn nuosavybėn. Teisėjų kolegija pritaria apeliantės pozicijai, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais pripažinta, jog ieškovas ginčo turtą siekė įsigyti asmeninė nuosavybėn, nes sutartyje jam nebuvo išaiškintas CK 3.87 straipsnio 1 dalies turinys (kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė), nėra pagrįsti. Ieškovas nepateikė ir kitų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie turto įgijimo metu (ne vėliau) aiškiai išreikštą valią turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn, ir juolab tokios valios atskleidimą atsakovei. Sprendžiant klausimą dėl įsigyto turto nuosavybės formos, reikšmingos ir apeliantės akcentuojamos aplinkybės, kad turtas buvo įsigytas šeimos poreikių tenkinimui, kad turtas buvo laikomas šeimos turtu. Pažymėtina, kad įsigytas namas buvo nebaigtas statyti, jo statybai abiems sutuoktiniams bankas suteikė kreditą. Be to, svarbu ir tai, kad pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad ieškovas turtą įsigijo už 35 000 Lt, o šalims suteiktas kreditas namo statybai siekė 180 000 Lt.
23. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas, pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Be to, pagal CK 3.92 straipsnio 1 dalį - turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas.
24. Atsižvelgiant į šias nuostatas, taip pat nesant duomenų, kad šalys buvo susitarusios dėl kitokio gaunamų pajamų nuosavybės statuso (Vedybų sutartimi ar pan.), argumentai, jog ieškovas nuo turto įsigijimo momento mokėjo rangovams už namo statybos ir įrengimo darbus bei daiktus, rūpinosi komunikacijų įrengimu, mokėjo visus komunalinius mokesčius, Gyventojų turto draudimą, o taip pat mokėjo kredito įmokas, savaime neįrodo nei aiškios valios išraiškos įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn, nei aplinkybių, kad namas buvo statomas už asmenines ieškovo lėšas. Šalių nurodomos aplinkybės, susijusios su šeimos kasdienių poreikių tenkinimu, nėra reikšmingos šio ginčo nagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.
25. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti skundžiamo sprendimo išvadai, kad ieškovo siekį ginčo turtą įsigyti ir valdyti asmeninės nuosavybės teise patvirtina atitinkamuose dokumentuose esantys įrašai apie turto savininką (VĮ Registrų centro pažymėjime, statybos leidime, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Grigiškių seniūno įsakyme dėl adreso suteikimo ir kt.). Kaip minėta, registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, o kiti teismo paminėti dokumentai negali būti laikomi patvirtinančiais ieškovo valią dėl nuosavybės formos turto įgijimo metu. Duomenų, kad Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos už 2010 metus, kurioje gyvenamasis namas (namo dalis) ir namų valdos sklypas deklaruotas kaip Š. R. turtas, turinys buvo žinomas atsakovei, nepateikta, todėl šis dokumentas taip pat nelaikytinas patvirtinančiu, kad atsakovei dar turto įsigijimo metu buvo atskleista (buvo žinoma) ieškovo valia turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn.
26. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, t. y. tai, kad ginčo turtas buvo nupirktas/statomas santuokos metu, bylos duomenimis, turto prigimtis ir pobūdis bei įsigijimo tikslas rodo, kad turtas įsigytas šeimos poreikiams tenkinti; byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų aiškiai išreiškęs savo valią ginčo turtą įsigyti asmeninės nuosavybės teisėmis ir apie tai būtų pareiškęs atsakovei, įsigyto nebaigto statyti namo statybai abu sutuoktiniai gavo kreditą, o ieškovas neįrodė, kad jis buvo grąžintas iš jo asmeninių lėšų, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas nepaneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo turtą pripažino ieškovo asmenine nuosavybe.
27. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys dėl turto pripažinimo asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
28. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas plačiau nepasisako, nes jų analizė neturėtų jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui. Kaip nurodoma teismų praktikoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
29. Apeliacinės instancijos teismui priimant naują sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
30. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį - šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
31. Atsižvelgiant į paminėtas įstatymo nuostatas, atmetus ieškovo ieškinį, atsakovei iš ieškovo priteistinos jos pirmosios instancijos teisme patirtos 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidos.
32. Kadangi patenkintas atsakovės apeliacinis skundas, jai taip pat iš ieškovo priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas 702 Eur žyminis mokestis bei 800 Eur už advokato suteiktą pagalbą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo Š. R. ieškinį atsakovei I. R. dėl turto pripažinimo asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe atmesti.
Priteisti iš ieškovo Š. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei I. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmos instancijos teisme, bei 1 502 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš viso 2 902 Eur (du tūkstančius devynis šimtus du eurus) bylinėjimosi išlaidų.