Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), bei nubaustas:

pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl V. M. priklausančio turto vagystės, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – laisvės apribojimu 2 metams;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl pasikėsinimo pagrobti valstybės įmonei Zarasų miškų urėdijai (toliau – Zarasų miškų urėdija) priklausantį turtą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – laisvės apribojimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 2 metams.

V. T. įpareigotas: būti namuose (duomenys neskelbtini), nuo 21 val. iki 7 val., jei tai nesusiję su gydimu ligoninėje ar kitoje medicinos įstaigoje; atlyginti nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą.

Baudžiamosios bylos dalis, kurioje V. T. kaltinamas: pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl suklastoto vairuotojo pažymėjimo panaudojimo, BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl suklastoto leidimo kirsti mišką serija D Nr. xxx panaudojimo, BK 22 straipsnį ir 178 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą B. G. priklausantį turtą, BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl suklastoto leidimo kirsti mišką serija nenurodyta Nr. 117102 panaudojimo, BK 22 straipsnį ir 178 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą J. D. priklausantį turtą, BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl suklastoto leidimo kirsti mišką serija D Nr. xxx panaudojimo, BK 271 straipsnio 1 dalį (dėl valstybės saugomos teritorijos tyčinio sunaikinimo), nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Iš V. T. priteista: nukentėjusiajai V. M. 50 000 Lt, civiliniam ieškovui Zarasų miškų urėdijai 42 484,50 Lt, civiliniam ieškovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui 20 644 Lt turtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento civilinio ieškinio dalis dėl neteisėtais kirtimais padarytos žalos A. J. D. ir B. G. priklausančiuose miškuose bei A. J. D. civilinis ieškinys palikti nenagrinėti.

Daiktiniai įrodymai – keturi motoriniai pjūklai – konfiskuoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad prisistatęs neegzistuojančiu asmeniu V. V. suorganizavo ir padarė didelės vertės svetimo turto vagystę, o būtent: per rangovą UAB ,,xxx“ pasamdė A. M. vadovaujamą miško kirtėjų brigadą 2003 m. gegužės 2–5 d. savininkei nežinant ir neleidus plynai iškirsti, o R. S. – ištraukti ir susandėliuoti V. M. priklausantį 1 ha miško plotą, esantį (duomenys neskelbtini) miške, realizavo pagrobtą medieną UAB ,,xxx“ atstovams A. K. ir O. T., tokiu būdu pagrobė 397 m³ pušies, eglės ir juodalksnio medienos, kurios rinkos kaina yra 52 175,34 Lt;

be to, V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad prisistatęs neegzistuojančiu asmeniu V. V., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, prisistačiusiu vardu Danas, turėdamas tikslą pagrobti ir realizuoti didelės vertės svetimą turtą – medieną, per A. K. suorganizavo R. J. suburti miško kirtėjų brigadą bei ją pasamdė nuo 2003 m. gegužės 24 d. savavališkai, neturint tam įgaliotos institucijos išduoto leidimo, (duomenys neskelbtini) girininkijoje, (duomenys neskelbtini), plynai iškirsti mišką 31 kvartalo 1 sklype, pasamdė A. M. vadovaujamą miško kirtėjų brigadą nuo 2003 m. gegužės 25 d. savavališkai, neturint tam įgaliotos institucijos išduoto leidimo, (duomenys neskelbtini) miške, plynai iškirsti mišką 24 kvartalo 5 sklype, iš viso Zarasų miškų urėdijai priklausantį 1,5 ha miško plotą, iškertant ne mažiau kaip 925 m³ medienos, kurios vertė, skaičiuojant stačiojo miško kainomis, yra 52 310,44 Lt, tačiau medienos nepagrobė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – kirtėjams iškirtus 240 m³ medienos, kurios rinkos kaina yra 31 488,65 Lt, 2003 m. gegužės 26 d. apie 12 val. sužinojęs, kad neteisėtą kirtimą pastebėjo Zarasų miškų urėdijos pareigūnai, per A. K. liepė kirtėjams pabėgti iš kirtavietės ir meluoti pareigūnams nurodydamas, jog jie nesusiję su nurodyto miško kirtimu.

V. T. padarė dar kitų nusikalstamų veikų, tačiau dėl jų baudžiamosios bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui ir dėl to apeliacinių skundų nepaduota.

Dėl pasikėsinimo padaryti vagystę iš Zarasų miškų urėdijos valdomo valstybinio miško teismas paminėjo, kad valstybinio stačiojo miško iškirsta už 14 161,50 Lt, o iš viso rengtasi iškirsti 925 m³ medienos. Teismas pripažino, jog valstybinės medienos kainas reguliuoja valstybė, veikos padarymo metu kainą nustatė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. 377, viso pasikėsinto užvaldyti miško vertė sudarė 31 488,65 Lt, bet suklydo nurodydamas, kad ši vertė viršija 250 MGL. Viešai žinoma informacija, jog MGL Lietuvoje nustatytas 130 Lt, todėl turėjo būti imamas šis dydis, kaip palankiausias apeliantui, o ne ankstesnis ar vėlesni jo pakeitimai, nes tik atsakomybę švelninantis baudžiamasis įstatymas galioja atgal. Nuosprendyje nenurodyta, kokį dydį teismas laikė 1 MGL, skaičiuodamas kvalifikuojantį 250 MGL dydį, todėl iš nuosprendžio turinio neaišku, ar teismas suklydo kvalifikuodamas, ar ir skaičiuodamas, ir kvalifikuodamas. Kvalifikuojamojo požymio riba nebuvo peržengta, todėl teismas turėjo veiką perkvalifikuoti į to paties straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo ir teisės į gynybą

Tokie skundo teiginiai nepagrįsti.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo kaltas. Tai reiškia, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Jau minėta, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga. Apeliantui bei teismui skirtingai įvertinus įrodymus, nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog įrodymų vertinimo aspektu byloje nepažeistas vienas iš svarbiausių baudžiamosios teisės principų – nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje.

Apeliantas savo skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą kviesti į teismo posėdį teismo medicinos ekspertę ir tuo suvaržė teisę į gynybą.

Toks apeliacinio skundo argumentas pagrįstas tik iš dalies.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, jog teismas prašymus išsprendė, nors patenkino ne visus. Tiesa, teismas neatsižvelgė, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė ir po to, kai buvo atlikta teismo medicinos ekspertizė, byloje atsirado naujų duomenų apie V. T. sveikatos būklę, kurie liko tinkamai neįvertinti. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apklausė teismo medicinos ekspertę ir įvertino jos paaiškinimus, gautus duomenis susiejusi su nuteistajam paskirta bausme bei galimybe ją atlikti.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog vykdamas į teismo posėdžius ir priverstinai verčiamas duoti parodymus nuteistasis rizikavo savo sveikata bei gyvybe.

Dėl nusikalstamų veikų subjekto

Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiais parodymais ir nenustatė motyvo, kodėl iki aptariamų įvykių nepažįstami asmenys galėtų apkalbėti V. T. Dėl to daroma išvada, jog apeliantas sąmoningai slėpė savo asmens tapatybę, prisistatydamas kitu asmeniu, kuris realiai neegzistuoja, o jo nurodytu adresu net nėra tokio buto, kuriame tariamai gyvena V. V. (2 t., 104, 106, 107 b. l.).

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegijos neįtikina nuteistojo V. T. apeliacinio skundo teiginys, kad jis neturėjo jokių nusikalstamų kėslų, nieko neišmanė apie medienos verslą. Priešingai, jo slėpimasis prisistatant kitu asmeniu reiškia sąmoningą norą neatskleisti savo tapatybės, t. y. būti neatpažintam, o tai, atsižvelgus į nustatytas bylos aplinkybes, rodo jo nusikalstamus kėslus. Kita vertus, nerealu, jog normalaus intelekto, vidurinį išsilavinimą ir pakankamą gyvenimo patirtį turintis asmuo imtųsi tokios didelės apimties veiklos, kokia nustatyta aptariamoje byloje, visiškai jos neišmanydamas.

Apeliantas pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad Zarasų miškų urėdijai priskirtoje teritorijoje veikė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, prisistačiusiu vardu Danas. Šis asmuo liko nenustatytas, jo vaidmuo skundžiamame teismo nuosprendyje visiškai neatskleistas, todėl pagal susiklosčiusią teismų praktiką jis negali būti laikomas nusikalstamos veikos subjektu, nes negalima įvertinti, ar atitinka subjektui keliamus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-357/2007, 2K-211/2008, 2K-456/2008 ir kt.).

Dėl to nuosprendis keičiamas ir iš aprašomosios dalies pašalinama aplinkybė, jog V. T., prisistatęs neegzistuojančiu asmeniu V. V., pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą – medieną iš (duomenys neskelbtini) miško, priklausančio valstybės įmonei Zarasų miškų urėdijai, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, prisistačiusiu vardu D.

Ikiteisminio tyrimo metu aiškintasi ir dėl apeliaciniame skunde minimo D. K. vaidmens, tačiau nesurinkta jo kaltę patvirtinančių duomenų. Versija, kad neteisėtus miško kirtimus organizavo D. K., paremta tik paties V. T. parodymais, kurių nepagrindžia jokie kiti teisme ištirti įrodymai.

Apelianto nuomone, teismui nebuvo pagrindo remtis D. K. žmonos parodymais, jog ji apelianto nėra mačiusi, nes ji suinteresuota, be to, apeliantas su ja iš tikrųjų nebendravo, bei tuo, kad vietiniai medkirčiai iš nuotraukų neatpažino D. K., kadangi jis irgi turėjo interesą likti neatpažintas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas gali pagrįsti nuosprendį tik neginčytinai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, bet ne prielaidomis, tačiau dėl D. K. dalyvavimo darant nusikalstamas veikas tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Tai, kad D. K. keletą mėnesių turėjo verslo liudijimą, o anksčiau yra dirbęs Zarasų miškų urėdijoje, apeliacinio skundo teiginių neįrodo.

Pabaigus ikiteisminį tyrimą nei V. T., nei jo gynėjas nepareiškė prašymo tyrimą papildyti ir nenurodė jokių ikiteisminio tyrimo trūkumų, įskaitant kokio nors procesinio dokumento neįdėjimą į bylos medžiagą, nors gynėjui buvo pateikta visos tyrimo medžiagos kopija (8 t., 74, 77 b. l.). Teisiamajame posėdyje V. T. ar jo gynėjas taip pat nenurodė trūkstant D. K. atpažinimo protokolo byloje, toks teiginys atsirado tik apeliaciniame skunde, todėl jis laikomas pasirinkta gynybos taktika. Net jei toks procesinis veiksmas būtų atliktas ikiteisminio tyrimo metu, priešingai nei skunde teigia apeliantas, jis nepaneigtų V. T. kaltės ir nepatvirtintų jo parodymų teisingumo. Asmens kaltę įrodo įrodymų visetas, bet ne atskirai paimtas duomuo.

D. K. mirė 2005 m. spalio 7 d. (2 t., 135 b. l.).

Išdėstyti motyvai nepaneigia paties apelianto atliktus veiksmus buvus nusikalstamus.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai paduoti (BPK 255 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 3 dalis).

Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti baudžiamąją bylą tik dėl tų kaltinamųjų, kurie buvo atiduoti teismui, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo ribas taip pat reglamentuoja įstatymas.

Nurodytos apeliacinio proceso ribos nekliudo teisėjų kolegijai daryti išvados, jog galimas ir kitų asmenų dalyvavimas vagystėse, t. y. bendrininkavimas padarant nusikalstamas veikas, V. T. baudžiamosios atsakomybės nepašalina. Tokia teisinė situacija taip pat nesušvelnina jo teisinės padėties. Priešingai, veikos padarymas bendrininkų grupe paprastai pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Dėl V. M. priklausančios medienos vagystės

Nuteistasis neginčija V. M. priklausančios medienos vagystės fakto, tačiau nesutinka su teismo nustatytu jo vaidmeniu darant nusikaltimą, pagrobtos medienos verte ir veikos kvalifikavimu. Apelianto nuomone, pagrobta mediena turėjo būti įvertinta stačiojo miško kaina, nes teismo nurodyta yra nereali, neatitinka pačios nukentėjusiosios pirminio įvertinimo.

Su tokiais apeliacinio skundo argumentais negalima sutikti.

Apeliantą buvus nusikaltimo subjektą teisėjų kolegija šioje nutartyje jau aptarė.

Byloje nustatyta padarytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė. Pirmiausia ji pasireiškė konkrečiais nuteistojo veiksmais: jis be miško savininkės V. M. žinios per rangovą UAB ,,xxx“ pasamdė A. M. vadovaujamą miško kirtėjų brigadą miškui kirsti, R. S. – medienai ištraukti bei susandėliuoti, vėliau medieną realizavo UAB ,,xxx“ atstovams A. K. ir O. T.. Viso to pasekmė – svetimo V. M. turto pagrobimas. Neabejotinai nustatytas priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių – savininkė prarado jai nuosavybės teise priklausančio turto dalį, ir tai atsitiko dėl nuteistojo kaltų veiksmų. Taip pat nekelia abejonių pirmosios instancijos teismo nustatytas nusikaltimo padarymo būdas, priemonės, laikas, vieta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nekartoja visa tai pagrindžiančių paties nuteistojo V. T. parodymų, A. M., A. K., J. G., dėl kurių baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, parodymų, teisme ištirtų nukentėjusiosios V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nes jie išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje.

Liudytojas R. S., dirbęs D. Š. įmonėje miško traukimo technikos operatoriumi, parodė traukęs iškirstą mišką traktoriumi.

Taigi V. M. priklausančio miško iškirtimas bei medienos išvežimas, kirtavietėje paliekant tik malkas (1 t., 72–73 b. l.), kurį suorganizavo ir padarė V. T., rodo jo padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius. Apelianto tikslas buvo ne įsigyti nuosavybėn nenukirstą mišką ar jį tiesiog savavališkai iškirsti, bet pagrobti ir realizuoti brandžią medieną. Tai jis padarė nuosprendyje bei šioje nutartyje nurodytais tyčiniais veiksmais.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad pavogti medienos nenukirsto miško pavidalu neįmanoma – prieš vagystę miškas turi būti iškirstas. Neteisėtas miško iškirtimas, turint tikslą pasisavinti medieną, gali būti vertinamas kaip parengiamieji veiksmai, kuriais sudaromos sąlygos vagystei padaryti, tačiau tokie veiksmai nelaikomi turto pagrobimu. Dėl to, nors tiesioginis nusikaltimo objektas yra privati fizinio asmens nuosavybė, nenukirstas miškas neatitinka turto, kaip vagystės dalyko, vieno iš požymių – jo atskirtumo nuo gamtinės aplinkos.

Neteisėtas miško iškirtimas tam tikromis sąlygomis gali atitikti kitos nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymius, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas.

Nukirstą medieną, kurią V. T. pagrobė, šiuo atveju teisės aktai apibrėžia kaip apvaliąją medieną, t. y. medžio gaminį, gaunamą skersai pjaunant medžio stiebą ar šakas. Tai minimaliai apdorota mediena, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą pirmosios instancijos teismą neįvertinus, jog nuo stačiojo miško iki medienos ir jos gaminių yra labai ilgas ūkinis bei pramoninis kelias.

Pirmosios instancijos teismas iš V. M. pagrobtos medienos vertę (52 175,34 Lt) teisingai nustatė pagal Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos pateiktus duomenis, pagrįstus apvaliosios medienos sortimentų kainomis privačiuose miškuose, paskelbtomis oficialiame šaltinyje (2 t., 158, 159, 163 b. l.), ir nesirėmė stačiojo miško kainomis, kurias nuteistojo gynėjo prašymu pateikė nenukirstą mišką superkančios įmonės (11 t., 193–195 b. l.).

Teisėjų kolegijai nekelia abejonių minėtos asociacijos galimybė įvertinti pagrobtos medienos vertę, nes ji rėmėsi objektyviais kriterijais.

Apelianto siūlymas pagrobto turto vertę nustatyti remiantis stačiojo miško kainomis yra iš esmės neteisingas. Neabejotina, kad iškirsdamas medieną, t. y. paruošdamas ją pagrobti, išlaidų turėjo apeliantas, bet ne nukentėjusioji, tačiau šios išlaidos susijusios su padaryta nusikalstama veika. Tokių išlaidų įskaitymas į pagrobto turto vertę, atitinkamai ją sumažinant, neatitiktų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų, juo labiau kad pagal byloje esančio taksoraščio (1 t., 70 b. l.) duomenis bei apeliacinės instancijos teisme apklausto specialisto paaiškinimus iškirstas brandus, vertingas miškas – 105 metų amžiaus eglės ir pušys, 60–80 metų amžiaus lapuočiai medžiai. Be to, didesnę apvaliosios medienos vertę sudaro ne tik miško iškirtimo sąnaudos.

Būtent tokią pagrobtos medienos vertės nustatymo teismų praktiką, kai atsižvelgiama ne į nenukirsto miško, bet į apvaliosios, padarinės medienos kainą, suformavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254/2010).

Tiesa, apeliantas nurodo teismą nepašalinus prieštaravimo, jog nukentėjusioji V. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė norėjusi prieš įvykį parduoti turimus 6 ha miško už 50 000 Lt, o iškirstą tik 1 ha miško įvertino beveik tiek pat.

Nukentėjusioji V. M. teisme iš tiesų neapklausta, teismas pasirėmė jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teisėjų kolegija laiko galimą pasirėmimą ankstesniais nukentėjusiosios parodymais, atsižvelgus į jos prašymus nagrinėti bylą jai nedalyvaujant ir įvertinus nukentėjusiosios amžių (beveik 85 metai) bei gyvenimą užsienio valstybėje. Tuo paaiškinama, kad pirminis nukentėjusiosios suvokimas apie jos turimo miško vertę buvo klaidingas. Realią prarasto turto vertę ji nurodė savo ieškinyje baudžiamojoje byloje (1 t., 87 b. l.).

Byloje nustatyta, kad liudytojas P. M. iš tiesų norėjo pirkti nukentėjusiosios V. M. mišką, tačiau už 6 ha miško siūlė tik apie 30 000 Lt, todėl pirkimo–pardavimo sandoris neįvyko.

Liudytojo nurodytą nenukirsto miško kainą buvus visiškai nerealią įrodo jau minėti nuteistojo gynėjo pateikti nenukirstą mišką superkančių įmonių duomenys, jog 1 ha miško jie pirkdavo už 18 000–20 000 Lt.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija atmeta liudytojo P. M. parodymus, jog nukentėjusiosios turėtas nenukirstas miškas nevertas net jos prašytų 50 000 Lt, kaip neobjektyvius.

Aptartais motyvais teisėjų kolegija atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad prieštaravimų dėl miško vertės teismas nevertino sistemiškai, neaiškino abejonių kaltinamojo naudai. Abejonių dėl turto vertės nėra, o argumentai aptarti šioje nutartyje. Tai, jog to nepadarė pirmosios instancijos teismas, laikoma skundžiamo nuosprendžio surašymo trūkumu, tačiau jis nelaikomas esminiu BPK pažeidimu.

Aptarusi apeliacinio skundo argumentus dėl pagrobtos medienos vertės ir juos atmetusi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. T. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), kadangi pagrobtos V. M. priklausančios medienos vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, o tai yra didelės vertės turtas (BK 190 straipsnis). MGL dydžio skaičiavimas bus aptartas vėliau, nes apeliantas šį skundo argumentą nurodo, ginčydamas kitą inkriminuotą veiką.

Dėl pasikėsinimo pagrobti medieną Zarasų miškų urėdijoje

Dėl šios veikos nuteistasis V. T. ginčija tą patį, kaip ir V. M. priklausančios medienos vagystės atveju.

Nusikaltimas savo esme bei padarymo būdu yra labai panašus į ankstesnį, skiriasi tik didesne sumanymo apimtimi ir mažesniu realizavimo laipsniu, nes veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nekartoja nutartyje jau išdėstytų motyvų, tinkančių abiem nusikalstamoms veikoms analizuoti, dėl nusikaltimo sudėties elementų, įskaitant argumentus dėl nusikaltimo subjekto, medienos vertės nustatymo, aptartos aplinkybės dėl V. T. veikimo kartu su nenustatytu asmeniu vardu D. arba su D. K.

Šiuo atveju buvo pasamdytos dvi miško kirtėjų brigados, kurioms vadovavo R. J. ir A. M., dėl kurių baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Apelianto parodymai, taip pat A. K., R. J., A. M., K. V., J. G., dėl kurių baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kitoje byloje nuteisto A. M. parodymai dėl V. V. (V. T.) vaidmens darant nusikaltimą pakankamai išsamiai išdėstyti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl nekartojami. Taip pat nekartojami nuosprendyje išdėstyti Zarasų miškų urėdijos Antazavės girininkijos darbuotojų, liudytojų A. U., D. Ž., M. D., A. P. parodymai, kokiomis aplinkybėmis jie sužinojo apie daromą nusikaltimą ir ką patys matė.

Liudytojų D. Š., A. V. bei R. S. parodymai jau paminėti šioje nutartyje aptariant ankstesnį nusikaltimą, nes yra analogiški, todėl irgi nekartojami.

Apeliantas savo skunde nusikalstamų kėslų neturėjimą ir galvojimą, jog elgiasi teisėtai, papildomai motyvavo tuo, kad medkirčiai atvirai dirbo miške net prie girininkijos, miškovežiai nesislapstydami važiavo dieną.

Toks apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas, nes darbininkai darbavosi tik tol, kol juos pastebėjo valstybinį mišką prižiūrintys asmenys.

Pirmiausia šį motyvą paneigė kaip liudytojai apklausti jau minėti Zarasų miškų urėdijos Antazavės girininkijos darbuotojai parodę, jog sužinoję apie neteisėtai kertamą mišką nuvyko į kirtavietę ir ten pamatė mišką kertančius asmenis, kurie netrukus išvažiavo keliais automobiliais.

Taip buvus patvirtino A. K., dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui: jam paskambino V. V. (V. T.) ir pasakė greitai su kirtėjais dingti iš miško, nes atvažiuoja revizija; A. K. tai perdavė kirtėjų brigadininkams R. J. ir A. M. motyvuodamas, kad kirtėjai neturi šalmų.

R. J., A. M., dėl kurių baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, parodė gavę nurodymą greitai išvažiuoti iš kirtavietės ir jį su darbininkais įvykdę. Šią aplinkybę patvirtino K. V., dėl kurio baudžiamoji byla taip pat nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Buvus tokį nurodymą matyti iš nuteistojo A. M. parodymų, išdėstytų kitame nuosprendyje, kuriuo jis pripažintas kaltu dalyvavęs darant veiką, susijusią su aptariama veika (10 t., 171–172 b. l.).

R. J., dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, ikiteisminio tyrimo metu (6 t., 153–155 b. l., parodymai įstatymo nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje ištirti) parodė, jog A. K. liepė automobilį, kuriuo medkirčiai buvo atvažiavę, laikyti kuo žemiau, t. y. ne ant kalnelio; taip pat liepė iš miško niekur nevažinėti, kad jų nepamatytų žmonės.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti aptartais parodymais kiekvienu atskirai ir jų visuma, nes juos neigia tik apeliantas.

Visa tai neabejotinai įrodo V. T. supratus elgiantis neteisėtai.

Pirmosios instancijos teismas suspėtos iškirsti ir pasikėsintos pagrobti medienos vertę (31 488,65 Lt) teisingai nustatė pagal Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos pateiktus duomenis, pagrįstus apvaliosios medienos rinkos kainomis valstybiniuose miškuose, paskelbtomis oficialiame šaltinyje (2 t., 158, 160, 161–162 b. l.).

Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pasisakė dėl iškirstos medienos vertės nustatymo pagrįstumo.

Kita vertus, būtina atsižvelgti į aplinkybę, jog nusikalstama veika nutraukta pasikėsinimo stadijoje. Pagal medkirčių parodymus jie turėjo plynai iškirsti du miško sklypus, tačiau nespėjo to padaryti. Ikiteisminio tyrimo metu sklypai buvo išmatuoti, apskaičiuotas minimalus pasikėsintos pagrobti medienos kiekis pagal augimvietėje esančius medžius (925 m³). Kadangi didžioji dalis planuoto iškirsti miško liko neiškirsta, priešingai nei V. M. priklausančios medienos vagystės atveju, kai visas planuotas pagrobti medienos kiekis buvo iškirstas, nuosprendyje visiškai pagrįstai pasikėsintos pagrobti medienos vertė nurodyta dvejopai: iškirstos medienos vertė nurodyta apvaliosios medienos sortimentų kainomis (31 488,65 Lt), o visos pasikėsintos pagrobti medienos vertė – dar ir stačiojo miško kainomis (52 310,44 Lt). Tai neprieštarauja teismų pozicijai dėl turto vertės nustatymo, skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstytai, aptariant V. M. medienos vagystę.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad apeliaciniame skunde klaidingai teigiama teismą pripažinus, jog viso pasikėsinto užvaldyti miško vertė yra 31 488,65 Lt.

Skundžiamo nuosprendžio 2 ir 3 lapuose aiškiai nurodyta, kad pasikėsintos pagrobti 925 m³ medienos vertė, skaičiuojant stačiojo miško kainomis, yra 52 310,44 Lt, o iškirstos medienos rinkos kaina – 31 488,65 Lt. Tiesa, nuosprendžio 8 lape teismas paminėjo ir iškirstos medienos vertę stačiojo miško kainomis (14 161,50 Lt), tačiau šis skaičius neturi įtakos veikos kvalifikavimui, nes nutartyje išsamiai aptarta, jog iškirstos medienos vertė skaičiuojama apvaliosios medienos sortimentų kainomis.

Negalima neatkreipti apelianto dėmesio į tai, kad nusikaltimas nebaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, todėl veikos kvalifikavimui reikšminga ne tik iškirstos medienos vertė, bet visos pasikėsintos pagrobti medienos vertė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo V. T. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), kadangi pasikėsintos pagrobti medienos vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, o tai yra didelės vertės turtas (BK 190 straipsnis).

Apeliantas ginčija MGL dydžio skaičiavimą teigdamas, kad teismas turėjo remtis Lietuvoje nustatytu 130 Lt MGL dydžiu kaip apeliantui palankiausiu.

Toks skundo argumentas nepagrįstas.

BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos iš tiesų numato, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

BK 3 straipsnis reglamentuoja tik baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu. Kai kuriais atvejais veikos nusikalstamumui, baudžiamumui arba veiką padariusio asmens teisinei padėčiai gali turėti įtakos pakeitimai įstatymuose bei kituose teisės norminiuose aktuose, kurie nepriskiriami prie baudžiamųjų įstatymų, todėl reikiamais atvejais turi būti taikomos BK 3 straipsnio atitinkamos nuostatos.

Kita vertus, pagal nusistovėjusią teismų praktiką BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai keičiasi MGL dydis arba nacionalinės ir užsienio valiutos kurso santykis. Tada šie dydžiai vertinami atsižvelgiant į tai, kokie jie buvo veikos padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-519/2006, 2K-348/2008 ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išanalizavęs teismų praktiką kontrabandos bylose, konstatavo, kad kvalifikuojant veiką atsižvelgiama į MGL dydį ir daiktų vertę, nustatytą nusikaltimo padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 43 ,,Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“). Ši nuostata įtvirtinta vėlesnėje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-3/2006, 2K-7-495/2007 ir kt.).

Analogiškai klausimas turi būti sprendžiamas ir dėl BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos: nusikaltimo dalyko vertė taip pat nustatoma atsižvelgiant į MGL, nustatytą nusikaltimo padarymo metu.

V. T. padarytos nusikalstamos veikos metu, t. y. 2003 m. gegužės mėnesį, 1 MGL dydis buvo lygus 125 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 382), todėl šiuo atveju didelės vertės turtu laikomas didesnis nei 31 250 Lt vertės turtas.

Tas pat pasakytina dėl MGL dydžio skaičiavimo, jau anksčiau aptarus V. T. padarytą kitą nusikalstamą veiką, t. y. V. M. priklausančios medienos vagystę.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties

Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde nurodo, jog, perkvalifikavęs abi veikas į BK 178 straipsnio l dalį, teismas kaip ir kitų veikų atveju šioje byloje turėjo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį bei bylą nutraukti.

Apeliacinės instancijos teismas jau konstatavo, kad V. T. veikos dėl V. M. priklausančios medienos vagystės ir pasikėsinimo pagrobti Zarasų miškų urėdijos valdomo miško medieną kvalifikuotos teisingai. Inkriminuoti nusikaltimai priskiriami prie sunkių (BK 11 straipsnio 5 dalis).

Veikų padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas numatė, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo dešimt metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunkčio 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.). Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad šiuo metu galiojanti teisės norma aptariamą nuostatą dar labiau sugriežtino.

Abi veikas V. T. padarė 2003 m. gegužės mėnesį, todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis negali būti taikoma.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai motyvavo bausmės skyrimą. Teismas įvertino nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltininko asmenybę, atsižvelgė į jo sveikatos būklę ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nustatė išimtines aplinkybes.

Vadovaudamasis teisingumo bei proporcingumo principais, teismas taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir V. T. paskyrė švelnesnę bausmės rūšį, nei numato aptariamas nusikalstamas veikas reglamentuojanti teisės norma, t. y. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės rūšies ar dydžio, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, jog paskirtos bausmės už kiekvieną veiką ir galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams – nėra per griežtos.

Dėl atleidimo nuo bausmės dėl ligos

Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde abejoja, ar dėl nepagydomos sunkios ligos jis iš viso galėjo būti teisiamas. Jo nuomone, byla turėjo būti nutraukta specialiu pagrindu.

Tokie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

Byloje iš tiesų yra duomenų, kad V. T. serga įvairiomis lėtinėmis nepagydomomis ligomis: koronarine širdies liga, stabilia krūtinės angina, pirmine arterine hipertenzija ir kt. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlikta komisijinė teismo medicinos ekspertizė, kurios išvadoje konstatuota, jog visos nustatytos ligos neįrašytos į ,,Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos“ sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 (11 t., 73–81 b. l.).

Apeliacinės instancijos teisme apklausta teismo medicinos ekspertė J. Gincman-Dorošenko paaiškino, kad V. T. sveikatos būklė kinta – ji tai pablogėja, tai pagerėja. Jam reikalingas nuolatinis gydymas, jis turi turėti sąlygas gydytis. Kita vertus, V. T. nenubaustas laisvės atėmimo bausme. Nubaustam laisvės apribojimo bausme jam nėra kliūčių gydytis, todėl nėra pagrindo svarstyti atleidimo nuo bausmės dėl ligos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas neabejotinai atsižvelgė į ekspertizės akto duomenis apie V. T. sveikatos būklę, motyvuotai paskyręs laisvės apribojimo bausmę, nenustatęs nė vieno draudimo ir tik įpareigojęs būti namuose nuo 21 val. iki 7 val., jei tai nesusiję su gydymu stacionarinėje ligoninėje ar kitoje medicinos įstaigoje, bei atlyginti nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą.

Pirmas įpareigojimas niekaip nesuvaržo nuteistojo teisės ir galimybės gydytis, o antras yra logiškas, nes nukentėjusieji bei civiliniai ieškovai pareiškė ieškinius.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatos numato tik galimybę, bet ne pareigą teismui nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. T. paskirta laisvės apribojimo bausmė su minimaliais įpareigojimais, įvertinus įstatymo reikalaujamas aplinkybes, nelaikytina tokia, kurią būtų per sunku atlikti, juo labiau kad širdies ritmo sutrikimai jam diagnozuoti dar 1984 m., t. y. gerokai iki aptariamų nusikalstamų veikų, tačiau sveikatos būklė netrukdė nusikalsti.

Taigi nėra pakankamo pagrindo taikyti BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas ir V. T. atleisti nuo paskirtos bausmės atlikimo.

Dėl žalos atlyginimo

Nutartyje aptardama V. M. priklausančios medienos vagystę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė iš nukentėjusiosios pagrobtos medienos vertę. Taigi iš V. T. jai priteistas 50 000 litų ieškinys turtinei žalai atlyginti nelaikomas nepagrįstu praturtėjimu, prieštaraujančiu teisingumo principui.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinys – 20 644 litai – turtinei žalai atlyginti dėl V. M. priklausančio miško neteisėtu kirtimu padarytos žalos aplinkai iš V. T. priteistas taip pat teisingai. Ieškinys pareikštas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 521 patvirtinta ,,Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarka“ (toliau – Tvarka) ir pagrįstas konkrečiais duomenimis bei apskaičiavimu (1 t., 64–65, 69 b. l.; 2 t. 142–143 b. l.).

Zarasų miškų urėdijos 42 484,50 litų ieškinys turtinei žalai atlyginti visa apimtimi patenkintas nesilaikant įstatymo reikalavimų, todėl nuosprendis keičiamas.

Nors Zarasų miškų urėdijos ieškinys pareikštas remiantis jau minėta Tvarka, tačiau jis tik iš dalies pagrįstas konkrečiu apskaičiavimu. Pirmosios instancijos teismas ieškinio pagrįstumo reikiamai nepatikrino, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija to negali padaryti neatidėjusi baudžiamosios bylos nagrinėjimo, nes civilinio ieškovo atstovas į teismo posėdį neatvyko.

Teisėjų kolegija sutinka, kad Zarasų miškų urėdijoje nukirtus medžius ir nebeleidžiant jiems augti padaryta 27 955 litų turtinė žala. Jos dydžio apskaičiavimas aiškus iš civilinio ieškinio, bylos duomenų ir nekelia abejonių (2 t., 32, 142–143, 156–157 b. l.). Ši ieškinio dalis pagrįsta, nes atsirado dėl V. T. kaltų veiksmų, todėl ją turi atlyginti V. T. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalis).

Kitos civilinio ieškinio dalies – 14 529,50 litų – dėl padarytos žalos aplinkai atlyginimo pagrįstumo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali patikrinti, nes ieškinyje dėl jos nepateikta jokių apskaičiavimų, vien nuoroda į jau minėtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimą Nr. 521. Teisėjų kolegija neabejoja, jog neteisėtu miško kirtimu padaryta žala aplinkai, kurią V. T. turi atlyginti, tačiau civilinio ieškovo atstovas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo dydžio turi pagrįsti konkrečiais skaičiavimais.

Taigi dėl ieškinio dalies dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo civiliniam ieškovui Zarasų miškų urėdijai pripažįstama teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl jo dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad V. T., prisistatęs neegzistuojančiu asmeniu V. V., pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą – medieną iš (duomenys neskelbtini) miško, priklausančio valstybės įmonei Zarasų miškų urėdijai, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, prisistačiusiu vardu D.;

civiliniam ieškovui valstybės įmonei Zarasų miškų urėdijai iš V. T. priteisto ieškinio dydį dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo pakeisti:

priteistą ieškinio dalį dėl urėdijai padarytos žalos atlyginimo nustatyti 27 955 Lt;

dėl ieškinio dalies dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo civiliniam ieškovui valstybės įmonei Zarasų miškų urėdijai pripažinti teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl jo dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.