Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „DS Construction“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal UAB „Transporto Marisa“ ieškinį atsakovui UAB „DS Construction“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas ieškiniu prašė: priteisti iš atsakovo 1700 Eur skolą, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodo, kad tarp šalių 2014 m. birželio 20 d. buvo sudaryta krovinio vežimo sutartis Nr. A-1058, pagal kurią ieškovas privalėjo pervežti krovinį iš Anglijos į Naująją Vilnią, Vilniaus mieste. 2014 m. liepos 14 d. tarp tų pačių šalių sudaryta krovinio vežimo sutartis Nr. A-1069, pagal kurią ieškovas privalėjo pervežti krovinį iš Anglijos į Naująją Vilnią, Vilniaus mieste. Visos minėtos krovinių pervežimo sutartys ieškovo buvo įvykdytos laiku, atsakovui 2014 m. birželio 27 d. išrašyta PVM sąskaita – faktūra Nr. TR0000023984 6681,36 Lt sumai, kurią atsakovas privalėjo apmokėti iki 2014 m. liepos 30 d.; 2014 m. liepos 7 d. išrašyta PVM sąskaita – faktūra Nr. TR0000024068 6671,61 Lt sumai, kurią atsakovas privalėjo apmokėti iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. ir 2014 m. liepos 29 d. išrašyta PVM sąskaita – faktūra Nr. TR0000024306 6698,43 Lt sumai, kurią atsakovas privalėjo apmokėti iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. Atsakovas minėtas PVM sąskaitas – faktūras apmokėjo iš dalies ir liko skolingas ieškovui 1700 Eur.

2. Atsakovas ieškinio nepripažino, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 186 Eur padangos gabenimo išlaidų. Nurodo, kad priešieškinio faktinės aplinkybės sutampa su ieškinio faktinėmis aplinkybėmis. Priešieškiniu reikalaujama priteisti tik atsakovo patirtus tiesioginius nuostolius, susijusius su pažeistos padangos pargabenimu į Lietuvą, sudarančius 186 U. N., kad ieškovas be apribojimų sutiko atlyginti žalą, padarytą krovinio sugadinimu, su sąlyga, jog sugadinta padanga jam bus pristatyta į Lietuvą. Ieškovui kaip verslininkui turėjo būti suprantama, kad didelių matmenų ir svorio padangos gabenimas sąlygos papildomas išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai, priešieškinis atmestas, iš atsakovo ieškovui priteista 1700 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 1700 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. birželio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 551 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo valstybei priteista 3,84 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

4. Teismas nurodė, kad atsakovas sąskaitą – pretenziją dėl nuostolių atlyginimo pateikė ieškovui 2014 m. rugsėjo 11 d., o tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą Nr. 2014/09/11, kuriuo grindžia priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, pateikė 2014 m. rugsėjo 11 d., t. y. dar iki bendrovės „Sovmortrans“ pateiktų duomenų apie nuostolių dydį (2014 m. spalio 24 d.) bei iki atsakovo išlaidų, tenkinant bendrovės „Sovmortrans“ pretenziją, atsiradimo. Tokios aplinkybės patvirtina, jog įskaitymo atlikimo momentu atsakovas nebuvo įgijęs reikalavimo teisės į ieškovą įskaitymo sumai. Tokie įrodymai patvirtina, jog atsakovas neturėjo pagrindo atlikti priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, o atsakovo prievolė sumokėti ieškovui už krovinio pervežimą galiojanti ir nepasibaigusi. Kadangi atsakovas savo prievolės sumokėti sutartą kainą už krovinio pervežimą tinkamai neįvykdė ir liko skolingas ieškovui 1700 EUR, susidariusi skola priteisiama iš atsakovo ieškovo naudai CMR konvencijos 1 str. 1 p., numatančiu užsakovo pareigą sumokėti vežėjui vežimo užmokestį, taip pat šalių sudarytų sutarčių pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

5. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: atmesti ieškinio dalį dėl 1597 Eur priteisimo iš atsakovo; patenkinti atsakovo priešieškinį dėl 186 Eur priteisimo iš ieškovo.

6. Nurodė, kad teismas priėmė sprendimą neįvertinęs atskirų įrodymų byloje, teismo išvados prieštarauja įrodymų visetui, prieštarauja CK normoms (teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, sutarties laisvės principui, sutarčių privalomumui ir pareigai sąžiningai vykdyti sutartis) todėl sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas, ir naikintinas.

7. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas įvertino visas bylos aplinkybes, teisingai taikė CMR konvencijos bei CK normas bei ginčui taikytiną teismų praktiką. Todėl sprendimas turi būti paliktas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

8. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

9. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

10. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).

11. Atsakovas teigia, kad ieškovas gabendamas jo krovinius, juos apgadino ir taip padarė žalą, todėl atsakovas turėjo teisę atlikti užskaitymą ir reikalauti iš ieškovo žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovo teiginiais nesutinka.

12. CK 6.131 str. 2 d. yra nurodyta, kad įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Taigi ši teisės norma yra imperatyvi. Todėl šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovas iš esmės neišreiškė valios dėl įskaitymo. Priešingai negu nurodė atsakovas, rašytinių dokumentų, kur būtų aiškiai ir vienareikšmiškai išreikšta valia dėl įskaitymo į bylą nebuvo pateikta. Atsakovas tik pateikė ieškovui Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktus, kurie turėjo būti pasirašyti tiek ieškovo, tiek ir atsakovo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas atsakovo siųstų užskaitos aktų nepasirašė, todėl jie neįsigaliojo.

13. Pagal CK 6.131 str. 2 d. įskaitymas negali būti daromas su tam tikra sąlyga, kaip šiuo atveju, reikalaujant ieškovo parašo. Taigi, šiuo atveju įskaitymas galiotų, jeigu ieškovas būtų pasirašęs nurodytus atsakovo Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktus, tačiau to nebuvo. Todėl nesutiktina su apelianto teiginiais dėl įskaitymo, juo labiau, kad tarp šalių buvo kilęs nesutarimas dėl priešpriešinių įsipareigojimų, o tai taip pat turi reikšmės įskaitymo atlikimui.

14. Siekiant atlikti įskaitymą, šalys turi turėti viena kitai galiojančias reikalavimo teises. Todėl apeliantas turėjo įrodyti, jog nuostoliai buvo realiai patirti. Tik esant nuostoliams, atsakovas įgytų realią o ne tikėtiną reikalavimo teisę į ieškovą ir tokiu atveju egzistuotų ši įskaitymo sąlyga, kurios nebuvo, nes kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nuostolių dydžio atsakovas nepagrindė.

15. Apeliantas nesutinka su šiuo teismo motyvu, kad Sąskaitoje-pretenzijoje 20140911 atsakovo pretenzija 1473 EUR sumai įvardinta kaip bauda, o ne kaip žala, nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovo prievolę atlyginti nurodyto dydžio nuostolius.

16. CMR konvencijos 23 str. 1 p. ir 25 str. 1 p. numatyta, kad krovinio sugadinimo atveju jo nuvertėjimas turi būti apskaičiuojamas pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Pagal CMR konvencijos 30 str. pretenzija dėl krovinio sugadinimo turi būti pareikšta krovinio priėmimo metu. Tačiau atsakovas pretenzijų ieškovui nepareiškė. Šiuo atveju, pats atsakovas nesilaikydamas CMR konvencijos nuostatų išgabeno krovinį už Lietuvos Respublikos ribų ir reikalauja ieškovo sumokėti sumą, kurią „Sovmortrans“ nurodė pretenzijoje atsakovui, tačiau tai prieštarauja CMR konvencijos 23 ir 25 str. nuostatoms dėl žalos nustatymo taisyklių, kurios yra imperatyvios. Atsakovas turėjo spręsti žalos atlyginimo klausimą nedelsiant, gavęs krovinį, o ne išgabenęs į užsienį ir taip vienašališkai galimai padidinęs žalos kaštus.

17. Pažymėtina, kad pagal šią krovinių pervežimo sutartį krovinio pristatymo vieta buvo Lietuva, todėl atsakovas žalą turėjo nustatinėti būtent krovinio pristatymo vietoje, kaip tai reikalaujama CMR konvencijos 23 str. 1 p. Todėl, kai atsakovas savo veiksmais galimai pasididino išlaidas, visos išlaidos, kurias atsakovas patyrė pažeisdamas imperatyvias CMR konvencijos nuostatas, yra paties atsakovo kaltės rezultatas, o ne ieškovo veiksmų pasekmė ir jų ieškovas atlyginti neprivalo.

18. Atsakovas nepateikė įrodymų (CPK 178 str.), patvirtinančių, kad pagal kitas vežimo sutartis kroviniai buvo pristatyti gavėjui apgadinti. CMR važtaraščiuose nėra krovinio gavėjo pastabų apie netinkamą krovimo būklę jo perdavimo gavėjui metu (Išskyrus A-1058 sutartį)).

17. Pažymėtina, kad nors įskaitymas atliekamas vadovaujantis CK nuostatomis, tačiau atsakovo reikalavimo teisė kildinama griežtai laikantis CMR konvencijos nuostatų. Pagal CMR konvencijos 23 str. 1 p. ir 25 str. 1 p. atsakovas reikalavimo teisę į ieškovą dėl krovinių sugadinimo įgytų įrodęs tiesioginių nuostolių buvimą, kurie pagrindžiami konkrečiais dokumentais - atliktais mokėjimais ir kitais dokumentais, patvirtinančiais, kad atsakovas nuostolių patyrė būtent dėl ieškovo kaip vežėjo kaitės, tačiau tokių dokumentų atsakovas nepateikė.

18. Ieškovas išreiškė ne sutikimą, o poziciją išskirtinai dėl traktoriaus padangos ir tik laikantis konkrečių CMR konvencijos nuostatų bei vežimo sutarties Nr. A-1058, kurioje numatyta krovinio pristatymo vieta - Lietuva, nuostatų, t.y. ieškovas siekė esant žalai, ją nustatyti pagal imperatyvias CMR konvencijos nuostatas, o ne sumokėti atsakovui bet kokias sumas, kurias atsakovas patirs dėl savo veiksmų.

19. Atsakovas teigia, kad ieškovas nei savo ieškinyje, nei susirašinėjime dėl ginčo nereikalavo, kad žala būtų nustatyta pagal CMR konvencijos 23, 25 straipsnius. Tokie atsakovo teiginiai nepagrįsti, atsakovas netinkamai interpretuoja šalių teisinius santykius ir byloje esančius rašytinius įrodymus, nes šalys visose byloje esančiose krovinių vežimo sutartyse susitarė taikyti CMR konvencijos nuostatas, todėl ieškovas ir neturėjo reikšti atskirų prašymų dėl CMR konvencijos taikymo, priešingai, atsakovas turėjo laikytis ne tik CMR konvencijos reikalavimų, bet ir tarp šalių pasirašytų krovinių vežimo sutarčių nuostatų, tačiau to nepadarė.

20. Be to, net ir nesant tokio įsipareigojimo (laikytis CMR konvencijos), CMR konvencija vis tiek taikytina sutinkamai su CMR konvencijos 1 str. 1-4 p. nuostatomis. Todėl ši konvencija turi būti taikomą visa apimtimi, įskaitant ir žalos fakto bei dydžio nustatymo kriterijus.

21. Atsakovas nurodo, kad ieškovas su atsakovu sudarė sutartį, pagal kurią ieškovas sutiko atlyginti žalą (1473 EUR), jei atsakovas pargabens ir jam perduos pažeistą padangą. Toks atsakovo teiginys nepagrįstas, nes ieškovas su atsakovu jokių sutarčių dėl padangos išvežimo ir vėlesnio pargabenimo nebuvo ir nėra sudaręs. Priešingai, ieškovo reikalavimas dėl padangos grąžinimo tik patvirtina, kad ieškovas siekė krovinio vežimo sutarties Nr. A-1058 vykdymo laikantis jos nuostatų, t.y. laikantis CMR konvencijos nuostatų reikalavimų, nes buvo siekiama nustatyti konkrečią žalą ir jos dydį.

22. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, kad ieškovas gabendamas krovinį, jį apgadino, t. y. atsakovas neįrodė pagal CMR konvenciją atlygintinos žalos fakto įskaitymo momentu. Taigi, atsakovas neturėjo teisės atlikti įskaitymo ir neatsiskaityti su ieškovu, taip pat reikalauti žalos atlyginimo iš ieškovo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį, o priešieškinį atmetė. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

23. Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo priteisiamos ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos – 300 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 98 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „DC Construction“ ieškovui UAB „Transporto Marisa“ 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.