Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lidija Valentukonytė, sekretoriaujant Julianai Voitiulevič, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Viliui Putkiui, atsakovės atstovui advokatui Mariui Navickui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transporto Marisa“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „DS Construction“ dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas ieškinio nepripažino, taip pat pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 186,00 EUR padangos gabenimo išlaidų. Nurodo, kad priešieškinio faktinės aplinkybės sutampa su ieškinio faktinėmis aplinkybėmis. Priešieškiniu reikalaujama priteisti tik atsakovo patirtus tiesioginius nuostolius, susijusius su pažeistos padangos pargabenimu į Lietuvą, sudarančius 186,00 EUR. Nurodė, kad ieškovas be apribojimų sutiko atlyginti žalą, padarytą krovinio sugadinimu, su sąlyga, jog sugadinta padanga jam bus pristatyta į Lietuvą. Ieškovui kaip verslininkui turėjo būti suprantama, kad didelių matmenų ir svorio padangos gabenimas sąlygos papildomas išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas visiškai.

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Transporto Marisa“ ir atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „DC Construction“ 2014 m. birželio 20 d. sudarė krovinio vežimo sutartį Nr. A-1058, pagal kurią ieškovas privalėjo pervežti krovinį iš Anglijos į Naująją Vilnią, Vilniaus mieste (b.l. 9). Tos pačios šalys 2014 m. liepos 1 d. sudarė krovinio vežimo sutartį Nr. A-1069, pagal kurią ieškovas privalėjo pervežti krovinį iš Anglijos į Naująją Vilnią, Vilniaus mieste, Lietuvoje (b.l. 19), o 2014 m. liepos 17 d. sudarė krovinio vežimo sutartį Nr. A-1108, pagal kurią ieškovas privalėjo pervežti krovinį iš Anglijos į Naująją Vilnią, Vilniaus mieste (b.l. 25). Visos minėtos krovinių pervežimo sutartys ieškovo buvo įvykdytos, atsakovui 2014 m. birželio 27 d. išrašyta PVM sąskaita – faktūra Nr. TR0000023984 6681,36 Lt sumai, kurią atsakovas privalėjo apmokėti iki 2014 m. liepos 30 d.; 2014 m. liepos 7 d. išrašyta PVM sąskaita – faktūra Nr. TR0000024068 6671,61 Lt sumai, kurią atsakovas privalėjo apmokėti iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. ir 2014 m. liepos 29 d. išrašyta PVM sąskaita – faktūra Nr. TR0000024306 6698,43 Lt sumai, kurią atsakovas privalėjo apmokėti iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. Atsakovas minėtas PVM sąskaitas – faktūras apmokėjo iš dalies. Ieškovas 2014 m. rugsėjo 1 d. gavo pretenziją iš atsakovo, kad prekės, kurios buvo patektos pagal krovinių pervežimo sutartį Nr. A-1069, yra dalinai sugadintos ir atsakovas patyrė 103,00 EUR žalą (b.l. 20). Atsakovas 2014 m. rugsėjo 11 d. pateikė pretenziją ieškovui dėl prekių sugadinimo, kurios buvo pervežtos pagal užsakymą Nr. 1108, 124,0 EUR sumai ir pagal užsakymą Nr. 1058, 1473,00 EUR sumai (b.l. 13). Atsakovas laiko, kad prievolė sumokėti ieškovui užmokestį už vežimą yra pasibaigusi priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymu, atsakovui įskaičius jo patirtų nuostolių dėl krovinio apgadinimo sumą į ieškovo reikalavimo dėl užmokesčio už krovinio pervežimą sumą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.130 str. 1 d. numato, kad priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra prievolės pabaigos pagrindas. Priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra vienašalis sandoris. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 str. nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, tokio sandorio buvimą privalo įrodyti asmuo, kuris įrodinėja savo prievolės pasibaigimą įskaitymu, t. y. nagrinėjamu atveju atsakovas. Taigi tuo atveju, kai atsakovas ginasi nuo ieškovo pareikšto reikalavimo įvykdyti prievolę, teigdamas, kad ši prievolė pasibaigė įskaitymu, jis turi procesinę pareigą įrodyti, kad įskaitymas įvyko, t. y. kad buvo pagrindas atlikti įskaitymą (LR CK 6.130 str. 1 d.), laikytasi įskaitymo tvarkos (LR CK 6.131 str.).

Nors įskaitymas galimas vienašališku šalies pareiškimu, nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu, tačiau kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.131 str. imperatyviai nurodyta, jog apie įskaitymą turi būti informuojama priešinga šalis, kurios reikalavimą siekiama įskaityti. Nagrinėjamu atveju atsakovas pareiškė pretenzijas ieškovui viso dėl 1700,00 EUR nuostolių, padarytų krovinio sugadinimu, atlyginimo, tačiau šių pretenzijų nepagrindė ir tinkamai neišreiškė valios dėl atsakovo prievolės mokėti užmokestį už vežimą pabaigos pretenzijų sumos įskaitymu. Atsakovo 2014 m. rugsėjo 11 d. sąskaitoje – pretenzijoje Nr. 20140911 nurodyta atsakovo pretenzija 1473,00 EUR sumai ne dėl krovinio sugadinimu padarytos žalos atlyginimo, o kaip bauda už krovinio pažeidimą (b.l. 10), o 2014 m. rugsėjo 11 d. tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktu Nr. 2014/09/11 pareikšta tik apie 1473,00 EUR pretenzijos sumos įskaitymą (b.l. 11). Be to, nei su atsakovo pretenzija, nei su tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktu Nr. 2014/09/11 nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovo prievolę atlyginti minėtuose dokumentuose nurodyto dydžio nuostolius. Nuostolių dydį patvirtinantys įrodymai taip pat nepateikti ir šioje civilinėje byloje teismui. Kadangi atsakovo pareiškime dėl įskaitymo ieškovui įskaitoma prievolė nėra aiškiai apibrėžta, atsakovas pareiškimą apie įskaitymą pareiškė nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos.

Atsakovas taip pat neįrodė, jog jis turėjo ieškovo atžvilgiu priešpriešinį vienarūšį reikalavimą įskaitymo sumai. Pagal ieškinyje nurodytas krovinių vežimo sutartis buvo vežama kelių transporto priemone už užmokestį, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, kurios yra CMR konvencijos narės, todėl minėtos sutarties pagrindu tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai reglamentuojami CMR konvencijos (CMR konvencijos 1 str. 1 d.). Iš CMR važtaraščių matyti, kad tik pagal sutartį Nr. A-1058 vežamas krovinys buvo apgadintas (b.l. 7). CMR važtaraštyje nurodyta krovinio gavėjo pastaba, kad krovinio priėmimo metu buvo pažeista traktoriaus, valstybinis Nr. JCB 4CX padanga, pažeisti dažai. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pagal kitas ieškinyje nurodytas vežimo sutartis ieškovo gabenti kroviniai buvo pristatyti gavėjui apgadinti. CMR važtaraščiuose nėra krovinio gavėjo pastabų apie netinkamą krovinio būklę jo perdavimo gavėjui metu (b.l. 9; 18; 23). Kadangi atsakovo nurodyti krovinio apgadinimai yra akivaizdūs, tai pagal CMR konvencijos 30 str. pretenzija dėl krovinio sugadinimo turi būti pareikšta krovinio priėmimo metu. Pretenzijos ieškovui krovinio priėmimo metu buvo pareikštos, įrašant jas į važtaraštį, tik dėl pagal sutartį Nr. A-1058 vežamo krovinio, dėl kitų krovinių sugadinimų atsakovas pareiškė pretenzijas ieškovui praleidęs CMR konvencijos 30 str. 2 d. numatytus terminus pretenzijoms pareikšti, todėl prarado teisę į nuostolių atlyginimą. Taigi, atsakovas įrodė tik pagal sutartį Nr. A-1058 vežto krovinio apgadinimus, nurodytus CMR važtaraštyje, t. y. padangos ir dažų pažeidimą. Ieškovas neįrodė, jog krovinio priėmimo vežti momentu krovinys jau buvo apgadintas, taip pat ieškovas neįrodinėjo CMR konvencijos 17 str. 4 d. (a) papunktyje numatytų vežėjo atleidimo nuo atsakomybės už krovinio sugadinimą pagrindų buvimo. Krovinio vežimo sutartyje Nr. A-1058 yra numatyta ieškovo kaip vežėjo pareiga priimti krovinį jo pakrovimo vietoje ir patikrinti ar pakrauto krovinio kiekis atitinka vežimo dokumentuose nurodytą krovinio kiekį, taip pat patikrinti krovinio ir/ar jo pakuotės būklę, Neturėdamas galimybės patikrinti įrašų apie krovinį, taip pat nustatęs krovinio ir/ar pakuotės trūkumus arba neatitikimus tarp pakrauto krovinio ir duomenų važtaraštyje, vežėjas privalo įrašyti pastabas apie šias aplinkybes važtaraštyje. Pagal CMR konvencijos 17 str. 1 p. vežėjas yra atsakingas už krovinio ar jo dalies sužalojimą, atsiradusį nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo gavėjui momento. Kadangi priėmimo vežti metu važtaraštyje vežėjas nenurodė pastabų apie netinkamą krovinio būklę, preziumuojama, jog krovinys buvo priimtas vežti tinkamos būklės, o sužalojimai atsirado kroviniui esant vežėjo dispozicijoje, todėl vežėjui kyla prievolė atlyginti dėl krovinio sužalojimo patirtą žalą. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina tiek krovinio, vežto pagal užsakymą Nr. A-1058, dalies sužalojimo faktą, tiek tai, jog krovinys buvo sužalotas pastarajam esant ieškovo kaip vežėjo dispozicijoje. Tačiau atsakovas neįrodė pagal CMR konvenciją atlygintinos žalos fakto buvimo įskaitymo momentu.

CMR konvencijos 25 str. numato, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas privalo kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą ir su krovinio vertės sumažėjimu susijusias kitas išmokas; krovinio vertės sumažėjimo apskaičiavimo tvarką reglamentuoja CMR konvencijos 23 str. 1 p., p., 4 p. Pagal minėtas CMR konvencijos nuostatas kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Taigi apgadinto automobilio atkūrimo kaštai pagal CMR konvencijos nuostatas neįskaičiuotini į krovinio vertės sumažėjimo sumą. Pagal CMR konvencijos reglamentuotą krovinio nuvertėjimo sumos apskaičiavimo tvarką apgadinto automobilio nuvertėjimo suma nustatoma iš automobilio kainos toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti, atimant apgadinto automobilio likutinę vertę jo pristatymo vietoje. Atsakovas nepateikė ne tik įrodymų apie apgadintos transporto priemonės vertę jos priėmimo vežti metu priėmimo vežti vietoje, taip pat apie jos likutinę vertę pristatymo metu pristatymo gavėjui vietoje, tačiau ir įrodymų apie apgadintų traktoriaus dalių atstatymo į iki apgadinimo buvusią būklę kaštų. Taigi atsakovas neįrodė automobilio nuvertėjimo dėl apgadinimo, atsakovo iš ieškovo reikalaujama kompensacijos suma yra nepagrįsta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. lapkričio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2007, yra išaiškinęs, kad žala, įvertinta krovinio būklės atstatymo vertės pagrindu, gali neatitikti krovinio vertės sumažėjimo. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra suformuluota išaiškinimo, kaip turi būti nustatoma krovinio vertės sumažėjimo suma, tačiau toks išaiškinimas yra pateiktas Vilniaus apygardos teismo suformuotoje praktikoje (2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-650-345/2013; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-801-340/2011). Minėtose nutartyse Vilniaus apygardos teismas išaiškino, kad apgadintų automobilių atkūrimo kaštų apskaičiavimas negali būti vertinamas, kaip krovinio nuvertėjimas CMR konvencijos prasme. Automobilių nuvertėjimas turi būti apskaičiuojamas iš automobilių vidutinės rinkos kainos toje vietoje ir tuo laiku, kai jie buvo priimti vežti, atimant apgadintų automobilių likutinę vertę. CMR konvencijos 25 str. numato krovinio vežėjo prievolę krovinio sugadinimo atveju kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą, taip pat kitas išlaidas, susijusias su krovinio vertės sumažėjimu. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė nei krovinio vertės sumažėjimo dėl jo sugadinimo, nei su krovinio vertės sumažėjimu susijusių išlaidų buvimo įskaitymo momentu ir įskaitymo sumai.

Atsakovas nepagrįstai tvirtina, jog ieškovas pripažino atsakovo pateiktas pretenzijas dėl krovinių sugadinimo be apribojimų. Iš ieškovo pateiktų atsakymų į pretenzijas (b.l. 16; 21; 32; 33; 35) matyti, kad ieškovas sutiko atlyginti tik padangos sugadinimu padarytus nuostolius, tačiau atsakovas šių nuostolių dydžio nepagrindė. Uždarosios akcinės bendrovės „Sovmortrans“ pateiktose pretenzijose nurodytas išlaidų dėl sugadintos padangos dydis nepagrįstas įrodymais (b.l. 92-97, vertimas į lietuvių kalbą b.l. 99-104). Taip pat pažymėtina, jog minėta uždarosios akcinės bendrovės „Sovmortrans“ pretenzija atsakovui pateikta tik 2014 m. spalio 24 d. (b.l. 94, vertimas į lietuvių kalbą b.l. 101), o uždarosios akcinės bendrovės „Sovmortrans“ sąskaita Nr. 452 minėtos pretenzijos sumai išrašyta 2014 m. spalio 24 d., atsakovo apmokėta 2014 m. lapkričio 7 d. (b.l. 67). Atsakovas sąskaitą – pretenziją dėl minėtų nuostolių atlyginimo pateikė ieškovui 2014 m. rugsėjo 11 d., o tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktą Nr. 2014/09/11, kuriuo grindžia priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, pateikė 2014 m. rugsėjo 11 d., t. y. dar iki minėtos uždarosios akcinės bendrovės „Sovmortrans“ pateiktų duomenų apie nuostolių dydį bei iki atsakovo išlaidų, tenkinant uždarosios akcinės bendrovės „Sovmortrans“ pretenziją, atsiradimo. Tokios aplinkybės patvirtina, jog įskaitymo atlikimo momentu atsakovas nebuvo įgijęs reikalavimo teisės į ieškovą įskaitymo sumai. Tokie įrodymai patvirtina, jog atsakovas neturėjo pagrindo atlikti priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, o atsakovo prievolė sumokėti ieškovui už krovinio pervežimą galiojanti ir nepasibaigusi. Kadangi atsakovas savo prievolės sumokėti sutartą kainą už krovinio pervežimą tinkamai neįvykdė ir liko skolingas ieškovui 1700,00 EUR, susidariusi skola priteisiama iš atsakovo ieškovo naudai CMR konvencijos 1 str. 1 p., numatančiu užsakovo pareigą sumokėti vežėjui vežimo užmokestį, taip pat šalių sudarytų sutarčių pagrindu.

Ieškovo atsakymuose į atsakovo pretenzijas nėra išreikštas ieškovo sutikimas atlyginti sugadintos padangos transportavimo išlaidas. Atsakovas nesuderino su ieškovu sugadintos padangos pargabenimo išlaidų dydžio, padanga buvo pargabenta ir šias paslaugas teikiantis asmuo bei paslaugų kaina pasirinkta išimtinai atsakovo, nesuderinus su ieškovu. Atsakovas, be ieškovo sutikimo prisiimdamas padangos vežimo išlaidas, veikė savo rizika. Kadangi jokie ieškovo veiksmai nebuvo šių atsakovo patirtų išlaidų priežastimi, nėra įstatymo nustatytų būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Be to, atsakovas 2014 m. gruodžio 23 d. rašte ieškovui nurodo, kad padangos gabenimo kaštai sudaro 500,00 EUR ir šias išlaidas prisiima atsakovas (b.l. 37). Tokie įrodymai patvirtina, jog atsakovo priešieškinio reikalavimas nepagrįstas, todėl priešieškinis atmetamas.

Ieškovo reikalavimas priteisti 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.

Kadangi ieškinys patenkintas visiškai, o priešieškinis atmestas, iš atsakovo ieškovo naudai priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro už ieškinį sumokėtas 51,00 EUR žyminis mokestis ir 500,00 EUR išlaidos už advokato teisines paslaugas, valstybės naudai priteisiamos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (LR CPK 92 str., 93 str. 1 d., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 264 str., 265 str., 268 str., 270 str. teismas

nusprendė:

Ieškinį patenkinti visiškai, priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „DC Construction“ ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transporto Marisa“ naudai 1700,00 EUR (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) skolos.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „DC Construction“ ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transporto Marisa“ naudai 6 (šešis) proc. metinių palūkanų už priteistą 1700,00 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. birželio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „DC Construction“ ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transporto Marisa“ naudai 551,00 EUR (penkis šimtus penkiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „DC Construction“ valstybės naudai 3,84 EUR (tris eurus, aštuoniasdešimt keturis euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.