- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-19
- Bylos Nr.
- 1A-82-932/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-00078-2012-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
- Nuteistasis
- D. J.
- Advokatai
- Julius Jasaitis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,
dalyvaujant prokurorei Aurelijai Gališanskytei (garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonių būdu),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį – 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda, įpareigojant šią baudą sumokėti per dvidešimt mėnesių nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 400 Eur.
D. J. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.
Šiuo nuosprendžiu G. K. (dėl dviejų nusikalstamų veikų) ir V. S. buvo pripažinti kaltais pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o D. R. pripažinta kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendis šiose dalyse apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu D. J. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, vykdydamas G. K. nurodymą pažeidė BAĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą („visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais < ... > apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“) ir to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą („į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“): apgaulingai tvarkė UAB „F.“ buhalterinę apskaitą – sąmoningai sudarė sąlygas UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti visų UAB „F.“ vardu atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei vairuotojų darbo laiko), dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „F.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d.
2. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu tenkino nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria D. J. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir D. J. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas papildomai konstatavo, jog kaltinamajame akte išdėstytos D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis veikos aplinkybės bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pagal nuteistojo gynėjo skundą negali būti keičiamos jas plečiant, inkriminuojant veiksmus ar aplinkybes, dėl kurių asmuo nebuvo nuteistas pirmosios instancijos teismo.
Žemesnės instancijos teismas
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog kaltinamajame akte D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Be to, užuot patikslinęs ar pakeitęs, kaip jis mano, ydingai pirmosios instancijos teismo suformuluotą kaltinimą ir pagal naują kaltinimą išnagrinėjęs bylą iš esmės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo ydingai suformuluotame kaltinime nurodytų D. J. veiksmų atitikties BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiams vertinimu ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Kasacinės instancijos teismas pripažino, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, sukliudę apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą baigiamąjį aktą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
4. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. J. gynėjas advokatas Julius Jasaitis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį ir D. J. nutraukti baudžiamąją bylą arba perkvalifikuoti jo padarytą veiką į BK 223 straipsnio 1 dalį ir sumažinti paskirtą baudą, išdėstant jos išmokėjimą po 200 Eur kiekvieną mėnesį.
4.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuosprendis yra naikintinas, nes nesurinkta pakankamai įrodymų, kad D. J. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismui padarius kitokias išvadas, prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, taip pat nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktai).
4.2. Gynėjas pažymi, kad kaltinamajame akte pareikštas kaltinimas dėl neteisėtų veiksmų padarymo esmingai skiriasi nuo nuosprendyje D. J. inkriminuotos veikos. Gynėjo nurodo, D. J. buvo kaltinamas tuo, kad tyčia neorganizavo tinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo „< ... > G. K. nurodymu neužtikrino, kad bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi buhalterė J. O. buhalterinėje apskaitoje užfiksuotų visas UAB „F.“ vardu atliekamas ūkines, komercines, finansines operacijas“, tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu pastarasis nuteistas už tai, jog jis pats apgaulingai tvarkė UAB „F.“ buhalterinę apskaitą – sąmoningai sudarė sąlygas UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti visų UAB „F.“ vardu atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų.
4.3. Gynėjo manymu, teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, be to, D. J. priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra be motyvų. Pirmosios instancijos teismas pagrindinį dėmesį skyrė kruopščiam įrodymų aprašymui, tačiau jų nesusiejo su kaltinamų asmenų (ne)veikimo subjektyvine puse ir jų veikos motyvais. Teismas nenurodė, kokius konkrečius inkriminuojamus veiksmus D. J. atliko ar neatliko (vien asmens žinojimo apie netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą bendrovėje neužtenka kaltinamojo nuteisimui); nepagrindė, kuo pasireiškė D. J. kaltė dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo; nepasisakė, ar D. J., būdamas direktoriumi, iš tikrųjų buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismas pripažino, kad faktiniu bendrovės vadovu buvo G. K., tačiau neįvertino tikrojo D. J. statuso bendrovėje ir jo hierarchinių santykių su G. K..
4.4. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismas, nuteisdamas D. J. už bendrininkavimą su faktiniu vadovu G. K., nenurodė, kokia forma pasireiškė šių dviejų kaltinamųjų bendrininkavimas, koks buvo jų susitarimas.
4.5. Gynėjas pabrėžia, kad teismas nepasisakė, nevertino ir nepaneigė gynėjo baigiamojoje kalboje nurodytų motyvų – D. J., G. K. prašymu tapęs bendrovės direktoriumi, toliau tebedirbo taksistu, pajamas gaudavo tik iš šio darbo, buvo tik nominalus vadovas, t. y. jo statusas iš esmės nepasikeitė, nes jo ginamasis neturėjo jokių pavaldžių asmenų, niekam neduodavo jokių privalomų nurodymų ir nepriimdavo jokių bendrovės veiklai reikšmingų sprendimų ir iš esmės vykdė tik ūkines – organizacines funkcijas. Nuteistasis, tapęs direktoriumi, neperėmė jokių buhalterinių dokumentų, o, išeidamas iš pareigų, niekam neperdavė jokių dokumentų, visi buhalteriniai dokumentai buvo laikomi buhalterės kabinete, jis neteikė jokių dokumentų kontroliuojančioms institucijoms – VMI, nepasirašinėdavo deklaracijų, bendrovės antspaudu disponavo buhalterė. Byloje nėra jokių duomenų apie kokį nors G. K. ir D. J. susitarimą dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, bendrovės turtu ir piniginėmis lėšomis realiai disponavo tik G. K..
4.6. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl nagrinėjamai bylai aktualaus teisminės praktikos pavyzdžio, kuriame buvo nustatytos analogiškos aplinkybės (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-514-654/2018).
4.7. Skunde pažymima, kad tuo atveju, jeigu apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nebūtų pakankami D. J. nutraukta baudžiamąją bylą, spręstinas klausimas dėl veikos perkvalifikavimo į BK 223 straipsnio 1 dalį, taip pat baudos sumažinimo bei palankesnio baudos vykdymo išdėstymo.
4.8. Gynėjas atkreipia dėmesį, jog D. J. paskirta 200 MGL dydžio bauda nėra adekvati inkriminuojamai veikai ir yra akivaizdžiai per didelė. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad D. J. dirba, yra neteistas, charakterizuojamas tik teigiamai, nuo inkriminuojamos veikos padarymo praėjo ilgas laiko tarpas, tačiau šių aplinkybių tinkamai neįvertino. Be to, nurodoma, kad nuteistojo sutuoktinė yra nėščia. Gynėjo manymu, paskirta bauda turi būti mažintina, o jos mokėjimas išdėstytinas po 200 Eur kiekvieną mėnesį.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
6. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. J. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinis skundas atmetamas.
7. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo gynėjas advokatas apeliaciniu skundu prašo išteisinti D. J., nurodydamas, kad nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo ginamojo kaltę padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, arba D. J. veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir sumažinti jam paskirtą baudą. Taip pat apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl to, jog skundžiamame nuosprendyje D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo tų, kurios buvo inkriminuotos kaltinamajame akte. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl kaltinimo keitimo
8. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame pirmiausia keliamas teisės į gynybą pažeidimo (suvaržymo) klausimas. Gynėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog D. J. apgaulingai tvarkė UAB „F.“ buhalterinę apskaitą – sąmoningai sudarė sąlygas UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti visų UAB „F.“ vardu atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų, nors buvo kaltinamas tuo, kad tyčia neorganizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, G. K. nurodymu neužtikrino, kad bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi J. O. buhalterinėje apskaitoje užfiksuotų visas UAB „F.“ vardu atliekamas ūkines, komercines, finansines operacijas, pakeitė nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir taip suvaržė nuteistojo teisę į gynybą. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
9. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ar kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos ar nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Nurodytu atveju teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką (BPK 256 straipsnio 3 dalis). Iš šių normų turinio seka išvada, kad nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo keitimą gali inicijuoti tiek prokuroras ir nukentėjusysis, tiek ir pats teismas, o nustatyta kaltinimo keitimo tvarka užtikrina kaltinamojo teisę žinoti kaltinimo turinį ir jo galimybes įgyvendinti teisę į gynybą. Tais atvejais, kai teismas savo iniciatyva pakeičia kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jos kvalifikavimą neįspėjęs apie tai gynybos, teisės į gynybą suvaržymas paprastai konstatuojamas, kai yra pagrindas manyti, jog gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar kvalifikavimo galėtų būti iš esmės kitokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021).
10. Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą ,,faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).
11. Sprendžiant, ar pakeistos faktinės aplinkybės suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, būtina atsižvelgti į keistinų faktinių aplinkybių pobūdį ir į kitas bylos aplinkybes, reikšmingas kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui. Tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos nei veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, jos nepripažįstamos esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme ir teismas jas gali keisti savo iniciatyva, net nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-976/2022).
Žemesnės instancijos teismas
12. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes išdėstė kitaip nei jos aprašytos kaltinamajame akte, tačiau skirtingas išdėstymas savaime nereiškia, kad teismas iš esmės pakeitė kaltinimą ir tokiu būdu suvaržė kaltinamojo teisę į gynybą. Kaip matyti iš kaltinamojo akto turinio, esminės D. J. pareikšto kaltinimo aplinkybės buvo tokios: D. J., nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d. būdamas UAB „F.“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d., vykdydamas UAB „F.“ direktoriaus pavaduotojo G. K. nurodymus, tyčia neorganizavo tinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, žinodamas, kad UAB „F.“ jo vadovavimo įmonei laikotarpiu vykdo taksi veiklą ir atlieka finansines operacijas, D. J. G. K. nurodymu neužtikrino, kad Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi buhalterė J. O., UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuotų visas UAB „F.“ vardu atliekamas ūkines, komercines, finansines operacijas, o būtent buhalterinės apskaitos registruose, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „F.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d.
13. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. J. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nustatė, kad D. J., būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, vykdydamas G. K. nurodymą, apgaulingai tvarkė UAB „F.“ buhalterinę apskaitą – sąmoningai sudarė sąlygas UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti visų UAB „F.“ vardu atliekamų ūkinių, komercinių, finansinių operacijų (visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei vairuotojų darbo laiko), dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „F.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d.
14. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, kitaip formuluodamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nenurodė jokių tokio sprendimo motyvų, kas buvo pripažinta nuosprendžio trūkumu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje. Nepaisant to, kad skundžiamame nuosprendyje kitaip išdėstytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, dalis aplinkybių išvis nenurodyta (D. J. einamos pareigos veikos darymo metu, tai, kad bendrovės apskaitą įvardintu laikotarpiu tvarkė buhalterė J. O.), tokie trūkumai nelaikytini esminiais, kurie būtų suvaržę D. J. teisę į gynybą, kas, kaip minėta, konstatuota ir anksčiau minėtoje kasacinės instancijos teismo nutartyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jokių naujų, nuteistajam D. J. ir jo gynėjui anksčiau nežinomų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nenustatyta, nusikalstamų veikų apimtis ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas nepasikeitė, veika padaryta iš esmės tokiomis aplinkybėmis kaip ir nurodyta kaltinamajame akte, tik kitaip jas išdėstant, dalies aplinkybių nenurodant. Toks skirtingas, tačiau ne iš esmės, nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymas nuosprendyje procesinio netikėtumo gynybai nesudarė, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeistos BPK 255-256 straipsnių nuostatos. Be to, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, teigimas, kad dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių gynyba galėjo būti kitokia, turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-976/2022). Šiuo atveju apeliaciniame skunde nedetalizuojama, kaip nuosprendyje išdėstytos aplinkybės konkrečiai būtų nulėmusios kitokią nuteistojo gynybą. Atsižvelgiant į visus paminėtas argumentus, nėra pagrindo daryti išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje kitaip išdėsčius įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes buvo suvaržyta D. J. teisė į gynybą. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kuria panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendis, konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog kaltinamajame akte D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
15. Apeliaciniame skunde, dėstant argumentus dėl nusikalstamos veikos požymių nebuvimo nuteistojo veiksmuose, pirmiausia nurodoma, kad, D. J. tapus UAB „F.“ direktoriumi, jo statusas iš esmės nepasikeitė, jis ir toliau dirbo taksistu, neturėjo jokių pavaldžių asmenų, niekam neduodavo jokių privalomų nurodymų, nepriimdavo jokių bendrovės veiklai reikšmingų sprendimų, neperėmė buhalterinių dokumentų, neteikė dokumentų kontroliuojančioms institucijoms, nepasirašinėdavo deklaracijų. Tokiais argumentais įrodinėjama, kad D. J. buvo tik formalus UAB „F.“ direktorius ir dėl to jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnį. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
16. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK redakciją, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pažymėtina, kad ūkio subjekto vadovas yra atsakingas už apskaitos organizavimą. Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) atsako ūkio subjekto vadovas (nusikalstamos veikos metu galiojusios Buhalterinės apskaitos įstatymo redakcijos 11 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai apgaulingai apskaitai vesti bendrovės vadovas panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-719/2021). Nagrinėjamoje byloje kaip tik nustatyta, kad įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusi buhalterė nesuvokė nusikalstamų vadovo veiksmų, ši aplinkybė nėra ginčijama, taigi tokiu atveju įmonės vadovas, kaip vykdytojas, traukiamas atsakomybėn dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, veikęs, pasitelkdamas nekaltą asmenį.
17. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti nuteistojo gynėjo argumentams, kad D. J. buvo vien tik formalus UAB „F.“ direktorius. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „F.“ direktoriaus pareigas D. J. ėjo nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d. (13 t., b. l. 143). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pats D. J. teigė, kad G. K. pasiūlė jam tapti UAB „F.“ direktoriumi. Pasak nuteistojo, jam tapus direktoriumi, jis ir toliau dirbo taksistu, buvo netikras direktorius. Tokias aplinkybes teisiamajame posėdyje nurodė ir G. K., kurio teigimu, D. J. buvo tik „orinis“ direktorius, o faktiškai bendrovei vadovavo ir visais reikalais rūpinosi jis pats (G. K.). Pastaruosius nuteistųjų parodymus teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti kaip teisingus, pabrėžiant, kad juos paneigia kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Taip pat pastebėtina, kad nors D. J. ir tikino buvęs netikras vadovas, tačiau tuo pačiu patvirtino, kad jis prižiūrėdavo automobilių remontą, tvarką, nupirkdavo detales, taip pat prižiūrėdavo vairuotojus, jei kildavo konfliktai. Retai, bet jam tekdavo paimti įmonės antspaudą, banko generatorių, taip pat pasirašyti buhalterių paruoštus dokumentus, atlyginimų žiniaraščius. Būdamas direktoriumi, jis kalbėdavosi su naujais darbuotojais, nurodydavo jiems, kiek reikės sumokėti bendrovei per savaitę, patikrindavo automobilių išvaizdą, saloną. Priimant naujus darbuotojus, nurodydavo buhalterėms paruošti sutartis, vėliau jis tas sutartis pasirašydavo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu D. J. taip pat teigė, kad jo, kaip direktoriaus, pareigos buvo vairuotojų priežiūra, automobilių remonto priežiūra, darbo sutarčių, darbo laiko apskaitos bei darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių pasirašymas. Jis iš dalies prižiūrėdavo, kad vairuotojai atsiskaitytų su įmone. Sprendimai buvo priimami kartu pasitarus su G. K., jie aptardavo įmonės veiklą, vairuotojų darbą. Nauji darbuotojai darbo sąlygas aptardavo su juo arba G. K.. Be to, D. J. visus įmonės apskaitos dokumentus, išeidamas iš direktoriaus pareigų, perdavė pasirašęs dokumentų priėmimo – perdavimo aktą (4 t., b. l. 121-122, 14 t., b. l. 80-81). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie D. J. parodymai sudaro pagrindą spręsti, kad jis pakankamai reikšmingai prisidėjo ir prie bendrovės valdymo, sprendė naujų darbuotojų priėmimo, jų kontrolės klausimus, atliko kitas vadovaujančiam asmeniui būdingas funkcijas. Be kita ko, ir pats G. K. parodė, kad vienas nebūtų spėjęs valdyti bendrovės, todėl daugiau užsiimdavo ūkiniais reikalais – bendraudavo su vairuotojais, važiuodavo pas juos į namus, klausdavo, kodėl šie nedirba, o įmonės direktorius siuntinėjo laiškus, nuveždavo dokumentus į buhalteriją, su buhaltere mokėjo atlyginimus, mokesčius, sudarydavo sutartis (20 t., b. l. 49-55). Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bendrą nuteistųjų parodymų visumą, lygindama juos su liudytojų parodymais, kritiškai vertina nuteistųjų parodymų dalį apie tai, kad D. J. buvo tik formalus direktorius. Juo labiau tokius nuteistųjų teiginius paneigia ir įmonėje dirbusių darbuotojų parodymai.
18. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas ženklus skaičius bendrovėje dirbusių darbuotojų, kurių parodymai tik patvirtina išvadą, kad D. J. nebuvo formalus UAB „F.“ direktorius. Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojais apklausti įmonėje dirbę taksistai A. Z., L. B., V. M. parodė, kad vienas iš įmonės vadovų buvo D. J.. Tokius liudytojų parodymus patvirtina ir kitų įmonėje taksistais dirbusių asmenų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojo S. Z. teigimu, įmonei vadovavo G. K., D. J. ir M. K., su jais tekdavo bendrauti darbiniais klausimais (4 t., b. l. 92-94). Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojas Z. M. (4 t., b. l. 82-83). Kiti įmonėje dirbę taksistai – A. G., I. K., S. P. negalėjo tiksliai pasakyti, kas buvo konkretus įmonės direktorius. Likusi dalis liudytojais apklaustų įmonėje dirbusių taksistų – A. K., K. Č., S. B. teigė, kad dėl darbo tarėsi su G. K. ir būtent jis buvo vadovas. Viena vertus, nekyla abejonių, kad, nepaisant užimamų direktoriaus pavaduotojo pareigų, ir G. K. buvo vienas iš UAB „F.“ vadovų, kita vertus, apklaustų liudytojų parodymai neleidžia daryti išvados, kad tik jis vienintelis vadovavo bendrovei. Priešingai, dalies liudytojų nurodytos aplinkybės apie tai, kad pinigus už užsakymus perduodavo ir D. J., su juo spręsdavo kilusius darbinius klausimus, nurodė jį kaip vieną iš direktorių, o kiti liudytojai apskritai negalėjo įvardinti vieno konkretaus vadovo, nors G. K. ir bandė teigti, kad tik jis vienas vadovavo, leidžia daryti išvadą, kad UAB „F.“ buvo bent keli realūs vadovai.
19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į įmonėje dirbusių dispečerių, buhalterės, kurioms, priešingai nei taksi vairuotojams, pagal savo darbo pobūdį bei funkcijas tekdavo dažniau susidurti su įmonės vadovais, parodymus, kurie taip pat yra reikšmingi sprendžiant dėl to, kas vadovavo įmonei. Antai, teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja I. A., dirbusi UAB „F.“ dispečere, parodė, kad ją į darbą priėmė D. J. ir G. K.. Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu davė išsamesnius parodymus, teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jie yra teisingi. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų I. A. parodymų matyti, kad darbo sutartį ji pasirašė su direktoriumi D. J., o jo pavaduotojas buvo M. K.. Direktoriaus paliepimu jai reikėdavo rinkti pinigus iš įmonėje dirbusių vairuotojų. Surinkus pinigus, reikėdavo pažymėti lapuose, kuriuose buvo nurodyti vairuotojų šaukiniai. Liudytojos teigimu, beveik visos dispečerės imdavo pinigus iš vairuotojų, taip liepdavo direktorius (4 t., b. l. 41-43). Kita įmonėje dirbusi dispečerė V. J. teisiamojo posėdžio metu patvirtino iš esmės panašias aplinkybes. Liudytoja parodė, kad, jai įsidarbinus, G. K. ateidavo retai, o visus reikalus tvarkė UAB „F.“ direktorius D. J.. Vėliau G. K. įmonėje būdavo dažniau, išmokėdavo jai atlyginimą, nurodydavo iš vairuotojų rinkti pinigus. Kokią sumą vairuotojai turėdavo atnešti, būdavo užrašyta lapuose, kuriuos jai duodavo D. J.. Ikiteisminio tyrimo metu V. J. taip pat teigė, kad darbiniais klausimais kreipdavosi į direktorių D. J., jis su G. K. aptardavo esminius įmonės reikalus. D. J. kiekvieną rytą jai pateikdavo važtaraštį, pagal kurį vairuotojai atsiskaitydavo su įmone už taksi veiklą (4 t., b. l. 46-47). Teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja A. D. parodė, kad jai dirbant UAB „F.“ užsakymų priėmėja vadovas buvo G. K., tačiau nepamena, kad su juo būtų tekę spręsti darbo klausimus, ji dažniausiai atsiskaitydavo direktoriui D. J.. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja taip pat paaiškino, kad darbo sąlygas ji aptarė su įmonės direktoriumi D. J. (4 t., b. l. 62-63). Įmonėje dirbusi buhalterė J. O. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad UAB „F.“ vadovavo D. J.. Nors liudytoja ir teigė, kad jai nurodymus duodavo G. K., tačiau būdavo, kad įmonės buhalterinius dokumentus ar naujų darbuotojų dokumentus jai atnešdavo D. J., I. M. ir G. K.. Darbuotojams išmokant atlyginimus, pasirašydavo direktorius D. J. ir kasininkė I. M.. Be to, buhalterė dėl PVM deklaracijų tikslinimo kreipdavosi tiek į D. J., tiek į G. K.. D. J. taip pat pasirašydavo sutartis, kurias ji apskaitydavo, pinigai už avansines apyskaitas buvo išduodami tiek G. K., tiek ir D. J. (20 t., b. l. 78-85).
20. Kaip matyti iš anksčiau aptartų liudytojų parodymų, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, D. J. direktoriaus pareigos įmonėje UAB „F.“ nebuvo formalios. Įmonėje ne tik G. K. priimdavo sprendimus ir atlikdavo vadovo funkcijas, tą pastarasis darė kartu su paskirtu direktoriumi D. J.. Nustatyta, kad nuteistasis D. J., eidamas direktoriaus pareigas, prižiūrėdavo vairuotojų darbo drausmę, aptardavo su naujais darbuotojais jų darbo sąlygas bei sudarydavo sutartis, pasirašinėdavo pagrindinius įmonės dokumentus, duodavo nurodymus dispečerėms rinkti pinigus iš vairuotojų, į D. J., kaip į įmonės direktorių, kreipdavosi kiti darbuotojai dėl iškilusių klausimų, pastarasis pasirašydavo išmokant atlyginimus, taip pat jam būdavo išduodami įmonės pinigai, o, prieš palikdamas direktoriaus pareigas, kaip nurodė pats D. J., jis perdavė įmonės buhalterinius dokumentus. Tokios aplinkybės patvirtina, kad D. J. atliko funkcijas, priskirtinas būtent vadovaujančiam asmeniui, kas atitinkamai paneigia gynėjo argumentus, jog D. J., kaip UAB „F.“ direktoriaus, pareigos buvo išskirtinai formalaus pobūdžio ir pastarasis faktiškai dirbo tik taksi vairuotoju. Aplinkybė, kad D. J. nebuvo vienintelis vadovas, o direktoriui būdingas funkcijas įgyvendino veikdamas kartu su G. K., nesudaro pagrindo kitaip vertinti D. J. nusikalstamus veiksmus. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad aptarti ir dėl esminių aplinkybių sutampantys įmonėje dirbusių liudytojų parodymai akivaizdžiai paneigia apelianto keliamą versiją bei pagrindžia D. J. buvus realiu UAB „F.“ direktoriumi, kas pagrįstai sudarė pagrindą pripažinti jį tinkamu BK 222 straipsnio 1 dalį numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Čia tikslinga pastebėti, kad dalis pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio motyvų dėl nusikalstamos veikos subjekto yra prieštaringi, tačiau galutinė išvada D. J. pripažinti kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra pagrįsta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad UAB „F.“ realiai valdė ne D. J., bet G. K., kuris ir priiminėjo visus esminius sprendimus, vadovavo vienas (109, 116 nuosprendžio punktai). Kitoje vietoje jau pabrėžiama, kad D. J. ne tik buvo UAB „F.“ direktorius, bet ir vadovavo šiai įmonei (110 nuosprendžio punktas). Tokie prieštaringi skundžiamo nuosprendžio teiginiai nors ir parodo nuosprendžio trūkumus, tačiau nėra esminiai ir sudarantys pagrindą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertinęs byloje esančius įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje, neturi pagrindo daryti priešingos išvados negu padarė pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. J. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
21. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kokius konkrečius inkriminuojamus veiksmus D. J. atliko ar neatliko, nepagrindė, kuo pasireiškė D. J. kaltė dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo, nepasisakė, ar D. J., būdamas direktoriumi, išties buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Šie skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
22. Atsakant į apelianto argumentus dėl atsakomybės už buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažymėtina, kad tapdamas įmonės vadovu, asmuo prisiima daugybę su įmonės valdymu susijusių pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme bei kituose teisės aktuose, taip pat ir Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytas pareigas tinkamai bei sąžiningai organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą. Iš to seka, kad D. J., tapdamas UAB „F.“ direktoriumi, prisiėmė visas su šiuo statusu susijusias pareigas bei įsipareigojo tinkamai jas vykdyti, todėl neabejotinai buvo atsakingas ir už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. D. J. nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, veikdamas kartu su G. K. ir vykdydamas pastarojo nurodymus, pasitelkė asmenį, nežinantį apie apgaulingą buhalterinės apskaitos dokumentų turinį, suklaidino UAB „F.“ apskaitą tvarkiusią buhalterę, jai sąmoningai pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbuotojams išmokamus darbo užmokesčius, įmonės gaunamas pajamas. Tokią išvadą leidžia daryti iš esmės visų įmonėje dirbusių taksistų parodymai. Kaip liudytojai apklausti taksi vairuotojai vieningai parodė, kad ne visus iš klientų gautus pinigus jie įnešdavo į įmonės kasą. Vadovų paliepimu, jie bendrovės dispečerėms perduodavo tik dalį pinigų, o likusią dalį pasilikdavo sau kaip darbo užmokestį, tokiu būdu ne visi iš klientų surinkti pinigai buvo įtraukiami į bendrovės uždirbtas pajamas ir jos nebuvo fiksuojamos bendrovės apskaitoje, nuo jų nebuvo mokami mokesčiai. Vairuotojų teigimu, jie negaudavo atlyginimo iš bendrovės, jų atlygis buvo iš klientų likusi pinigų dalis, kuri priklausydavo nuo išdirbto laiko, klientų skaičiaus. Be kita ko, ir dispečerė I. A. yra patvirtinusi, kad ji gaudavo didesnį atlyginimą, nei nurodytą negu buvo nurodyta žiniaraštyje (4 t., b. l. 41-43). Be liudytojų parodymų baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada taip pat patvirtina, kad UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitytos ženkliai mažesnės sumos negu bendrovė realiai gaudavo pajamų, taip pat nebuvo fiksuojamas vairuotojams mokamas darbo užmokestis, o kitiems darbuotojams nurodoma ženkliai mažesnė darbo užmokesčio dalis negu būdavo išmokama (išvadoje nurodyta, kad darbuotojams oficialiai buvo apskaičiuojamas tik 80 Lt vidutinis atlyginimas per mėnesį), taip pat apskaitoje nebuvo užfiksuotas visas vairuotojų darbo laikas (13 t., b. l. 16-55). Tokiu būdu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. J., būdamas UAB „F.“ direktoriumi, veikdamas bendrai su G. K., apgaulingai tvarkė UAB „F.“ buhalterinę apskaitą, G. K. nurodymu neužtikrino, kad bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi buhalterė J. O. benrovės buhalterinėje apskaitoje užfiksuotų visas UAB „F.“ vardu atliekamas ūkines, komercines, finansines operacijas ir taip buhalterė J. O., nieko nežinanti apie nusikalstamą sumanymą, apskaitoje neužfiksavo visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei vairuotojų darbo laiko. Dėl tokių D. J. padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „F.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d.
23. Be kita ko, gynėjas skunde pažymi, kad nors D. J. nuteistas už bendrininkavimą su faktiniu vadovu G. K., tačiau teismas nenurodė, kokia forma pasireiškė šių dviejų asmenų bendrininkavimas, koks buvo jų susitarimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apelianto argumentams, kad bendrininkavimas nustatytas nepagrįstai. Iš dalies pačių D. J. ir G. K. parodymai patvirtina, kad jie tardavosi dėl įmonės veiklos, sprendimus priimdavo kartu, G. K. pavedant D. J. atlikti jų bendrus suderintus nusikalstamus veiksmus. Įmonėje dirbę darbuotojai, apklausti liudytojais, taip pat patvirtino, kad abu nuteistieji aptardavo įmonės reikalus, taip pat ir dėl įmonėje gaunamų pajamų, vairuotojų įmokų į įmonės kasą, atlyginimų išmokėjimo, kuriuos buvo susitarta tik iš dalies įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą. D. J. pasirašydavo įmonės finansiniuose dokumentuose, nurodydavo vairuotojams, kokią gautų pajamų dalį reikia įnešti į įmonės kasą, kuri jau būdavo suderinta su G. K., taip pat kokią iš klientų gautą sumą vairuotojams pasilikti kaip atlygį, kas likdavo neapskaityta įmonės buhalteriniuose dokumentuose. Nuteistieji, aptarę atlygio darbuotojams klausimą, daliai darbuotojų oficialaus atlyginimo nemokėdavo, kitai daliai dokumentuose buvo nurodomas mažesnis atlyginimas negu realiai išmokamas. Tokį nuteistųjų susitarimą D. J. įgyvendindavo veikdamas per buhalterę, tvarkančią įmonės buhalterinę apskaitą, kuri, nesuvokdama apie nusikalstamą veiką, neužfiksavo visų įmonėje vykusių operacijų. Tokios nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad G. K. ir D. J. susitarė įmonės veiklą vykdyti taip, kad buhalterinėje apskaitoje nebūtų fiksuojamos visos operacijos, kiekvieno iš jų indėlis buvo esminiai įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, nuteistieji suvokė, kad jų bendrais veiksmais įmonė valdoma taip, jog nebus galima iš dalies nustatyti UAB „F.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad D. J. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kaip bendravykdytojo.
24. Sutiktina su gynėju, kad dalis pirmosios instancijos teismo išvadų dėl D. J. kaltės yra netinkamai motyvuotos, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio nekyla abejonių, kad D. J.suvokė, kad savo veiksmais netinkamai tvarko įmonės buhalterinę apskaitą, sudaro sąlygas nefiksuoti visų operacijų, numatė, kad dėl to nebus galimybės teisingai nustatyti įmonės turto, kapitalo, įsipareigojimų ir to norėjo. Pagrindinių buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų, kurių nežinoti D. J.negalėjo, pažeidimai, jų pobūdis, gausa liudytojų parodymų, kurių metu pastarieji patvirtino, kad jiems buvo liepta į bendrovės kasą įnešti tik dalį iš klientų gautų pajamų, D. J. veiksmai pasirašant dokumentuose dėl įmonės gaunamų pajamų bei išmokamo atlyginimo dydžio, akivaizdžiai suvokiant, kad realiai gaunamos pajamos yra ženkliai didesnės, o daliai darbuotojų išmokamos didesnės pinigų sumos nei nurodoma dokumentuose, tai, kad vairuotojams kaip atlygis lieka į bendrovės kasą neįnešta pajamų dalis, leidžia daryti išvadą, kad jis, būdamas atsakingas už teisingą ir tikslią informaciją apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas, sudaręs sąlygas buhalterei apskaitoje nefiksuoti visų UAB „F.“ visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei vairuotojų darbo laiko, neabejotinai suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų nebus galima iš dalies nustatyti UAB „F.“ turto, kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d. ir šių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi D. J. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, yra pilnai įrodyta ir nekelia abejonių.
25. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje dėstydamas įrodyta pripažintos veikos aplinkybes, nenurodęs motyvų, iš kaltinimo pašalino veikos atskleidimui reikšmingas aplinkybes, skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis tikslintina, nurodant, kad D. J. veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarė šiomis aplinkybėmis:
D. J., veikdamas bendrininkų grupe su G. K., apgaulingai tvarkė UAB „F.“ apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti Bendrovės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, o būtent:
jis, sutikęs su G. K. pasiūlymu nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d. tapti UAB „F.” (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas būdamas atsakingas už „bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą“, pažeisdamas to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kuri numato, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais ir apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d., vykdydamas UAB „F.“ direktoriaus pavaduotojo G. K. nurodymus, apgaulingai tvarkė UAB „F.“ buhalterinę apskaitą, neužtikrino, kad Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi buhalterė J. O. UAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuotų visas UAB „F.“ vardu atliekamas ūkines, komercines, finansines operacijas, o, būtent, buhalterinės apskaitos registruose, buhalterė J. O., kuri nieko neįtarė apie nusikalstamą sumanymą, neužfiksavo visų gautų pajamų, darbuotojams apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio bei vairuotojų darbo laiko, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „F.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d.
26. Visos šios įrodyta konstatuotos nusikalstamos veikos aplinkybės D. J. buvo žinomos, jos buvo inkriminuotos dar kaltinamajame akte, anksčiau nurodytas veikos patikslinimas nėra dėl esminių aplinkybių, dėl ko nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo pagrindo atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir jo metu įspėti nuteistąjį dėl nusikalstamos veikos aplinkybių keitimo. Pabrėžtina, jog kaltinime inkriminuota veika – tyčia neorganizavo tinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo – pagal kaltinime išdėstytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių turinį atitinka nuosprendžiu konstatuotą veiką – apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą.
27. Nustačius, kad D. J. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nėra jokio pagrindo spręsti apeliaciniame skunde keliamo klausimo dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į BK 223 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo pasisakyta dėl nagrinėjamai bylai aktualaus Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio Nr. 1A-514-654/2018, kuriame, anot apelianto, nustačius analogiškas aplinkybes buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems argumentams. Pirmiausia, gynėjo nurodytame nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamai bylai. Apelianto cituojamoje byloje bendrovės direktorius buvo išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis tik formaliai ėjo direktoriaus pareigas. Realus bendrovės vadovas buvo kitas asmuo, kuris naudojosi bendrovės mokėjimo kortele, internetine bankininkyste, pats darė pavedimus ir pats leido bendrovės pinigus savo reikmėms. Be to, faktinis vadovas organizavo ir buhalterinę įmonės apskaitą, buhalterė bendraudavo tik su faktiniu vadovu, o buhalteriniais dokumentais nepagrįsta suma buvo panašaus dydžio, kurią iššvaistė faktinis įmonės vadovas. Taigi nurodytoje išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje buvo neginčijamai nustatyta, kad bendrovės direktorius pareigas ėjo tik formaliai, iš esmės neatliko jokių vadovaujančiam asmeniui būdingų funkcijų, neturėjo darbinių reikalų su buhaltere ar kitais darbuotojais, visus įmonės klausimus sprendė išskirtinai tik nuteistasis – faktinis vadovas. Tuo tarpu šioje nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tiek UAB „F.“ direktoriaus pareigas ėjęs D. J., tiek kartu ir direktoriaus pareigas užėmęs, tačiau įmonei faktiškai vadovavęs G. K. veikė bendrai, kiekvieno iš jų indėlis į įmonės valdymą, funkcionavimą buvo ženklus. Abu nuteistieji aptarinėdavo įmonės darbą, ne tik į G. K., bet ir į D. J. kiti darbuotojai kreipdavosi kaip į direktorių sprendžiant iškilusius klausimus, D. J. duodavo nurodymus įmonės darbuotojams, su naujais darbuotojais aptardavo darbo sąlygas, pasirašydavo finansiniuose dokumentuose, bendradarbiaudavo su dispečerėmis bei buhaltere dėl darbuotojų atlyginimo, įmonės pajamų klausimų, pasirašydavo bei pateikdavo buhalterinius dokumentus. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatytos akivaizdžiai skirtingos faktinės aplinkybės nei apeliaciniame skunde cituojamoje baudžiamojoje byloje, todėl šiuo atveju nagrinėjama situacija negali būti vertinama analogiškai, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl bausmės
28. Likusiais apeliacinio skundo argumentais prašoma sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, kuri, gynėjo vertinimu, yra neadekvati inkriminuotai veikai ir akivaizdžiai per didelė. Čia apeliantas akcentuoja, kad D. J. dirba, yra neteistas, charakterizuojamas tik teigiamai, nuo inkriminuojamos veikos padarymo praėjo ilgas laiko tarpas.
29. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-118/2011, 2K-369-942/2015, 2K-122-976/2021). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę, – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma pasireiškia tuo, kad teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, 2K-99-511/2018).
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas esmines BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. D. J. padarė vieną tyčinį, baigtą, apysunkį nusikaltimą. Nuteistojo nusikalstamais veiksmais buvo padaryta reali žala valstybės biudžetui. D. J. vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo neabejotinai reikšmingas, jis buvo vienas iš realių įmonės vadovų, kartu su G. K. priimdavo sprendimus, visgi atsižvelgtina į tai, kad D. J. įmonės direktoriumi tapo ir nusikalstamą veiką darė paskatintas kito nuteistojo (G. K.), jo veiksmai buvo siauresnės apimties, dėl ko D. J. atitinkamai skirta ir mažesnio dydžio baudos bausmė. Nuo padarytos nusikalstamos veikos yra praėjęs ilgas laiko tarpas, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad D. J. iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos ar po jos būtų teistas. Be to, nuteistasis dirba, yra charakterizuojamas teigiamai. D. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, konstatuota viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Nagrinėjant bylą pirmą kartą apeliacine tvarka kartu su apeliaciniu skundu buvo pateikti dokumentai, kurie patvirtina, kad D. J. nuo 2021 m. liepos 29 d. yra susituokęs su D. S. (21 t., b. l. 124), ji, 2021 m. birželio 29 d. duomenimis, buvo nėščia, medicininiame pažymėjime nurodytas 22-23 savaičių nėštumas (21 t., b. l. 125). Šios aplinkybės taip pat yra vertintinos, jos teigiamai charakterizuoja nuteistąjį, tačiau visų kitų aplinkybių kontekste jos savaime negali nulemti paskirtos švelniausios rūšies bausmės už padarytą nusikalstamą veiką ir jos dydžio sumažinimą. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK redakcija už apysunkio nusikaltimo padarymą numatė baudą iki 1 000 MGL (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė mažesnę baudą nei galimas skirti šios bausmės rūšies vidurkis. D. J. buvo skirta bauda, savo dydžiu daugiau nei dvigubai mažesnė už nurodytos bausmės rūšies vidurkį, t. y. 200 MGL dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistajam paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra per griežta. Tuo pačiu pažymėtina, kad neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, 2K-122-976/2021, 2K-7-719/2021). Šiuo atveju aplinkybių, dėl kurių baudos bausmės dydį būtų galima pripažinti neatitinkančiu bausmės paskirties ar vertinti kaip aiškiai per griežtą, nenustatyta. Apeliaciniame skunde iš esmės akcentuojant aplinkybes, į kurias jau buvo atsižvelgta skiriant bausmę, nė vienos iš jų nesureikšminant, nėra pagrindo tų pačių aplinkybių kontekste dar labiau švelninti paskirtą bausmę ar nustatyti dar ilgesnį baudos sumokėjimo laikotarpį, kurį pirmosios instancijos teismas nustatė pakankamai ženklų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. J. (D. J.) gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą atmesti.