- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-11-13
- Bylos Nr.
- 1A-514-654/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-1-10-2-00735-2011-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- R. R., K. C.
- Civilinis ieškovas
- UAB „E“
- Advokatai
- Aleksandras Palamarčukas, Aurimas Gasiūnas
- Kategorijos
- 1.2.14.7.1Turto iššvaistymas (BK 184 str. 1 d.)
- 1.2.18.10Apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 222 str.)
- 1.2.29.1.1Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 1 d.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. C. ir R. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo:
K. C. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 40 MGL dydžio bauda; pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 140 MGL (5272,4 Eur) dydžio bauda.
R. R. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį 80 MGL dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 40 MGL dydžio bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (3766 Eur) bauda.
Iš K. C. ir R. R. solidariai priteista 5850,32 Eur turtinės žalos atlyginimo civilinio ieškovo UAB „E“ naudai.
Nuspręsta nuteistajam K. C. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikinti šiam nuosprendžiui įsiteisėjus.
Nuspręsta nuteistajam R. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti šiam nuosprendžiui įsiteisėjus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. K. C. ir R. R. nuteisti už tai, kad veikdami kartu iššvaistė svetimą turtą, t. y. K. C. būdamas UAB „I“ faktiniu vadovu bei turėdamas galimybę naudotis UAB „I“ sąskaitomis, o R. R. nuo 2011 m. sausio 26 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. būnant UAB „I“ direktoriumi ir užimamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingas už jo žinioje buvusį UAB „I“ turtą ir pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 (toliau – Akcinių bendrovių įstatymas) 37 straipsnio 12 dalį jam būnant atsakingu už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, K. C. nurodė R. R. pasirašyti su UAB „E“ tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį Nr.03-09-11, kurią R. R. pasirašė 2011 m. lapkričio 9 d., pagal kurią UAB „E“ tarpininkavo parduodant 404 kuponų po 58 Lt (16,79 eurų), viso už 23 432 Lt (6786,37 eurų) apsilankymams viešbučio „Vanagupė“ baseinų ir pirčių komplekse, iš kurių už kiekvieną išplatintą kuponą 8 litai priklausė UAB „I“ už tarpininkavimą, o 50 litų – paslaugą suteikiančiai bendrovei UAB „E“, tačiau šių piniginių lėšų pagal minėtą sutartį UAB „E“ nepervedė, o turėdami galimybę šiomis lėšomis laisvai disponuoti, iššvaistė 2011 m. lapkričio 9 d. sutarties su UAB „E“ pagrindu jiems patikėtą ir jų žinioje UAB „I“ sąskaitoje buvusį svetimą UAB „E“ priklausantį turtą 20 200 Lt (5850,32 eurų) panaudodami šiuos pinigus apmokėti už įvairius pirkinius, tuo padarydami UAB „E“ 20 200 Lt (5850,32 eurų) turtinę žalą. Šiais savo veiksmais K. C. ir R. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje.
1.1. K. C. nuteistas už tai, kad Vilniuje, nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. (tikslus laikas ir vieta nenustatyti), būdamas faktiniu uždarosios akcinės bendrovės „I“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota 2010 m. birželio 7 d., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vadovu, suklastojo tikrą dokumentą – 2010 m. birželio 17 d. akcininko sprendimą pasirašydamas kaip A. C., 2010 m. gruodžio 15 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį Nr.1215-1 pasirašydamas kaip J. C.; 2010 m. gruodžio 28 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis Nr.1228-2 ir Nr.1228-1 pasirašydamas kaip J. C.; 2011 m. sausio 5 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 0105-1 pasirašydamas kaip J. C.; 2011 m. vasario 8 d. darbo sutartį Nr.1, šioje sutartyje pasirašydamas kaip A. C.. Šiais savo veiksmais K. C. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.
1.2. Taip pat, K. C. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 26 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d., būdamas uždarosios akcinės bendrovės „I“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2010 m. birželio 7 d., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, faktiniu vadovu, bei pilnai disponuodamas UAB „I“ sąskaitomis, duodamas nurodymus dėl įmonės valdymo R. R., pats betarpiškai teikdamas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus asmeniui, tvarkiusiam bendrovės buhalterinę apskaitą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, pažeisdamas to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalį – „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalį – „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio Įvykio metu arba jiems pasibaigus“, 12 straipsnio 4 dalį – „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 straipsnio 1 dalį – „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 16 straipsnio 4 dalį – „apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine - sistemine arba kita tvarka“, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. Nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 30 punktą „Įmonių vadovai atsako, kad jų Įmonėse būtų laikomasi šių taisyklių“, laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 21 d. tyčia duodamas nurodymus UAB „I“ vadovui R. R., faktiškai vadovavo minėtai įmonei bei organizavo apgaulingą UAB „I“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, tai yra K. C., veikdamas per UAB „G“, kuri pagal išankstinį susitarimą su K. C. tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, įgaliotą asmenį N. Š., tyčia nepateikė jai apskaitos dokumentų, pagrindžiančių 20 013,9 eurų lėšų panaudojimą, dėl to ši, būdama suklaidinta ir nesuvokusi jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, neužregistravo UAB „I“ apskaitos registruose ūkinių operacijų 20.013,9 eurų sumai. Dėl šio pažeidimo negalima iš dalies nustatyti UAB „I“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Šiais savo veiksmais K. C. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.
1.3. Taip pat, R. R. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 26 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d., būdamas uždarosios akcinės bendrovės „I“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota 2010 m. birželio 7 d., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, direktoriumi ir vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalimi „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalį – „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalį – „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio Įvykio metu arba jiems pasibaigus“, 12 straipsnio 4 dalį –„apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 straipsnio 1 dalį – „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 16 straipsnio 4 dalį – „apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine - sistemine arba kita tvarka“, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. Nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 30 punktą „Įmonių vadovai atsako, kad jų Įmonėse būtų laikomasi šių taisyklių“, laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 21 d. tyčia kartu su K. C., kuris buvo faktinis UAB „I“ vadovas, apgaulingai tvarkė UAB „I“ buhalterinę apskaitą, tai yra R. R. kartu su K. C., veikdamas per UAB „G“, kuri pagal išankstinį susitarimą su K. C. tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, įgaliotą asmenį N. Š., tyčia nepateikė jai apskaitos dokumentų, pagrindžiančių 20 013,9 eurų lėšų panaudojimą, dėl to ši būdama suklaidinta ir nesuvokusi jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, neužregistravo UAB „I“ apskaitos registruose ūkinių operacijų 20 013,9 eurų sumai. Dėl šio pažeidimo negalima iš dalies nustatyti UAB „I“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Šiais savo veiksmais R. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.
1.4. Taip pat, R. R. nuteistas už tai, kad Vilniuje, nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. (tikslus laikas ir vieta nenustatyti), būdamas uždarosios akcinės bendrovės „I“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota 2010 m. birželio 7 d., adresu Adutiškio g.3-3, Vilniuje, direktoriumi, suklastojo tikrą dokumentą – 2010 m. gruodžio 20 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį Nr.1220-1 pasirašydamas kaip J. C.. Šiais savo veiksmais R. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.
II. Nuteistojo R. R. apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – apeliantą išteisinti pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, nesant padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nepriteisti iš apelianto civiliniam ieškovui ieškinyje prašomų sumų.
2.1. Skunde nurodoma, jog byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota praktika, nurodo, jog visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
2.2. Apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad K. C. buvo faktinis UAB „I“ vadovas ir ši išvada reiškia, jog visos teisės aktuose įtvirtintos vadovo teisės ir pareigos teko jam. Atitinkamai ir atsakomybė už vadovui nustatytų įstatyminių teisių ir pareigų nevykdymą tenka jam kaip faktiniam UAB „I“ vadovui. Pats apeliantas nevykdė jokių bendrovės vadovui priskirtų funkcijų, o faktiškai dirbo vadybininko darbą. Šią aplinkybę patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, o šias aplinkybes paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra. Dėl šios priežasties apeliantui negalėjo būti keliami jokie reikalavimai, susiję su bendrovės vadovo pareigų vykdymu, atitinkamai negali būti taikoma atsakomybė už vadovui priskirtų įstatyminių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Taigi, pirmos instancijos teismas, taikydamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą, neatsižvelgė į tai, kad UAB „I“ faktiniu vadovu buvo K. C., o ne apeliantas, kaip tai pažymima apkaltinamajame nuosprendyje. Skunde teigiama, nors apeliantas formaliai ir buvo registruotas kaip bendrovės direktorius, tačiau realiai neveikė kaip UAB „I“ vadovas bei nevykdė jokių vadovo funkcijų, nepriiminėjo jo kompetencijai priskirtų sprendimų. Apeliantas, remdamasis rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais teigia, jog K. C. nuolat ir nepertraukiamai veikė kaip bendrovės direktorius. Nors apeliantas pasirašinėjo UAB „I“ vardu dokumentus, tačiau tai darė pagal K. C. nurodymus, kuris buvo realus bendrovės direktorius. Apeliantas nebendravo su UAB „I“ buhalterinę apskaitą tvarkiusia UAB „G“ bei neteikė ir nedisponavo jokiais apskaitos dokumentais, kadangi neturėjo pareigos tai daryti. Skundžiamame nuosprendyje nekonstatuotas nusikalstamos veikos padarinių turinys, nors ši sąlyga yra būtina norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą bei teisės aktus, į kuriuos nukreipia baudžiamasis įstatymas, todėl apelianto atžvilgiu buvo neteisėtai priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
2.3. Apeliaciniame skunde teigiama, jog visiškai nepagrįstos pirmosios instancijos padarytos išvados, jog apeliantas, būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą bendrovės turtą, leido kilti pasekmėms – K. C. asmeninėms reikmėms iššvaistyti UAB „I“ lėšas. Apeliantas pakartotinai pabrėžia, jog jam faktiškai (realiai) nebuvo patikėtas ir perduotas įmonės turtas (tame tarpe piniginės lėšos), kadangi K. C. vienasmeniškai vykdė UAB „I“ vadovo pareigas. Apeliantas neatliko jokių veiksmų, kurių rezultate UAB „I“ priklausantis turtas (piniginės lėšos) ar turtinės teisės, būtų buvę neteisėtai ir neatlygintinai perleisti. Skunde pažymima, kad šioje byloje nėra nustatyta veiksmų, kurie turėtų turto iššvaistymo požymių, dėl to apeliantas negalėjo imtis kokių nors veiksmų, kuriais „užkirstų kelią turto iššvaistymui“. Apeliantas teigia, jog jis neturėjo jokios informacijos bei duomenų apie tai, kad UAB „I“ lėšas K. C. naudoja savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Apeliantui nebuvo prieinama jokia informacija apie bendrovės finansinę padėtį, turimas lėšas, skolų būklę bei atsiskaitymo su klientais duomenys. K. C. tokios informacijos bei kur yra naudojamos bendrovės lėšos apeliantui neteikė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes apeliantas nurodo, kad neturėjo jokių objektyvių prielaidų imtis kokių nors priemonių neleisti kilti tokioms pasekmėms, taip pat neturėjo galimybių kažką daryti dėl ribotų jam pavestų ir faktiškai vykdomų funkcijų. Taigi, pirmos instancijos teismas, pripažindamas apeliantą bendrovės vadovu, kuris yra formaliai atsakingas už įmonės turtą, nepagrįstai apelianto atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.
2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apeliantas nesuklastojo dokumento, kuris savo turiniu ar jo panaudojimu būtų įtvirtinęs teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, nulėmęs neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą. Šias aplinkybes patvirtina, tai, kad 2010 m. gruodžio 20 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartyje Nr. 1220-1 apeliantas pasirašė savo vardu bei parašu, o nebuvo imituotas J. C. parašas. Pažymima, kad minima sutartis buvo visiškai įvykdyta, kadangi šios sutarties šalys vykdė tarpusavio įsipareigojimus ir neturi viena kitai pretenzijų (taip pat ir apeliantui). Apeliantas nurodo, kad šios sutarties nerengė, kadangi ją paruošė ir pateikė K. C.. J. C. nurodymas sutartyje yra elementari spausdinimo klaida, kuri neturėjo jokios įtakos sandorio vykdymui bei sandorio šalių teisėms ir pareigoms. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį apelianto atžvilgiu.
2.5. Apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog nuteistųjų veikos baigtos ir yra tyčinės. Byloje nurodomu laikotarpiu įmonei faktiškai vadovavo K. C., todėl realios apelianto galimybės sužinoti tam tikrą informaciją, ją disponuoti bei vertinti, priklausė išimtinai tik K. C. kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tai, kad apeliantas ir K. C. yra draugai, todėl apeliantas juo pasitikėjo. Taigi, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių apelianto kaltę.
2.6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su civiliniu ieškiniu priteista suma, kadangi pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio, kaltės ir žalos dydžio. Pagal skundžiamą nuosprendį matyti, kad K. C. yra nuteistas už atliktus veiksmus, o apeliantas už tai, kad formaliai nesiėmė jokių priemonių užkirsti tam kelią. Skunde pabrėžiama, jog pirmos instancijos teismas privalėjo įvertinti kiekvieno nuteistojo atliktų veiksmų įtaką žalos atsiradimui, t. y. nustatyti priežastinį ryšį ir tinkamai jį pagrįsti.
III. Nuteistojo K. C. apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. C. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą – išteisinti jį pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kokie UAB „I“ gauti pinigai buvo iššvaistyti. Apeliantas savo kaltę pripažįsta iš dalies, kadangi naudojosi UAB „I“ lėšomis, gautomis iki sutarties su UAB „E“ pasirašymo ir pinigų gavimo už parduotus kuponus. Nuteistojo manymu, UAB „E“ pinigus panaudojo R. R., perkant automobilį įmonei, kadangi automobilio sutartis buvo sudaryta ir įregistruota R. R.. Pažymi, kad R. R. prieš perkant automobilį padidino įmonės banko kortelės limitą, kad galėtų nusiimti pinigus automobilio pirkimui. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantą pripažino kaltu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.
3.2. Apeliantas teigia, jog prieš įkuriant įmonę apeliantas susitarė su savo tėvu A. C., kadangi UAB „I“ akcijos buvo jo vardu. Remdamasis tėvo apklausos metu duotais parodymais pažymi, jog telefoninio pokalbio metu buvo gautas tėvo sutikimas už jį pasirašyti akcininko sprendime bei tėvas neturi jokių pretenzijų apeliantui už tai, kad jo vardu buvo pasirašytas akcininkų sprendimas. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį apelianto atžvilgiu.
3.3. Skunde nesutinkama, jog apeliantas buvo pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, kadangi UAB „I“ nebuvo įsteigta vykdyti nusikalstamą veiką. Pagal ikiteisminio tyrimo atliktas ekspertizes matyti, kad įmonė nuo pat pradžių veikė sėkmingai, o darbuotojus įdarbino R. R.. R. R. su UAB „G“ (buhalterinė apskaitos teikėja) sudarė paslaugų teikimo sutartį.
IV. Apeliacinės instancijos teismo motyvai
Motyvuojamoji dalis
K. C. skundas atmetamas, R. R. skundas tenkinamas.
4. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą dėl K. C. veiksmų. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra neteisingi ir nepaneigia nuosprendyje išdėstytų nustatytų faktinių aplinkybių ir jų vertinimo.
5. Apeliantas neteisus skunde teigdamas, kad nebuvo nustatyta, kokius pinigus jis iššvaistė, tai yra nustatyta ir nuosprendyje nurodyta, kad jis iššvaistė UAB „I“ pinigus, kurie buvo gauti iš UAB „E“. Vykdydama savo prievoles UAB „I“ turėjo pervesti pinigus UAB „E“, tačiau pinigų nepervedė ir jų nėra bendrovės sąskaitoje. Byloje nustatyta, kad pinigus savo reikmėms panaudojo K. C..
6. Apeliantas neteisus teigdamas, kad pinigus panaudojo R. R. pirkdamas automobilį. Tokius parodymus K. C. davė apklausiamas teisme ir tokią versiją dėsto skunde. Epizodas dėl automobilio pirkimo ir vėlesnio pardavimo svarbus tuo, kad jam nupirkti buvo panaudoti pinigai, gauti pardavus UAB „E“ paslaugas, o pinigų suma, gauta už automobilio pardavimą, galėjo būti panaudota skoloms padengti. Versijai apie automobilio pardavimą paneigti svarbus paties K. C. parodymų patikimumas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje to nevertino. Tam, kad teisingai įvertinti nuteistojo parodymų patikimumą, būtina išanalizuoti jų turinį ir nustatyti, ar jie keitėsi įvairių apklausų metu, ar parodymų turinio pokyčiai yra esminiai, kiek jie atitinka kitus įrodymus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu K. C. paaiškino, kad R. R. buvo bendrovės direktorius, jis realiai valdė bendrovę. Jis R. R. supažindino su buhaltere, R. R. atsiskaitydavo su kitomis bendrovėmis naudodamasis internetine bankininkyste. Pats nuteistasis savo vaidmenį parodė kaip epizodinį ir konsultacinį (t. 4, b. l. 135-135). Antrosios apklausos metu K. C. paaiškino, kad vienintelis UAB „I“ akcininkas buvo jo tėvas, kurias jis papasakojo apie R. R. kaip galimą bendrovės direktorių. Jo tėvas sutiko paskirti R. R. direktoriumi ir sutiko, kad nuteistasis jo vardu surašytų vienintelio akcininko sprendimą. Jis pats neturėjo prisijungimo prie UAB „I“ sąskaitų kodų. Jis nieko nežino apie bendrovės mokėjimo korteles, jomis nesinaudojo, o jei naudojosi, tai tik su R. R. žinia (t. 4, b. l. 141). Ir tik trečiosios apklausos metu nuteistasis iš dalies prisipažino dėl jam inkriminuotų nusikaltimų (t. 4, b. l. 157) ir tokius paaiškinimus davė teisme. Toks parodymų keitimas daro K. C. parodymus nepatikimais, daugumą jų paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Priešingai nei K. C. parodymai, R. R. parodymai visą laiką buvo nuoseklūs. Abiejų nuteistųjų pateiktos įvykio versijos skiriasi, tačiau byloje apklaustų liudytojų N. Š., V. S., A. C. parodymai patvirtina R. R. versiją ir tuo pačiu paneigia K. C. versiją.
7. Kolegija melaginga laiko K. C. versiją, kad automobilį pirko, o paskui pardavė, už jį pinigus gavo, tačiau į bendrovės kasą jų neįnešė R. R.. R. R. paaiškino, kad automobilį pirko K. C., jis paėmė pinigus iš bendrovės sąskaitos, vėliau įformino automobilio pardavimo savo mamai dokumentus, o pinigų į bendrovės kasą neįnešė. R. R. versiją patvirtina, o K. C. versiją paneigia liudytojos V. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad K. C. naudojo įmonės automobilį „Honda“. Šią versiją patvirtina ir tai, kad pats K. C. buvo realus bendrovės vadovas, jis sprendė visus bendrovės veiklos klausimus, disponavo finansais, pats sprendė, kaip juos panaudoti, naudojosi mokėjimo kortelėmis, ką pats pripažino ir todėl jis išėmė grynus pinigus perkant automobilį. Automobilis formaliai buvo parduotas K. C. mamai, nors ir toliau jis juo naudojosi, o vėliau jis buvo parduotas su K. C. susijusiai UAB „H“. Visos šios aplinkybės kelia abejonių J. C. parodymais, kad pinigus už automobilį ji sumokėjo R. R..
8. K. C. skundo argumentus apie realų jo tėvo A. C. dalyvavimą perkant UAB „I“ akcijas ir paskiriant R. R. bendrovės direktoriumi, paneigė ikiteisminio tyrimo metu apklausto A. C. parodymai, kad apie UAB „I“ jis nieko nežino (t. 3, b. l. 48).
9. BK 24 straipsnio 4 dalies taikymas nėra susijęs su tuo, ar bendrovė buvo įsteigta vykdyti nusikalstamą veiką. Skundo argumentas, kad liudytoja N. Š. nepažįsta K. C. yra paneigtas pačios liudytojos teisme duotais parodymais, kad ji pažįsta K. C. ir su juo bendravo visais UAB „I“ buhalterinės apskaitos klausimais.
10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl R. R. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra neįtikinami ir prieštaringi, ko pasekoje teismas neteisingai įvertino R. R. veiksmus ir neteisingai jį nuteisė. R. R. skundo argumentai yra teisingi, kolegija jiems pritaria.
11. Kaip ne vieną kartą yra pabrėžta teismų praktikoje, baudžiamoji teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Siekiant pritaikyti baudžiamąjį įstatymą asmens veiksmams būtina nustatyti nusikaltimo sudėties požymius. Būtina nustatyti, kokius veiksmus asmuo atliko ir juos įvertinti, o nusikaltimo padarymu kaltinant kelis asmenis būtina nustatyti ir įvertinti kiekvieno iš jų veiksmus ir vaidmenį. Šioje byloje esančiame kaltinime, taip pat ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, K. C. yra nurodytas kaip faktinis UAB „I“ vadovas, o R. R. kaip direktorius. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad R. R. užimamų pareigų pagrindu buvo atsakingas už UAB „I“ turtą, tačiau faktinis įmonės vadovas K. C. neleido jam disponuoti UAB „I“ lėšomis, K. C. turėjo įmonės vardu išduotas mokėjimo korteles, prisijungimo prie sąskaitų kodus, valdė įmonės lėšas, pats išlaidavo, naudojosi įmonės lėšomis savo reikmėms. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tačiau neteisingai jas įvertino ir padarė neteisingas išvadas.
12. Duodamas paaiškinimus dėl bylos esmės R. R. nurodė, kad nors jis buvo UAB „I“ direktorius, tačiau realiai bendrovę valdė K. C., kuris ir leido bendrovės pinigus. Tiek jo parodymais, tiek liudytojų N. Š. bei V. S. parodymais nustatyta, kad K. C. buvo faktinis UAB „I“ vadovas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad K. C. naudojosi bendrovės mokėjimo kortele ir internetine bankininkyste, pats darė pavedimus ir pats leido bendrovės pinigus savo reikmėms. R. R. bendrovės pinigų nevaldė, jį paskyrus direktoriumi K. C. neperdavė jam bendrovės sąskaitų valdymo instrumentų, grynųjų pinigų, neperdavė jam buhalterijos. Tai reiškia, kad bendrovės turtas nebuvo jam perduotas, jis realiai bendrovės turto nevaldė, todėl negali būti nuteistas už jam patikėto turto iššvaistymą. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė ir motyvu, kad R. R. buvo bendrovės vadovas ir už ją atsakingas asmuo, leido tokioms pasekmėms kilti, tačiau tokie motyvai yra susiję su kaltės turinio nustatymu, o ne su faktinių aplinkybių nustatymu, o neteisingai įvertinus faktines aplinkybes nėra pagrindo kalbėti apie kaltę.
13. Byloje nustatyta, kad visas asmenines išlaidas, visą inkriminuotą kaip iššvaistytą sumą išleido K. C.. Byloje nėra jokių duomenų, kad bendrovės pinigus išleistų R. R.. BK 184 straipsnio 1 dalyje nustačius atsakomybę tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, baudžiamas turi būti tas asmuo, kurio žinioje buvo turtas ir kuris realiai šiuos jo žinioje buvusius pinigus panaudojo ne bendrovės veiklai, o toks žmogus buvo K. C.. Nors abu nuteisti už tai, kad svetimą turtą iššvaistė veikdami bendrai, tačiau byloje nėra jokių to įrodymų. R. R. bendrovės pinigų nevaldžius ir realiai jų neiššvaisčius dėl šios nusikalstamos veikos jis nuteistas nepagrįstai.
14. Kolegija nepalaiko pirmosios instancijos teismo argumentų dėl R. R. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013).
15. R. R. nuteistas už tai, kad pasirašydamas kaip J. C. suklastojo 2010 m. gruodžio 20 d. tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 1220-1. Apklaustas pirmosios instancijos teisme R. R. paaiškino, kad sutartį pasirašė J. C. vardu galimai skubėdamas arba dėl to, kad buvo išspausdintas toks šablonas. Sutarties suklastoti jis nenorėjo, pats asmeniškai bendravo su kita sutarties šalimi, sutartis buvo vykdoma, pagal ją atsiskaityta.
16. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad suklastota laikoma sutartis nebūtų įvykdyta, dėl jos suklastojimo kitai sutarties šaliai UAB „Super Segway“ būtų padaryta žala ar kiltų kokios nors pasekmės. Kaip paaiškino R. R., sutartis buvo įvykdyta, kita sutarties šalis jokių pretenzijų dėl jos vykdymo nepareiškė ir tokie parodymai nėra paneigti. Abi sutarties šalys laikėsi prisiimtų įsipareigojimų, sutartis atspindėjo tikruosius šalių siekius ir tikslus. Sulyginus sutartyje esantį parašą su tikruoju R. R. parašu matyti, kad jie yra panašūs, todėl galimai R. R. pasirašė sutartyje savo tikruoju parašu. Remiantis šiais motyvais kolegija daro išvadą, kad R. R. inkriminuotas dokumento suklastojimas yra formalus, nepažeidė fizinių ar juridinių asmenų teisių ir nesukėlė sutarties šalims teisiškai reikšmingų padarinių, todėl toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, todėl R. R. dėl kaltinimo suklastojus dokumentą išteisintinas.
17. R. R. yra nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad kartu su K. C. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, nes tyčia nepateikė buhalterinę apskaitą tvarkiusiai N. Š. apskaitos dokumentų, pagrindžiančių 20 013,90 eurų lėšų panaudojimo. Kolegija mano, kad ir dėl šios nusikalstamos veikos R. R. yra išteisintinas.
18. Kolegija jau nustatė, kad realus UAB „I“ vadovas buvo K. C.. Būdamas realiu bendrovės vadovu K. C. ėmėsi organizuoti UAB „I“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. Jis jau buvo pažįstamas su N. Š., kuri tvarkė kitos jo valdomos bendrovės buhalterinę apskaitą, todėl susitarė su ja, kad ji tvarkys ir UAB „I“ buhalterinę apskaitą. Kaip paaiškino R. R., jis buhalterinės apskaitos dokumentų N. Š. neperdavinėjo, tai darė K. C.. Tokias aplinkybes patvirtino ir N. Š., kuri paaiškino, kad visą laiką bendravo tik su K. C., kuris ir perduodavo jai buhalterinės apskaitos dokumentus, su R. R. ji bendravo tik vieną kartą. Ši buhalteriniais dokumentais nepagrįsta suma yra labai panaši į tą, kurią iššvaistė K. C., todėl labai tikėtina, kad būtent K. C. iššvaistyta suma ir nebuvo pagrįsta buhalteriniais dokumentais. Kaip jau nustatyta, tikrasis UAB „I“ vadovas buvo K. C., jis savo nuožiūra panaudojo iššvaistytus bendrovės pinigus, jis rūpinosi buhalterine apskaita ir jis nepateikė buhalterei apskaitos dokumentų, jis realizavo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl jis ir turi atsakyti už tai. R. R. bendrovės buhalterinės apskaitos netvarkė, K. C. išleistus pinigus pateisinančių buhalterinės apskaitos dokumentų neturėjo ir negalėjo jų turėti, todėl dėl šios nusikalstamos veikos jis yra išteisintinas. R. R. išteisinus dėl BK 222 straipsnio 1 dalies, K. C. veiksmai dėl šios nusikalstamos veikos vertintini ne kaip padaryti organizatoriaus, o kaip padaryti vykdytojo. Taip K. C., būdamas uždarosios akcinės bendrovės „I“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2010 m. birželio 7 d., adresu Adutiškio g. 3-3, Vilniuje, faktiniu vadovu, bei pilnai disponuodamas UAB „I“ sąskaitomis, pats teikdamas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus asmeniui, tvarkiusiam bendrovės buhalterinę apskaitą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, pažeisdamas to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalį – „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalį – „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio Įvykio metu arba jiems pasibaigus“, 12 straipsnio 4 dalį – „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 straipsnio 1 dalį – „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 16 straipsnio 4 dalį – „apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine - sistemine arba kita tvarka“, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. Nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 30 punktą „Įmonių vadovai atsako, kad jų Įmonėse būtų laikomasi šių taisyklių“, laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 21 d. tyčia veikdamas per UAB „G“, kuri pagal išankstinį susitarimą su K. C. tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, įgaliotą asmenį N. Š., tyčia nepateikė jai apskaitos dokumentų, pagrindžiančių 20 013,9 eurų lėšų panaudojimą, dėl to ši, būdama suklaidinta ir nesuvokusi jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, neužregistravo UAB „I“ apskaitos registruose ūkinių operacijų 20 013,9 eurų sumai. Dėl šio pažeidimo negalima iš dalies nustatyti UAB „I“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Šiais savo veiksmais K. C. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.
19. Kolegijai nusprendus R. R. išteisinti, civilinio ieškovo UAB E“ civilinis ieškinys priteistinas tik iš K. C..
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
K. C. skundą atmesti.
R. R. skundą tenkinti visiškai. Panaikinti 2018 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl R. R. pripažinimo kaltu ir nuteisimo ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.
Pagal BK 184 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčio nusikaltimo požymių;
Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčio nusikaltimo požymių;
Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčio nusikaltimo požymių.
K. C. veiksmus dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
Civilinį ieškinį priteisti atlyginti iš K. C..