- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-23
- Bylos Nr.
- e2S-2501-1097/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12288-2023-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Pareiškėjas
- S. S. O.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens antstolės Irenos Beliačic atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. O. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuoti asmenys – antstolė Irena Beliačic, D. P.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Pareiškėja S. S. O. (toliau – ir pareiškėja) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 510 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdymo procese – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0011/23/01372 iki tol, kol bus išnagrinėta byla pagal pareiškėjos skundą dėl antstolės Irenos Beliačic (toliau – ir antstolė) veiksmų ir įsiteisės priimtas procesinis sprendimas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2YT-17405-1080/2023, patenkino pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė vykdymo veiksmus antstolės vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0011/23/01372 iki tol, kol bus išnagrinėta byla pagal pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų ir įsiteisės joje priimtas teismo procesinis sprendimas.
3. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2023 m. rugpjūčio 28 d. gautas antstolės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2YT-17405-1080/2023, antstolės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmetė. Minėta nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugsėjo 18 d.
4. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2023 m. rugsėjo 18 d. gautas antstolės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Taip pat teisme 2023 m. rugsėjo 19 d. gautas pareiškėjos S. S. O. raštas, kuriame nurodyta, kad pareiškėja 2023 m. rugsėjo 18 d. pateikė skundą dėl antstolės 2023 m. rugpjūčio 28 d. patvarkymo Nr. S-23-11-25943, kuriuo prašoma pareiškėjos 2023 m. rugpjūčio 22 d. skundą išnagrinėti iš esmės. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2023 m. rugsėjo 19 d. gautas antstolės pranešimas teismui, kuriame nurodoma, kad 2023 m. rugsėjo 18 d. buvo gautas pareiškėjos skundas dėl 2023 m. rugpjūčio 28 d. antstolės patvarkymo Nr. S-23-11-25943, kuriuo buvo patenkintas skundas. Teismui pateiktu 2023 m. rugsėjo 19 d. prašymu antstolė prašė palikti nenagrinėtą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nes 2023 m. rugsėjo 18 d. gautas pareiškėjos skundas dėl antstolės patvarkymo tenkinti skundą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2YT-17405-1080/2023, antstolės 2023 m. rugsėjo 19 d. prašymą tenkino ir 2023 m. rugsėjo 18 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo paliko nenagrinėtą. Minėta nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugsėjo 20 d.
Šalies argumentai
5. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2023 m. rugsėjo 21 d. gautas pareiškėjos antstolės Irenos Beliačic prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Prašyme antstolė nurodė, kad nagrinėjamu atveju susidarė nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus pažeidžianti situacija, kai yra panaikinti anksčiau priimti patvarkymai, kita vykdomosios bylos šalis tam neprieštaravo, antstolė nevykdys vaiko perdavimo, nepriėmus atitinkamų patvarkymų dėl sprendimo vykdymo tvarkos. Susiklostė situacija, kai antstolei yra užkertamas kelias pagal galiojančią ir įsiteisėjusią teismo nutartį atlikti procesinius veiksmus skubaus vykdymo byloje, teismui leidus vaiką grąžinti į Norvegijos Karalystę. Šiai dienai nėra galiojančių patvarkymų, kuriuose numatyta vaiko perdavimo tvarka ir data, tačiau naujų procesinių sprendimų antstolė priimti negali. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas užtikrina, tai, kad dėl netinkamų priimtų antstolės procesinių sprendimų, būtų išvengiama žalingų padarinių. Šiai dienas šis tikslas yra pasiektas. Antstolei, atsižvelgiant į gautas specialistų ir kitų institucijų atstovų rekomendacijas, bus paruoštas naujas patvarkymas dėl sprendimo vykdymo tvarkos bei paskirta nauja vaiko perdavimo data. Šalys, manančios, kad ir naujais patvarkymais yra pažeidžiami įstatymai ir vaiko interesai, gali teikti skundą ir prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškėja, pateikusi skundą dėl patvarkymo, kuriuo antstolė tenkino pareiškėjos prašymą pilna apimtimi, antstolės manymu, vilkina sprendimo vykdymo procesą, tuo pačiu, antstolei trukdo vykdyti įsiteisėjusią ir galiojančią Vilniaus apygardos teismo nutartį Nr. eN2-2090-852/2023 dėl vaiko perdavimo. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis jau pasiektas konkretus tikslas – nevykdyti skundžiamais patvarkymas vaiko perdavimo ir išvengti žalingų padarinių. Teismui panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, vykdymo proceso šalių bei vaiko teisėti interesai nenukentės, nes, kaip buvo minėta, antstolė galiojančių patvarkymų dėl vaiko perdavimo nėra priėmusi, o skundžiami patvarkymai yra panaikinti. Galiojant laikinosioms apsaugos priemonėm, vykdymo proceso šalių lygiateisiškumas nėra užtikrintas, bet varžo antstolės veiksmus priimti procesinius dokumentus ir vykdyti galiojančią įsiteisėjusią teismo nutartį dėl vaiko grąžinimo į Norvegijos Karalystę
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-17405-1080/2023 atsisakė priimti antstolės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
7. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2YT-17405-1080/2023, antstolės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmetė. Minėta nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugsėjo 18 d. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju antstolė teismui teikė tapatų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kuris jau yra išnagrinėtas įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas atsisakė priimti antstolės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nes iš esmės tapatus antstolės prašymas jau buvo išnagrinėtas įsiteisėjusia teismo nutartimi (CPK 137 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu antstolė Irena Beliačic prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir perduoti prašymą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Teismas pagrįstai nurodė, kad ginčas yra tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, tačiau prašymo pagrindas iš esmės skiriasi. Teismas neįvertino naujų argumentų, kurių pagrindu antstolė prašo laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
8.2. Nagrinėjamu atveju teismas tenkino prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones kol bus išnagrinėta byla pagal pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų ir įsiteisės joje priimtas teismo procesinis sprendimas; skundas išnagrinėtas pareiškėjos naudai, tačiau pareiškėja paskutinę apskundimo dieną pateikė skundą dėl patvarkymo tenkinti skundą, todėl antstolė negali priimti naujų patvarkymų dėl priverstinio vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje dėl vaiko paėmimo. Dėl to pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nebeatitinka šalių procesinio lygiateisiškumo. Taikius laikinąsias apsaugos priemones buvo pasiektas šių priemonių pagrindinis tikslas – užkirsti kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Šis tikslas buvo pasiektas, vaiko perdavimas priimtais antstolės sprendimais neįvyko, patvarkymai panaikinti. Susiklostė situacija, kurioje antstolė, vykdydama vykdomąją bylą dėl vaiko perdavimo, neturi teisės tęsti priverstinio vykdymo veiksmus, t. y. negali priimti naujo patvarkymo dėl sprendimo vykdymo tvarkos. Tokiu būdu, pažeidžiami kitos vykdymo proceso šalies teisėti interesai, antstolei yra užkertamas kelias vykdyti vykdomąją bylą pagal įsiteisėjusią teismo nutartį dėl vaiko perdavimo. Laikinosios apsaugos priemonės neturi riboti ar kitaip neproporcingai varžyti kitų proceso dalyvių.
8.3. Teismo sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios, todėl tokios priemonės, išnykus būtinumui jas taikyti ar kitaip pasikeitus aplinkybėms, bet kada gali būti panaikintos. Vykdomojoje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra pasiektas – vaiko perdavimas skundžiamu patvarkymu neįvyko, buvo atšauktas, patvarkymas panaikintas. Būtinumas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra išnykęs, nes vykdomojoje byloje pasikeitė aplinkybės, o pareiškėja, kurios naudai buvo tenkintas skundas, apskundė tokį patvarkymą ir dėl to neproporcingai ilginamas laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas, vilkinamas teismo nutarties vykdymas. Skundžiami antstolės patvarkymai neturi stabdyti visos vykdomosios bylos ir užkirsti kelią vykdymui. Teismas nepakankamai įvertino prašymo specifiką, neatsižvelgė į naujus argumentus ir motyvus, kurių pagrindu antstolė prašė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
9. Pareiškėja S. S. O. prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Teismas priėmė pagrįstą nutartį, nes antstolės 2023 m. rugsėjo 4 d. ir 2023 m. rugsėjo 21 d. prašymai pareikšti iš esmės tapačiais faktiniais pagrindais.
9.2. Antstolė, nors formaliai 2023 m. rugpjūčio 28 d. patvarkymu ir patenkino pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų bei panaikino 2023 m. rugpjūčio 3 d. ir 2023 m. rugpjūčio 21 d. patvarkymus, tačiau minėtu patvarkymu neišnagrinėjo pareiškėjos skunde pateiktų argumentų dėl skundžiamų patvarkymų nepagrįstumo bei antstolės neatliktų vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje (kurie iki šiol nėra atlikti).
9.3. Antstolė nepateikė įrodymų apie tai, jog išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, be to, nepateikė duomenų, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas, priešingai negu atskirajame skunde nurodė antstolė, dar nėra pasiektas.
Atsiliepimas
10. Suinteresuotas asmuo D. P. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė su atskiruoju skundu sutinkantis, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pareiškėjos. Paaiškino, kad šiuo metu galiojančios laikinosios apsaugos priemonės yra palankesnės pareiškėjai, užkertamas kelias antstolei vykdyti vykdomąją bylą pagal įsiteisėjusią teismo nutartį dėl vaiko perdavimo, be pagrindo yra didinamos D. P. išlaidos, skiriamos teisinei pagalbai įgyti bei įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymui užtikrinti.
11. Pareiškėja pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, reaguodama į suinteresuoto asmens D. P. atsiliepimą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
13. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
14. Bylą nagrinėjant neperžengiant atskirojo skundo ribų, šiuo atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti antstolės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, motyvuodamas tuo, kad tapatus antstolės prašymas jau buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi.
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalys turi teisę pateikti prašymus, net ir teismui atmetus prašymą, tai neapriboja asmens, kurio prašymas atmestas, teisės vėl pateikti jį vėliau (CPK 245 straipsnio 3 dalis).
16. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (liet. galutinio teismo sprendimo) galios, todėl teismo atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neeliminuoja dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų teisės bet kurioje proceso stadijoje kreiptis su pakartotiniu prašymu, atitinkamai jį motyvuojant bei taip įgyvendinant savo procesines teises (CPK 42 straipsnis, 144 straipsnis, 245 straipsnio 3 dalis). Pakartotinis kreipimasis negali būti suprantamas kaip analogiško ankstesniam prašymo teismui pateikimas, jei jame nurodomos iš esmės naujos ir (ar) papildomos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos ir analizuotos bei vertintos sprendžiant ankstesnius prašymus. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1028/2014; 2018 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1294-823/2018; 2019 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-202-381/2019; 2019 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-581-464/2019; 2020 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-254-464/2020; 2021 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-283-370/2021; 2022 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1162-467/2022). Taigi, reiškiant naują prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, jame turi būti nurodytos iš esmės naujos aplinkybės, kurios teismų nebuvo įvertintos ir analizuotos sprendžiant ankstesnius prašymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1067-467/2022).
17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad antstolė 2023 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Prašymas buvo grindžiamas tuo, jog antstolė išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų ir jį tenkino. Antstolė nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos skundas dėl antstolės veiksmų išnagrinėtas ir patenkintas, išnyko pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdomojoje byloje Nr. 0011/23/01372. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi antstolės prašymo netenkino.
18. Taip pat nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 21 d. antstolė pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Prašymas motyvuojamas tuo, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis pasiektas tikslas, vaiko perdavimas nebuvo įvykdytas, patvarkymai yra panaikinti, vaiko teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti. Prašyme antstolė argumentavo, kad galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, vykdymo proceso šalių lygiateisiškumas nėra užtikrintas, taip pat varžomi antstolės veiksmai priimti procesinius dokumentus ir vykdyti galiojančią įsiteisėjusią teismo nutartį dėl vaiko grąžinimo į Norvegijos Karalystę.
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi išnagrinėto antstolės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir naujai pateikto 2023 m. rugsėjo 21 d. antstolės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo turinį bei argumentus, neturi pagrindo sutikti su skundžiamoje teismo nutartyje padaryta išvada, jog 2023 m. rugsėjo 4 d. ir 2023 m. rugsėjo 21 d. antstolės prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo yra tapatūs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pati vykdymo proceso specifika suponuoja situaciją, kad prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių neretai gali kartotis, keičiantis faktinei situacijai ir reaguojant į ją. Nors nagrinėjamu atveju abu prašymai iš esmės susiję ir iš dalies sutampa savo formuluote (t. y. prašoma panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones), tačiau skiriasi argumentai ir faktinės aplinkybės, kuriais šie prašymai grindžiami. 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymo pagrindas išimtinai sietas su aplinkybe, jog pareiškėjos skundas dėl antstolės veiksmų buvo patenkintas, dėl ko nebeliko pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tuo tarpu 2023 m. rugsėjo 21 d. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo jau grindžiamas ne tik šiuo argumentu, tačiau nurodomi papildomi motyvai, argumentuojant, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia kitos vykdymo proceso šalies interesus, yra neproporcingos, varžo antstolės galimybes vykdyti įsiteisėjusią teismo nutartį dėl vaiko grąžinimo ir nepagrįstai stabdo vykdymo procesą apskritai. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių prigimtį bei specifiką, darytina išvada, jog pateikti prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nėra tapatūs, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti antstolės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo kaip tapatų tam, kuris jau buvo išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi.
20. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi antstolės prašymą atmetė remdamasis procedūriniais pažeidimais, t. y. konstatavęs, kad antstolė pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo dar nepasibaigus 2023 m. rugpjūčio 28 d. patvarkymo apskundimo terminui. Taigi, išnykus šioms procedūrinio pobūdžio kliūtims, manytina, kad antstolė įgijo teisę teikti pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
21. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas pirmosios instancijos teisme nebuvo priimtas ir nebuvo išnagrinėtas iš esmės, panaikinus skundžiamą nutartį prašymo priėmimo klausimas grąžinamas svarstyti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
22. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Kadangi kiti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengiant teismo skundžiama nutartimi spręstų klausimų apimties, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
23. Kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs galutinio teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018). Atsižvelgiant į nurodytą, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.
24. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir perduoti antstolės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo priėmimo klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.