Panevėžio apygardos teismo nuosprendis, 1A-36-366/2017

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-01-30
Bylos Nr.: 1A-36-366/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-64698-2015-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Sigitas Bagdonavičius, Valdas Meidus, Artūras Ridikas
Nuteistasis: M. K.
Kaltinamasis: M. S.
Nukentėjusysis: E. Č., J. Č.
Advokatai: Arvydas Aranauskas, Eglė Tamašauskaitė

Kategorijos

1.1.5.1Būtinoji gintis (BK 28 str.)
1.1.7Bausmė (BK VII skyrius)
1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
2.1.15.3pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.4Nuosprendžio pakeitimo pagrindai

Baudžiamoji byla Nr. 1A-36-366/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-64698-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1; 1.1.7; 1.2.4.4.1; 1.2.26.2; 2.1.15.3; 2.4.6.4 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 30 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus ir Artūro Ridiko,

sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,dalyvaujant prokurorui Gražvydui Kazlauskui,nuteistajam M. K.,jo gynėjui advokatui Arvydui Aranauskui,išteisintojo M. S. gynėjai advokatei Eglei Tamašauskaitei,nukentėjusiajam E. Č.,nukentėjusiųjų E. Č. ir J. Č. atstovui advokatui A. C.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gražvydo Kazlausko ir nuteistojo M. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį areštu šešiasdešimt parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir M. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, M. K. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

M. S. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiųjų J. Č. ir E. Č. pareikšti civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir iš M. K. priteista 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. Č. ir 1185 Eur turtinės bei 1300 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. Č..

Be to, iš M. K. priteista J. Č. 500 Eur ir E. Č. 500 Eur advokato išlaidoms atlyginti, valstybei – 21,20 Eur proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. lapkričio 21 d. apie 3.20 val., viešoje vietoje, tai yra restorane ,,Š“, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: sudavė du smūgius kumščiu nukentėjusiajam E. Č. į veidą, vieną smūgį kumščiu jam į petį, metė kėdę, pataikydamas ja E. Č. į galvą ir taip jį pargriaudamas ant grindų, po to sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius kojomis gulinčiam E. Č. į galvą ir įvairias kūno vietas, tuo padarydamas E. Č. veido sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda kaktoje, poodinėmis kraujosruvomis kairėje momeninėje srityje, abiejų akių vokuose, apatinėje lūpoje, pogleivio kraujosruva apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, viršutinio kairės pusės 4-o danties nuskėlimu, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, poodines kraujosruvas kairiame žaste, abiejų plaštakų srityse, odos nubrozdinimus kairėje plaštakoje ir nugaros srityje, t. y. nežymų nukentėjusiojo E. Č. sveikatos sutrikdymą. Po to, būdamas atitrauktas nuo E. Č., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, sudavė smūgį kėde E. Č. keliančiai nukentėjusiajai J. Č. į dešinės rankos plaštaką, tuo padarydamas J. Č. dešinės plaštakos I-o piršto pamatinio pirštakaulio išnirimą, t. y. nesunkų J. Č. sveikatos sutrikdymą.M. S., kuriam buvo pareikštas kaltinimas, kad jis 2015 m. lapkričio 21 d. apie 3.20 val., viešoje vietoje, tai yra restorane ,,Š“, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su M. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: M. K. sudavus du smūgius kumščiu nukentėjusiajam E. Č. į veidą, vieną smūgį kumščiu jam į petį, metus kėdę E. Č. į galvą ir taip jį pargriovus ant grindų, kartu su M. K., kiekvienas sudavė ne mažiau kaip po keturis smūgius kojomis gulinčiam E. Č. į galvą ir įvairias kūno vietas, tuo padarydami E. Č. veido sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda kaktoje, poodinėmis kraujosruvomis kairėje momeninėje srityje, abiejų akių vokuose, apatinėje lūpoje, pogleivio kraujosruva apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, viršutinio kairės pusės 4-o danties nuskėlimu, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, poodines kraujosruvas kairiame žaste, abiejų plaštakų srityse, odos nubrozdinimus kairėje plaštakoje ir nugaros srityje, t. y. nežymų nukentėjusiojo E. Č. sveikatos sutrikdymą, išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Apeliaciniu skundu prokuroras prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl M. S. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį pripažįstant jį kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei paskirti jam laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant jį per vienerius metus atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.Skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. S. išteisinimo nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, yra nepagrįstos ir neteisingos, kadangi neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Prokuroras skunde kelia klausimą dėl parodymų vertinimo. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik liudytojų R. V., K. P., V. K., R. V. parodymais, kur jie parodė nematę, jog M. S. būtų spardęs nukentėjusįjį E. Č.. Tai, kad M. S. būtų spyręs gulinčiam nukentėjusiajam, nepatvirtino ir M. K., kuris pripažino vieną kartą sudavęs E. Č.. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesirėmė nukentėjusiosios J. Č. parodymais, kur ji parodė, kad M. S. spardė gulintį E. Č., motyvuodamas tuo, jog, nors nukentėjusioji įvykio metu ir buvo blaivi, tačiau jos parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, be to, pati nukentėjusioji nurodė, jog įvykio metu buvo kilęs chaosas. Vis dėlto neaišku, dėl kokių nuosprendyje minimų objektyvių priežasčių J. Č. galėjo netinkamai įvertinti susidariusią situaciją bei suvokti, kas iš tikrųjų kėsinosi sumušti jos vyrą E. Č., o kas tramdė besikėsinančius asmenis. Tokios priežastys pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nekonkretizuotos. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiosios J. Č. parodymais, todėl priėmė neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį M. S. atžvilgiu.Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį panaikinti ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), arba bylą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį jo atžvilgiu nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, numatytai BK 28 straipsnio 2 dalyje, o pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Skunde nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, neobjektyviai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, klaidingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įvykių eigą, išėjo už kaltinimo ribų, vadovavosi prieštaringais ir nenuosekliais liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais, nepagrįstai nesirėmė jo sutuoktinės Ž. J.-K. parodymais, netinkamai vertino jo nurodytas aplinkybes dėl atitinkamų veiksmų atlikimo veikiant būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengiant būtinosios ginties ribų, kas turėjo esminės reikšmės nepagrįsto ir neteisėto apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimui.Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje klaidingai vertino, kad nagrinėjamas įvykis sudarė vieną epizodą, kadangi, remiantis proceso dalyvių parodymais, įvykis susidėjo iš dviejų epizodų, t. y. pirmojo epizodo, kai, jam su sutuoktine atsisveikinus su E. Č., nukentėjusysis su Ž. B. pradėjo jį vytis, dėl ko jis su sutuoktine išbėgo iš salės, ir antrojo epizodo, kai jis kartu su M. S. ir R. V. grįžo į salę, kur E. Č. trenkė jam smūgį, dėl ko E. Č. trenkė ir įspyrė gindamasis, o tuo pat metu Ž. B. smūgiavo M. S. į galvą, ko pasėkoje jis nukrito ant žemės ir neteko sąmonės. Nuteistojo teigimu, dviejų epizodų egzistavimas bei jų atskyrimas šiuo atveju yra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės galimumo ir baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių egzistavimo.Nuteistasis tvirtina, kad tai nukentėjusysis E. Č. išprovokavo visą įvykių eigą dėl nesuprantamų priežasčių pradėjęs vytis jį su žmona, šaukdamas „užmušiu“, dėl ko jis su žmona pradėjo bėgti, bijodami, kad neadekvatus E. Č. bei kartu su juo bėgęs Ž. B. nesužalotų. Pabrėžia, kad tuo metu E. Č. atžvilgiu nenaudojo jokio fizinio smurto. Tai teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja apklausta jo sutuoktinė Ž. J.-K., kurios parodymus pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai laikė subjektyviais, nors ji byloje buvo prisiekusi sakyti tiesą. Be to, jo nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino ir M. S., liudytojai Ž. B., R. V., I. Z.. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi vien tik prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiųjų E. Č. ir J. Č. bei liudytojų V. K., K. P. ir R. V. parodymais, kurie ne tik yra nenuoseklūs bei skiriasi nuo duotų ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu, bet ir prieštarauja vieni kitiems, neatitinka kitų liudytojų bei kaltinamųjų parodymų. Byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių nuosprendyje nurodytas įvykio eigos aplinkybes bei tai, kad būtent jis inicijavo konfliktą, pirmame epizode pirmas trenkė nukentėjusiajam E. Č. nesant jokios pavojingos ir realios grėsmės, dėl kurios būtų reikėję vėliau gintis. Pažymi, kad šiame epizode nematė jokio konflikto tarp I. S. ir J. Č., jame nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti, jeigu jis visgi vyko, nes buvo išbėgęs iš salės į lauką, o grįžus į salę kartu su R. V. ir M. S., jokio konflikto tarp moterų nebuvo.Dėl nuteistojo nurodomo nagrinėjamo įvykio antrojo epizodo apeliaciniame skunde pažymima, jog apkaltinamajame nuosprendyje teismas nustatė klaidingas faktines aplinkybes dėl tolimesnės įvykių eigos, sumaišė pirmojo ir antrojo epizodų aplinkybes į vieną visumą, nepatikrino nei kiekvieno įrodymo atskirai, nei jų visumos, selektyviai vadovavosi pavieniais liudytojų parodymais, neatsižvelgdamas į tai, jog jie buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Nuteistasis skunde nurodo pripažįstantis, grįžęs atgal į salę, sudavęs vieną ar porą kartų E. Č. į veidą, po ko jis suklupo, ir, nukentėjusiajam bandant stotis, vieną kartą įspyręs jam į šoną, tačiau tai darė gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi (nukentėjusysis buvo neblaivus, agresyvus ir elgėsi neadekvačiai bei nenuspėjamai), bijodamas E. Č. keliamos realios bei akivaizdžios grėsmės (iš pradžių teko bėgti, o vėliau pirmam buvo trenkta į veidą), tačiau vėliau bet kokius veiksmus nutraukė, kai tuo tarpu E. Č. ir toliau elgėsi agresyviai. E. Č. elgesį, kuris išprovokavo susidariusią situaciją, patvirtina ir M. S., liudytojų Ž. J.-K., I. S., R. V. parodymai, taip pat ir liudytojų V. K., K. P. ir R. V. parodymai. Be to, jo agresyvų elgesį, sumaišius alkoholį su galimai vartotais psichotropiniais medikamentais (beje, teismas, pažeisdamas jo teisę gintis, atsisakė išreikalauti tokius duomenis iš gydymo įstaigos), netiesiogiai patvirtina ir bylos medžiagoje esanti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateikta informacija apie tai, kad tiek iki įvykio, tiek po įvykio nukentėjusysis gydėsi pas psichiatrą. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai atmetė jo nurodytas aplinkybes ir motyvus dėl to, kad atitinkamus smurtinius veiksmus E. Č. atžvilgiu buvo priverstas atlikti veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Pažymi, kad, sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Nuteistojo teigimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netiksliai ir klaidingai nustatė būtinosios ginties instituto taikymui reikšmingas aplinkybes ir visiškai nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo kilusios jokios realios grėsmės gintis.Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados nepagrindžia, kad būtent jis pažeidė visuomenės tvarką ir rimtį, kadangi, kaip minėjo, jis veikė būtinosios ginties sąlygomis ir neturėjo jokio tikslo ir siekio nei panaudoti fizinį smurtą kieno nors atžvilgiu, nei pažeisti viešąją tvarką. Jeigu viešoji tvarka bei visuomenės rimtis ir buvo sutrikdyta, tai ji buvo padaryta būtent nukentėjusiojo E. Č. ir Ž. B., kurie be jokio pagrindo vijosi jį su sutuoktine, išgąsdino personalą, kas buvo pagrindas iškviesti apsaugą, tai yra, viešoji tvarka ar visuomenės rimtis buvo sutrikdyta dar iki grįžimo į salę, kai prasidėjo fiziniai veiksmai jo atžvilgiu iš E. Č. pusės. Dėl byloje esančios specialisto išvados dėl E. Č. nustatytų sužalojimų pobūdžio nuteistasis tvirtina, kad didžiąją dalį sužalojimų nukentėjusysis galėjo patirti būdamas apsvaigęs ir griūdamas, atsirenkdamas į barą, vydamasis ir stumdamas lauko duris, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad visus E. Č. sužalojimus jis galėjo padaryti trenkdamas smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą ir vieną kartą spirdamas koja jam į šoną gindamasis. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad jo atlikti veiksmai atitinka specialisto išvadoje nurodytą trauminių poveikių skaičių (9), yra visiškai nepagrįstos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kita vertus, jeigu M. S. buvo išteisintas dėl jam inkriminuotų 4 spyrių koja E. Č., tuomet nesuprantama, kaip jis galėjo dar papildomai 7 kartus spirti koja E. Č. į šoną, jeigu nukentėjusioji J. Č. nurodė, kad jos vyrui po 4 kartus spyrė ir M. K., ir M. S.. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad jis būtų spyręs E. Č. būtent keturis kartus koja į šoną ar kitas kūno vietas, išskyrus pačios nukentėjusiosios J. Č. nenuoseklius ir prieštaringus parodymus dėl smūgių koja kiekio ir pataikymo vietų. Taigi pirmosios instancijos teismas faktiškai nustatė kitokią įvykių ir faktinių aplinkybių eigą, negu nurodyta kaltinime, nors baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis.Dėl nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistasis nurodo, kad su kėde J. Č. nesudavė, juolab jokių veiksmų įvykio metu su kėde neatliko, todėl nukentėjusiosios sužaloti negalėjo. Nuteistojo vertinimu, tokios faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neįrodytos jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje, yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl šiais parodymais vadovautasi nepagrįstai, kadangi visos abejonės ir neaiškumai turi būti traktuojami kaltinamojo naudai. Kita vertus, nesuprantamas nukentėjusiosios J. Č. nurodomas jo veikos padarymo mechanizmas, kadangi, anot nukentėjusiosios, jai keliant sutuoktinį, jis stovėjo E. Č. kairėje pusėje. Tačiau nagrinėjamu atveju buvo neįmanoma mesti kėdę ir pataikyti į J. Č. dešinės, o ne kairės rankos plaštaką. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimas susiformavo 2 ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, kai tuo tarpu smūgis kėde galėjo būti ir, pasak nukentėjusiosios, buvo tik vienas. Dėl šių priežasčių jam negali būti inkriminuojamas ir veiką kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos. Be to, kaip jau buvo minėta, trenkdamas kumščiu E. Č. ir vieną kartą įspirdamas jam į šoną, veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl jokių chuliganiškų paskatų jo veikoje ir negalėjo būti.Galiausiai nuteistasis skunde nurodo, kad tuo atveju, jeigu jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nukentėjusiesiems nepagrįstai priteista tokio dydžio turtinė ir neturtinė žala, kadangi, atsižvelgiant į teismų praktiką ir jo turtinę padėtį, priteistos žalos atlyginimo sumos turėtų būti žymiai mažesnės. Nuteistasis mano, kad nukentėjusiajai J. Č. priteista 4000 Eur neturtinė žala neatitinka pateiktų įrodymų ir nustatytų byloje aplinkybių, kartu prieštarauja įstatymo deklaruojamiems protingumo ir teisingumo kriterijams, yra nepagrįstai didelė, neadekvati ir neproporcinga. Pažymi, kad J. Č. neįrodė, kokias pasekmes jai sukėlė nusikaltimo tariamas padarymas. Juolab pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ji nurodė, kad jokių rimtų sužalojimų jai nebuvo padaryta, jokių medikamentų nevartojo, trumpalaikių ar ilgalaikių fizinių pasekmių jai nebuvo, chirurginio ar kitokio gydymo neprireikė. Be to, įvykio metu jis nesuprato ir negalėjo suprasti, kad nukentėjusioji buvo nėščia, į ką buvo atsižvelgta sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą. Taip pat pažymi, kad pagal teismų praktiką nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju priteistina neturtinė žala būna ne didesnė nei 868,86 Eur, kai tuo tarpu nukentėjusiajam E. Č. priteista net 1300 Eur dydžio neturtinė žala, kuri yra neadekvati ir neproporcinga, juolab atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo neadekvačius ir agresyvius veiksmus jo ir aplinkinių atžvilgiu. Dėl nukentėjusiajam E. Č. priteistos turtinės žalos už reikalingą odontologinę operaciją nurodo, kad šiuo atveju neįrodytas priežastinis ryšys tarp jo veikos ir kilusių padarinių (danties nuskėlimo). Pats nukentėjusysis teismo posėdžio metu nurodė, kad nuskeltas dantis buvo sugedęs, todėl jį būtų tekę pašalinti ir protezuoti. Dėl šių priežasčių nuteistasis mano, kad šiuo atveju nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad tai jis nuskėlė nukentėjusiajam dantį, atitinkamai nėra įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad būtent dėl danties nuskėlimo, o ne dėl jo išgedimo, būtina odontologinė operacija.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras, nukentėjusysis E. Č., nukentėjusiųjų atstovas prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo – atmesti. Nuteistasis M. K. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Išteisintojo M. S. gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro G. Kazlausko apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo M. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, netinkamai paskirtos bausmės, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms bei netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1-4 punktai). Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokuroro bei nuteistojo apeliacinių skundų argumentus, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat įvertinusi ištirtus įrodymus, sprendžia, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio dalis dėl M. K. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą yra nepagrįsta, priimta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistojo M. K. atlikti veiksmai nukentėjusiosios J. Č. atžvilgiu sudaro ne aptariamo straipsnio sudėtį, o atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Be to, apylinkės teismas, spręsdamas M. K. bausmės individualizavo klausimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tai padarė nepakankamai dėmesingai įvertinęs nuteistojo asmenybę, jo padarytos veikos pavojingumą, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir todėl M. K. paskyrė aiškiai per griežtą bausmę – areštą. Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nukentėjusiesiems E. Č. ir J. Č. priteistinos neturtinės žalos dydį.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatų taikymo M. K. atžvilgiu

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. K. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegijai abejonių, kad nuteistasis padarė šį jam inkriminuotą nusikaltimą nekyla. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas dėl M. K. kaltės padarius J. Č. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią M. K. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes bylos aplinkybės nepatvirtina, kad M. K. sužalojo J. Č. dėl chuliganiškų paskatų.BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013). Pažymėtina, kad kaltininkui nusikalstamai veikiant viešoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų BK 284 straipsnio 1 dalis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009). Bylos nagrinėjimo kontekste aktualus BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymas kvalifikuojant veikas. Norint nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, būtina nustatyti motyvą – chuliganiškas paskatas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009). Veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, o nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Tais atvejais, kai kaltininko viešoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškas paskatas kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-144/2008, 2K-24/2008, 2K-58/2009). Jeigu nesunkus sveikatos sutrikdymas padaromas BK 138 straipsnio 2 dalyje nenurodytais motyvais arba siekiant šioje dalyje nenurodytų tikslų bei nesant kitų šios dalies punktuose numatytų požymių, veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007). Nors M. K. tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje, tiek apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajam E. Č. į veidą bei vieną kartą spyręs jam į šoną esant būtinosios ginties aplinkybėms, neigia sudavęs vieną smūgį kėde E. Č. keliančiai nukentėjusiajai J. Č. į dešinės rankos plaštaką, tvirtina, kad tokios faktinės aplinkybės byloje nėra įrodytos jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau teisėjų kolegija išvadą, kad M. K. sutrikdė viešąją tvarką ir nesunkiai sužalojo nukentėjusiąją J. Č., grindžia nukentėjusiųjų E. Č., J. Č., liudytojų K. P., V. K., R. V., BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu perskaitytais liudytojos R. V. parodymais, patvirtinančiais nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų parodymus, specialisto išvadomis (1 t., b. l. 60-61, 65) ir kitais byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais, kurių turinys pakankamai išsamiai atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.Nuteistojo apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad nukentėjusiųjų E. Č. ir J. Č. parodymai dėl kilusio konflikto pradžios, pobūdžio, smurto panaudojimo pradžios, smurtą naudojusių asmenų yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinami kritiškai. Taip pat apeliantas kritikuoja ir liudytojų K. P., V. K., R. V. parodymus, pirmosios instancijos teismo sprendimą nuteistojo kaltę pagrįsti byloje esančiomis prieštaringomis specialisto išvadomis. Be to, nurodo, kad tai nukentėjusysis E. Č. įvykio metu savo aktyviais veiksmais pažeidė viešąją tvarką. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo su tuo sutikti. Priešingai, M. K. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme patvirtina esminėse detalėse nuoseklūs ir viso proceso metu tapatūs apylinkės teismo posėdžio metu nukentėjusiųjų E. Č., J. Č., liudytojų K. P., V. K., R. V. duoti parodymai ir apylinkės teismo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaityti liudytojos R. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos patvirtina objektyvūs byloje esantys įrodymai.Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų visuma nustatyta, kad restorane „Š“ M. K. sudavė nukentėjusiajam E. Č. į peties sritį, po to du smūgius nukentėjusiajam į veidą, metė į E. Č. kėdę, pataikydamas jam į galvą ir taip jį pargriaudamas, po ko, nukentėjusiajam praradus sąmonę, sudavė ant žemės gulinčiam E. Č. smūgius kojomis, vėliau, paėmęs kėdę, smūgiuodamas ja, sudavė smūgį E. Č. keliančiai nukentėjusiajai J. Č. į ranką, tokiais veiksmais padarydamas E. Č. nežymų, o J. Č. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tai pagrindžia nukentėjusiojo E. Č. parodymai, kad konfliktas tarp I. S. ir J. Č. prasidėjo, kai likusių renginio svečių buvo paprašyta pasišalinti iš salės, tačiau jie išeiti nenorėjo. Po to, kai I. S. puolė jo žmoną, konfliktas prasidėjo ir tarp vyrų. Jam pakeltu tonu pasakius svečiams apleisti salę, gavo smūgį nuo M. K. į peties sritį. Paskui įvyko susistumdymas ir M. K. pabėgo iš salės. Kai M. K. grįžo į salę, paėmė kėdę ir ja trenkdamas ar mesdamas pataikė į antakio sritį. Po šio smūgio griuvo ir neteko sąmonės. Atsigavęs pamatė nuo savęs 5 metrų atstumu gulintį M. S., žmona šaukė susiėmusi už dešinės rankos. Nukentėjusioji J. Č. parodymais patvirtino, kad, pasibaigus renginiui ir paprašius likusius svečius išeiti, I. S. atsisakė tai daryti, pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius, griebė už plaukų, tampė. Vyrui E. Č. pirmą smūgį sudavė M. K. ir po to išbėgo, o grįžęs į salę, rankoje laikytos taurės kojele trenkė vyrui į galvą ir jis be sąmonės griuvo prie baro, tada dar buvo spardomas M. K. į galvos, pečių sritį. Lenkiantis prie vyro, išgirdo, kad barmenės sušuko „atsargiai“, ir atsisukusi pamatė, kad M. K. užsimojo metaline kėde. Norėjo atstumti kėdę, tačiau buvo išnarintas pirštas, kėde suduota per galvą, nugarą. Šias nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes patvirtina teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų R. V., K. P., V. K. parodymai, kur liudytojas R. V. parodė, kad grįždamas iš lauko į salę, pamatė koridoriumi ateinantį agresyviai nusiteikusį E. Č., kažkas buvo pasakyta jo žmonos atžvilgiu. E. Č. ėjo į priekį, šalia buvo kaltinamieji, tuomet įvyko pirmas kontaktas – gavęs smūgį, E. Č. nugriuvo prie baro esančių kėdžių. M. K. buvo užsimojęs mesti kėdę į E. Č., tačiau jis kėdę atrėmė. E. Č. nugriuvus, prie jo pribėgo žmona, tačiau nematė, kas jai buvo padaryta. E. Č. buvo praradęs sąmonę. Tuo metu M. K. stūmė nuo baro tolyn, kad nelįstų prie E. Č.. Po akimirkos išgirdo krentančio žmogaus garsą. Atsisukęs pamatė, kad M. S. guli ant grindų, bėgo prie jo. Liudytoja K. P. parodė, kad E. Č. žmonai paprašius išeiti, M. S. žmona griebė jai už plaukų. E. Č. pribėgęs nustūmė I. S. nuo savo žmonos, tada įbėgo kiti vyrai – kaltinamieji, kilo muštynės. E. Č. matė kruviną, tačiau nematė, kaip ir kuo jis buvo sužalotas. Kadangi išėjo kviesti policijos, nematė, kas vyko toliau. Po konflikto J. Č. laikė suėmusi pirštą. R. V. pasakė, kad J. Č. bandė ranka atmušti mestą kėdę ir susižalojo pirštą. Liudytoja V. K. parodė, kad konfliktas prasidėjo, kai E. Č., pasibaigus vakarui, paprašė M. K. ir M. S. išeiti. I. S. žmona priekaištavo dėl prasto aptarnavimo, užsipuolė E. Č. žmoną, griebė jai už plaukų. Viso konflikto nestebėjo, buvo išėjusi į virtuvę. Matė, kad M. K. metė kėdę į E. Č. ir jo žmona atmušė ranka kėdę, taip jai buvo sužalotas pirštas. Iš teismo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaitytų liudytojos R. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., b. l. 87-91) matyti, kad pasibaigus renginiui ir tvarkant stalus, pamatė koridoriuje stovinčias ir konfliktuojančias J. Č. ir tamsiaplaukę moterį. Po to moterys išėjo, daugiau jų nebematė. Netrukus į salę įbėgo E., J, tamsiaplaukė moteris ir M. S.. E. ir M. S. susistumdė. Pamaniusi, kad gali prasidėti muštynės, paspaudė pavojaus signalą. Netrukus pribėgo vyriškis mėlynu megztiniu bei rankoje laikytos taurės pagrindu sudavė E. į kaktą. Po smūgio E. parkrito ant grindų. Tuomet šis vyriškis keletą kartų spyrė gulinčiam E.. Po kelių minučių pamatė prie baro stovinčius E. ir M. S., jie kažką tarpusavyje aiškinosi. Mėlynu megztiniu vilkintis vyras pribėgo prie E. bei kėde šiam smūgiavo. Kadangi smūgiuojant J. pakėlė į viršų abi rankas bei jomis uždengė E. galvą, smūgis kliuvo J. į rankas. Po smūgio E. virto atgal, atsitrenkdamas nugara į barą. Taigi pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje perskaityti ikiteisminio tyrimo metu liudytojos R. V. duoti parodymai patvirtina tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų R. V., K. P., V. K. parodymus. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad kaltinamasis M. K. negalėjo užduoti liudytojai R. V. klausimų, kadangi liudytoja teisiamajame posėdyje nedalyvavo, tačiau, priešingai apelianto vertinimui, jo teisė į gynybą šiuo konkrečiu atveju pažeista nebuvo, kadangi liudytojos R. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teismo posėdyje perskaityti parodymai buvo ištirti tiesiogiai įrodymų tyrimo metu, minėtos liudytojos parodymai nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą M. K. atžvilgiu, be to, apylinkės teismas liudytojos parodymus įvertino ir kitų byloje esančių duomenų visumoje. Netiesioginiais liudytojų S. M. ir A. L. parodymais patvirtinama, jog atvykusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams kaip pagrindinis vakaro įvykių kaltininkas konflikte dalyvavusių ir jį mačiusių asmenų buvo nurodytas M. K., kurį policijos pareigūnai ir sulaikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartus nukentėjusiųjų E. Č. ir J. Č. parodymus, liudytojų R. V., K. P., V. K. parodymus, sugretinus juos su vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis pirmosios instancijos teismo posėdyje perskaitytais ikiteisminio tyrimo liudytojos R. V. apklausos protokolo (1 t., b. l. 87-91) duomenimis, konstatuoja, kad šie duomenys pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio pagrindu, šių proceso dalyvių parodymai neprieštarauja vieni kitiems, tarpusavyje sutampa ir papildo vienas kitą, tokiu būdu sudaro loginę visumą. Be to, šių proceso dalyvių nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje esantys objektyvūs įrodymai, t. y. specialisto išvados dėl J. Č. ir E. Č. sužalojimų pobūdžio. Iš specialisto išvadų Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad J. Č. nustatyta dešinės plaštakos I-ojo pamatinio pirštakaulio išnirimas, poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje, kurie susiformavo 2 ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. J. Č. sužalojimas kvalifikuotinas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 55, 59). Iš specialisto išvadų Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad E. Č. nustatyti sumušimai įvairiose kūno vietose, viršutinio kairės pusės 4-ojo danties nuskėlimas, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, susiformavę 9 ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Dėl nustatytų sužalojimų E. Č. sveikata sutrikdyta nežymiai (1 t., b. l. 60-61, 65). Sugretinus tiek apklaustų asmenų parodymus, tiek specialistų išvadose esančius objektyvius duomenis, darytina išvada, kad priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis M. K., specialisto išvadose dėl J. Č. sveikatos sutrikdymo masto nurodytos aplinkybės neprieštarauja nukentėjusiosios J. Č. parodymams apie jai M. K. suduotų smūgių skaičių. Viena vertus, byloje esantys duomenys nepagrindžia, kokiu būdu galėjo atsirasti nukentėjusiosios J. Č. sužalojimas blauzdoje. Remiantis bylos duomenimis, neatmestina galimybė, kad tokio pobūdžio sužalojimas atsirado nukentėjusiajai įvykio metu keliant ant grindų gulintį vyrą. Kita vertus, bylos nagrinėjimo kontekste tai reikšmės nei veikos kvalifikavimui, nei byloje esančių įrodymų vertinimui neturi, kadangi nuteistajam inkriminuotas tik nukentėjusiosios J. Č. dešinės plaštakos I-o piršto pamatinio pirštakaulio išnirimas. Be to, specialisto išvadose dėl E. Č. sveikatos sutrikdymo masto nurodytos aplinkybės, o būtent kad E. Č. nustatyti sužalojimai atsirado veikiant 9 ar daugiau trauminiams poveikiams, sutampa su nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų parodymais nustatytais E. Č. atžvilgiu naudotais smurtiniais veiksmais, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistojo atlikti veiksmai E. Č. atžvilgiu neatitinka specialisto išvadose nustatytų aplinkybių, laikytinas deklaratyvaus pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenų visumos kontekstu, apeliacinio skundo argumentus, kad M. K. neteisėtai veikė, t. y. panaudojo fizinį smurtą E. Č. atžvilgiu, atsiradus teisei į būtinąją gintį nuo pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, vertina kaip nepagrįstus ir juos atmeta. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad būtinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio metu nebuvo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011)Teismo nustatytų faktinių aplinkybių visuma rodo, kad M. K. veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis. Pirma, sprendžiant iš bylos aplinkybių, nustatytų teismo nuosprendyje, BK nuostatų prasme nebuvo pavojingo kėsinimosi, kuris sukeltų teisę į būtinąją gintį. Nei nuteistojo sveikatai, nei gyvybei, nei kitiems įstatymo saugomiems interesams pavojus negrėsė. Restorane „Š“ kilusio konflikto pradžioje, svečiams nepasišalinus iš salės bei I. S. elgiantis agresyviai nukentėjusiosios J. Č. atžvilgiu, E. Č. vartojo necenzūrinius žodžius, grasino, nurodydamas „užmušiu“. To neneigia ir pats E. Č., kuris apklaustas teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog, prašydamas likusius renginio svečius pasišalinti iš salės, pasakė griežtai „dingti“, galėjo tai pasakyti pavartodamas necenzūrinius žodžius. Po to, kai E. Č. paprašė likusius renginio svečius išeiti iš salės, M. K. jo atžvilgiu pavartojo smurtinius veiksmus – sudavė smūgį į petį, po ko pabėgo. Grįžęs į salę, M. K. vėl pradėjo smurtauti E. Č. atžvilgiu, pastarajam praradus sąmonę, smurtinių veiksmų nenutraukė, smūgiavo kojomis E. Č. į įvairias kūno vietas, kėde smūgiavo nukentėjusiajai J. Č.. Tokios aplinkybės nustatytos įvertinus nukentėjusiųjų E. Č. ir J. Č., liudytojų R. V., K. P., V. K., R. V. parodymus. Be to, nors nukentėjusysis E. Č. ir buvo išgėręs, elgėsi agresyviai, tačiau, bylos duomenimis, smūgių M. K. nesudavė. Be kita ko, nukentėjusioji J. Č. jokių neteisėtų veiksmų M. K. atžvilgiu išvis neatliko. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusio E. Č. veiksmai (necenzūrinių žodžių vartojimas, išreikštas žodis „užmušiu“), po kurio M. K. smogė nukentėjusiajam į veidą bei atliko kitus neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu, šiam būnant ir be sąmonės dėl suduotų smūgių visumos, šiuo konkrečiu atveju nebuvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į nuteistojo sveikatą, dėl kurio būtų galima būtinoji gintis. Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pats M. K. ir buvo tas asmuo, nuo kurio reikėjo gintis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad M. K. nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai negali būti vertinami, kaip padaryti esant būtinosios ginties situacijai. Šiame bylos duomenų kontekste nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiojo E. Č. veiksmai įvykio metu buvo pažeidžiantys viešąją tvarką. Nors nukentėjusysis E. Č. nebuvo pasyvus vykusio konflikto dalyvis, ką patvirtina paties nukentėjusiojo, liudytojo R. V., V. K. parodymai, be to, iš byloje esančių duomenų, t. y. liudytojų A. L., D. B., A. G. parodymų, taip pat spręsti, kad ir ligoninėje E. Č. elgėsi agresyviai, konfliktas tarp jame dalyvavusių asmenų nebuvo pasibaigęs, tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Iš liudytojomis apklaustų barmenių K. P., V. K., R. V. parodymų matyti, kad atvykusiems policijos pareigūnams jos nurodė įvykio kaltininką – M. K.. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai S. M. bei A. L.. Liudytoja V. K. parodė, kad E. Č. nebuvo labai ramus. Iš R. V. apklausos protokole (1 t., b. l. 87-91) matyti, kad priekaištų dėl E. Č. elgesio įvykio vakarą neturėjo. Įvertinus tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad, nors įvykio metu nukentėjusysis E. Č. ir vartojo necenzūrinius žodžius, elgėsi agresyviai, konflikte dalyvavę asmenys E. Č. elgesio nevertino kaip pažeidžiančio visuomenės rimtį ar šokiruojančio. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas kaltinamojo teisę į gynybą, atsisakė iš gydymo įstaigos išreikalauti duomenis, pagrindžiančius E. Č. agresyvų elgesį dėl alkoholio sumaišymo su galimai vartotais psichotropiniais medikamentais, vertintinas kaip neturintis reikšmės bylos nagrinėjimo kontekste, kadangi pats nukentėjusysis E. Č. neneigė įvykio metu vartojęs necenzūrinius žodžius, o kiti byloje esantys duomenys (liudytojų R. V., K. P., V. K. parodymai) taip pat patvirtina E. Č. elgesį įvykio metu. Kartu pažymėtina, kad teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų. Tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą įvykdė. Taigi, atsakant į apeliacinio skundo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo atlikto bylos įrodymų vertinimo šioje nuosprendžio dalyje, pažymėtina, kad, priešingai apelianto tvirtinimui, teismas visapusiškai ir nešališkai vertino bylos įrodymus, jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes dėl nuteistojo M. K. atliktų veiksmų, nukentėjusiesiems E. Č. ir J. Č. padarytų sveikatos sužalojimų. Įvertinusi aptartus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų E. Č. ir J. Č., liudytojų K. P., V. K., R. V. parodymais, juos patvirtinančiais liudytojos R. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teismo posėdžio metu perskaitytais parodymais, kadangi jie esminėse detalės sutampa, tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja, atitinka kitus rašytinius anksčiau išdėstytus objektyvius įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismui kaip ir pirmosios instancijos teismui netikėti nukentėjusiųjų ir jų parodymus bei kitą baudžiamojoje byloje esančią medžiagą atitinkančiais liudytojų parodymais nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Kartu pastebėtina tai, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų ir liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia nuteistąjį melagingai apkalbėti, nėra. Taigi jiems be jokios priežasties apkaltinti M. K. tariamai nesamų nusikalstamų veikų padarymu, ką, kaip minėta, be jų parodymų patvirtina ir rašytiniai įrodymai, nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo, tokių aplinkybių iš esmės nenurodė ir apeliantas, juo labiau, kad visos esminės nukentėjusiųjų ir liudytojų nurodytos aplinkybės sutampa ir patvirtina viena kitą. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis E. Č. sumokėjo renginio barmenėms K. P., V. K. ir R. V. pinigus už viršvalandžius, nesuponuoja liudytojomis proceso metu apklaustų barmenių parodymų kritinio vertinimo, kadangi, bylos duomenimis nustatyta, tokią pareigą E. Č. turėjo kaip vykusio renginio vienas iš organizatorių. Be to, nustatydamas įvykio aplinkybes: konflikto tarp nukentėjusiojo E. Č. ir nuteistojo pradžią bei tolesnę eigą, vietą, kiekvieno iš jame dalyvavusių asmenų veiksmus, asmenį, pirmą pradėjusį smurtauti, pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir įvertino konflikte dalyvavusių ir jį mačiusių ar konfliktą girdėjusių asmenų parodymus, juos palygino tarpusavyje ir motyvuotai pasisakė dėl jų patikimumo ir pakankamumo bylai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti. Šių bylos duomenų kontekste apygardos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu liudytojų I. S. ir Ž. J.-K. parodymų vertinimu, laikant juos neobjektyviais ir nepatikimais, kadangi liudytojos yra M. K. ir M. S. sutuoktinės, be to, jų parodymai dėl įvykių eigos prieštarauja pirmiau aptartiems nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymams. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip nei apeliaciniame skunde mano esant teisinga nuteistais, t. y. nepalankiai apeliantui M. K., nereiškia, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl M. K. nusikalstamų veiksmų yra nepagrįstos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Konstatavus šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančių duomenų visuma, daro išvadą, kad nuteistasis M. K. smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo restorane „Š“ vykusio renginio pabaigoje, esant likusiems renginio svečiams ir aptarnaujančiam personalui, todėl akivaizdu, kad nusikalstami veiksmai buvo atliekami viešoje vietoje. Nuteistasis suprato, kad savo veiksmais pažeidžia viešąją tvarką, naudojo smurtą viešoje vietoje ir to norėjo – švaistėsi kėdėmis, spardė be sąmonės ant grindų gulintį nukentėjusįjį E. Č., smūgiavo kėde E. Č. keliančiai nukentėjusiajai J. Č., naudojo smurtą prieš nukentėjusiuosius ir juos sužalojo, suprato, jog dėl jo veiksmų bus sutrikdyta restorano veikla. Nuteistojo įžūlus elgesys pasireiškė tuo, kad fizinį smurtą jis naudojo prieš nukentėjusiuosius viešoje vietoje, juos sužalojo, tokiu elgesiu šokiravo renginio svečius ir darbuotojus, sukėlė jiems išgąstį, sutrikdė restorano veiklą, buvo iškviestos specialiosios tarnybos. Įvertinęs įrodymų visetą, teismas konstatuoja, jog nuteistojo veika teisingai kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.Taipogi pažymėtina ir tai, kad kaltinime nurodyto įvykio metu nukentėjusiajai J. Č. buvo padarytas specialisto išvada konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs dešinės plaštakos I-ojo pamatinio pirštakaulio išnirimu. Konstatavus aplinkybę, kad teisėjų kolegijai nekelia abejonių, jog J. Č. nesunkų sveikatos sutrikdymą sąlygojusį sužalojimą padarė būtent M. K., atsižvelgiant į tai, kad BK 284 straipsnio 1 dalis neapima nesunkaus sveikatos sutrikdymo, šie padariniai M. K. teisingai papildomai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnį. Kita vertus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad M. K. neteisėtais veiksmais J. Č. nesunkus sveikatos sutrikdymas nėra padarytas dėl chuliganiškų paskatų. Nagrinėjamu atveju pastebėtinas skundžiamame nuosprendyje esantis netikslumus, kur nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodyta, kad M. K. veika J. Č. atžvilgiu padaryta dėl chuliganiškų paskatų, tačiau teismas nuosprendžio motyvuose šią aplinkybę pripažįsta įrodyta bei M. K. pripažino kaltu būtent dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymo, todėl laikytina, kad tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados J. Č. nesunkų sveikatos sutrikdymą pripažinus padarytą dėl chuliganiškų paskatų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad chuliganiškos paskatos yra kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Motyvas – chuliganiškos paskatos pasireiškia neišprovokuota agresija, šioms paskatoms būdingas veikos nepriežastingumas, akivaizdus neadekvatumas. Nusikalstami veiksmai iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių negali būti kvalifikuojami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Jei sunkus sveikatos sutrikdymas padaromas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, veika kvalifikuojama pagal faktiškai kilusius padarinius.Bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktas tarp E. Č. ir M. K. kilo nukentėjusiajam paprašius išeiti iš restorano pasibaigus užsakytam renginio laikui bei dėl I. S. veiksmų J. Č. atžvilgiu, E. Č. nustūmus I. S. nuo sutuoktinės. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad ir nukentėjusysis E. Č. nebuvo visiškai pasyvus konflikto dalyvis – vartojo necenzūrinius, grasinančius žodžius. Atsakydamas į tokius E. Č. veiksmus ir supykęs, tam turėjo įtakos ir apsvaigimas nuo alkoholio, M. K. panaudojo prieš E. Č. ir J. Č. smurtą – be kitų smurtinių veiksmų nukentėjusiojo E. Č. atžvilgiu, smūgiavo kėde nukentėjusiajai J. Č. į dešinės rankos plaštaką, šių veiksmų visuma padarydamas E. Č. nežymų, o J. Č. – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Esant šioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, spręstina, kad M. K. smurtinio elgesio paskatos buvo asmeninės, o ne chuliganiškos. Taigi apeliacinės instancijos teismui nenustačius būtinojo BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio, M. K. veika J. Č. atžvilgiu kvalifikuotina pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju nuteistojo veikos motyvų analizė nesuteikia pagrindo išvadai, kad pagrindinis jo veikos aspektas buvo noras priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Be to, nuteistojo M. K. veiksmai, kai jis konflikto metu panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius tokiu savo įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir restorano „Š“ darbą, buvo įvertinti kvalifikuojant juos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Taigi skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymai bei teismo padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktai). Pažymėtina, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, taip pat LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-469-648/2015). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad veikos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą perkvalifikavimas į BK 138 straipsnio 1 dalį nėra esminių faktinių aplinkybių keitimas, galintis apsunkinti kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir gintis teisme.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai priėmus sprendimą M. K. veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį, spręstinas bausmės nuteistajam paskyrimo už minėtos nusikalstamos veikos padarymą klausimas.Skirdama bausmę M. K. už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą, teisėjų kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, t. y. į nusikalstamą veiką apibūdinančius duomenis – M. K. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nusikaltimas yra baigtas, sukėlė pasekmes, M. K. turi galiojančių administracinių nuobaudų, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, į tai, kad anksčiau neteistas, vedęs, augina vaiką, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad laukia šeimos pagausėjimo, dirbantis, iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. charakterizuojamas teigiamai, nėra linkęs nusikalsti, todėl darytina išvada, kad M. K. padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus M. K. už padarytą nusikaltimą laisvės apribojimo bausmę, artimą laisvės apribojimo bausmės vidurkiui – laisvės apribojimą 1 metams 3 mėnesiams. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam M. K. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, pažeidė BK 54 straipsnio reikalavimus, neįvertino bausmės rūšies ir dydžio nustatymui svarbių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. K. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą griežtesnio pobūdžio bausmę – trumpalaikio laisvės atėmimo – arešto bausmę, tokio savo sprendimo iš esmės nemotyvavo, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, bausmių skyrimo motyvuose, nurodydamas iš esmės teigiamai nuteistąjį charakterizuojančius duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, ši M. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė savo griežtumu neatitinka bylos aplinkybių ir negali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo, nes yra aiškiai per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmei keliami tikslai nagrinėjamu atveju bus pasiekti ir švelnesnio pobūdžio valstybės prievartos priemone. Taigi skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas neteisingai M. K. paskyrė bausmę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (BPK 328 straipsnio 2 punktas).Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad M. K. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nusikaltimas yra baigtas, sukėlė pasekmes, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, bei į anksčiau minėtus duomenis, t. y. kad M. K. turi galiojančių administracinių nuobaudų, į tai, kad anksčiau neteistas, vedęs, augina vaiką, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad laukia šeimos pagausėjimo, dirba, charakterizuojamas teigiamai, nėra linkęs nusikalsti, be to, siekdama išsaugoti nuteistojo socialinius ryšius, sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus M. K. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, laisvės apribojimo bausmę, artimą bausmės vidurkiui – laisvės apribojimą 1 metams 1 mėnesiui.

Dėl M. S. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Prokuroras apeliaciniame skunde iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Nurodo, kad teismas, atmesdamas nukentėjusiosios J. Č. parodymus, tinkamai jų neįvertino, o patikėjęs liudytojų R. V., K. P., V. K., ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teismo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaitytais liudytojos R. V. parodymais, nepagrįstai M. S. išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Prašo M. S. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes, apelianto nuomone, M. S. kaltė visiškai įrodyta nukentėjusiosios J. Č. parodymais, tačiau šioje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas nepagrindė sprendimo šiais parodymais nesiremti kaip M. S. kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas M. S. kaltės (nekaltumo) klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai M. S. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiosios J. Č. parodymais yra įrodyta, kad M. S., veikdamas kartu su M. K., puolė E. Č. ir Ž. B., su jais susimušė, po to, suduodami ne mažiau kaip po 4 kartus, spardė ant grindų gulintį E. Č., bendrais veiksmais padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent M. S. sudavė kaltinime nurodytą smūgių kiekį E. Č., taip įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimo, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiame kontekste pažymėtina, kad, vertinant įrodymus, itin svarbiu pripažįstamas nuoseklus nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų laikymasis. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Vadinasi, kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kt.).Taigi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nurodė, kad kaltinamųjų parodymuose nenustatyta jokių duomenų apie M. S. nagrinėjamo įvykio metu E. Č. atžvilgiu atliktus veiksmus. Be to, apylinkės teismas konstatavo, kad nė vienas liudytojas nenurodė M. S. atliktų veiksmų, kurie leistų padaryti neabejotiną išvadą dėl jo kaltės atlikus baudžiamajame įstatyme numatytą veiką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis E. Č. tiek pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (1 t., b. l. 21), tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, kad po M. K. suduotų smūgių jam praradus sąmonę, jį spardė ir M. S.. Šią aplinkybę jam nurodė J. Č.. Analogiškas aplinkybes nukentėjusioji J. Č. patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama teisme, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai, kad E. Č. buvo sužalotas ir M. S., nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. 2015 m. lapkričio 23 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuoti E. Č. sužalojimai, tačiau šis įrodymas nepatvirtina, kad nustatytus sužalojimus nukentėjusiajam padarė ir M. S.. Juolab teisėjų kolegija pirmiau padarė išvadą, kad tiek 2015 m. lapkričio 23 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek 2016 m. sausio 8 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti E. Č. sužalojimai objektyviai patvirtina tik nuteistojo M. K. smurtinių veiksmų panaudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu. Iš liudytojų R. V., K. P., V. K. parodymų, liudytojos R. V. ikiteisminio tyrimo metu apklausos protokole nurodytų aplinkybių matyti, kad liudytojai, nors ir buvo įvykio metu, tačiau nepatvirtino, kad M. S. spardė ant grindų gulintį E. Č.. Apeliacinės instancijos teismui abejonių, kad M. S. naudojo fizinį smurtą E. Č. atžvilgiu, kelia ir tai, jog, remiantis tiek M. S., tiek liudytojų parodymais, smūgiai, po kurių M. S. ir E. Č. parkrito ant grindų, suduoti beveik tuo pačiu metu. Antai M. S. nurodė, kad E. Č. ir M. K. konfliktuojant, Ž. B. jam trenkė į galvą ir jis parkrito. Liudytojas R. V. parodė, kad E. Č., gavęs smūgį nuo M. K., nukrito prie baro kėdžių. Bandydamas nustumti M. K. nuo E. Č., išgirdo krentančio žmogaus garsą ir atsisukęs pamatė ant žemės gulintį M. S., tada pribėgo prie jo. Iš liudytojų K. P. ir V. K. parodymų matyti, kad įvykio metu jos nematė, ką veikė M. S., tik gali patvirtinti, jog jis buvo parkritęs ant žemės. Šias aplinkybes papildomai patvirtina liudytojos R. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių matyti, kad tiek M. S., tiek nukentėjusiajam E. Č. buvo suduoti smūgiai, po kurių jie parkrito. Be to, atvykusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams kaip pagrindinis vakaro įvykių kaltininkas konflikte dalyvavusių ir jį mačiusių asmenų buvo nurodytas M. K., kurį policijos pareigūnai ir sulaikė. Tai patvirtina jau minėti liudytojais teismo posėdžio metu apklaustų policijos pareigūnų S. M., A. L. netiesioginiai parodymai.Įvertinęs tai, aukštesnysis teismas sprendžia, kad duomenų, patvirtinančių M. S. fizinio smurto panaudojimo E. Č. atžvilgiu faktą, kuris šioje byloje yra grindžiamas tik nukentėjusiosios J. Č. parodymais, nagrinėjamu atveju nepakanka. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinęs nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimus ir remdamasis įrodymų visumos vertinimu (tiek įrodymų pakankamumo, tiek jų išsamumo aspektu), pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir nesant neabejotinų įrodymų, negalima daryti vienareikšmės ir objektyvios išvados, kuri leistų pagrįsti M. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.Remdamasi ikiteisminio tyrimo, pirmosios instancijos teismo surinkta medžiaga, tiesiogiai pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokuroras apeliaciniu skundu be pagrindo nesutinka su atliktu įrodymų įvertinimu, pagal kurį tik M. K. pripažintas kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas bei jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015). Tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra neteisėtas ar nepagrįstas.Atsižvelgdama į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir vertindamas įrodymus nepadarė jokių baudžiamojo proceso pažeidimų. Pritartina nuosprendžio motyvams dėl M. S. išteisinimo jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, todėl šioje dalyje keisti ar naikinti nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiesiems J. Č. ir E. Č. priteisti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų faktinių aplinkybių kontekste, formuojamos teismų praktikos, todėl nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos suma turi būti sumažinta.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y., nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų vertybių. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes. Jeigu kaltė pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą asmeniui, neturtinę žalą padariusio asmens tokiu būdu pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti didesnį. LAT ne kartą yra pažymėjęs, kad jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sužalojimo, o kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir panašiai, yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju.Apylinkės teismas nukentėjusiųjų J. Č. ir E. Č. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir J. Č. priteisė 4000 Eur, o E. Č. – 1300 Eur neturtinei žalai atlyginti, nuteistojo apeliaciniu skundu prašoma sumažinti šias pirmosios instancijos teismo priteistas sumas.Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems klausimą, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajai J. Č. padarytas sveikatos sutrikdymas yra didesnio masto nei E. Č., dėl patirtų kūno sužalojimų nukentėjusieji neabejotinai patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, išgyvenimus dėl nėštumo eigos, J. Č. nėštumo metu jautė skausmus pilve, gimdos susitraukinėjimus, dėl ko patytė stresą. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino kaip papildomą kriterijų sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo J. Č. klausimą. Taip pat apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiojo E. Č. ateityje dar laukia chirurginė danties šalinimo ir protezavimo operacija, t. y. jo gydymas bus tęsiamas, dėl ko jis patirs nepatogumus. Byloje esančių duomenų visuma nustatyta, kad dėl neteisėtų smurtinių nuteistojo M. K. veiksmų J. Č. sveikata sutrikdyta nesunkiai, o E. Č. – nežymiai. Pripažintina, jog nukentėjusiesiems J. Č. ir E. Č. neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sužalojimo, o M. K. kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais veiksmais. Nukentėjusieji jautė skausmą, patyrė stresą, išgyvenimus, buvo pažeminti kitų asmenų akivaizdoje, gydėsi, nukentėjusioji J. Č. teisiamajame posėdyje nurodė, kad vis dar jaučia sužalojimo pasekmes, sužeistas vietas vis dar skauda, nukentėjusysis E. Č. nurodė, kad ateityje laukia danties tvarkymo operacija, virš antakio liko randas. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusieji gydėsi ambulatoriškai, nukentėjusiajai J. Č. operacijų nebuvo atlikta, nukentėjusiajam E. Č. danties tvarkymo operacija numatyta ateityje, be to, nukentėjusiesiems bendravimo, judėjimo galimybės nebuvo ilgą laiką apribotos, nukentėjusysis E. Č. nedarbingumo pažymėjimo neturėjo. Be to atsižvelgiama ir į tai, kad E. Č. nebuvo visiškai pasyvus konflikto dalyvis, jis irgi elgėsi pakankamai įžuliai. Įvertinusi aptartas aplinkybes, kolegija iš dalies pritaria apelianto argumentams ir mano, kad apylinkės teismas ne visiškai įvertino aplinkybių visumą – inkriminuojamo veiksmo skaičiaus, pobūdžio, vietos, laiko – bei nepakankamai atsižvelgė į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiųjų interesų pusiausvyrą, be to, neatsižvelgė ir į LAT formuojamą praktiką. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7240,50 Eur, tačiau įprastai priteisiama apie 2896,20 Eur (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012), o dėl nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 145 Eur iki 579 Eur (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2015). Todėl, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgiant į teismų praktiką baudžiamosiose bylose, esant tokiai pat nuteistųjų kaltės rūšiai (tiesioginė tyčia), panašaus pavojingumo veikai (sveikatos sutrikdymas), tokiam pat sveikatos sutrikdymo mastui (nežymus ir nesunkus sveikatos sutrikdymas), nukentėjusiajai J. Č., priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, apylinkės teismo nustatytas neturtinės žalos dydis mažinamas iki 2500 Eur, o nukentėjusiajam E. Č. – iki 600 Eur. Todėl atitinkamai keistinas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, t. y. dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).Turtine žala pirmosios instancijos teismas pripažino nukentėjusiojo E. Č. išlaidas dėl įvykio metu nuskelto danties vainiko gydymo. Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam E. Č. priteista turtine žala, nurodydamas, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog jis nukentėjusiajam nuskėlė dantį (kelia versiją, kad dantis įvykio metu galėjo būti jau nuskilęs), taip pat nurodo, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl danties nuskėlimo, o ne dėl jo išgedimo būtina atitinkama odontologinė operacija. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti, kadangi juos paneigia byloje esanti medžiaga. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį turtinė žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginės išlaidas) ir negautos pajamos. Deliktinės atsakomybės taikymo metu atlyginami yra tie nuostoliai, kurie priežastiniu ryšiu yra susiję su neteisėtais veiksmais (CK 6.247 straipsnis). Baudžiamieji įstatymai turtine žala laiko nusikalstama veika padarytą tiesioginę turtinę žalą, materialinius nuostolius, kuriuos nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos patyrė, ir išlaidas, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes, tad nukentėjusysis, patyręs dėl nusikalstamos veikos turtinę žalą, teisę į jos atlyginimą turi, tačiau, ją turėdamas, nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydį taip pat privalo įrodyti.Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad, apylinkės teismo manymu, nukentėjusiojo E. Č. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos yra pagrįstas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o nukentėjusiojo patirtos išlaidos priežastiniu ryšiu yra susijusios su kaltinamojo M. K. padaryta nusikalstama veika. Apygardos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, įvertindamas nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos dydį, pagrįstai konstatavo, kad civilinis ieškinys dėl turtinės žalos yra pagrįstas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Pažymėtina, kad žalą patyręs asmuo turi pateikti įrodymus, patvirtinančius gydymo išlaidų pagrįstumą, turi būti konstatuota, kad gydymo išlaidų būtinumas yra akivaizdus (LAT nutartis byloje Nr. 3K-3-643/2005), kad išlaidos, susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, kad nurodytos išlaidos yra realios (LAT nutartis byloje Nr. 3K-3-174/2009). Atkreiptinas dėmesys į nukentėjusiojo E. Č. nurodytas išlaidas dėl danties gydymo. Iš UAB „Dentas“ medicinos dokumentų išrašo (2 t., b. l. 72) matyti, kad E. Č. traumos metu buvo nuskeltas 24 danties vainikas, kuris lūžo kartu su šaknies dalimi. Nurodoma, kad danties protezuoti nebeįmanoma, reikalingas 24 danties šalinimas ir implantacija bei protezavimas ant implanto. Iš sudaryto gydymo plano (2 t., b. l. 73) matyti, kad E. Č. apskaičiuotas danties gydymas kainuoja apytiksliai 1250 Eur, kur šią sumą sudaro maksimalūs gydymo paslaugų įkainiai. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, vertindamas turtinės žalos dydį, atsižvelgė į minimalius E. Č. taikytinų gydymo procedūrų įkainius, sudarančius 1185 Eur. Iš 2015 m. lapkričio 23 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad E. Č. nustatyta veido sumušimas, pasireiškęs, be kita ko, viršutinio kairės pusės 4-ojo danties nuskėlimu (1 t., b. l. 60-61). Vertindama šių nukentėjusiojo išlaidų pagrįstumą bei specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini),, kurioje konstatuoti objektyvūs E. Č. sužalojimai ir kuria apygardos teismas neturi jokio pagrindo netikėti, M. K. inkriminuotus veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija sprendžia, kad medicinos dokumentų išraše nurodytos procedūros yra susijusios su nukentėjusiajam nustatytu sveikatos sužalojimo gydymu. Nors, bylos duomenimis, realių išlaidų dėl danties gydymo nukentėjusysis dar nėra patyręs, tačiau pažymėtina, kad teismų pozicija nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje priteisiant nukentėjusiajam minėtą sumą kaip turtinės žalos atlyginimą atitinka ir teismų praktiką nagrinėjant bylas dėl civilinių ieškinių sveikatos sutrikdymo atvejais. Tai sietina ir su nukentėjusio asmens galimybe pasinaudoti atitinkamomis sveikatos sutrikdymo šalinimo procedūromis. Įvertinus tai, darytina išvada, kad nukentėjusiojo patirta žala kurios pašalinimas yra būtinas, vertintina kaip realiai atsiradusi, esama, įrodyta ir pagrįsta, patirtos išlaidos priežastiniu ryšiu susijusios su nuteistojo padaryta nusikalstama veika, o danties gydymo paslaugos nukentėjusiajam yra būtinos ir pagrįstos, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai priteistos iš nuteistojo M. K..

Dėl proceso išlaidų

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiųjų E. Č. ir J. Č. interesams atstovaujantis advokatas A. Cemnolonskas (3 t., b. l. 87) pateikė proceso išlaidas patvirtinančius rašytinius dokumentus – pinigų priėmimo kvitus Nr. 866778 ir Nr. 866777, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji J. Č. už advokato darbą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo iš viso 400 Eur (3 t., b. l. 88, 89). Teismo posėdžio metu prašė šias išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nuteistojo. Pažymėtina, kad advokato dalyvavimas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme yra viena iš nukentėjusiojo teisių gynimo apeliaciniame procese formų. Nors nukentėjusieji E. Č. ir J. Č. nuosprendžio neskundė, tačiau nuteistojo M. K. apeliaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, turintys įtakos jų interesams byloje. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistojo ir prokuroro apeliacinius skundus, nukentėjusieji, siekdami apginti savo teises, naudojosi kvalifikuotomis teisinėmis paslaugomis, advokatas atstovavo nukentėjusiuosius teismo posėdyje, akivaizdu, kad patirtos tam tikros darbo ir laiko sąnaudos. Dėl to nukentėjusiosios J. Č. turėtos advokato pagalbos išlaidos dėl atstovavimo apeliacinės instancijos teisme turi būti atlygintos. Kartu pažymėtina, kad įgaliotojo atstovo nurodomas nukentėjusiosios patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiesiems E. Č. ir J. Č. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atstovo tas pats advokatas, spręstina, kad jis buvo susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, todėl pasiruošimas apeliacinės instancijos teismo posėdžiui nereikalavo didelių darbo ir laiko sąnaudų, be to, apeliaciniame procese atsiliepimo į apeliacinius skundus nepateikė, dalyvavo teismo procese, kuris truko apie 3 val., apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimas atliktas nebuvo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą, daro išvadą, kad prašoma priteisti suma yra per didelė ir ji mažintina iki 200 Eur. Teismas sprendžia, kad iš nuteistojo M. K. priteistinos tokio dydžio išlaidos yra proporcingos proceso trukmei ir bylos sudėtingumui, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1-4 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Nuteistojo M. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nuosprendį pakeisti:

M. K. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį ir M. K. paskirti laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir per visą bausmės atlikimo laiką neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val.

M. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, paskirti laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir per visą bausmės atlikimo laiką neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val.

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria M. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės buvo subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, ir paskirta subendrinta galutinė bausmė ir M. K. paskirtas bausmes subendrinti iš naujo:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, M. K. paskirtas bausmes pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę M. K. paskirti laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir per visą bausmės atlikimo laiką neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val.

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 6 punktu, M. K. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Iš M. K. priteistą 4000 Eur neturtinę žalą J. Č. sumažinti iki 2500 Eur.

Iš M. K. priteistą 1300 Eur neturtinę žalą E. Č. sumažinti iki 600 Eur.

Kitą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gražvydo Kazlausko apeliacinį skundą.

Priteisti iš nuteistojo M. K. nukentėjusiajai J. Č. 200 Eur (du šimtus eurų) advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti apeliacinės instancijos teisme.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Sigitas BagdonavičiusValdas MeidusArtūras Ridikas