Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) uždarosios akcinės bendrovės „Transimeksa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo G. Č. ieškinį dėl darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis, kitų išmokų išieškojimo, gyvenamosios patalpos nuomos kompensacijos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio, atliktos permokėjus darbuotojui dienpinigius, bei dėl kaupiamos sumos iš darbuotojo darbo užmokesčio pagrįstumo ir teisėtumo.

2. Ieškovas G. Č., nesutikdamas su Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijai (toliau – DGK) 2014-12-02 priimtu sprendimu Nr. APS-36-20595, kuriuo ieškovo prašymas netenkintas ir darbo byla nutraukta, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimus patikslinęs bei atsisakydamas reikalavimo dėl darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo, prašė iš atsakovo UAB ,,Transimeksa“ priteisti: 1) 3132,40 Eur kompensaciją už gyvenamojo ploto nuomą; 2) 2015-02-02 pažymoje Nr. 5 ieškovui 2014-12-31 per kasą nesumokėtus 248,70 Eur; 3) 1000 Eur galimai nelegaliai iš ieškovo darbo užmokesčio sukauptą sumą; 4) 1130,39 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką; 5) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovas įrodinėja, kad atleidimo iš darbo dieną atsakovas su juo neatsiskaitė. Minėtą aplinkybę pagrindžia tokie esminiai argumentai:

3.1. 2015-02-02 pažymoje Nr. 5 nurodyta jam per kasą išmokėta 248,70 Eur (658,72 Lt) suma nepatvirtinta kasos išlaidų orderiu;

3.2. ieškovas iš jo (taip pat ir iš kitų vairuotojų) darbo užmokesčio darydavo po 50 Eur dydžio išskaitą kaip atlyginimą už galimai ateityje vairuotojo padarytą žalą atsakovo turtui. Ieškovo paskaičiavimu minėta suma sudaro 1000 Eur, jos nutraukdamas darbo sutartį atsakovas taip pat negrąžino, nors paprastai būna grąžinamas tuo atveju, jeigu nebūna įvykių ar degalų viršijimo. Pažymėjo, jog aplinkybių, dėl kurių negrąžinama kaupiama suma, nebuvo. Minėtas išskaitas pagrindžia turima vaizdo ir garso įrašo medžiaga;

3.3. reikalavimą kompensuoti gyvenamosios patalpos nuomos išlaidas pagrindžia Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 4 straipsnio 4 dalyje ir 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai, draudimas piktnaudžiauti savo teise. Pažymėjo, kad jam nebuvo užsakomi viešbučiai, buvo priverstas nakvoti krovininio automobilio kabinoje, dėl ko patyrė nepatogumus reisui užtrukus ar stovint pasienyje, darbdaviui prašant sulaukti kito pakrovimo ar jam keičiant maršrutą. Remiasi Finansų ministro 2013-08-28 įsakymu Nr. 1K-285 (V.Ž., 2013 m. Nr.90-4483) patvirtintomis dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normomis ir paskaičiavo, jog vykstantiems į užsienio komandiruotes 25 procentai gyvenamosios patalpos nuomos priteistinos kompensacijos suma yra 3132,40 Eur, o ją sudaro 13 nakvynės naktų Vokietijoje, 7 nakvynės Nyderlandų Karalystėje, 8 nakvynės Prancūzijoje, 18 nakvynių Italijoje, 5 nakvynės Austrijoje, 9 nakvynės Ispanijoje;

3.4. kadangi nebuvo atsiskaityta atleidimo dieną (2014-10-17), turi būti priteisiama iš atsakovo 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio suma pagal DK 141 straipsnio 3 dalį bei procesinės palūkanos (T. 1., b. l. 2-5; T. 4., b. l. 1-5).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

Pasisakydamas dėl atsakovo priešieškinyje keliamų reikalavimų teismas sprendė, jog atsakovo reikalavimas pagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl tenkintinas (T. 4., b. l. 134-155).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

18. Apeliantas nenurodo priežasčių, dėl kurių vaizdo garso įrašas turėtų būti laikoma netinkama įrodinėjimo priemone, pateikia teismui neteisingą informaciją apie vaizdo garso įrašo turinį (T. 5., b. l. 12-17).

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Apeliaciniu skundu apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, argumentuodamas netinkamu įrodymu vertinimu, bei tuo, jog byloje esantis vaizdo garso įrašas nesudaro pagrindo konstatuoti neatsiskaitymo su ieškovu fakto. Taip pat įrodinėdamas, jog vienas iš ieškovo reikalavimų išspręstas nesilaikant ikiteisminės darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos, o su ieškovu nutraukdamas darbo sutartį atsiskaitė, atlikdamas permokėtų dienpinigių išskaitą.

Dėl ieškovo teisės reikšti teisme reikalavimą, kuris nebuvo nagrinėjamas darbo ginčų komisijoje

20. Apeliantas įrodinėja, jog ieškovas, reikalaudamas teismo priteisti 950 Eur sumą, nepasinaudojo privaloma ikiteismine tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo ieškovo reikalavimą. Mano, jog civilinė byla šioje dalyje turėjo būti nutraukta, o nevertinęs minėtos aplinkybės teismas pažeidė CPK 287 straipsnio nuostatas.

21. DK 286 straipsnyje reglamentuota, jog individualius darbo ginčus, jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitokia nagrinėjimo tvarka, nagrinėja darbo ginčų komisija ir teismas.

22. Darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos ginčo sprendimo tvarkos (DK 287 straipsnio 1 dalis). Atvejus, kai individualūs darbo ginčai nagrinėjami tiesiogiai teisme, nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, nustato DK 299 straipsnio 2 dalis.

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio, dienpinigių ir nakvynės apmokėjimo išlaidų priteisimo (Darbo ginčų komisijos byla Nr. APS-36-20595). Darbo ginčų komisijai 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. DGKS-5379 ieškovo reikalavimų netenkinus, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei kompensaciją už gyvenamojo ploto nuomą (T. 1., b. l. 2-5). Proceso eigoje ieškovas tikslino ieškinio reikalavimus, teikdamas patikslintą ieškinį (T. 4., b. l. 1-5) bei atsisakydamas ieškinio reikalavimo priteisti darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis, o teismas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartimi atsisakymą priėmė ir civilinės bylos dalį nutraukė (T. 4., b. l. 92). Taigi šioje byloje ieškovas laikėsi imperatyvaus pobūdžio teisės normų, nustatančių individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarką, ieškinys pareikštas iš esmės nesutinkant su darbo ginčų komisijos 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. DGKS-5379, o ieškovo ieškinio reikalavimai susiję su darbdavio neatsiskaitymo aplinkybe nutraukus darbo santykius.

24. Tai, kad darbo ginčų komisija išnagrinėjo siauresnio pobūdžio ieškovo reikalavimus nei teismas, kuriam buvo teikiamas patikslintas reikalavimas priteisti 950 Eur, kurią ieškovas nurodė kaip sukauptą iš jo darbo užmokesčio sumą, nelaikytina priežastimi nenagrinėti ieškovo reikalavimo teisme ir šioje dalyje bylą nutraukti. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. birželio 30 d. ir kt. nutarimai). Formalus ikiteisminės darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos traktavimas sudarytų papildomų kliūčių darbuotojui ginti savo pažeistas teises, paneigtų ikiteisminei darbo ginčų sprendimo procedūrai keliamus tikslus. Be to, kaip jau minėta, ieškovo reikalavimai yra susiję, nuo reikalavimo priteisti 950 Eur sumos, nurodytos kaip sukauptos iš darbo užmokesčio, patenkinimo/nepatenkinimo priklauso vidutinio darbo užmokesčio dydis, todėl taikant apelianto nurodytą procesinį veiksmą (nutraukiant bylos dalį) būtų paneigti DK įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (DK 35 straipsnis), civilinio proceso ekonomiškumo principas (CPK 7 straipsnis).

25. Pažymėtina, jog ieškovo reikalavimo teisme nagrinėjimą pagrindžia ir proceso teisės normos, kuriose reglamentuojama, jog bent vieną iš reikalavimų priskiriant teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme (CPK 24 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovui reiškiant teisme ieškinį, kuriuo iš esmės nesutinkama su darbo ginčų komisijos sprendimu, teisme gali būti nagrinėjamas ir reikalavimas, kuris nebuvo keliamas darbo ginčų komisijoje.

26. Teisėjų kolegijos argumentų, nurodytų aukščiau išdėstytuose punktuose, nekeičia apelianto nurodyta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė motyvų, kuriais remdamasis iš esmės išnagrinėjo patikslintą reikalavimą. Pažymėtina, jog apylinkės teismas išnagrinėjo ieškovo reikalavimą, vertindama jo pagrįstumą, vadinasi sutiko su aplinkybe, jog ieškovo reikalavimas gali būti nagrinėjamas teisme. Aplinkybė, jog šalys nedavė dėl patikslinto reikalavimo paaiškinimų darbo ginčų komisijoje, taip pat nėra šiuo atveju teisiškai reikšminga, kadangi ieškovas paaiškinimus, o atsakovas atsikirtimus teikė teismui, nagrinėjusiam ieškovo ieškinį, o teismas šalių nurodytas aplinkybes vertino priimdamas sprendimą.

Dėl atliktos iš ieškovo darbo užmokesčio išskaitos pagrįstumo

27. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais konstatuota, jog atsakovo 2014 m. spalio 17 d. priimto įsakymo Nr. I-14/55/01 pagrindu ieškovo atleidimo dieną iš jo darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas atliktos išskaitos nepagrįstai. Įrodinėja, jog sumokėjo ieškovui per didelę sumą dienpinigių, todėl ieškovui nutraukiant darbo sutartį atliko išskaitymus iš jo darbo užmokesčio.

28. Išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindai reglamentuoti DK 224 straipsnyje. Pagal DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punktą, išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio padengti jo skolą gali būti atliekamos darbdavio nurodymu. Toks nurodymas paprastai įforminamas įsakymu, kuriame nurodoma, už ką ir kokios sumos yra išskaitomos, darbuotojas su juo supažindinamas.

29. Byloje pateiktos ieškovo asmeninės sąskaitos laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-10-31 duomenimis nustatyta, jog ieškovui per kasą nurodyta išmokėti 658,72 Lt (atitinka 190,78 Eur) (T. 1., b. l. 120). Atsakovo generalinio direktoriaus 2014 m. spalio 17 d. įsakymo „Dėl išskaitymo iš darbuotojo“ Nr. I-14155/01 pagrindu buvo įpareigotas atsakovo finansų skyrius išskaičiuoti iš ieškovui priklausančių sumų 580,34 Lt (T. 4., b. l. 33). Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, ieškovas su minėtu įsakymu nebuvo supažindintas.

30. Apeliantas nepagrįstai remiasi aplinkybe, jog DK neįtvirtinta reikalavimo iš anksto supažindinti darbuotoją su įsakymu iš išskaitos. Pažymėtina, jog nors tiesiogiai darbo santykius reglamentuojančiose teisės normose nėra įtvirtintas reikalavimas supažindinti darbuotoją, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog darbdavys turi pareigą informuoti darbuotoją apie iš jam priklausančių sumokėti sumų atliekamas išskaitas, o darbuotas turi teisę žinoti atliekamų išskaitų pagrindą, kaip jos apskaičiuojamos, o vienas iš įrodymų, jog darbuotojas yra supažindintas, ir yra darbuotojo parašas. Taigi vertintina, jog apylinkės teismas, atsižvelgdamas į minėtą aplinkybę bei įvertindamas tai, jog įsakymas teismui pateiktas tik prasidėjus procesui teisme, apie tokio turinio priimtą įsakymą neinformavus darbo ginčų komisijos ir apie išmokėjimą nurodžius 2014 metų spalio mėnesio atsiskaitymo lapelyje (darbo bylos l. 58), pagrįstai skundžiamame sprendime kėlė abejones dėl priimto įsakymo laiko bei darbdavio veiksmų neteisėtumo.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisiškai neturi reikšmės apelianto nurodyta aplinkybė apie įsakymo įregistravimą vidinėje apskaitoje, suteikiant numerį, bei aplinkybė, jog teismas turėjo išreikalauti tai pagrindžiančius įrodymus. Pažymėtina, jog nors teismui priskirtas aktyvus vaidmuo sprendžiant darbo ginčus, tačiau pagal civiliniame procese įtvirtintą rungtyniškumo principą šalys nėra atleistos nuo pareigos pagrįsti argumentus įrodymais (CPK 178 straipsnis), todėl apeliantas galėjo teismui teikti įrodymus (dokumentų registravimo žurnalą). Minėtą aplinkybę patvirtina ir Kasacinis teismas, išaiškinęs, kad pagal darbo įstatymo normas šalys darbo byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „PAAS LT“ v. I. U., bylos Nr. 3K-3-120-687/2015, 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. UAB ,,CorriereRosa transportas“, bylos Nr. 3K-3-71/2008).

32. DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyti atvejai, kuomet atliekamos išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio. Apeliantas, įrodinėdamas jog ieškovo atleidimo iš darbo dieną buvo nustatyta ieškovui sumokėta didesnė dienpinigių suma nei jam priklauso, ir ji sudarė pagrindą atlikti išskaitą iš ieškovui priklausančių išmokėti atleidimo iš darbo dieną sumų, turėjo pagrįsti minėtą aplinkybę rašytiniais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, jog apeliantas nepateikė detalių paskaičiavimų, pagrindžiančių aplinkybę, jog ieškovui buvo pervesta per didelė dienpinigių sumą. Iš byloje pateiktų dokumentų (avansų apyskaitos (T. 1, b. l. 121-194; T. 2., b. l. 1-160), mokėjimo dokumentų) matyti, jog buvo skaičiuojami ir pervedami ieškovui dienpinigiai, tačiau iš skirtingų sumų neįmanoma nustatyti, jog ieškovui buvo permokėta dienpinigių suma ir, jei permokėta, kokiu laikotarpiu. Pagal įrodinėjimo taisykles pareiga pagrįsti atsikirtimus tenka juos reiškiančiai šaliai, todėl būtent darbdavys, disponuojantis finansiniais dokumentais, ir vedantis apskaitą, turėjo pareigą pagrįsti aplinkybę, jog ieškovui buvo permokėta dienpinigių suma ir ji buvo išskaičiuota iš ieškovui atleidimo dieną priklausančių išmokėti sumų (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Pažymėtina, jog teikdamas atsikirtimus darbdavys deklaratyviai rėmėsi permokėjimo faktu.

33. Be to, pažymėtina, jog dienpinigių permokos nepagrindžia ir apelianto pateiktos į bylą 2015-02-02 pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (T. 3., b. l. 238-240) bei 2015-04-24 pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (T. 4., b. l. 34). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, duomenys minėtose pažymose skiriasi, o aplinkybė, jog dėl buhalterinių duomenų perkėlimo į kitą apskaitos sistemą nebuvo perkelta informacija apie atliktą įskaitymą, pagrįsta formaliais argumentais, kurie nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog darbdavys yra atsakingas už teisingą duomenų pateikimą, o formalaus pobūdžio argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog išskaita atlikta pagrįstai.

34. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais, sprendžia, jog apeliantas nepaneigė apylinkės teismo argumentų, neįrodė išskaitos teisėtumo, todėl atmestini apelianto argumentai, jog buvo pagrindas atlikti išskaitą iš ieškovui jo atleidimo dieną paskaičiuotų išmokėti su darbo santykiais susijusių išmokų.

Dėl garso vaizdo įrašo įrodomosios galios ir reikalavimo priteisti iš darbo užmokesčio sukauptą sumą.

35. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas visapusiško ir objektyvaus bylos įrodymų vertinimo principas, pagal kurį teismas išvadas dėl bylos aplinkybių turi daryti objektyviai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, jų tarpusavio ryšį, kylančius prieštaravimus, joks įrodymas, išskyrus tuos, kurie tiesiogiai nurodyti įstatyme, teismui neturi prioritetinės, iš anksto nustatytos galios. CPK įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių aiškinimo praktika yra nuosekliai išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dovega“ v. UAB „Inometa“, bylos Nr. 3K-3-411-611/2015; 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

36. Dėl garso įrašų įrodomosios galios ne kartą pasisakyta Kasacinio teismo praktikoje. Pažymėtina, jog apie garso įrašo pripažinimą leistina įrodinėjimo priemone sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-302/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2010; kt.).

37. Apeliantas įrodinėja, jog apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi garso vaizdo įrašu, tačiau vertintina, jog apelianto argumentai yra formalaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo konstatuoti, jog byloje pateikti vaizdo garso įrašai negali būti įrodinėjimo priemonė. Pažymėtina, kad apeliantas neneigė pokalbių su ieškovu fakto, teismo posėdyje turėjo galimybę teikti dėl jų paaiškinimus (kaip nustatyta iš garso įrašo, ir teikė), pokalbių metu atsakovo darbuotojai nebuvo provokuojami pateikti ieškovui naudingus atsakymus, o buvo siekiama išsiaiškinti ieškovui aktualias aplinkybes, susijusias su jo atsiskaitymu nutraukiant darbo sutartį (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad įrašais buvo fiksuojami ne asmeniniai pokalbio dalyvių santykiai, o susiję su ieškovo darbu, jie daryti ieškovui siekiant fiksuoti jo darbo teisių pažeidimus, kuriuos, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sunku įrodyti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, kadangi pokalbiai vyko tarp ieškovo ir darbdavio atstovų, susijusių subordinacijos santykiais (CPK 177 straipsnio 3 dalis).

38. Pažymėtina, jog apelianto argumentas, kuriuo nurodoma, jog vaizdo garso įrašas nei paneigia, nei patvirtina ieškovo teiginius, taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl atsakovo įmonėje renkamo „fondo“. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas ieškovo teiginių pagrįstumą dėl renkamo „fondo“ vertino ne tik vaizdo garso įrašą, bet ir liudytojų (buvusių darbuotojų) parodymus, kurie vienareikšmiškai patvirtino apie kaupiamą kiekvieno darbuotojo nuo kiekvieno reiso pinigų sumą. Pažymėtina, jog apie tai, kad garso vaizdo įraše ieškovas kalbėjo su atsakovo darbuotojomis, patvirtino pačios darbuotojos teismo posėdžio metu. Be to, iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog ieškovas neginčija pinigų rinkimo fakto, sukauptos sumos dydžio, kas pagrįstai sudaro pagrindą manyti, jog atsakovo įmonėje buvo renkamas ir buhalterinėje apskaitoje nefiksuojamas „fondas“.

39. Teisėjų kolegijos nuomone, teisiškai nereikšmingas atsakovo argumentas, jog apylinkės teismas rėmėsi dešimties ar daugiau metų senumo praktika. Pažymėtina, jog apylinkės teismo nurodyta praktika dėl garso įrašo kaip įrodinėjimo priemonės teisėtumo ir leistinumo nėra pasikeitusi, ji suformuota eilėje Kasacinio teismo nutarčių, todėl apylinkės teismas pagrįstai ja vadovavosi.

40. Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė „fondo“ rinkimo aplinkybę.

41. Teisėjų kolegija nebepasisako dėl pakartotinai apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl ginčo esmės, pritardama pateiktiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

42. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir, nors pažeidė bendrojo teritorinio teismingumo taisykles, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas yra atmestas. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.