Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Dalios Kursevičienės ir Linos Nainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalį ir paskirta 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalimi, bausmė sumažinta 1/3 (vienu trečdaliu) ir J. V. paskirta galutinė 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityta J. V. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2023 m. gruodžio 31 d., 01.03 val. iki 2023 m. gruodžio 31 d., 13 val. – 1 (viena) diena, vieną sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nustatytu terminu negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo pripažįstant J. V. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo J. V. apeliacinio skundo argumentais, ir siekdama išsamiai patikrinti apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išnaudojusi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. birželio 6 d. nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistojo nuteisimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje yra pagrįstos.

12. Netikėti ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad jos sugyventinis prieš ją smurtavo – 2023 m. gruodžio 29 d. vakare jai sudavė smūgį į kairįjį skruostą ir taip sukėlė fizinį skausmą, o 2023 m. gruodžio 30 d. vakare sudavė smūgį į kairę pusę, kurią ilgai skaudėjo, o apžiūrėję medikai nustatė žandikaulio kairėje pusėje išnarinimą (t. 1, b. l. 189-194, t. 2, 2-4, 13-16), nėra pagrindo. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina (ir papildo) liudytojos K. Ž. parodymai. K. Ž. parodė, jog jos draugė, D. G., paskambinusi pasiskundė, jog sugyventinis J. V. trenkė jai į veidą, todėl jai sunku kalbėti, skauda sumuštą vietą (žandikaulį), K. Ž. atvykus į D. G. namus, J. V. sugyventinės su vaikais neišleido, dėl ko ir kilo konfliktas, kurio metu J. V. sudavė D. G. į veido kairę pusę taip, kad ši nugriuvo ant grindų, o vėliau dar ir pastūmė išeinančią į lauką D. G., o ši griuvo (1 t., b. l. 71-74). Byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog liudytoja K. Ž. turėtų pagrįstą pagrindą apkalbėti nuteistąjį, taip pat, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, esminių prieštaravimų tarp liudytojos K. Ž. ir kitų byloje esančių įrodymų nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šios liudytojos parodymais. Be to, liudytojos K. Ž. išdėstyta įvykių eiga leidžia įsitikinti ir BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, iš kurių matyti, kad 2023 m. gruodžio 31 d. (00.31 val.) buvo gautas K. Ž. pranešimas, jog jos draugė su 5 vaikais prašo išvežti ją iš nesaugios aplinkos, skundėsi, jog neblaivus sugyventinis muša, o atvykusi pamatė sumuštą draugės veidą bei agresyvų jos sugyventinį (1 t., b. l. 92). Nukentėjusiosios D. G. patirtą fizinio skausmo faktą patvirtina ir 2023 m. gruodžio 31 d. greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenys (t. 1, b. l. b. l. 77-79).

13. Įvertinusi aptartus, šioje byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįsti J. V. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

14. Apeliaciniame skunde pasisakydamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo nuteistasis nurodo, kad byloje nėra medicininių dokumentų, patvirtinančių nukentėjusiajai sukeltą fizinį skausmą ir kitas pasekmės, be to, pati nukentėjusioji konflikto metu buvo neblaivi, dėl ko jos parodymai negali būti laikomi objektyviais ir patikimais.

15. Teisėju kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo teiginiais, kad jo veiksmai neatitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, vien dėl to, kad fizinio skausmo sukėlimas šioje byloje nebuvo konstatuotas teismo medicinos eksperto. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į asmens kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai sužalojus ar trumpam susargdinus). Pagal BK 141 straipsnį, BK 135, 138, 140 straipsniuose nustatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Tačiau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės nenurodo fizinio skausmo sukėlimo nustatymo kriterijų. Todėl teisminėje praktikoje laikomąsi nuoseklios pozicijos, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Fizinis skausmas, jo intensyvumas bei stiprumas yra pakankamai individualios ir subjektyvios sąvokos, todėl tokių pasekmių pripažinimas nusikaltimu pagal BK 140 straipsnį neturėtų būti formalus, o baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai kaltinamojo pavojingas elgesys siekia baudžiamajai atsakomybei taikyti būtiną pavojingumo laipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278-489/2022).

16. Visų pirma, pačios nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad dėl prieš ją panaudoto smurto (nuteistojo suduoto smūgio) ji ilgai juto skausmą žandikaulio srityje. Nukentėjusiosios parodymus dėl patirto fizinio skausmo patvirtina liudytojos K. Ž. parodymai, kuriai nukentėjusioji pasisakė jog dėl prieš ją panaudoto smurto jai sunku kalbėti, kadangi skauda sumuštą žandikaulį. Pažymėta, kad dėl nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo buvo kreiptąsi ir į medikus. Taigi nukentėjusiosios D. G. patirtą fizinio skausmo faktą patvirtina ir 2023 m. gruodžio 31 d. greitosios medicinos pagalbos aptarnauto kvietimo kortelės duomenys. Minėtoje kortelėje užfiksuotas pacientės – D. G. pagalbos kvietimas, šio kvietimo priežastis – užpuolimas (pacientės nurodyta aplinkybė, kad vyras kumščiu trenkė į kairį skruostą, dėl ko ši negalinti pilnai išsižioti, jaučia skausmą ir pasipriešinimą), užfiksuota skausmo vieta, bei nurodyta preliminari diagnozė – galimas žandikaulio išnirimas, tačiau pacientė vykti į ligoninę atsisakė (t. 1, b. l. b. l. 77-79). Ir nors nuteistasis akcentuoja, kad esant apsvaigimo nuo alkoholio būklei, nukentėjusioji galėjo netiksliai prisiminti visas aplinkybes ir (ar) nepajusti fizinio skausmo, tačiau visgi pačios nukentėjusiosios neblaivumas susiklosčiusioje konfliktinėje situacijoje neturėtų būti suabsoliutinamas ir paneigiantis skausmo pojūtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios neblaivumas įvykio metu savaime nesukelia abejonių dėl jos gebėjimo adekvačiai suvokti situaciją ir teisingai nurodyti įvykio aplinkybes, be to, jos parodymus, kaip minėta patvirtina ir papildo kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Tai, kad nukentėjusioji buvo neblaivi (jai nustatytas 3,03 prom. girtumas, t. 1, b. l. 89-91) savaime nereiškia, kad ji nejautė skausmo. Teisėjų kolegija, įvertinusi šią įrodymų visumą, konstatuoja, jog nekyla abejonių, kad nuteistojo veiksmai sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, kurio stiprumas bei intensyvumas sudaro pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę.

17. Patikrinusi apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį pagal apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju J. V. veika atitinka BK 140 straipsnio 2 dalies sudėtį.

Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 259 straipsnio 2 dalį pripažinimo mažareikšme

19. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, Nr. 2K-427/2010, Nr. 2K-500/2010, Nr. 2K-7-109/2013, Nr. 2K-153-942/2016, Nr. 2K-186-689/2020).

20. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad J. V. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, už 100 Eur nusipirko nenustatytą kiekį (bet ne mažiau kaip 0,027 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje 0,008 g narkotinės medžiagos – kokaino (27,7 proc.), kuriuos nusinešė prie Šilutės autobusų parko ir ten suvartojo, o likusią dalį narkotinių medžiagų autobusu pargabeno į savo namus ir paslėpė vonioje ant spintelės ir ten ją laikė kol narkotines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai, J. V. pripažino kaltu ir nuteisė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

21. Taigi J. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektas yra visuomenės sveikata, kuriai keliamas pavojus pažeidžiant teisės aktais nustatytą narkotinių ar psichotropinių medžiagų apyvartos tvarką, o vertinant nusikalstamos veikos pavojingumą svarbu, kad šiuo atveju nusikaltimo dalykas yra psichotropinės medžiagos, kurios yra įtrauktos į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Lietuvos policijos kriminalinių tyrimo centro Cheminių tyrimų skyriaus 2024 m. sausio 25 d. specialisto išvada patvirtina, kad pas J. V. rastuose ne mažiau kaip 0,027 g baltos spalvos miltelių sudėtyje yra 0,008 g narkotinės medžiagos – kokaino (27,7 proc.), ir į narkotinių bei psichotropinių medžiagų sąrašus neįtraukto prokaino, minėtoje specialisto išvadoje, vadovaujantis 2000 m. sausio 6 d. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 5, 2015 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. V-336, 2019 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-476, bei 2023 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. V-1162 nurodoma, kad kokainas yra narkotinė medžiaga ir daroma išvada, kad pas J. V. rastuose ne mažiau kaip 0,027 g baltos spalvos miltelių sudėtyje yra 0,008 g kokaino (t. 1, b. l. 106-107).

22. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja nedidelį pas jį namuose rastos narkotinės medžiagos kiekį, tačiau pats nuteistasis, duodamas parodymus patvirtino, jog dalį įsigytos medžiagos jis jau buvo suvartojęs, kuo leidžia įsitikinti Klaipėdos universitetinės ligonėje atlikti toksinių – narkotinių medžiagų nustatymo tyrimas, jog J. V. šlapime, paimtame 2023 m. gruodžio 31 d. buvo rasta kokaino (t. 1, b. l. 127). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2023 m. gruodžio 31 d. nuteistajam atlikus medicininę apžiūrą apsvaigimui nustatyti, jo šlapime buvo rasta ne tik kokaino, bet ir alkoholio (kiekio matavimo prietaiso 7510 ARPK 0154 žurnalo rodmenimis tikrinimo metu nustatytas 2,94 promilių girtumas, 1 t., b. l. 89-91). Vertinant nusikalstamos veikos pavojingumą pažymėtina, kad narkotinė medžiaga – kokainas – buvo laikomos jo namuose vonioje, kur kartu su nuteistuoju gyvena ir sugyventinė bei penki mažamečiai vaikai. Taigi šiuo atveju laikytos narkotinės medžiagos kiekis gali būti įvertintas tik skiriant asmeniui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, ką pirmosios instancijos teismas šioje byloje ir padarė, o atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį tokioje situacijose leistų formuotis nebaudžiamumo už pavojingą veiką nuostatoms ir prieštarautų šalies baudžiamajai politikai narkotinių medžiagų srityje, kas visgi yra įstatymų leidėjo, o ne teismo prerogatyva.

23. Galiausiai, teisėjų kolegija pažymi, jog šioje baudžiamojoje byloje J. V. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, o BK 37 straipsnis numato atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės tik dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Šiame straipsnyje nurodoma, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

24. Baudžiamasis kodeksas numato dvi nusikalstamų veikų rūšis: nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus (BK 10 straipsnis). BK 37 straipsnis nenumato galimybės atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, nes BK 37 straipsnyje kalbama tik apie nusikaltimo mažareikšmiškumą. Šiuo metu galiojančioje, dar 2005 m. balandžio 26 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283/2005 suformuotoje teismo praktikoje pažymima, kad BK 37 straipsnyje nurodyta konkreti nusikalstamos veikos rūšis – nusikaltimas, kas reiškia, kad šio straipsnio nuostatos kitai nusikalstamų veikų rūšiai – baudžiamajam nusižengimui – netaikomos. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi ir vėlesnėje teismų formuojamoje praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 14 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-80-449/2021 27 punktą; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 13 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-98-318/2021 62 punktą; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-392-579/2021 11 punktą ir kt.).

25. Taigi šiuo metu galiojantis BK 37 straipsnis numato galimybę atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo tik asmenį, padariusį nusikaltimą, ir nenumato tokios galimybės asmeniui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą. Apie tai vienareikšmiškai nurodoma baudžiamajame įstatyme ir paminėtoje teismų praktikoje. Nusikalstama veika, numatyta BK 259 straipsnio 2 dalyje, yra ne nusikaltimas, o baudžiamasis nusižengimas (BK 12 straipsnis). Todėl nėra teisinio pagrindo dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir dėl šios priežasties.

Dėl bausmės individualizavimo

26. Apeliaciniu skundu J. V. nesutinka ir su jam paskirta bausme, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, t. y. teismas neatsižvelgė į tai, kad jis iki šiol dirba ir tai galėjo turėti įtakos bausmės griežtumui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistosios skundo argumentus, patikrina, ar skundžiamu nuosprendžiu baudžiamasis įstatymas, skiriant ir individualizuojant J. V. bausmę, pritaikytas tinkamai.

27. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas vadovaujasi BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1–2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, Nr. 2K-568/2013, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014, Nr. 2K-176-222/2019, Nr. 2K-213-719/2020). Teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023).

28. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų nuskalstamų veikų padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nuskalstamos veikų padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba bauda, arba areštu.

29. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas J. V. už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą paskyrė devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o už BK 259 straipsnio 2 dalį numatytos nusikalstamos veikos padarymą – trisdešimties parų arešto bausmę. Nuosprendžiu paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė – devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant galutinę šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

30. Kaip matyti, pirmosios instancijos, skirdamas bausmes atsižvelgė į nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, įvertino tai, kad J. V. buvo teisiamas už vieno tyčinio nesunkaus nusikaltimo ir vieno baudžiamojo nusižengim o padarymą, baudžiamojoje byloje jo atsakomybę lengvino prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir gailėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkino dvi aplinkybės – tai, kad nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Išvadą, kad J. V. akivaizdžiai ignoruoja teisės aktų reikalavimus ir visuomenėje priimtas elgesio taisykles, nededa pastangų keisti savo elgesį tinkama linkme dėl ko jam skirtinos griežčiausios straipsnių sankcijose numatytos bausmių rūšys – laisvės atėmimas ir areštas pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad J. V. net ir paskirta reali laisvės atėmimo bausmė už smurtą artimoje aplinkoje, jokios teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė, jis vėl smurtauja artimoje aplinkoje.

31. Tokiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, vien nuteistojo akcentuojama aplinkybė, kad šiuo metu jis dirba (ir 2024 m. gegužės 23 d. teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu nuteistasis nurodė dirbantis lentpjūvėje) pirmosios instancijos teismo išvadų dėl parinktos bausmės rūšies ir dydžio tinkamumo nuteistąjį charakterizuojančių duomenų visumos kontekste (t. 1, b. l. 128-174) nepaneigia. Teisėjų kolegija šioje vietoje pažymi ir tai, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis nagrinėjamoje byloje paskutinė nuteistojo darbovietė buvo (duomenys neskelbtini), kurioje jis dirbo iki 2023 m. liepos 24 d., jokių kitų duomenų apie jo darbovietes, be paties nuteistojo tvirtinimo, šioje byloje nepateikta (t. 1, b. l. 147). Atsižvelgiant į išdėstytą apeliacinės instancijos teismas sutinka su tuo, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis galėtų būti pasiekta tik paskyrus J. V. griežčiausios bausmių rūšis – laisvės atėmimą ir areštą.

32. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. birželio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl teisės į gynybą (ne)užtikrinimo

33. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas teisės į gynėją neužtikrinimo klausimas, nurodoma, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistajam nebuvo suteikta galimybė turėti gynėją, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą.

34. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu, padarius išvadą, kad J. V. yra sudėtinga pasinuodyti teisę į gynybą (dėl psichinių trūkumų) šiuo procesiniu, BKP 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, jam buvo paskirtas gynėjas (t. 1, b. l. 137, t. 2, b. l. 5-6). Tokiu atveju spręstina, kad pirmosios instancijos teismas šią bylą galėjo nagrinėti arba dalyvaujant paties kaltinamojo pasirinktam gynėjui (pastebėtina, kad 2024 m. gegužės 23 d. teisiamojo protokolo garso įrašas leidžia įsitikinti, kad teismas nenustatęs įstatyme numatytų privalomųjų gynėjo paskyrimo pagrindų išaiškino teisė turėti privatų gynėją) arba privalėjo pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad J. V. yra būtinas gynėjas, ir paskirti šios institucijos parinktą gynėją.

35. Įvertinus visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neužtikrino J. V. teisės į gynybą taip, kaip numatyta baudžiamojo proceso įstatyme, ir, nagrinėdamas bylą, padarė BPK pažeidimą. Tuo pačiu teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatytas pažeidimas buvo ištaisytas, nagrinėjant nuteistojo J. V. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teisme, kuriame buvo užtikrintas nuteistojo gynėjo dalyvavimas (t. 2, b. l. 49-50). Taigi apeliacinės instancijos teismui posėdyje atnaujinus įrodymų tyrimą nuteistojo teisė į gynybą buvo realizuota jo interesus atstovaujant advokatui, J. V. buvo suteikta galimybė suderinti su gynėju savo gynybinę poziciją ir duoti parodymus bei atsakyti į klausimus. Kadangi minėtas procesinis pažeidimas buvo ištaisytas, jis nelaikytinas esminiu, paveikusiu skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei sudarančiu pakankamą pagrindą jo panaikinimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.