Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-889-557/2011

Teisėjas P. Kontrimas Teisminio proceso Nr. 1-25-3-00001-2011-6

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Valentino Janonio ir Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. S. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. nuteista pagal BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant ją būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Iš S. S. nukentėjusiosios E. E. naudai priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš nuteistosios S. S. apeliacinio skundo matyti, kad ji ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, taip bandydama pagrįsti būtinosios ginties versiją. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir išvada, kad tarp S. S. ir E. E. kilo konfliktas dėl to, kad S. S. skynė uogas E. E. sklype, kilęs konfliktas peraugo į tarpusavio muštynes, kurių metu S. S. E. E. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantė pripažįsta, kad galėjo padaryti E. E. kai kuriuos sužalojimus, bet teigia, jog galėjo sužaloti E. E. tik gindamasi nuo pastarosios puolimo. Kolegijos vertinimu, nuteistosios veiksmai prieš E. E. duotoje situacijoje negali būti pateisinti būtinąja gintimi. Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, yra viena iš būtinųjų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinąją gintį. Pavojingo kėsinimosi ir būtinosios ginties situacijos nėra tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokia asmens veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės bylos Nr. 2K-558/2006, 2K-30/2007, 2K-394/2007, 2K-277/2009, 2K-299/2009, 2K-404/2010, 2K-172/2011). Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia vartoti smurtą, o smurtas pavartojamas netikėtai esant užpultam.

Nagrinėjamu atveju byloje ištirti įrodymai paneigia nuteistosios versiją, kad ji tik gynėsi nuo nukentėjusiosios puolimo, norėdama apsisaugoti nuo netikėtų jos smūgių, stūmė ją nuo savęs, rankomis ir kojomis dengėsi nuo smūgių. Nukentėjusioji parodė, kad S. S. jai spyrė į pilvą, jai nuo smūgio atsisėdus ant žemės, S. S. mušė ją rankomis bei spyrė į šlaunį, iš viso spyrė tris kartus, sudavė dešinės rankos plaštaka į kairę ausį (b. l. 77). Nuteistoji taip pat pripažino, kad gal gindamasi ji ir įspyrė E. E. į pilvą, patvirtino, kad pastaroji vieną kartą buvo nukritusi ant žemės (b. l. 77). Specialisto išvadoje (b. l. 5–6) konstatuoti E. E. padaryti sužalojimai, nurodyta jų lokalizacija, padarymo būdas, laikas iš esmės atitinka E. E. parodymus dėl jos sužalojimo būdo ir aplinkybių. Visa tai neabejotinai patvirtina, kad S. S. sumušė E. E.. Iš byloje esančios įrodomosios medžiagos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą, faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad tarp S. S. ir E. E. kilo muštynės, jos abi viena prieš kitą pavartojo fizinį smurtą.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi liudytojos J. M. parodymais, kurie patvirtina vykus muštynes tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios. Mažamečiai liudytojai A. M., E. M., A. S., kurių apklausos ikiteisminiame tyrime Nr. 69-1-00245-10 protokolai gynėjos prašymu pirmosios instancijos teismo buvo prijungti prie nagrinėjamos bylos, teisme apklausti nebuvo, prašymų juos apklausti niekas iš proceso dalyvių nepareiškė, todėl remtis kitoje byloje duotais mažamečių liudytojų parodymais teismas neturėjo pagrindo. Beje, iš byloje esančių minimų liudytojų apklausos kitoje byloje protokolų matyti, kad šie liudytojai taipogi iš esmės patvirtina vykusių muštynių tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios, kurių metu nukentėjo ir S. S., faktą. Apeliacinės instancijos teismas bandė iškviesti apeliantės nurodytą liudytoją V. T., išsiunčiant šaukimą apeliantės nurodytu adresu, vienok, nepavykus liudytojos rasti ir įteikti jai šaukimą, nuteistoji S. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškė prašymą nagrinėti bylą jos nurodytai liudytojai nedalyvaujant.

Teismų praktikoje pripažįstama, jog muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais, tai yra vienas iš konflikto sprendimo būdų – situacija, kurioje nėra besiginančių. Šioje situacijoje abi pusės buvo puolančios, abi gynė savo tiesas ir nebuvo besiginančių. Taigi nebuvo pirmos ir būtinos būtinosios ginties sąlygos – pavojingo kėsinimosi. Jei nėra pavojingo kėsinimosi, nėra prasmės kalbėti apie kitas būtinosios ginties sąlygas, kurios išplaukia iš pirmosios sąlygos, savo ruožtu nekyla ir teisė į būtinąją gintį.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistoji nebuvo būtinosios ginties būklės, nes, kaip minėta, muštynių metu nei vienam jų dalyviui nekyla teisė į būtinąją gintį. Esant visiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams, S. S. veika teisingai kvalifikuota kaip tyčinis nusikaltimas pagal BK 140 str. 1 d. Todėl nėra teisinio pagrindo naikinti S. S. atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistosios nurodoma aplinkybė, jog to paties įvykio metu jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl to yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuriame ji pripažinta nukentėjusiąja, nekeičia jos veikos teisinio įvertinimo šioje byloje, nepašalina jos baudžiamosios atsakomybės už padarytą veiką, ir neturi esminės įtakos skundžiamo nuosprendžio išvadų teisėtumui ir pagrįstumui. Apeliantės teiginiai dėl galimo ikiteisminio tyrimo vilkinimo baudžiamojoje byloje, kurioje ji pripažinta nukentėjusiąja, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. S. S. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ji augina du mažamečius vaikus, dėl tokio nuosprendžio jie turės nukentėti materialiai, nes jos finansinė padėtis yra sunki, ji gyvena iš socialinės pašalpos, nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje surinktų įrodymų ir kitaip spręsti S. S. kaltės klausimo.

Apeliantės teiginiai, jog teismas padarė esminių BPK pažeidimų, jog ji negalinti pasiekti, kad byla būtų išnagrinėta teisėtai, nešališkai, išsamiai, jog E. E. nuo pat pradžių ją įspėjo, kad ji teisybės neras, liks pati kalta, nes Kretingos teisėsaugos institucijų pareigūnai yra jos pažįstami, yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Įvertinus visą bylos nagrinėjimo eigą, negalima daryti išvados, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad procesas buvo šališkas, kad kas nors būtų paveikę bylą nagrinėjusį teismą, suformavę jo išankstinę nuomonę dėl S. S. kaltės. Iš pirmosios instancijos teismo teisėjo veiksmų bylos nagrinėjimo teisme metu matyti, kad jie atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, nereiškiant palankumo ar priešiškumo kuriai nors iš proceso dalyvių, nesudarant įspūdžio apie kitokį teismo suinteresuotumą bylos baigtimi. S. S. teisė į gynybą nebuvo pažeista, jai buvo garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti, ji galėjo naudotis visomis BPK įtvirtintomis kaltinamojo teisėmis. Teisminio proceso metu buvo laikytasi asmenų lygybės, rungimosi principo, tai svarbi kaltinamojo teisės į gynybą realizavimo garantija.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiosios atstovas advokatas prašė iš nuteistosios nukentėjusiosios naudai priteisti šios turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Pinigų priėmimo kvitas (b. l. 97) patvirtina, kad E. E. už advokato pagalbą apeliaciniame procese sumokėjo 500 Lt. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Nukentėjusiosios atstovas rengė nukentėjusiosios atsiliepimą į apeliacinį skundą, dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Todėl nukentėjusiosios turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydis yra pagrįstas, ir apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 106 str. 2 d., iš nuteistosios S. S. nukentėjusiosios E. E. naudai priteisia 500 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistosios S. S. nukentėjusiosios E. E. naudai priteisti 500 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nutartis neskundžiama.