- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-22
- Bylos Nr.
- 2A-1572-254/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-00756-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Dalė Burdulienė (pran.), Leonas Jachimavičius
- Atsakovas
- A. S.
- Ieškovas
- M. V.
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Artneda“
procesinio dokumento kategorijos: 63.1; 116.10.2; 121.14; 121.18.
2013 m. spalio 22 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-359-192/2013 pagal ieškovo M. V. ieškinį atsakovui A. S. dėl paskolos gražinimo, trečiasis asmuo BUAB „Artneda“, ir atsakovo A. S. priešieškinį ieškovui M. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą ir prašė priteisti jam iš atsakovo 25 000 Lt skolą pagal 2010 m. vasario 3 d. pasižadėjimo raštelį (t. 1, b. l. 4). Ieškinyje nurodė, kad atsakovui paskolino 30 000 Lt., kuriuos jis įsipareigojo gražinti iki 2011 m. gegužės 30 d., pirmą įmoką pervedant iki 2010 m. vasario 28 d. Atsakovas tik 2010 m. vasario 28 d. ieškovui gražino 5 000 Lt, todėl dėl likusios negražintos sumos ieškovas pareiškė ieškinį. Vėliau patikslino ieškinį ir nurodė, kad pinigai atsakovui buvo perduoti ryšium su namo, kuris priklauso ieškovui, statyba.
Atsakovas priešieškiniu, remdamasis Civilinio kodekso (toliau CK) 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu, prašė pripažinti pasižadėjimo raštelį negaliojančiu ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad pasižadėjimo raštelį parašė dėl suklydimo, kadangi tarp šalių nebuvo nei paskolinių, nei rangos teisinių santykių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė šiais motyvais:
1. Ieškovas, pateikdamas pasižadėjimo raštelį, jo kilmės nesiejo ir neįrodinėjo ryšium su rangos santykiais, o skola buvo siejama su paskoliniais santykiais. Teisme ieškovas neįrodinėjo faktinio ieškinio pagrindo per atsakovo neįvykdytų sutartinių rangos santykių prizmę, ką numato CK 6.256-6.262 straipsnis. Pats ieškinio reikalavimas, siejant jį su paskoliniais santykiais, negali būti pagrindas ieškinio patenkinimui, kurio faktinė kilmė yra tiesiogiai susijusi su rangos teisiniais santykiais, t. y. tuo, kad atsakovas netinkamai įvykdė prievolę atlikti statybos funkciją.
2. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių teisiniai santykiai. Kadangi byloje nebuvo nustatyta faktinio prašomos priteisti sumos perdavimo atsakovo nuosavybėn fakto, ieškinio pagrindas buvo grindžiamas rangos santykiais, tačiau tos aplinkybės teisme nebuvo įrodinėjamos, teismas, nustatęs, jog ieškovo pateiktas pasižadėjimas negali būti vertinamas kaip paskolos turtinius santykius fiksuojantis dokumentas, ieškinį atmetė.
3. Teismas konstatavo, kad ieškovas teisme atskirai neįrodinėjo, kad atsakovo civilinė atsakomybė atlyginti žalą kilo iš rangos sutarties netinkamo vykdymo, tačiau pasisakė, kad pasižadėjimas laikytinas rašytiniu įrodymu apie sutikimą atlyginti žalą. Ieškovas turi teisę, įrodydamas netinkamai įvykdytus sutartinius įsipareigojimus, susijusius su rangos santykiais, reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo vadovaujantis CK 6.256-6.262 straipsnio nuostatomis. Teismas, vadovaudamasis CPK 265 straipsnio 2 dalimi, bei negalėdamas išeiti už ieškinio ribų, tokio reikalavimo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas (toliau apeliantas) apeliaciniu skundu prašo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinys, panaikinti ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti ir pripažinti 2010 m. vasario 3 d. pasižadėjimo raštelį negaliojančiu šiais argumentais:
1. Teismas, neišeidamas už ieškinio ribų ir neanalizuodamas rangos teisinių santykių, negalėjo padaryti išvados, kad apelianto pasižadėjimas laikytinas įrodymu, jog jis sutiko atlyginti žalą. Teismas nevertino, kokiu pagrindu jis laikė, kad žala atsirado, kad apeliantas ją padarė. Teismo išvada, jog apeliantas raštu sutiko atlyginti žalą, darant prielaidą, jog ji atsirado iš rangos teisinių santykių, prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams: paties ieškovo aiškinimams baudžiamojoje byloje apie tai, su kuo jis sudarė rangos sutartis. Byloje yra ir rašytiniai dokumentai, kuriuose nurodytos rangos sutarčių šalys. Rangos sutartys nenuginčytos ir turi juridinę galią, todėl apelianto pasižadėjimas, pasirašytas priešieškinyje nurodytomis aplinkybėmis - dėl suklydimo- negali būti laikomas rašytiniu įrodymu, jog apeliantas, nebūdamas rašytinių rangos sutarčių šalimi, sutiko atlyginti žalą, kilusią iš rangos sutarčių vykdymo. Teismas, sprendime nepasisakydamas dėl rangos teisinių santykių turinio, neturėjo pagrindo daryti išvadą, jog pasižadėjimas yra apelianto rašytinis sutikimas atlyginti trečiųjų asmenų paradytą žalą, atsiradusią iš rangos sutarčių vykdymo.
2. Teismo išvada, jog pasižadėjimas laikytinas rašytiniu įrodymu apie sutikimą atlyginti žalą neatitinka ir pažodinio dokumento aiškinimo taisyklių, bei raštelio turinio. Taigi, teismo motyvas, jog 2010 m. vasario 3 d. pasižadėjimas „laikytinas rašytiniu įrodymu apie sutikimą atlyginti žalą“ (sprendimo 5 lapo antra pastraipa iš apačios), šalintinas iš teismo sprendimo. Teismas, atmesdamas priešieškinį, jo atmetimo motyvų nenurodė, tik pasisakė, kad nesudaryta paskolos sutartis nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Teismo sprendimo dalis, kuria atmetamas apelianto reikalavimas, neatitinka Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 270 straipsnio reikalavimų dėl sprendimo turinio. Priešieškinyje apeliantas išdėstė motyvus, jog pasižadėjimą jis pasirašė suklydimo įtakoje, tačiau teismas šių motyvų nevertino. Teismas, konstatavęs, jog nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai, esant rašytiniam pasižadėjimui, turėjo įvertinti jo surašymo aplinkybes pagrindais, kuriuos dėstė šalys ir kaip rašytinį dokumentą pripažinti negaliojančiu.
3. Teismas be pagrindo nepriteisė visų turėtų bylinėjimosi išlaidų. Iki bylos išnagrinėjimo apeliantas teismui pateikė visus kvitus, susijusius su turėtomis bylinėjimosi išlaidomis, tačiau teismas atmesdamas ieškinį ir priešieškinį sprendime pasisakė tik dėl dalies apelianto turėtų bylinėjimosi išlaidų. Sprendime motyvų, kodėl atmetant ieškovo ieškinį nepriteisimas apelianto sumokėtas žyminis mokestis bei dalis išlaidų už advokato pagalbą, nepasisakė, t. y. neatmetė prašymo priteisti dalį bylinėjimosi išlaidų. Teismas, remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, be pagrindo nepriteisė išlaidų, susijusių su priešieškinio parengimu ir žyminio mokesčio.
Teismas priešieškinį atmetė nurodydamas sprendime, kad 2010-02-03 pasižadėjimas nelaikytinas paskolos sutartimi, kadangi nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto, nėra ir sandorio pripažinimo negaliojančiu objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011).
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimo dalį palikti nepakeistą sprendime nurodytais argumentais, papildomai pasisakydamas:
1. Priešieškiniu keliamo reikalavimo apeliantas neįrodė ir nepateikė teismui pagrįstų motyvų, kodėl šis reikalavimas turėtų būti tenkinamas. Jokių objektyvių duomenų dėl tariamai jo atžvilgiu vartoto smurto ar apgaulės pateikta nebuvo, pačios aplinkybės, kuriomis tariamai buvo pasirašytas minėtas raštas, taip pat nesudarė pagrindo abejoti tuo, kad pasirašydamas dokumentą apeliantas vykdė savo sprendimą, neįtakotą pašalinių veiksnių.
2. Tuo pačiu ir dėl tų pačių pagrindų apelianto keliamas reikalavimas šalinti teismo motyvą atmestinas. Šalis siejant sutartiniams santykiams, kuriuos ieškovas nurodė teisme - rangos santykiams, apeliantas turėjo pareigą tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, tačiau jų nevykdė. Todėl ieškovo teismui pareikštas ieškinys netinkamu pagrindu, savaime nepadaro apelianto pasižadėjimo atlyginti žalą negaliojančiu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamos apeliacijos objektu yra Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo dalis, kuria buvo atmestas apelianto priešieškinys dėl 2010 m. vasario 3 d. pasižadėjimo pripažinimo nealiojančiu (CK 1.90 str. 1 d.). Šiame pasižadėjime nurodyta, kad A. S. pasižadėjo atiduoti 30 000 Lt, pirmą įmoką pervedant iki 2010 m. vasario 28 d., likusią skolos sumą pasižadėjo išmokėti iki 2011 m. gegužės 30 d. (I t., b.l. 4). Atsakovas priešieškiniu siekė šį pasižadėjimą nuginčyti byloje, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo ginčijamas pasižadėjimas negali būti laikomas paskolos sutartimi, kadangi jis nepatvirtina paskolos sutarties teisinių santykių, kuomet nebuvo nustatyta, jog pagal jį atsakovui buvo perduoti pinigai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl toliau nurodomų argumentų.
Pagal CK 1.138 straipsnio 5 punktą, civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine ar nuginčijama). Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Kadangi ginčijamas pasižadėjimas negali būti laikomas paskolos sutartimi, jis paskolos teisinių santykių nesukūrė, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo pažeistos teisės ir taikyti CK 1.138 straipsnyje numatytus pažeistos teisės gynimo būdus. Nustačius tokias aplinkybes teismas neturėjo pareigos detaliai atsakyti į priešieškinio argumentus, kurie neturėtų jokios įtakos galutiniam teismo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinės teisės normos, reglamentuojančios sprendimo turinį, pažeidimo bei priešieškinį atmetė pagrįstai ir sprendime nurodė atmetimo motyvus (CPK 270 str., CPK 178 str.).
Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama dėl paskolos teisinių santykių, tačiau šalys savo paaiškinimuose ir atsikirtimuose minėjo aplinkybes, susijusias su rangos teisiniais santykiais, rangos sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybėmis. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo bei nenustatinėjo kokios kitos prievolės siejo (ar nesiejo) šalis, nepasisakė dėl rangos santykių turinio, kokias dėl jo faktines aplinkybes gali patvirtinti ar paneigti ginčijamas pasižadėjimas, t.y. nenagrinėjo ieškovo ieškinio kitu, negu paskolos teisinių santykių pagrindu ir ieškovas priimto teismo sprendimo neskundė. Todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat plačiau nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su rangos teisniais santykiais, kurie nebuvo ieškinio pagrindu ir dėl jų nebuvo priimtas sprendimas (CPK 312 str.).
Pagal CPK 177 straipsnį, įrodymai byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šie faktiniai duomenys nustatomi ir rašytiniais įrodymais, kurie vertinami nagrinėjant bylą (CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodęs, kad pasižadėjimas gali būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas, o ne sandoris, nesuklydo ir nenustatė jokių aplinkybių, kurios sukurtų apeliantui neigiamas pasekmes, jeigu bus nagrinėjamas šalių ginčas kitų teisinių santykių pagrindu. Aiškinant procesinės teisės normas dėl prejudicinių faktų taikymo kasacinio teismo laikomasi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008; ir kt.). Šioje byloje buvo sprendžiama tik dėl paskolos teisinių santykių ir nebuvo nagrinėjamas ginčas, kilęs iš rangos teisinių santykių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nuoroda į rašytinį įrodymą dėl sutikimo atlyginti žalą negali sukurti prejudicinio fakto kituose teisiniuose santykiuose, kurių turinys nebuvo įrodinėjimo dalyku nagrinėjamoje byloje, todėl nėra jokio pagrindo iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti apelianto prašomos frazės - „laikytinas rašytiniu įrodymu apie sutikimą atlyginti žalą“.
Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 93 str.). Kadangi nagrinėjamu atveju buvo atmestas tiek ieškinys, tiek priešieškinys, šalims jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neturėjo būti priteistos (CPK 93 ir 98 straipsniai) (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-150-560/2010; Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-119-260/2010; Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-376-260/2011), netgi šalių viena kitos patirtos atstovavimo išlaidos, todėl apelianto argumentai, jog jam turėjo būti priteistos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. taip pat advokato išlaidos už procesinio dokumento surašymą ir žyminis mokestis už jį, yra nepagrįsti. Kadangi dėl apelianto apeliacinės instancijos teismas negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas sprendimo, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, tai sprendimo dalis dėl 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliantui iš ieškovo paliekama nepakeista (CPK 313 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.