Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-09-02 · Administracinė byla Nr. A-602-520/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2026-09-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2026-09-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-09-02
Bylos Nr.
A-602-520/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07976-2023-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Teisėjai
Beata Martišienė, Egidijus Šileikis, Dalia Višinskienė
Atsakovas
Valstybinės kalbos inspekcijos
Pareiškėjas
Vilniaus rajono savivaldybės
Administracinė byla Nr. A-602-520/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07976-2023-9 Procesinio sprendimo kategorija 41 (N)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 2 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Egidijaus Šileikio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės kalbos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės mero skundą atsakovei Valstybinei kalbos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I.

Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) meras (toliau – ir pareiškėjas, Meras) kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), prašydamas panaikinti atsakovės Valstybinės kalbos inspekcijos (toliau – ir atsakovė, Inspekcija) 2023 m. gegužės 22 d. nurodymą (toliau – ir Nurodymas).

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė:

Inspekcija 2023 m. gegužės 9 d. atliko patikrinimą ir nustatė, kad Bieliškių ir Ažulaukės kaimuose yra viešieji užrašai lenkų kalba, t. y. „w. Bieliszki“ ir „Orzełówka“. Inspekcijos vertinimu, nurodyti viešieji užrašai neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 14 ir 17 straipsnių reikalavimų, todėl Inspekcija Nurodymu nurodė Merui iki 2023 m. liepos 1 d. imtis veiksmų tam, kad Savivaldybės teritorijoje esantys viešieji užrašai, informuojantys apie Bieliškių ir Ažulaukės kaimus, būtų tik valstybine kalba.

Nurodymas prieštarauja Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos (toliau – ir Konvencija; akcentuojama 11 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija; akcentuojami 7 ir 37 straipsniai, teisinės valstybės principas, taip pat 6 straipsnio nuostatos dėl Konstitucijos tiesioginio taikymo) nuostatoms, Lietuvos teismų praktikai (paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-36-438/2019), taip pat nesuderinamas su Lietuvos Respublikos savivaldybių bendra praktika dėl neoficialių meninių statinių, žyminčių tam tikras topografines nuorodas.

Nurodymas yra grindžiamas Valstybinės kalbos įstatymu, tačiau šis įstatymas prieštarauja Konvencijai, nes jis nenumato galimybės teritorijose, kuriose tradiciškai gyvena gausiai tautinei mažumai priklausantys asmenys, gatvių ir kitus topografinius įrašus daryti ir tautinės mažumos kalba. Šioje byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės ir Konvencijos 11 straipsnio 3 dalies nuostatos yra pagrindas minėtus užrašus vertinti kaip teisėtus.

Medinė lenta, žyminti Ažulaukės kaimo pradžią, ir lentelė, žyminti Bieliškių kaimo pradžią, ant kurių užrašyti ginčo dvikalbiai užrašai, neturėtų būti vertinamos kitaip nei Vilniaus mieste pakabintos lentelės kitomis kalbomis, nurodančios gatvių, aikščių pavadinimus, taip pat Telšių miesto, Varnių miesto ir kitose savivaldybėse pastatyti neoficialūs riboženkliai, kuriuose vartojama tarmiška lietuvių (žemaičių) kalba, priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 29 straipsnio ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio nuostatos.

Žemesnės instancijos teismas

Komisija 2023 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 21RE-(AG-439/04-2023) (toliau – ir Sprendimas) panaikino Nurodymą.

Komisija konstatavo, kad Nurodymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Komisija, vadovaudamasi Valstybinės kalbos įstatymo ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-36-438/2019 pateiktais išaiškinimais, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija neatliko jokio individualaus ginčo užrašų vertinimo ir nepagrindė savo išvadų, kad ginčo užrašai yra viešieji užrašai, neatitinkantys Valstybinės kalbos įstatymo 14 ir 17 straipsnių reikalavimų.

II.

Atsakovė Inspekcija kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Komisijos 2023 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 21RE-(AG-439/04-2023), o Nurodymą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsakovė skunde nurodė:

Inspekcija 2023 m. gegužės 9 d. atliko patikrinimą ir nustatė, kad Bieliškių ir Ažulaukės kaimuose yra viešieji užrašai lenkų kalba, t. y. „w. Bieliszki“ ir „Orzełówka“. Inspekcijos vertinimu, nurodyti viešieji užrašai neatitinka Valstybinės kalbos įstatymo 14 ir 17 straipsnių reikalavimų, todėl Inspekcija Nurodymu nurodė Merui iki 2023 m. liepos 1 d. imtis veiksmų tam, kad Savivaldybės teritorijoje esantys viešieji užrašai, informuojantys apie Bieliškių ir Ažulaukės kaimus, būtų tik valstybine kalba.

Komisijos nustatyti Nurodymo trūkumai yra neesminiai ir nesudarantys pagrindo jį panaikinti. Nurodyme yra visos VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos administracinio akto sudedamosios dalys. Be to, Meras pagal Regionų administracinio teismo (iki 2024 m. sausio 1 d. – Vilniaus apygardos administracinis teismas) 2023 m. kovo 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-530-426/2023 (pastaba: bylos numeris patikslintas pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis) įvykdė Inspekcijos 2021 m. spalio 20 d. nurodymą Nr. 7V-89 dėl identiško viešojo užrašo, todėl labai abejotina, kad nagrinėjamu atveju Meras iš Nurodymo turinio negalėjo suprasti ir įgyvendinti jam nustatytą pareigą užtikrinti viešųjų užrašų buvimą toje pačioje savivaldybės teritorijoje valstybine kalba.

Komisija Sprendime nepagrįstai akcentavo aplinkybę, kad Inspekcija nesudarė galimybės Merui teikti paaiškinimus ar papildomus duomenis, kitaip tariant, neužtikrino objektyvios pažeidimo tyrimo procedūros. Inspekcijos privalomasis nurodymas yra tarpinis dokumentas, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių. Jei Meras neįvykdytų Nurodymo, būtų pradėta administracinio nusižengimo tyrimo procedūra, kurios metu Merui būtų suteikta galimybė pateikti paaiškinimus ar kitus duomenis, kurie, jo vertinimu, yra svarbūs.

Teisės normų, reglamentuojančių viešųjų užrašų pateikimą viešojoje erdvėje (šiame kontekste apžvelgtos Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – ir VLKK) 2020 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. N-1(182) „Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. N-5(136) „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“ pakeitimo“ nuostatos), analizė patvirtina Inspekcijos veiksmų teisėtumą.

Viešojo užrašo samprata buvo teisiškai detalizuota 2020 metais. Įstatymų leidėjas nenumatė išimčių, leidžiančių viešuosius užrašus teikti kitomis kalbomis tautinių mažumų gausiai gyvenamose teritorijose ar švenčių metu. Teisės aktuose numatytos išimtys viešiesiems užrašams kitomis kalbomis neatitiko nagrinėjamo atvejo faktinių aplinkybių, todėl jos (išimtys) nebuvo atskirai vertinamos ir aprašomos Nurodyme.

VLKK 2020 m. balandžio 9 d. nutarime Nr. N-1 (182), be kita ko, išaiškino, kad viešaisiais užrašais laikoma rašytinė informacija, esanti viešojoje erdvėje ir (arba) skirta visuomenei informuoti. Neabejotina, kad prie viešai pravažiuojamų kelkraščių esančių viešųjų užrašų lenkų kalba „w. Bieliszki“ ir „Orzełówka“ tikslas – informuoti keliu vykstančius asmenis apie Bieliškių ir Ažulaukės kaimų ribos pradžią. Šie viešieji užrašai atitinka abu viešųjų užrašų požymius. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-36-438/2019 pateiktus išaiškinimus, užrašai „w. Bieliszki“ ir „Orzełówka“ negali būti suprantami tik kaip meninės raiškos priemonė ar puošybos elementas, nes jie yra informacinio pobūdžio, o užrašas „w. Bieliszki“ neturi jokios meninės reikšmės. Be to, informaciją teikiančius viešuosius užrašus nevalstybine kalba interpretuojant ne kaip žodžius, tekstą, o kaip meninės išraiškos priemones, būtų pažeistas teisinis aiškumas. Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio norma ir VLKK 2020 m. balandžio 9 d. nutarime Nr. N-1(182) pateiktas sąvokos „viešasis užrašas“ išaiškinimas leidžia tinkamai ir aiškiai suprasti teisinius reikalavimus, keliamus viešiesiems užrašams, ir jų prasmę, todėl nėra pagrindo ar priežasčių juos interpretuoti kitaip.

Vadovaujantis Valstybinės kalbos įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir 25 straipsnio 1 dalimi, Meras yra tinkamas subjektas, kuriam turi būti taikomi Valstybinės kalbos įstatyme nustatyti reikalavimai dėl viešųjų užrašų valstybine kalba. Dėl Vietos savivaldos įstatymo pasikeitimo nuo 2023 m. balandžio 1 d., atsakomybė (funkcija) už įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimą tenka nebe savivaldybės administracijos direktoriui, o savivaldybės merui (25 str.).

Pareiškėjo argumentai dėl Konvencijos nuostatų tiesioginio taikymo ir leidimo gausiai tautinių mažumų apgyvendintose teritorijose rašyti viešuosius užrašus kitomis kalbomis yra nepagrįsti. Žmogaus teisė vartoti savo kalbą nėra absoliuti. Nagrinėjamam ginčui aktualūs Lietuvos nacionaliniai teisės aktai įpareigoja viešuosius užrašus (su tam tikromis griežtai nustatytomis išimtimis) rašyti tik valstybine kalba.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Meras atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

Pareiškėjas atsiliepime į skundą nurodė:

Komisijos Sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, nes Komisija tinkamai įvertino Nurodymą ir jį panaikino.

Ažulaukės kaime valstybinės žemės sklype, suformuotame Vilniaus krašto etnografinio muziejaus statiniams eksploatuoti ir skirtame gyventojų šventėms, susirinkimams, 2022 metais buvo įrengtas medinis, meninio pobūdžio statinys, žymintis gyvenvietės pradžią, kuriame jos pavadinimas užrašytas valstybine lietuvių kalba ir gausios dalies Ažulaukės gyventojų gimtąja lenkų kalba. Asvejos regioninio parko teritorijoje prieš daugiau nei 12 metų buvo įrengtas Bieliškių kaimo taip pat dvikalbis riboženklis, žymintis kaimo pradžią.

Komisija teisingai nustatė, kad Nurodymas yra neatitinkantis gero viešojo administravimo principo, administraciniams sprendimams keliamų teisės aktų reikalavimų

(VAĮ 10 str. 5 d.), nemotyvuotas ir priimtas neištyrus reikšmingų aplinkybių. Inspekcija Nurodyme apsiribojo tik užrašų „w. Bieliszki“ ir „Orzełówka“ egzistavimo fakto nustatymu, bet nenurodė, kur yra šie užrašai, ar jie yra oficialūs, kodėl jie tokiais laikytini. Inspekcija neišdėstė motyvų, kodėl šie užrašai buvo pripažinti viešaisiais užrašais, neištyrė šių užrašų meninės raiškos, neįvertino šių užrašų Vilniaus rajone gyvenančių tautinių mažumų ir jų teisių kontekste, neleido Merui pateikti savo pozicijos ir vertinimo, taip pat nepagrindė, kodėl šiuo atveju atsakingas subjektas yra Meras, o ne Savivaldybės administracija (jos vadovas).

Pagal Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenis, ginčui aktualiose Savivaldybės seniūnijose (Sužionių ir Riešės) lenkų tautybės asmenys sudaro atitinkamai 73,28 procentus ir 25,4 procentus gyventojų. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos politinės partijos duomenys taip pat patvirtina, kad vietovėse, kuriose stovi minėti užrašai, gausiai gyvena lenkų tautinei mažumai priklausantys asmenys. Be to, Sužionių seniūnijos raštas patvirtina Bieliškių kaimo visuomenės gyventojų interesą ir poreikį turėti dvikalbį užrašą Bieliškių kaime, nes šis kaimas yra vienas iš turistinių trasų taškų, kuriais naudojasi daug turistų iš Lenkijos. Riešės seniūnijos raštas patvirtina Ažulaukės gyvenvietės visuomenės interesą ir poreikį turėti dvikalbį užrašą Ažulaukės kaime, nes patys kaimo gyventojai nuo seno vartoja kaimo pavadinimą lenkų kalba, kaimo pavadinimas lenkų kalba minimas senuose žemėlapiuose ir fonetiškai skiriasi nuo kaimo pavadinimo lietuvių kalba. Inspekcija, priimdama Nurodymą, nevertino minėtų užrašų atsiradimo aplinkybių, neatsižvelgė į aptariamose vietovėse gyvenančią lenkų tautinę mažumą ir jos poreikį turėti dvikalbius užrašus.

Nors Valstybinės kalbos įstatymas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nenumato išimties dėl valstybinės kalbos vartojimo meniniuose vaizdiniuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės įtvirtino tokią išimtį 2019 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-36-438/2019, vertindamas Vilniaus miesto gatves žyminčias lenteles kitomis kalbomis.

Lietuva ne kartą sulaukė Europos Tarybos priekaištų dėl netinkamo Konvencijos nuostatų įgyvendinimo ir Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konvencijos 11 straipsnio 3 daliai (pvz., Europos Tarnybos patariamojo komiteto 2018 m. gegužės 30 d. ketvirtoji nuomonė).

Inspekcija nepagrįstai nustatė Valstybinės kalbos inspekcijos 14 straipsnio pažeidimą dar ir dėl to, kad užrašai „w. Bieliszki“ ir „Orzełówka“ nepakeičia oficialių, sunormintų Ažulaukės ir Bieliškių kaimų vietovardžių lyčių. Minėtose lentose (lentelėse) pirmenybė teikiama valstybinei kalbai (atitinkamai, oficialiai, sunormintai vietovardžio lyčiai).

Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies prieštarauja Konstitucijai (konkrečiai, Konstitucijos 37 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui), nes jame nenumatyta tautinių mažumų teisė teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus daryti ir tautinės mažumos kalba, taip pat šios teisės įgyvendinimo tvarka. Konstitucija buvo priimta 1992 metais, o Konvencija buvo ratifikuota ir įsigaliojo 2000 metais, tačiau ji iki šiol nėra įgyvendinta, todėl Konstitucijos 37 straipsnis yra aiškintinas Konvencijos kontekste ir atsižvelgiant į jos nuostatas. Draudžiant dvikalbius užrašus ir ignoruojant Konvencijos nuostatas, tautinės mažumos Lietuvoje yra priverstinai asimiliuojamos, apribojant jų tautinį identitetą, kas nėra suderinama nei su Konstitucija, nei su Konvencija, nei su bendraisiais teisės principais, įskaitant konstitucinį teisinės valstybės principą.

III.

Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 27 d. sprendimu atmetė atsakovės Inspekcijos skundą, priteisė Savivaldybės administracijai iš atsakovės 12 346,14 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Teismas nustatė:

Inspekcijos viršininkas 2023 m. gegužės 9 d. pavedė Inspekcijos Inspektavimo skyriaus vedėjui-vyriausiajam inspektoriui patikrinti, kaip Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimų, susijusių su viešąja informacija, laikomasi Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje.

Inspekcijos Inspektavimo skyriaus vedėjas-vyriausiasis inspektorius nustatė, kad Savivaldybės teritorijoje esantis užrašas „Lavoriškių seniūnija“ yra tik valstybine kalba; Bieliškių kaime yra užrašas lietuvių ir lenkų kalbomis: „k. Bieliškės w. Bieliszki“; Ažulaukės kaime yra užrašas lietuvių ir lenkų kalbomis: „AŽULAUKĖ ORZELOWKA“.

Inspekcija 2023 m. gegužės 22 d. priėmė Nurodymą, kuriuo nurodė Merui, „kad iki 2023 m. liepos 1 d. Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje esančiuose Bieliškių ir Ažulaukės kaimuose viešieji užrašai, informuojantys apie Bieliškių ir Ažulaukės kaimus, būtų tik valstybine kalba.“

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į Komisiją su prašymu panaikinti Nurodymą.

Žemesnės instancijos teismas

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2023 m. liepos 21 d. priimtu Sprendimu patenkino prašymą ir panaikino Nurodymą.

Teismas taip pat nustatė, kad aptariami užrašai yra Savivaldybės teritorijoje. Bieliškių kaime šalia kelio ant metalinio stulpo pritvirtinta informacinė lentelė – baltame fone esantis užrašas juodomis raidėmis „k. Bieliškės“, žemiau tokio pat dydžio ir nestilizuoto šrifto raidėmis užrašas „w. Bieliszki“. Ažulaukės kaime ant dviejų medinių stulpų pritvirtintos dvi medinės lentelės su užrašu viršuje „Ažulaukė“ ir užrašu apačioje „Orzełówka“, abu užrašai yra vienodo dydžio ir stilizuoto šrifto. Užrašai (informacija) lenkų kalba nėra išsamesni ir jų teksto formatas nėra didesnis nei užrašų valstybine kalba.

Teismas apžvelgė ginčui aktualias Konstitucijos ir Valstybinės kalbos įstatymo nuostatas. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus (be kita ko, pareiškėjas neįrodinėjo, kad minėti užrašai galėtų būti laikomi tautinių bendrijų organizacijų pavadinimais, informaciniais užrašais), nurodė, jog šioje byloje nėra pagrindo spręsti, kad šie užrašai patenka į Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnio taikymo sritį.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas akcentavo tautinių mažumų teises, inter alia (be kita ko) dėl gimtosios kalbos vartojimo, jos (tautinių mažumų teisės) nepaneigia pareigos laikytis galiojančių įstatymų nuostatų dėl valstybinės kalbos vartojimo (šiuo aspektu paminėti Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009; kt.).

Teismas, apžvelgęs Įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo (toliau – ir VLKK įstatymas) nuostatas bei Konstitucinio Teismo 2023 m. liepos 5 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pažymėjo, kad VLKK – valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, pagal savo kompetenciją nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires (arba siūlyti atitinkamoms įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijoms jas nustatyti savo leidžiamais teisės aktais) ir vykdyti valstybinę kalbos politiką. VLKK 2012 m. lapkričio 8 d. nutarime Nr. N-5 (136) „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“ (2020 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. N-1 (182) redakcija; toliau – ir Nutarimas) nurodė, jog tarptautinio bendravimo reikmėms viešoji garsinė ir rašytinė informacija, įskaitant viešuosius užrašus, transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, taip pat reklamos elementuose greta valstybinės kalbos gali būti teikiama ir užsienio kalbomis; viešaisiais užrašais laikoma rašytinė informacija, esanti viešojoje erdvėje ir (arba) skirta visuomenei informuoti (1 p.); rašytinė ir garsinė informacija kitomis kalbomis neturi būti išsamesnė, o jos rašytinių tekstų formatas negali būti didesnis negu tekstų valstybine kalba (2 p.). Teismo vertinimu, sistemiškai aiškinant nurodytų teisės aktų nuostatas, negalima sutikti su Inspekcijos pozicija, kad įstatymų leidėjas vienareikšmiškai įpareigojo absoliučiai visus viešuosius užrašus rašyti išskirtinai tik valstybine kalba, o išimtį, leidžiančią informaciją viešuosiuose užrašuose greta valstybinės kalbos pateikti ir kitomis kalbomis, nustatė tik Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnyje nurodytu atveju (šiuo aspektu paminėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1207-1188/2024).

Teismo vertinimu, Nurodymas, kuriame nepasisakyta dėl Nutarimo taikymo galimybės nagrinėjamu atveju, neatitinka administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų (VAĮ 10 str.). Nurodyme tik formaliai vertinama, kad užrašai „w. Bieliszki“ ir „Orzełówka“ pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio reikalavimą būti sudarytiems valstybine kalba, nes juose šalia užrašų valstybine kalba yra viešieji užrašai lenkų kalba, tačiau Inspekcija nepagrįstai minėtą nuostatą aiškino kaip įtvirtinančią, kad Lietuvos Respublikoje visi viešieji užrašai privalo būti tik valstybine kalba, o kitų kalbų vartojimas greta valstybinės lietuvių kalbos leidžiamas tik šio įstatymo 18 straipsnyje nustatytu atveju.

Teismas akcentavo, kad Valstybinės kalbos įstatymo nuostatos negali būti vertinamos ir aiškinamos izoliuotai, neatsižvelgiant į kituose teisės aktų leidėjo priimtuose aktuose įtvirtintas valstybinės kalbos vartojimą viešajame gyvenime reglamentuojančias teisės normas, inter alia Įstatymo ir vadovaujantis juo priimto Nutarimo nuostatas, kurios turi būti vertinamos ir aiškinamos sistemiškai, kaip sudarančios vieną teisinio reguliavimo visumą. Atsakovė nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje privalėjo išsamiai įvertinti, ar minėti užrašai neprieštarauja minėtų aktų nuostatoms.

Teismas nurodė, kad vien tai, jog, kaip teigė Inspekcija, aptariami užrašai neturi meninės reikšmės, šiuo atveju savaime neleidžia daryti išvados, kad Nurodyme pagrįstai konstatuota, jog jie (užrašai) pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio nuostatas. Nurodyme pagal Nutarimą turėjo būti įvertintas poreikis informacines judėjimo krypties nuorodas link tam tikrų objektų (kaimų) tarptautinio bendravimo reikmėms transporte, t. y. sklandaus vietinio ir tarptautinio judumo bei orientavimosi Savivaldybėje tikslais, greta valstybinės kalbos pateikti ir užsienio (konkrečiai – lenkų) kalba, o identifikavus tokį poreikį – ir šių užrašų atitiktis Nutarimo 2 punkto reikalavimams, kad informacija kitomis kalbomis neturi būti išsamesnė ir jos rašytinių tekstų formatas negali būti didesnis negu tekstų valstybine kalba.

Teismas pažymėjo, kad būtina įvertinti teisės aktų leidėjo tikslą, kurio buvo siekiama nustatant viešosios informacijos, įskaitant viešųjų užrašų, kitomis kalbomis pateikimo galimybę ir kuris yra aiškiai nurodytas tiek Įstatyme, tiek Nutarime, – tarptautiniams reikalams arba tarptautinio bendravimo reikmėms, inter alia transporte; atsižvelgti į tokių užrašų pateikimo vietą, būdą, jų kiekį, funkcinę paskirtį ir objektus, kuriuos žymi šie užrašai, kitas reikšmingas aplinkybes, siekiant visapusiškai įvertinti tokių užrašų poreikį tarptautinio bendravimo reikmėms (tarptautiniams reikalams) nurodytoje srityje.

Teismas nustatė, kad ginčo informacinėse lentelėse lenkų kalba, t. y. viena iš kitų Europos Sąjungos, inter alia grindžiamos laisvu asmenų judėjimu Sąjungos viduje, kurios nare yra Lietuvos Respublika, oficialiųjų kalbų, pateikti užrašai nėra išsamesni ir jų formatas nėra didesnis nei analogiškų užrašų (teksto) valstybine lietuvių kalba, taip pat užrašai lenkų kalba yra žemiau nei užrašai lietuvių kalba.

Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma, tarp jų – ginčo užrašų pateikimo vieta, būdas, jų kiekis, funkcinė paskirtis ir objektai, kuriuos žymi šie užrašai, taip pat užsienio kalbos, kuria minėti užrašai yra pateikti, statusas (viena iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų), sudaro pagrindą spręsti, kad teisės aktų leidėjo nustatyta išimtis, jog tarptautinio bendravimo reikmėms viešoji rašytinė informacija, įskaitant viešuosius užrašus, greta valstybinės kalbos transporte gali būti teikiama ir užsienio kalbomis, apima šioje byloje nagrinėjamą ginčo faktinę situaciją, t. y. šiuo konkrečiu atveju ginčo užrašai gali būti laikomi svarbia rašytine informacija tarptautiniams reikalams transporto srityje, įskaitant bendravimą turizmo reikmėms, Nutarimo 1 punkto prasme ir jie atitinka Nutarimo 2 punkte tokiems užrašams užsienio kalba nustatytus reikalavimus.

Teismas konstatavo, kad Inspekcija neįvykdė pareigos individualiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, neužtikrino objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių įvertinimo pagal joms sistemiškai taikytinus minėtus įstatymus ir juos įgyvendinančius žemesnės galios teisės aktus, todėl Nurodymas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Teismas nusprendė atmesti atsakovės prašymą ir Komisijos priimtą Sprendimą palikti nepakeistą.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) ir Konstitucinį Teismą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai, o teismui nekilo abejonių dėl Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai. Teismas nepasisakė dėl kitų pareiškėjo argumentų šiuo aspektu, nes, teismo vertinimu, jie nebuvo reikšmingi tam, kad būtų teisingai išspręstas ginčas dėl Nurodymo pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo iš esmės grindė minėtos nuostatos, kaip galbūt neleidžiančios dvikalbių ar daugiakalbių viešųjų užrašų, aiškinimu. Teismui nekilo abejonių, kad kitos teisės aktų leidėjo nustatytos išimtys (be kita ko, nustatytosios Valstybinės kalbos įstatymo 18 str.), tam tikromis sąlygomis leidžiančios viešuosius užrašus pateikti užsienio kalbomis, paneigtų ar iškreiptų valstybinės lietuvių kalbos konstitucinį statusą, nes šios išimtys reikalauja, kad visi viešieji užrašai visų pirma būtų pateikiami valstybine kalba ir tik greta jos leidžia pateikti užrašus užsienio kalba, su sąlyga, kad tokie užrašai nėra išsamesni ir jų formatas nėra didesnis nei užrašų valstybine lietuvių kalba.

Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą priteisti 13 928,31 Eur išlaidoms už advokato teisines paslaugas atlyginti, priteisė Savivaldybės administracijai iš atsakovės 12 346,14 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teismas nusprendė nepriteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

IV.

Atsakovė Inspekcija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 27 d. sprendimą, tenkinti jos skundą, o tuo atveju, jei atsakovės apeliacinis skundas būtų atmestas, nepriteisti pareiškėjui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Atsiliepimas

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo:

Šiuo metu Lietuvos vietovardžių ir viešųjų užrašų rašybą reglamentuoja du Valstybinės kalbos įstatymo straipsniai, t. y. 14 ir 17 straipsniai, iš kurių nuostatų galima daryti išvadą, kad Valstybinės kalbos įstatymas įpareigoja Lietuvos vietovardžius viešuosiuose užrašuose rašyti tik valstybine kalba. Tokią poziciją papildomai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-36-438/2019 pateikti išaiškinimai. Ginčijamame Nurodyme buvo konstatuotas būtent šių įstatymo nuostatų pažeidimas.

Šalies argumentai

Pareiškėjui nesuprantami teismo motyvai, susiję su tuo, kad Nurodyme nėra pasisakyta dėl Nutarimo nuostatų. Nutarime nėra kalbama apie Lietuvos vietovardžių vertimo ir rašymo užsienio kalbomis viešuosiuose užrašuose galimybes.

Žemesnės instancijos teismas

Šiuo atveju vertinami užrašai „w. Bieliszki“ ir „Orzełówka“, visų pirma, yra Lietuvos vietovardžiai, pateikiami viešojoje erdvėje. Teismas sprendime nepasisakė dėl Valstybinės kalbos įstatymo 14 straipsnio teisinio reikalavimo taikymo, o vietovardžius „w. Bieliszki“ ir „Orzełówka“ prilygino paprastiems viešiesiems užrašams.

Nagrinėjant apeliacinį skundą, turėtų būti įvertinta tai, ar, kaip nurodė teismas, iš tiesų minėti užrašai, pavyzdžiui, vietos kelio (žvyrkelio, kuriuo nevyksta net maršrutiniai autobusai) šalia pamiškės kelkraštyje esantis užrašas „w. Bieliszki“, gali būti laikomi svarbiais informaciniais užrašais tarptautiniams reikalams transporto srityje.

Skunde dėl užrašo „Orzełówka“ buvo remiamasi argumentais, susijusiais su teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-530-426/2023, kurioje Regionų administraciniam teismui nekilo abejonių dėl minėtam užrašui forma ir pateikimo vieta praktiškai identiško viešojo užrašo neteisėtumo. Inspekcijai nesuprantama, kodėl, nepasikeitus teisiniam reguliavimui, nagrinėjamoje byloje buvo priimtas visiškai priešingas sprendimas.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A-1207-1188/2024) buvo vertinti viešieji užrašai, kurie yra ne vietovardžiai ir kurie pateikti miesto centro sankryžoje.

Jei būtų nuspręsta, kad Lietuvos vietovardžius galima versti į kitas kalbas ir išverstus skelbti viešai, būtų sukurtas pavojingas teisinis precedentas ir atsirastų teisinės galimybės už teritorijų ženklinimą atsakingiems asmenims, pavyzdžiui, įvažiuojant į Lietuvos sostinę šalia viešojo užrašo „Vilnius“ užrašyti tokiu pat formatu viešąjį užrašą „Wilno“. Neabejotina, kad tokius vietovardžių viešuosius užrašus kitomis kalbomis būtų galima pateisinti kaip reikalingus tarptautiniams reikalams transporto srityje ar turizmo reikmėms bei galbūt naujausia teismų praktika.

Lietuva, nustatydama privalomą vietovardžių rašybą tik valstybine kalba, nepažeidžia jokių tarptautinių ar Europos Sąjungos teisės aktų. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 3 ir 165 straipsnių, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 21 ir 22 straipsnių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad kalbos politikos formavimas ir valstybių narių nacionalinės kalbos teisinių reikalavimų nustatymas paliekamas kiekvienos Europos Sąjungos valstybės narės vidaus reguliavimui (su išimtimis, susijusiomis su Europos Sąjungos saugomų vertybių apsauga).

Pareiškėjo argumentai dėl tiesioginio Konvencijos nuostatų taikymo yra nepagrįsti. Žmogaus teisė vartoti savo kalbą nėra absoliuti ir turi būti derinama su kitomis valstybėje garantuojamomis teisėmis (šiuo aspektu paminėti Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-152/2009). Šiuo metu Lietuvos nacionaliniai teisės aktai įpareigoja vietovardžius viešuosiuose užrašuose rašyti tik valstybine kalba.

Tautinių mažumų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra aptariama tautinei mažumai priklausančių asmenų teisė laisvai ir nevaržomai vartoti savo kalbą, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įgyvendinant minėtą teisę turi būti laikomasi įstatymų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą. Tai suponuoja, kad turi būti laikomasi ir Valstybinės kalbos įstatymo 14 ir 17 straipsnių reikalavimų, įpareigojančių vietovardžius viešuosiuose užrašuose rašyti tik valstybine kalba.

Valstybinės kalbos apsauga jau seniai yra pripažinta kaip viešojo intereso gynimo objektas. Teismų išaiškinimai (šiuo aspektu paminėti Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I261-16/2013) suponuoja išvadą, kad kitų tautybių asmenims negali būti taikomos išskirtinės sąlygos valstybinės kalbos apsaugos srityje, o valstybės, t. y. viešojo administravimo institucijų, pareiga yra padėti jiems integruotis į Lietuvos viešąjį gyvenimą. Tautinių mažumų įstatymu tik dar kartą įtvirtinta, kad privačiame gyvenime kiekvienas Lietuvoje gyvenantis asmuo turi teisę vartoti bet kokią kalbą, tačiau Lietuvos viešajame gyvenime turi būti vartojama valstybinė kalba.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Nurodymas neatitinka administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju Inspekcija konstatavo ir Nurodyme nurodė Valstybinės kalbos įstatymo 14 ir 17 straipsnių pažeidimus, o Nurodyme neaptarė Nutarimo nuostatų, nes Nutarime nėra numatyta išimčių dėl Lietuvos vietovardžių rašymo viešuosiuose užrašuose. Nurodymas yra labai aiškus ir suprantamas, jame yra visos administracinio akto sudedamosios dalys. Galimi neesminiai Nurodymo trūkumai nėra tokie, dėl kurių Meras negalėtų suvokti, kokie reikalavimai jam keliami. Be to, Meras pagal Regionų administracinio teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-530-426/2023 įvykdė Inspekcijos 2021 m. spalio 20 d. nurodymą Nr. 7V-89 dėl identiško viešojo užrašo, todėl labai abejotina, kad nagrinėjamu atveju Meras iš Nurodymo turinio negalėjo suprasti ir įgyvendinti jam nustatytą pareigą užtikrinti viešųjų užrašų buvimą toje pačioje savivaldybės teritorijoje valstybine kalba.

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Inspekcijos nurodytą naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Inspekcijos surašomų nurodymų teisinės formos statuso, t. y. 2024 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-443-629/2024. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje, įvertinęs savo forma Nurodymui tapatų Inspekcijos nurodymą, konstatavo, kad tai yra tarpinis, procedūrinis viešojo administravimo subjekto aktas, priimtas įgyvendinant įstatyme nustatytą Inspekcijos kompetenciją, kuris pats savaime nesukelia teisinių pasekmių. Šiuo atveju Nurodymas tėra tarpinis dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, o neįvykdžius Nurodymo, būtų pradėta administracinio nusižengimo tyrimo procedūra, kurios metu pareiškėjui būtų suteikta galimybė pateikti paaiškinimus ar kitus duomenis, kurie, jo vertinimu, yra svarbūs. Inspekcija Nurodymo priėmimo metu negalėjo vienasmeniškai vertinti, ar priimamas aktas atitinka tarpinio dokumento požymius, todėl, vadovaudamasi VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktu, Nurodyme pateikė jo apskundimo tvarką.

Teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nepasinaudojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 4 dalyje numatyta teise teismui nesilaikyti nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinus ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šiuo atveju iš teismo sprendimo turinio galima daryti išvadą, kad teismas iš esmės neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, o didžiąją pareiškėjo argumentų dalį sudaro jo paties išvardytuose teisės aktuose nustatytų teisinių reikalavimų savarankiška interpretacija bei teisinių spragų paieškos, todėl atsakovė negali sutikti su pareiškėjo reikalavimu dėl bylinėjimosi išlaidų būtinybės bei jų galimo priteisimo. Be to, pareiškėjas specialiai prieš pat prasidedant teismo posėdžiui pateikė sąskaitą dėl bylinėjimosi išlaidų, taip bandydamas išvengti atsakovės pozicijos teisme dėl tokių išlaidų pagrįstumo.

Savivaldybėje veikia Teisės skyrius, todėl atsakovei nesuprantama, kodėl šioje byloje pareiškėjas papildomai pasitelkė teisininkus (šiuo aspektu paminėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1207-1188/2024 ir kt.). Be to, teismas nepagrindė, kodėl pareiškėjui buvo priteistos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumos, viršijančios pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) apskaičiuotus maksimalius dydžius.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Meras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo:

atmesti apeliacinį skundą, o Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą;

priteisti jam (pareiškėjui) iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo sprendimas ir Komisijos Sprendimas yra visiškai pagrįsti ir teisėti.

Teismas pagrįstai nustatė, kad Inspekcija per siaurai aiškina Valstybinės kalbos įstatymo 14 ir 17 straipsnių nuostatas. Teismas pagrįstai vadovavosi, be kita ko, Nutarime pateiktais VLKK išaiškinimais ir konstatavo, kad Valstybinės kalbos įstatymo nuostata, kad viešieji užrašai ir (ar) vietovardžiai teikiami valstybine kalba, nėra imperatyvas. Tokią poziciją patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (paminėtas 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1207-1188/2024). Inspekcija, apeliaciniame skunde ir kituose procesiniuose dokumentuose bandydama įteigti priešingai, Valstybinės kalbos įstatymo nuostatas suabsoliutina ir iškraipo, pridėdama žodį „tik“. Valstybinės kalbos įstatymo 14 ir 17 straipsnių nuostatų techninė-juridinė struktūra nėra ribojanti, jose nėra vartojami žodžiai „tik“, „vien“, „išimtinai“ ar pan.

Atsiliepimas

Byloje pateikti duomenys patvirtina užrašų „w. Bieliszki“ ir „Orzełówka“ poreikį tarptautinio bendravimo reikmėms, kurias akcentavo ir teismas. Pareiškėjas prašyme Komisijai ir atsiliepime į skundą teismui jau buvo išdėstęs reikšmingas aplinkybes šiuo aspektu, pavyzdžiui, apie lentos Ažulaukės kaime įrengimo aplinkybes bei apie lentelės, žyminčios Bieliškių kaimą, įrengimą parko turistinėse trasose, taip pat apie ginčui aktualiose teritorijose gyvenančias lenkų tautines mažumas, Sužionių ir Riešės seniūnijų raštus.

Teismas teisingai nusprendė, kad Nurodymas neatitinka VAĮ reikalavimų ir gero viešojo administravimo principo. Inspekcija Nurodyme tik formaliai pacitavo Valstybinės kalbos įstatymo nuostatas ir deklaratyviai konstatavo pažeidimą, neatlikusi jokio išsamaus aplinkybių tyrimo, nepasisakiusi dėl Nutarimo taikymo. Inspekcija Nurodyme apsiribojo tik užrašų „w. Bieliszki“ ir „Orzełówka“ egzistavimo fakto nustatymu, bet nenurodė, kur yra šie užrašai, ar jie yra oficialūs, kodėl jie tokiais laikytini. Inspekcija neišdėstė motyvų, kodėl šie užrašai buvo pripažinti viešaisiais užrašais, neištyrė šių užrašų meninės raiškos, neįvertino šių užrašų Vilniaus rajone gyvenančių tautinių mažumų ir jų teisių kontekste, neleido Merui pateikti savo pozicijos ir vertinimo, taip pat nepagrindė, kodėl šiuo atveju atsakingas subjektas yra Meras, o ne Savivaldybės administracija (jos vadovas). Nemotyvuoto Nurodymo priėmimas ir jo priėmimo procesas, kurio metu Merui nesuteikta teisė pateikti paaiškinimų ir reikšmingų įrodymų, apribojo Mero teisę į teisminę gynybą, nes jis buvo priverstas kreiptis į Komisiją, iš esmės nežinodamas Inspekcijos pozicijos ir motyvų.

Inspekcija nepagrįstai laikosi pozicijos, kad Inspekcijos privalomasis nurodymas tėra tarpinis dokumentas, nesukeliantis teisinių pasekmių. Vadovaujantis teismų praktika (šiuo aspektu paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011; 2025 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-22-815/2025 ir kt.), viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, kuriais asmenys yra įpareigojami, jiems pateikiami nurodymai, laikytini sukeliančiais teisines pasekmes. Pareiškėjas atsiliepime į skundą buvo išdėstęs argumentus, pagrindžiančius, kad šiuo atveju Nurodymas sukėlė jam teisines pasekmes: Meras privalėjo įvykdyti Nurodymą (pašalinti minėtus užrašus), antraip jam grėstų administracinė atsakomybė.

Teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir toks teismo sprendimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (paminėta 2023 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-336-552/2023 ir kt.). Savivaldybės administracijos Teisės skyriuje dirbantys teisininkai vykdo daug jiems priskirtų funkcijų, todėl Meras, įvertinęs vidinių žmogiškųjų resursų pajėgumus, pagrįstai nusprendė nagrinėjamoje byloje pasitelkti advokatą. Šioje byloje keliami klausimai nėra paprasti, byla susijusi su itin daug faktinių ir teisinių aplinkybių, taip pat buvo keliami klausimai dėl nacionalinių teisės aktų atitikties Europos Sąjungos teisės aktams ir Konstitucijai. Be to, teismas įvertino pareiškėjo prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų dydį ir pagrįstumą pagal Rekomendacijas.

Žemesnės instancijos teismas

Inspekcija nepagrįstai remiasi Regionų administracinio teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-530-426/2023, nes vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Inspekcijos teiginiai, jog nusprendus, kad Lietuvos vietovardžius galima versti į kitas kalbas ir išverstus viešai skelbti, bus sukurtas pavojingas teisinis precedentas, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs (šiuo aspektu paminėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1207-1188/2024).

Žemesnės instancijos teismas

Inspekcija nepagrįstai nurodo, kad Lietuva, nustatydama privalomą vietovardžių rašybą tik valstybine kalba, nepažeidžia jokių tarptautinių ar Europos Sąjungos teisės aktų. Teismas sprendime nekvestionavo Nurodymo ir (ar) Lietuvos Respublikos teisės aktų atitikties Europos Sąjungos teisės aktams, tačiau, kaip buvo nurodyta atsiliepime į skundą, Lietuva ne kartą sulaukė Europos Tarybos priekaištų dėl netinkamo Konvencijos nuostatų įgyvendinimo ir Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konvencijos 11 straipsnio 3 daliai. Problema dėl Konvencijos įgyvendinimo buvo iš dalies išspręsta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1207-1188/2024. Lietuvos Respublika, pasirašydama ir ratifikuodama Konvenciją, prisiėmė ir pareigas ją įgyvendinti, o tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos institucijos (įskaitant teismus) turi visapusiškai stengtis įgyvendinti Konvencijos nuostatas, kas nagrinėjamoje byloje iš esmės ir buvo padaryta teismo sprendimu ir Komisijos Sprendimu.

Inspekcija nepagrįstai nurodo, kad Tautinių mažumų įstatymas įpareigoja vietovardžius viešuosiuose užrašuose rašyti tik valstybine kalba. Šio įstatymo 6 straipsnio nuostatos reiškia, kad turi būti vadovaujamasi ne tik Valstybinės kalbos įstatymu, bet ir įgyvendinamaisiais aktais, t. y. Nutarimu. Sisteminis Valstybinės kalbos įstatymo ir Nutarimo nuostatų aiškinimas neįtvirtina imperatyvo viešuosius užrašus teikti tik valstybine kalba.

Nors teismas netenkino pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą ir ESTT, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatęs tokį poreikį, turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą ir (ar) kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl pareiškėjo nurodytų klausimų, remiantis pirmosios instancijos teismui pateiktais pareiškėjo argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : V.

Bylos dalykas – atsakovės Inspekcijos 2023 m. gegužės 22 d. nurodymo (Nurodymas), kuriuo nurodyta pareiškėjui Merui, kad iki 2023 m. liepos 1 d. Vilniaus rajono savivaldybės (Savivaldybė) teritorijoje esančiuose Bieliškių ir Ažulaukės kaimuose viešieji užrašai, informuojantys apie Bieliškių ir Ažulaukės kaimus, būtų tik valstybine kalba, pagrįstumas ir teisėtumas.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė Inspekcija šioje byloje ginčijo Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2023 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 21RE-(AG-439/04-2023) (Komisijos Sprendimas), kuris buvo priimtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo Mero skundą dėl Nurodymo panaikinimo, Inspekcija apeliaciniame skunde save įvardija pareiškėja, bylos šalys procesiniuose dokumentuose pasisako dėl Komisijos Sprendimo, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia (ABTĮ 28 str. 3 d.), o tai reiškia, kad išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija negali būti ginčo šalimi administracinėje byloje teisme, į kurį persikėlė ikiteismine tvarka išnagrinėtas ginčas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-987-662/2016; kt.).

ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (neprivaloma), į teismą persikelia ginčas dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos (neprivalomos) aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės. Taip pat tai reiškia, kad teismas savo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi ne vertinti išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos (neprivaloma) sprendime išdėstytų argumentų ir padarytų išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, o išspręsti ginčą dėl teisės laikantis visų ABTĮ taisyklių bei reikalavimų, keliamų teismo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; kt.).

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad atsakovė Inspekcija į teismą perkėlė pareiškėjo Mero inicijuotą ginčą Komisijoje dėl Nurodymo panaikinimo ir todėl šios bylos dalykas yra Nurodymo pagrįstumas ir teisėtumas, o ne Komisijos Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje pareiškėjas yra Meras, o atsakovė – Inspekcija, nes kaip jau minėta, apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo išnagrinėtas pareiškėjo Mero inicijuotas ginčas dėl Nurodymo panaikinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Nurodymas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes Nurodyme nėra pasisakyta dėl VLKK 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. N-5 (136) „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“ (byloje taikoma 2020 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. N-1 (182) redakcija) (Nutarimas) taikymo galimybės nagrinėjamu atveju; Nurodymas neatitinka administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, nes Nurodyme tik formaliai vertinama, jog ginčo užrašai pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 3 d. iki 2026 m. sausio 1 d.) 17 straipsnio reikalavimą būti sudarytiems valstybine kalba dėl to, kad juose šalia užrašų valstybine kalba yra viešieji užrašai lenkų kalba. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė nepagrįstai Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatą aiškina kaip įtvirtinančią, jog Lietuvos Respublikoje visi viešieji užrašai privalo būti tik valstybine kalba, o kitų kalbų vartojimas greta valstybinės lietuvių kalbos leidžiamas tik Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnyje nustatytu atveju. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad kompleksiškai vertinant aplinkybes, susijusias su ginčo užrašų pateikimo vieta, būdu, jų kiekiu, funkcine paskirtimi ir objektais, kuriuos šie užrašai žymi, taip pat su užsienio kalbos, kuria minėti užrašai yra pateikti, statusu (lenkų kalba – viena iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų), yra pagrindas spręsti, jog teisės aktų leidėjo nustatyta išimtis, kad tarptautinio bendravimo reikmėms viešoji rašytinė informacija, įskaitant viešuosius užrašus, greta valstybinės kalbos transporte gali būti teikiama ir užsienio kalbomis, apima šioje konkrečioje administracinėje byloje nagrinėjamą ginčo faktinę situaciją, t. y. šiuo konkrečiu atveju ginčo užrašai gali būti laikomi tarptautiniams reikalams transporto srityje, įskaitant bendravimą turizmo reikmėms, svarbia rašytine informacija Nutarimo 1 punkto prasme ir jie atitinka Nutarimo 2 punkte tokiems užrašams užsienio kalba nustatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl ginčo esmės pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama atsakovės Inspekcijos apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai bei aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d., 146 str. 2 d.), pirmiausia pažymi, kad atsakovės priimtas Nurodymas buvo grindžiamas Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatomis, kuriose yra įvirtinta, jog Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba (1 d.); valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose (2 d.), taip pat Valstybinės kalbos įstatymo 14 straipsniu, kuris nurodo, kad oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba. Nurodyme konstatuota, jog Savivaldybės teritorijoje esantys viešieji užrašai „w. Bieliszki“ ir „Orzełówka“ pažeidžia minėtus Valstybinės kalbos įstatymo straipsnius, kadangi vietovardžiai yra vartojami lenkų kalba, o patys viešieji užrašai yra parašyti nevalstybine kalba.

Atsakovė apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, o Nurodymas pripažintas pagrįstu ir teisėtu dėl to, jog Valstybinės kalbos įstatymas imperatyviai įpareigoja Lietuvos vietovardžius viešuosiuose užrašuose rašyti tik valstybine kalba, Nutarime, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nėra kalbama apie Lietuvos vietovardžių vertimo ir rašymo užsienio kalbomis viešuosiuose užrašuose galimybes, todėl šis Nutarimas negali būti taikomas ginčijamiems vietovardžiams. Atsakovė savo poziciją grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-36-438/2019 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-530-426/2023. Taip pat atsakovė, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-443-629/2024, teigia, kad Nurodymas yra tarpinis, procedūrinis viešojo administravimo subjekto aktas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Be to, atsakovės teigimu, nėra pagrindo vadovautis naujausiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1207-1188/2024, nes šioje byloje nebuvo sprendžiama dėl vietovardžių rašymo kitomis kalbomis ir jiems nebuvo papildomai taikomas Valstybinės kalbos įstatymo 14 straipsnio reikalavimas.

Nagrinėjant šiuos atsakovės argumentus, būtina pažymėti tai, kad pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o ne pirmosios instancijos administracinis teismas, nagrinėjantis bylas pirmąja instancija.

Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. gruodžio 18 d. priėmė minėtą sprendimą, išnagrinėjusi bylą, kurioje buvo ginčijamas iš esmės analogiško pobūdžio nurodymas, ir nenustatė kad toks nurodymas yra tarpinis, procedūrinis viešojo administravimo subjekto aktas, kuris negali būti nagrinėjamas teisme ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-442-821/2015, atsižvelgęs į atsakovės nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-443-629/2024, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1207-1188/2024 ir nenustatė, kad tokio pobūdžio nurodymas yra tarpinis, procedūrinis viešojo administravimo subjekto aktas, kuris negali būti nagrinėjamas teisme ABTĮ nustatyta tvarka. Dėl to atsakovės argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo bylą dėl Nurodymo pagrįstumo ir teisėtumo, nepripažintini pagrįstais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A-1207-1188/2024 ir šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad šių bylų faktinės aplinkybės yra labai panašios, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindai remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1207-1188/2024 pateiktais išaiškinimais dėl Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio ir Nutarimo nuostatų taikymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1207-1188/2024 priimtas išnagrinėjus Inspekcijos nurodymo, kuriuo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius įpareigotas užtikrinti, jog Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje esantys Šalčininkų miesto Mokyklos ir Vilniaus gatvių sankryžoje viešieji užrašai būtų sudaryti tik valstybine kalba. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo esmę sudarė tai, kad viešuosiuose užrašuose kartu su valstybine kalba papildomai pateikiami šių užrašų vertimai užsienio (lenkų) kalba, t. y. buvo nagrinėjamas šalių ginčas, ar po valstybine kalba pateiktais užrašais žemiau esantys papildomi nedidesnio dydžio ir neišsamesni užrašai užsienio kalba lemia pastarųjų užrašų, sudarytų iš lenkų kalbos rašto ženklų (lenkiškos abėcėlės), neteisėtumą Valstybinės kalbos įstatymo prasme (žr. sprendimo 30 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad užsienio kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, įskaitant viešuosiuose užrašuose, reglamentuoja Valstybinės kalbos įstatymas ir kiti šį įstatymą įgyvendinantieji teisės aktai. Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. vasario 7 d. priimtame įstatyme „Dėl Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“ (Įstatymas) įtvirtinta, kad VLKK privalo nustatyti informacijos kitomis kalbomis pateikimo tarptautiniams reikalams transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, taip pat reklamos elementuose tvarką; neoficialus tautinių bendrijų ir kitų kalbų vartojimas nereglamentuojamas (2 str.). VLKK nustato valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius bei aprobuoja kalbos normas (Įstatymo 20 str.). VLKK įstatyme (2001 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. IX-617 redakcija) nustatyta, kad VLKK sprendžia Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus (3 str. 1 p.); VLKK priima nutarimus savo įgaliojimų srities klausimais (6 str. 1 d.); VLKK nutarimai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, visoms Lietuvos Respublikoje veikiančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms (6 str. 2 d.). Vadinasi, įstatymų leidėjas bendrai įgaliojo VLKK priimti esminius Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus sprendžiančius nutarimus, kurie inter alia privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms. Konstitucinis Teismas, apibendrindamas Valstybinės kalbos įstatymo ir VLKK įstatymo nuostatas, atskleidžiančias VLKK teisinį statusą, pažymėjo, kad VLKK – valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, pagal savo kompetenciją nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires (arba siūlyti atitinkamoms įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijoms jas nustatyti savo leidžiamais teisės aktais) ir vykdyti valstybinę kalbos politiką; įgyvendindama šiuos įgaliojimus VLKK remiasi kalbos mokslu ir kalbos norminimo tradicijomis, principais ir kriterijais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2023 m. liepos 5 d. nutarimą). VLKK Nutarime, kuris priimtas vadovaujantis minėto Įstatymo

2 straipsniu, nustatyta, jog tarptautinio bendravimo reikmėms viešoji garsinė ir rašytinė informacija, įskaitant viešuosius užrašus, transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, taip pat reklamos elementuose greta valstybinės kalbos gali būti teikiama ir užsienio kalbomis; viešaisiais užrašais laikoma rašytinė informacija, esanti viešojoje erdvėje ir (arba) skirta visuomenei informuoti (1 p.). Rašytinė ir garsinė informacija kitomis kalbomis neturi būti išsamesnė, o jos rašytinių tekstų formatas negali būti didesnis negu tekstų valstybine kalba (Nutarimo 2 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad VLKK Nutarimu yra išsprendusi vieną iš jos kompetencijai priskirtų Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimų, kuris susijęs su viešuosius užrašus apimančios tam tikros viešosios rašytinės informacijos, kuri skirta visuomenei informuoti ir yra svarbi tarptautiniam bendravimui inter alia transporte, pateikimu užsienio kalbomis greta valstybinės kalbos, o atsižvelgiant į tai, sistemiškai vertinant ir aiškinant Valstybinės kalbos įstatymo, Įstatymo ir Nutarimo nuostatas, negalima sutikti su Inspekcijos pozicija, kad įstatymų leidėjas esą vienareikšmiškai įpareigojo absoliučiai visus viešuosius užrašus rašyti išskirtinai tik valstybine kalba, o išimtį, leidžiančią informaciją viešuosiuose užrašuose greta valstybinės kalbos pateikti ir kitomis kalbomis, nustatė tik Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnyje nurodytu atveju.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nagrinėto nurodymo turinį, kuriame visiškai neatsižvelgta ir nepasisakyta dėl Nutarimo taikymo galimybės, sprendė, kad toks nurodymas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes jame tik formaliai vertinama, kad ginčo užrašai pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo

17 straipsnio reikalavimą būti sudarytiems valstybine kalba, nes juose šalia užrašų valstybine kalba yra viešieji užrašai lenkų kalba, pažymėjo, kad Valstybinės kalbos įstatymo nuostatos negali būti vertinamos ir aiškinamos izoliuotai, neatsižvelgiant į kituose teisės aktų leidėjo priimtuose aktuose įtvirtintas valstybinės kalbos vartojimą viešajame gyvenime reglamentuojančias teisės normas, inter alia Įstatymo ir vadovaujantis juo priimto VLKK Nutarimo nuostatas, kurios turi būti vertinamos ir aiškinamos sistemiškai, kaip sudarančios vieną teisinio reguliavimo visumą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad Inspekcija nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje ginčo situacijoje privalėjo išsamiai įvertinti, ar ginčo užrašai sisteminiu požiūriu neprieštarauja Valstybinės kalbos įstatymui, atsižvelgiant į Įstatymą, kuriame nustatyta, kad VLKK privalo nustatyti informacijos kitomis kalbomis pateikimo tarptautiniams reikalams transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, taip pat reklamos elementuose tvarką (2 str.), bei pastarąjį įstatymą įgyvendinantį VLKK Nutarimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad dvikalbiai (valstybine lietuvių kalba ir užsienio (lenkų) kalba) informacinio pobūdžio (nukreipiamieji) užrašai su kryptis link tam tikrų visuomenei, įskaitant miesto svečiams, svarbių objektų (ligoninės, autobusų stoties, rajono savivaldybės, kultūros centro, gimnazijos, miesto parko) žyminčiomis rodyklėmis yra Šalčininkų miesto centrinėje dalyje, dviejų gatvių – Mokyklos g. ir Vilniaus g. – sankryžoje, Šalčininkų savivaldybės administracijos paaiškinimus, vertino, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma, tarp jų – ginčo užrašų pateikimo vieta, būdas, jų kiekis, funkcinė paskirtis ir objektai, kuriuos šie užrašai žymi, taip pat užsienio kalbos, kuria minėti užrašai yra pateikti, statusas (viena iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų), šias aplinkybes vertinant kompleksiškai, sudaro pagrindą spręsti, kad teisės aktų leidėjo nustatyta išimtis, jog tarptautinio bendravimo reikmėms viešoji rašytinė informacija, įskaitant viešuosius užrašus, greta valstybinės kalbos transporte gali būti teikiama ir užsienio kalbomis, apima šioje konkrečioje administracinėje byloje nagrinėjamą ginčo faktinę situaciją, t. y. šiuo konkrečiu atveju ginčo užrašai gali būti laikomi tarptautiniams reikalams transporto srityje, įskaitant bendravimą turizmo reikmėms, svarbia rašytine informacija Nutarimo 1 punkto prasme ir jie atitinka Nutarimo 2 punkte tokiems užrašams užsienio kalba nustatytus reikalavimus. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju sukuriamas tam tikro administracinio ginčo, kilusio dėl nevalstybinės kalbos vartojimo viešuosiuose užrašuose kartu su juose vartojama valstybine kalba, nagrinėjimo standartas, kaip teismo precedentas ateityje galėtų būti taikomas tam tikrose kitose administracinėse bylose, tačiau tik esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, kurios nustatytos šioje byloje, be kita ko, kai viešuosiuose užrašuose, esančiuose pagrindinių miesto gatvių sankryžoje, kartu su valstybine lietuvių kalba žemiau papildomai nedidesnėmis raidėmis pateikiama neišsamesnė tarptautiniam bendravimui transporte svarbi informacija vartojant vieną iš Europos Sąjungos oficialiųjų kalbų, t. y. vienos iš šios Sąjungos valstybės narės kalbą. Kiekvienas viešasis užrašas ne lietuvių kalba turi būti vertinamas atskirai tuo aspektu, ar jis laikytinas tarptautinio bendravimo reikmėms reikalinga viešąja rašytine informacija nurodyto teisinio reguliavimo požiūriu.

Taigi šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje turi būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sukurtu precedentu, nes tiek minėtoje byloje, tiek ir šioje byloje yra sprendžiama dėl nevalstybinės kalbos vartojimo viešuosiuose užrašuose kartu su juose vartojama valstybine kalba.

Atsakovės nurodymas, kad vietovardžiai nėra viešieji užrašai, nėra pagrįstas teisės aktais, kurie nurodytų, jog kaimų pavadinimai nepatenka į bendrą viešųjų užrašų apibrėžimą, kai tokio pobūdžio informacija yra skirta informuoti visuomenę apie buvimo vietą ar kryptį, padeda orientuotis vietovėje, informuoja apie lankytinus objektus ir pan.

Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnyje naudojama sąvoka „viešieji užrašai“ reiškia teikiamą raštu informaciją visuomenei (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-36-438/2019). Nutarimo 1 punkte įtvirtinta, kad viešaisiais užrašais laikoma rašytinė informacija, esanti viešojoje erdvėje ir (arba) skirta visuomenei informuoti. Inspekcija, aiškindama viešųjų užrašų esmę bei jų raišką, nurodo, kad viešasis užrašas yra viešojoje erdvėje esantis tekstas, skirtas visuomenei informuoti, jo raiška gali būti įvairi: miestų, gyvenviečių, kaimų ir gatvių pavadinimai, kt. (žr. Inspekcijos parengtą Viešųjų užrašų tikrinimo metodinę medžiagą, prieiga: https://vki.lrv.lt/lt/kalbos-patarimai/viesuju-uzrasu-tikrinimo-metodine-medziaga-reklamos-agenturoms-restoranu-kaviniu-ir-baru-kliniku-ir-grozio-salonu-savininkams-prekybos-centrams-ir-kitam-verslui-bei-savivaldybiu-administracijoms/?lang=pl). Taigi šiuo atveju Nurodyme buvo kalbama apie kaimo pavadinimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šie pavadinimai yra viešieji užrašai, ir taikė Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio ir aptartas Nutarimo nuostatas.

Atsakovė nurodo, kad vietovardžiams yra taikomas tik Valstybinės kalbos įstatymo 14 straipsnio nuostatos, tačiau šie argumentai nėra pagrįsti, nes pati atsakovė Nurodyme taikė Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias viešųjų užrašų rašymą, Valstybinės kalbos įstatymo 14 straipsnyje nurodoma apie taisyklingą vietovardžių lyčių rašymą valstybine kalba ir nėra nurodoma, kad vietovardžių pavadinimus privaloma rašyti tik valstybine kalba. Šiuo atveju nenustatyta, kad lietuvių kalba ginčo kaimų pavadinimai buvo užrašyti netaisyklingai.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nurodymas neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, nes iš tiesų Nurodyme tik formaliai vertinama, kad ginčo užrašai pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio reikalavimą būti sudarytiems valstybine kalba, nes juose šalia užrašų valstybine kalba yra viešieji užrašai lenkų kalba, visiškai nėra įvertinta, ar ginčo užrašai neprieštarauja Nutarimo nuostatoms, t. y. Nurodyme nebuvo įvertintas poreikis informacines judėjimo krypties nuorodas link tam tikrų objektų (kaimų) tarptautinio bendravimo reikmėms transporte, t. y. sklandaus vietinio ir tarptautinio judumo bei orientavimosi Savivaldybėje tikslais, greta valstybinės kalbos pateikti ir užsienio (konkrečiai nagrinėjamu atveju – lenkų) kalba, o identifikavus tokį poreikį – šių užrašų atitiktis Nutarimo 2 punkto reikalavimams, jog informacija kitomis kalbomis neturi būti išsamesnė ir jos rašytinių tekstų formatas negali būti didesnis negu tekstų valstybine kalba. Pažymėtina ir tai, kad priimant Nurodymą, nebuvo išsiaiškintos su pareiškėju teisiškai reikšmingos aplinkybės susiklosčiusiai situacijai išnagrinėti ir Nurodymui priimti, t. y. su pareiškėju nebuvo išsiaiškintos aplinkybės, dėl kurių ginčo viešieji užrašai (Ažulaukės ir Bieliškių kaimų pavadinimai) buvo užrašyti ir lenkų kalba, ar šiuo konkrečiu atveju ginčo užrašai gali būti pripažinti svarbia informacija, skirta bendrauti transporte, t. y. svarbia rašytine informacija Nutarimo 1 punkto prasme, ar šie užrašai atitinka Nutarimo 2 punkte tokiems užrašams užsienio kalba nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas byloje teikė duomenis, kad ginčo užrašai žymi Ažulaukės ir Bieliškių gyvenviečių pradžią, Bieliškių kaime esantis ginčo užrašas (ir pats Bieliškių kaimas) yra Asvejos regioninio parko teritorijoje, t. y. Bieliškių kaimas yra vienas iš taškų Asvejos regioninio parko turistinėse trasose; kt.

Atsakovė apeliaciniame skunde, pateikdama Ažulaukės kaimo užrašo nuotrauką, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šį užrašą pripažįsta teisėtu, o pateikdama Bieliškių kaimo užrašą, prašo įvertinti, ar Savivaldybės teritorijos vietos kelio (žvyrkelio, kuriuo nevyksta maršrutiniai autobusai) šalia pamiškės esantys užrašai gali būti laikomi svarbiais informaciniais užrašais tarptautiniams reikalams transporto srityje.

Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos argumentus, pirmiausia nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog ginčo užrašai yra teisėti, o konstatavo, kad atsakovė turėjo (turi) įvertinti šiuos užrašus nurodomu aspektu (ar užrašai gali būti laikomis svarbiais informaciniais užrašais tarptautiniams reikalams transporto srityje). Be to, VAĮ 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012; kt.). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015; kt.). Gero administravimo principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015; kt.). Viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo motyvai privalo būti išdėstyti priimtame sprendime (VAĮ 10 str.), nes viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo pri-imamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014; kt.).

Kadangi atsakovė šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos individuliai įvertinti nagrinėjamą situaciją, tokiais savo veiksmais neužtikrindama objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių nustatymo ir įvertinimo pagal joms sistemiškai taikytinus šioje nutartyje aptartus įstatymus ir juos įgyvendinančius žemesnės galios aktus (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.), todėl teisingai pripažinta, kad Nurodymas yra nepagrįstas ir neteisėtas bei panaikintas. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Nurodymo nepagrįstumo ir neteisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti atsakovės šioje byloje teikto skundo reikalavimai, paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek atsakovė, tiek pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nurodo argumentus, kurie yra susiję su kitokio pobūdžio viešaisiais užrašais, Konvencijos ir Chartijos taikymu, kt., t. y. argumentus, kurie nėra susiję su pirmosios instancijos teismo sprendime išnagrinėtomis ir nustatytomis aplinkybėmis dėl ginčo esmės ir padarytomis išvadomis dėl Nurodymo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Teisėjų kolegija nenagrinėja šių argumentų ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs apeliacinio skundo, kuriuo ginčytų tam tikrus pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus motyvus, kuriais nebuvo pripažinti pagrįstais jo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022; kt.).

Be to, ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis. Kaip jau minėta, šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovės apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Savivaldybės administracijai iš atsakovės priteistas 12 346,14 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, pirmiausia pažymi, kad Meras byloje procesinius dokumentus teikė ne kaip privatus asmuo, o jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apmokėjo Savivaldybės administracija. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį meras – savivaldybės vykdomoji institucija (savivaldybės vadovas), turinti savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo įgaliojimus, atsakinga už įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą.

Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“, pagal kurį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015; kt.).

Akcentuotina ir tai, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (ABTĮ 47 str. 1 d.). Kiekviena administracinio proceso šalis turi galimybę pasirinkti, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks atstovą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008). ABTĮ neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Ar yra poreikis pasitelkti bylai advokatus, priklauso kiekvienos proceso šalies, tarp jų ir viešojo administravimo subjekto, diskrecijai. Tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.).

Bylinėjimosi teisme veikla yra specifinė. Nereti atvejai, kai iškilus sudėtingam teisiniam klausimui viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 konstatavo, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į bylos šalies pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018; kt.). Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-605-602/2019; kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, susijusių su kriterijais, pagal kuriuos sprendžiama, ar yra faktinis ir teisinis pagrindai priteisti viešojo administravimo subjektui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Savivaldybės administracija turi teisės skyrių, tačiau jame dirba vos 12 asmenų, o Savivaldybė yra ir perkančioji organizacija, skelbianti ir vykdanti viešuosius pirkimus ir dalyvaujanti su tuo susijusiuose procesuose, o taip pat atlieka ir kitas funkcijas, t. y. atstovavimas bylose yra tik vienas klausimų, su kuriais susiduria Savivaldybės teisininkai. Pareiškėjas taip pat nurodo argumentus, kad jis, įvertinęs vidinių žmogiškųjų resursų pajėgumus, turėjo teisę nuspręsti ir pagrįstai nusprendė, jog jam būtina teisinė pagalba, be to, administracinėje byloje kelti klausimai nebuvo paprasti, jis (pareiškėjas) kėlė nacionalinių teisės aktų atitikties Europos Sąjungos aktams, Konstitucijai, kitus klausimus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Nurodymo turinį, kuris ir apsprendė šios bylos nagrinėjimo ribas, tai, kad nagrinėjami byloje klausimai yra tiesiogiai susiję su Savivaldybės vykdomomis funkcijomis, Savivaldybėje yra teisės skyrius, bylos pobūdį, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog nebuvo galimybių pareiškėjui būti atstovaujamam profesionalių Savivaldybės administracijos darbuotojų (teisininkų), o pareiškėjo patirtos ir prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka būtinumo kriterijus.

Pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nesudaro pagrindo teigti, kad atsižvelgiant į šios bylos pobūdį, nagrinėtus šios bylos teisinius aspektus, pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka būtinumo kriterijus. Pažymėtina, kad analogiško pobūdžio byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1207-1188/2024) nebuvo nustatyta, kad savivaldybės administracijos patirtos bylinėjimosi išlaidos atitiko būtinumo kriterijus.

Dėl nurodytų priežasčių panaikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria Savivaldybės administracijai iš atsakovės priteistas 12 346,14 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, bei netenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Dėl pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymų

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: ar Valstybinės kalbos įstatymas ir, konkrečiai, jo 17 straipsnio 1 dalis, aiškinant jį kaip draudžiantį dvikalbių ar daugiakalbių viešųjų užrašų naudojimą, neprieštarauja Konstitucijos 37 straipsniui, kadangi nenumato tautinių mažumų teisės teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, viešuosius užrašus (pvz., vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus) įrašus daryti taip pat ir mažumos kalba bei nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos; ar Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis, aiškinant ją kaip draudžiančią dvikalbių ar daugiakalbių viešųjų užrašų, neprieštarauja Konstitucijos 135, 138 ir 150 straipsniams, kadangi yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos pasirašytomis ir ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis (Konvencija) bei Chartija.

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo tokiais klausimais: ar Chartijos 21 ir 22 straipsniai gali būti aiškinami kaip suteikiantys vienos Europos Sąjungos valstybės narės tautinei mažumai (lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje) teisę reikalauti, kad kitose Europos Sąjungos valstybės narės teritorijose, kur gausiai gyvena Europos Sąjungos valstybės narės tautinė mažuma, viešieji užrašai būtų dvikalbiai arba daugiakalbiai (pvz., lietuvių ir tautinės mažumos iš Europos Sąjungos valstybės narės – lenkų – kalbomis); ar Chartijos 45 straipsnis gali būti aiškinamas kaip užtikrinantis laisvo asmenų judėjimo principą, suteikiant vienos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui lygiavertes teises ir jų apsaugą kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečio, įskaitant teisę reikalauti, kad Europos Sąjungos valstybės narės teritorijose, kuriose gausiai gyvena kitos Europos Sąjungos valstybės narės tautinė mažuma (lenkų tautinė mažuma Lietuvos Respublikoje), viešieji užrašai būtų dvikalbiai arba daugiakalbiai (pvz., lietuvių ir tautinės mažumos iš Europos Sąjungos valstybės narės – lenkų – kalbomis).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.).

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

Nagrinėjamu atveju Nurodymas yra panaikintas, pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniu skundu apskundė atsakovė, o nagrinėjant apeliacinį skundą ir tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nėra sprendžiama dėl tautinių mažumų teisės teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, viešuosius užrašus rašyti ir tautinės mažumos kalba, todėl tam, kad būtų priimtas teisingas procesinis sprendimas, nėra reikalinga kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT, pažymi, kad taikydamas Europos Sąjungos teisės normas teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo (ABTĮ 4 str. 3 d.).

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje įtvirtinta, jog ESTT jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl inter alia Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo, o tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į ESTT. Vis dėlto ESTT savo praktikoje yra nurodęs, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į ESTT pagal minėtą nuostatą nėra absoliuti ir teismas gali nuspręsti nesikreipti prejudicinio sprendimo (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Cilfit ir kt., 283/81).

ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendime Cilfit ir kt. byloje C-283/81, taip pat yra pabrėžęs, kad galutinės instancijos teismai turi teisę nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikalinga atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimą siekiant išspręsti bylą. Taigi, tokie teismai nėra įpareigoti kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas Europos Sąjungos teisės klausimas yra neaktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT išaiškinimo. Taip pat nacionalinis galutinės instancijos teismas neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo tais atvejais, kai dėl teisingo Europos Sąjungos teisės aiškinimo nekyla pagrįstos abejonės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3326-629/2021; kt.).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017; kt.). Prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti teikiamas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo ar galiojimo, o ne dėl nacionalinės teisės normų išaiškinimo ar fakto klausimų, kilusių nagrinėjant pagrindinę bylą (Rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo 8 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į ESTT argumentus, konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas nėra susijęs su šioje byloje nagrinėjamu ginču dėl Nurodymo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl prašymas kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovės Valstybinės kalbos inspekcijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 27 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria priteistas Vilniaus rajono savivaldybės administracijai iš atsakovės Valstybinės kalbos inspekcijos 12 346,14 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Kitą Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Netenkinti Vilniaus rajono savivaldybės mero prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Beata MartišienėEgidijus ŠileikisDalia Višinskienė