- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-07
- Bylos Nr.
- e2-782-934/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01457-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Atsakovas
- A. M., A. G.
- Ieškovas
- L. K.
- Kategorijos
- 3.1.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.7.5Atleidimas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 3 d. nutarties dalies, kuria nuspręsta nustatyti atsakovui terminą sumokėti 800 Eur žyminį mokestį, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo L. K. ieškinį atsakovams A. M. ir A. G. dėl paskolos sutarties pripažinimo galiojančia ir skolos bei palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1282-855/2023, kuriuo ieškovo ieškinį atsakovams A. M. ir A. G. dėl paskolos sutarties pripažinimo galiojančia ir skolos bei palūkanų priteisimo tenkino iš dalies.
Atsiliepimas
2. Atsakovas A. M. (toliau – ir atsakovas), nesutikdamas su priimtu sprendimu, pateikė apeliacinį skundą prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
3. Atsakovas, sumokėjęs 200 Eur žyminio mokesčio, taip pat pateikė prašymą iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. liepos 3 d. nutartimi nutarė atsakovo prašymus tenkinti iš dalies – atleisti atsakovą nuo 501 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinio skundo parengimą ir nustatyti terminą sumokėti 800 Eur žyminio mokesčio bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.
5. Nustatė, kad atsakovui ginčijant teismo sprendimą, kuriuo iš atsakovo ieškovui priteista 60 053,11 Eur suma, mokėtino už apeliacinį skundą žyminio mokesčio dydis sudaro 1 501 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis), o ne 1 125,80 Eur, kaip apeliaciniame skunde nurodė atsakovas, kadangi jis apeliacinį skundą (kaip ir kitus procesinius dokumentus) teismui pateikė ne elektroninių ryšių priemonėmis. Atsakovas yra sumokėjęs 200 Eur žyminį mokestį, todėl turėtų sumokėti dar 1301 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
6. Nurodė, kad kaip matyti iš atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų rašytinių įrodymų, jo kartu su sutuoktine gaunamos iš darbo santykių uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Armeva“ ir UAB „City car“ pajamos per mėnesį sudaro apie 830 Eur, atsakovas turi ir privalo išlaikyti du nepilnamečius vaikus, vykdyti su paskolos gyvenamajam būstui susijusį įsipareigojimą akcinei bendrovei Swedbank, kuris per mėnesį sudaro apie 367 Eur.
7. Atkreipė dėmesį, kad iš pateiktų rašytinių įrodymų bei viešai teismui prieinamų registrų (įskaitant Juridinių asmenų registrą) duomenų taip pat matyti, kad: 1) pats atsakovas yra abiejų įmonių – tiek UAB „Armeva“, tiek UAB „City car“ direktorius bei savininkas (akcininkas), atitinkamai pats gali spręsti dėl jam bei sutuoktinei mokėtino darbo užmokesčio dydžio, darbo laiko, turi teisę į dividentus iš šių įmonių veiklos; 2) kasmėnesinis kreditorinis įsiskolinimas bankui (367 Eur), prisiimtas dar 2007 metais, negali būti vertinamas kaip itin ženklus, juo labiau, kad jis buvo prisiimtas paties atsakovo valia, siekiant nuosavybės teise įsigyti nekilnojamąjį turtą; 3) atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso didelės vertės nekilnojamasis turtas – žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), kurių vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, sudaro 115 500 Eur, ir teismui nėra pateikta duomenų apie galimai kitą atsakovo tiek asmeninės, tiek bendrosios nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą; 4) antstolių informacinės sistemos LITEKO duomenimis iš atsakovo nėra vykdoma išieškojimų kitiems kreditoriams ir teismas neturi duomenų apie galimai kitus turimus kreditorinius įsiskolinimus; 5) išlaikymo nepilnamečiam sūnui, nustatyto teismui pateiktu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu, dydis – 115 Eur (400 Lt) – negali būti vertinamas kaip ženklus; 6) teismui nėra pateikta jokių duomenų ir įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, kad turtinė padėtis artimiausiu metu (per teismo proceso apeliacinės instancijos teisme laikotarpį) pasikeistų ir atsirastų papildomos galimybės sumokėti žyminį mokestį.;7) kaip buvo nurodęs atsakovas teismo proceso pirmosios instancijos metu, jis visą laiką naudojosi advokato teisinėmis paslaugomis, o kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai rodo ir privataus advokato pasitelkimą atstovavimui apeliacinės instancijos teisme, finansines galimybes atsiskaityti už teisines paslaugas.
8. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, kompleksiškai jas įvertinęs, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, siekdamas užtikrinti atsakovo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos bei teisę į apeliaciją, teismas padarė išvadą, kad galima atleisti atsakovą nuo 501 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimo už apeliacinį skundą, nustatant apeliantui terminą sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį – 800 Eur, kurią, teismo nuomone, jis yra finansiškai pajėgus sumokėti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovas (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 3 d. nutartį ir atleisti nuo 800 Eur žyminio mokesčio dalies, kurią teismo yra įpareigotas sumokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
9.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas yra UAB ,,Armeva“ ir UAB ,,City car“ direktorius bei savininkas. Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog minėtų įmonių savininkas yra apelianto tėvas, kurio vardas ir pavardė sutampa, o direktoriumi paskirtas apeliantas. UAB ,,Armeva“ ir UAB ,,City car“ akcininkai (apelianto tėvas ir brolis) priėmė sprendimą apeliantui mokėti tokį darbo užmokestį, koks buvo nurodytas kartu su apeliaciniu skundu pateiktoje UAB ,,Armeva“ pažymoje apie priskaičiuotą ar išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, todėl priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, apeliantas pats negali spręsti dėl jam mokėtino darbo užmokesčio dydžio.
9.2. Apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybės, t. y. kad jo finansinis įsiskolinimas bankui (367 Eur) buvo prisiimtas dar 2007 metais ir kad jam priklauso didelės vertės nekilnojamasis turtas – žemės sklypas ir gyvenamasis namas, tačiau atkreipia dėmesį, kad šios aplinkybės apelianto turtinės padėties atžvilgiu turėtų būti vertinamos neigiamai. Pažymi, kad 2007 metais prisiimti įsipareigojimai bankui šiandien siekia 367 Eur per mėnesį ir gaunamo darbo užmokesčio apeliantui nepakanka atsiskaityti su banku. Tik sutuoktinės ir tėvo dėka apeliantas šiandien neturi įsiskolinimo bankui pagal kredito sutartį. Asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas bankui, taigi jis apsunkintas ir nelikvidus. Kito turto ar piniginių lėšų apeliantas neturi.
9.3. Nors apelianto atžvilgiu nėra pradėtų ar vykdomų vykdomųjų bylų, tačiau jis turi mokėti teismo sprendimu nustatytą 115 Eur (400 Lt) išlaikymą nepilnamečiam sūnui iš pirmosios santuokos.
9.4. Atsižvelgiant į tai, jog artimiausiu metu nebus realių galimybių gauti didesnių pajamų ir apelianto turtinė padėtis iš esmės nepagerės, teismo įpareigojimas sumokėti 800 Eur žyminio mokesčio, objektyviai sudaro kliūtis kreiptis su apeliaciniu skundu į teismą. Advokato paslaugas pateikiant apeliacinį skundą apmokėti padėjo tėvas. Galimybių sumokėti 800 Eur žyminio mokesčio apeliantas neturi.
Atsiliepimas
10. Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 3 d. nutartį nepakeistą. Taip pat, priimti atskirąją nutartį dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informavimo apie apelianto įvykdytą Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Tuo atveju jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų tenkinti apelianto atskirąjį skundą, priimti atskirąsias nutartis ir informuoti: 1) prokurorą apie galimą apelianto neteisėtą praturtėjimą, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 189¹ straipsnio 1 dalyje; 2) Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apie vykdant prekybą naudotais automobiliais apelianto gaunamas tikėtinai nedeklaruojamas pajamas nuo kurių nėra sumokami privalomi mokesčiai valstybei. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:
10.1. Ieškovo vertinimu, apeliantas tyčia klaidina teismą ir esmingai iškreipia duomenis apie savo tikrąją finansinę padėtį, t. y. gaunamas pajamas ir priklausančias akcijas. Net ir tuo atveju jei teismas spręstų, kad apelianto teismui pateikta informacija apie jo ir sutuoktinės pajamas atitinka tikrovę, akivaizdu, jog bendros išlaidos ženkliai viršija pastarųjų nurodomas pajamas. Atsižvelgiant į tai, būtų pagrįsta manyti, kad apeliantas ir jo sutuoktinė tikėtina neteisėtai praturtėjo, įgydami pinigų sumas, būtinas pastarųjų pragyvenimui bei apelianto finansiniams įsipareigojimams vykdyti. Toks apelianto ir jo sutuoktinės elgesys, tikėtinai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio 1 dalies dispoziciją.
10.2. Išrašai iš Juridinių asmenų registro bei viešai publikuojami duomenys, kurių pateikimo būtinybė teismui iškilo tik rengiant ir teikiant atsiliepimą į atskirąjį skundą, patvirtina, kad: 1) apeliantas yra UAB ,,Armeva“ ir UAB ,,City car“ direktorius nuo pat šių bendrovių įsteigimo dienos; 2) UAB ,,Armeva“ adresas nuo jos įregistravimo dienos buvo (duomenys neskelbtini) (kaip galima suprasti iš skundo priedų, apelianto tėvo deklaruotos gyvenamosios vietos adresas), o nuo 2019 m. gruodžio 30 d. UAB ,,Armeva“ buvinės adresas yra (duomenys neskelbtini) (apelianto gyvenamosios vietos adresas). Vieninteliu UAB ,,Armeva“ steigėju ir akcininku yra A. M. (apelianto brolis). UAB ,,Armeva“ nuosavybės teise priklauso 9 automobiliai; 3) UAB ,,City car“ nuo 2010 m. gruodžio 17 d. buveinės adresas buvo apelianto tėvo deklaruotos gyvenamosios vietos adresas. Steigėju ir vieninteliu akcininku nuo 2007 m. liepos 5 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. buvo apeliantas, o nuo 2010 m. gegužės 31 d. yra apelianto tėvas. UAB ,,City car“ nuosavybės teise priklauso 17 automobilių.
10.3. Teismo posėdžio, vykusio 2023 m. kovo 29 d. metu, apeliantas teismui paaiškino, kad seniai turi įmonę ir užsiima (verčiasi) prekyba naudotais automobiliais, o būtent perka automobilius, juos remontuoja ir parduoda. To paties teismo posėdžio metu apeliantas patvirtino teismui, kad pastarajam priklausančias akcijas dėl skyrybų jis formaliai perrašė kito asmens vardu ir iki šiol minimos akcijos apeliantui nėra grąžintos. Taigi, nors skunde apeliantas ir teigia, kad UAB „City Car“ ir UAB „Armeva“ akcininkai (naudos gavėjai) yra jo tėvas ir brolis, sprendžiant iš apelianto teismui 2023 m. kovo 29 d. posėdžio metu pateiktų paaiškinimų būtent jis yra šių bendrovių, besiverčiančių naudotų automobilių prekyba, faktiniu akcininku ir naudos gavėju.
10.4. Kaip matyti iš apelianto kartu su skundu pateiktų Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos išrašų turinio, apeliantas nuo šios sistemos tvarkytojo nuslėpė duomenis apie tai, kad UAB ,,City car“ ir UAB ,,Armeva“ faktiniu naudos gavėju yra būtent atsakovas. Todėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 219 straipsnio pagrindu turi būti priimta atskiroji nutartis informuoti Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apie apelianto tikėtinai įvykdytą Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies pažeidimą.
10.5. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas vis tik nuspręstų, kad apeliantas nelaikytinas faktiniu UAB „City Car“ ir UAB „Armeva“ akcininku ir naudos gavėju, jo su apeliaciniu skundu ir atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai bei šiuose procesiniuose dokumentuose pristatyta informacija apie finansinę padėtį leidžia manyti, kad jo ir sutuoktinės faktinės išlaidos gerokai viršija pastarųjų gaunamas pajamas. Įvertinus tai, kad tiek advokatui už teisines paslaugas, tiek ir žyminio mokesčio dalį apeliantas sumokėjo grynaisiais pinigais, tikėtina, kad jis disponuoja didelėmis grynųjų pinigų sumomis, gautomis iš prekybos automobiliais veiklos bei šiais pinigais yra apmokamos apelianto šeimos pragyvenimo išlaidos ir mokama paskola bankui. Todėl teismui nusprendus tenkinti atskirąjį skundą: 1) CPK 300 straipsnio pagrindu priimtina atskiroji nutartis informuoti prokurorą apie galimai neteisėtą apelianto praturtėjimą, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 189¹ straipsnio 1 dalyje; bei 2) CPK 219 straipsnio pagrindu priimtina atskiroji nutartis informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apie vykdant prekybą naudotais automobiliais apelianto gaunamas tikėtinai nedeklaruotas pajamas, nuo kurių galimai nėra sumokami privalomi mokesčiai valstybei.
10.6. Visuotinai prieinamuose informacijos šaltiniuose, galima rasti informaciją, kad naudotų automobilių prekyba yra viena iš veiklos sričių, kurioje klesti ar klestėjo ,,šešėlis“. Todėl tikėtina, kad ir nagrinėjamu atveju apeliantas prekybos naudotais automobiliais verslą vykdo neskaidriai, slepia ne tik tikruosius tokios veiklos naudos gavėjus, bet ir gaunamas pajamas, nuo kurių nemoka mokesčių valstybei.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
12. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 3 d. nutarties dalis, kuria apeliantas buvo įpareigotas sumokėti dalį žyminio mokesčio (800 Eur) už apeliacinį skundą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
13. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: valstybės įmonės Registrų centro 2023 m. vasario 3 d. išrašus, kuriuose nurodytas UAB ,,Armva“ ir UAB ,,City car“ naudos gavėjų sąrašas.
14. Ieškovas kartu su atsiliepimu į apelianto atskirąjį skundą taip pat pateikė naujus įrodymus: 1) Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinius išrašus; 2) duomenis apie UAB ,,Armeva“ ir UAB ,,City car“ iš internetinės svetainės www.rekvizitai.lt.
15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi išsiaiškinti, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat, atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką ginčo klausimui išspręsti.
16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktų dokumentų turinį, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad apelianto bei ieškovo pateikti nauji įrodymai gali būti reikšmingi sprendžiant dėl apelianto finansinės padėties nustatymo ir vertinant prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pagrįstumą, taip pat į tai, kad šių duomenų priėmimas neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo, nenustatęs apelianto ar ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, nutaria priimti pateiktus naujus įrodymus ir juos vertinti kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.
Dėl skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumo
17. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi, kuria buvo įpareigotas sumokėti 800 Eur žyminio mokesčio dalį už apeliacinio skundo pateikimą. Pažymi, kad neturi pakankami lėšų sumokėti 800 Eur žyminį, artimiausiu metu nebus realių galimybių gauti didesnių pajamų ir apelianto turtinė padėtis iš esmės nepagerės, todėl teismo įpareigojimas sumokėti 800 Eur žyminio mokesčio, objektyviai sudaro kliūtis kreiptis su apeliaciniu skundu į teismą. Taigi, apeliantas iš esmės kelia atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrįstumo klausimą.
18. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra ta, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Kita vertus, ši teisė negali būti aiškinama ir suprantama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu jo pageidaujamu būdu ar tvarka. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama specialia CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui.
19. Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). CPK 80 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose). Taip pat įstatymų leidėjas CPK yra nustatęs galimybę asmenims, dėl finansinių sunkumų neišgalintiems sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį, kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu atleisti juos nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą (CPK 83, 84 straipsniai).
20. Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį, asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Šia įstatymo nuostata siekiama užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kuomet dėl sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio.
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atleidimas nuo žyminio mokesčio yra išimtis iš taisyklės, pagal kurią už kiekvieną ieškinį, apeliacinį ar kasacinį skundą mokamas nustatyto dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1, 4 dalys) ir teismui nustatyta tik teisė, o ne pareiga atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo esant motyvuotam asmens prašymui (CPK 83 straipsnio 3 dalis).
22. Prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo padavusiam asmeniui tenka pareiga pateikti kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, kad asmens turtinė padėtis neleidžia jam sumokėti žyminio mokesčio už tam tikrą procesinį dokumentą (CPK 178 straipsnis). Įstatymo leidėjas nėra pateikęs baigtinio sąrašo aplinkybių, į kurias turėtų būti atsižvelgiama vertinant asmens galimybes sumokėti žyminį mokestį, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar pateikti argumentai ir įrodymai yra pakankami jį atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Tik įvertinęs prašymą pagrindžiančių įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan.) bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį, teismas gali nuspręsti, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei negali sumokėti viso žyminio mokesčio, tai nuo kokios šio mokesčio dalies asmuo gali būti atleistas.
23. Svarbu akcentuoti, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog turtinę asmens padėtį apibūdina nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo pažymos, turto ir pajamų deklaracijos ir kiti dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1540-302/2017; 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-756-516/2021).
24. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais bei viešai prieinamų registrų duomenimis nustatyta, kad apelianto per mėnesį iš darbo santykių UAB „Armeva“ ir UAB „City car“ gaunamos pajamos sudaro apie 35 Eur, o jo sutuoktinės – 800 Eur. Apeliantas turi ir privalo išlaikyti du nepilnamečius vaikus. Vieno iš vaikų išlaikymui, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu nustatytas dydis yra 115 Eur (400 Lt). Apeliantas taip pat yra sudaręs paskolos gyvenamajam būstui sutartį, kurios pagrindu įsipareigojimai AB Swedbank per mėnesį sudaro apie 367 Eur. Apeliantas yra UAB „Armeva“ ir UAB „City car“, kurių savininkai ir akcininkai yra brolis A. M. bei tėvas A. M., direktorius. Apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – žemės sklypas ir gyvenamasis namas, kurių vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, sudaro 115 500 Eur. Iš atsakovo nėra vykdoma išieškojimų kitiems kreditoriams ir teismas neturi duomenų apie galimai kitus turimus kreditorinius įsiskolinimus.
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės (žr. šios nutarties 24 punktą) leidžia susiformuoti teismo įsitikinimui, kad apeliantas nepateikė duomenų, leidžiančių identifikuoti realią finansinę situaciją bei konstatuoti tokį jos sunkumą, kuris neleistų sumokėti žyminio mokesčio dalies. Viena vertus, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantas gauna mažą darbo užmokestį, turi finansinių įsipareigojimų. Kita vertus, apeliantas dirba šeimos nariams priklausančiose įmonėse, gali derėtis dėl darbo užmokesčio dydžio. Vien tai, kad apelianto teigimu įmonių akcininkai (tėvas ir brolis) nustatė tam tikrą darbo užmokesčio dydį, neįrodo, kad įmonė neturi finansinių galimybių mokėti didesnį darbo užmokestį. Sutiktina, kad apelianto įsipareigojimai pagal paskolos sutartį AB Swedbank (367 Eur), atsižvelgiant į apelianto gaunamas kasmėnesines pajamas (apie 35 Eur), gali būti vertinami kaip ženklūs, tačiau buvo prisiimti paties apelianto valia dar 2007 metais ir kaip matyti yra apmokami laiku. Nors apeliantas taip pat turi mokėti teismo sprendimu nustatytą 155 Eur išlaikymą nepilnamečiam sūnui iš pirmosios santuokos, duomenų, kad dėl to būtų susidaręs įsiskolinimas, byloje pateikta nebuvo. Apelianto atžvilgiu nėra pradėtų ar vykdomų vykdomųjų bylų, o tai papildomai įrodo, kad apeliantas visus finansinius įsipareigojimus vykdo laiku. Teismo proceso pirmosios instancijos teisme metu bei teikdamas apeliacinį skundą apeliantas naudojosi advokato teisinėmis paslaugomis ir apmokėjo už jos suteiktas paslaugas. Taip pat sumokėjo 200 Eur žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą. Apelianto atskirojo skundo argumentai, kad sutuoktinės ir tėvo finansinės pagalbos dėka neturi įsiskolinimo bankui bei kad advokato paslaugas teikiant apeliacinį skundą padėjo apmokėti tėvas, laikytini nepagrįstais, kadangi byloje nebuvo pateikta nurodytas aplinkybes pagrindžiančių objektyvių duomenų. Taigi, aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad apelianto finansinė padėti nėra tokia sunki, kad jis nebūtų finansiškai pajėgus sumokėti teismo nustatytos žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą.
26. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti apelianto turtinę padėtį esant tokia sudėtinga, kad teismo nutartimi jau atleidus jį nuo 501 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies, jis negalėtų sumokėti pirmosios instancijos teismo nustatytos 800 Eur likusios žyminio mokesčio dalies (CPK 178 straipsnis).
Dėl prašymo priimti atskirąją nutartį
27. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas turi priimti atskirąją nutartį dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informavimo apie apelianto įvykdytą Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Tuo atveju jei nuspręstų tenkinti apelianto atskirąjį skundą, priimti atskiras nutartis ir informuoti: 1) prokurorą apie galimą apelianto neteisėtą praturtėjimą, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 189¹ straipsnio 1 dalyje; 2) Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apie vykdant prekybą naudotais automobiliais apelianto gaunamas tikėtinai nedeklaruojamas pajamas nuo kurių nėra sumokami privalomi mokesčiai valstybei.
28. CPK 299 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, jog asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus. Jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui (CPK 300 straipsnio 1 dalis). Taigi, teismas turi pareigą kreiptis į atitinkamas institucijas ar prokurorą tik tuo atveju, jeigu nagrinėdamas bylą sužino apie nusikalstamos veikos požymius atitinkančius veiksmus, bet ne tada, kada tokią nuomonę išreiškia proceso šalys.
29. Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė subjektyvų situacijos vertinimą, kuris savaime nesudaro pagrindo priimti atskirąją nutartį ir kreiptis į ieškovo nurodomas institucijas ar prokurorą CPK 300 straipsnio nustatyta tvarka. Tuo pačiu teismas išaiškina, kad šios nutarties priėmimas neužkerta kelio ieškovui, esant pagrindui, savarankiškai kreiptis į atitinkamas institucija, informuojant apie galimai daromus teisės aktų pažeidimus.
Dėl procesinės bylos baigties
30. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
31. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl įpareigojimo sumokėti 800 Eur žyminio mokesčio dalį (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
32. Kadangi skundžiama nutarties dalimi nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams ištaisyti jau yra pasibaigęs, tokį terminą iš naujo nustato apeliacinės instancijos teismas (CPK 7 straipsnis), išaiškindamas, kad įrodymai apie žyminio mokesčio sumokėjimą teikiami pirmosios instancijos teismui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
33. Viena iš CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Pagal šią teisės normą gauti iš kitos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (teismo procesinis sprendimas), o teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis. Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 16, 17 punktas).
34. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės procesinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimdamas 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį, ir apeliacinės instancijos teismas šią nutartį paliko nepakeistą, nesudaro pagrindo tarp šalių kilusį ginčą vertinti kaip išspręstą ieškovės naudai. Nagrinėjamoje byloje dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-219/2018, 13 punktas).
35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu kasacinio teismo pateikti išaiškinimai (žr. šios nutarties 34–35 punktus) aktualūs nagrinėjamos procesinės situacijos kontekste, kadangi dar nėra įsiteisėjęs skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, todėl nėra pagrindo išnagrinėtą procesinį prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo vertinti kaip ginčą išspręstą ieškovės naudai. Apeliacinės instancijos teismui nustačius naują terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti (žr. šios nutarties 32 punktą), apeliacinio skundo (ne)priėmimo klausimas pakartotinai spręstinas pirmosios instancijos teisme: tuo atveju, jeigu per teismo nustatytą terminą nebus pašalinti apeliacinio skundo trūkumai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo grąžinimo klausimą (CPK 316 straipsnio 2 dalis), turės išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą (CPK 93 straipsnis); tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas bus priimtas ir išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti atsakovui A. M. 14 (keturiolikos) dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties priėmimo dienos, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 3 d. nutartyje nustatytiems apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, t. y. sumokėti 800 Eur žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą bei pateikti pirmosios instancijos teismui šio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.