Šiaulių apylinkės teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo VšĮ (duomenys neskelbtini) teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pakeitimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2022 m. vasario 14 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose gautas VšĮ (duomenys neskelbtini) teikimas dėl S. K. skirtos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeitimo į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Išvadą apie asmens sveikatos būklę pateikusios sveikatos priežiūros įstaigos - VšĮ (duomenys neskelbtini) atstovas teismo posėdžio metu prašė teikimą tenkinti. Nurodė, kad S. K. rekomenduotinas priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeitimas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Prokuroras sutiko su teikimo patenkinimu.

Gynėjas prieštaravo pateiktai išvadai bei siūlė S. K. skirtos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis nekeisti.

Motyvuojamoji dalis

Teikimas netenkintinas.

Vadovaujantis LR BK 98 straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 405 nuostatomis, priverčiamosios medicinos priemonės taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kas 6 mėnesiai pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. LR BK 98 straipsnis nustato galimybę pagal poreikį taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionarinį stebėjimą bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šiame straipsnyje nenustatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš minėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Taigi, įvertinęs asmens psichinę sveikatą, veikos pobūdį ir socialinį pavojingumą, teismas, vadovaudamasis LR BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nutartimi gali pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė.

Baudžiamojoje byloje Nr. M1-1878-951/2020, vadovaujantis surinktų įrodymų visuma, teismo buvo nustatyta, kad S. K., vieną kartą spirdamas į nukentėjusiajam L. J. priklausančio automobilio dureles, jas įlenkė, taip jas sugadindamas. Įvertinus sugadinto svetimo turto vertę, t. y. 190 Eur, S. K. įvykdyta veika kvalifikuota kaip baudžiamasis nusižengimas pagal LR BK 187 straipsnio 3 dalį. Vadovaudamasis 2020 m. rugsėjo 8 – rugsėjo 28 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) ir teismo posėdyje apklausto eksperto G. B. paaiškinimais, teismas taip pat nustatė, kad S. K. nusikalstamos veikos padarymo ir nutarties priėmimo metu konstatuotas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, dėl to jis buvo pripažintas nepakaltinamu (LR BK 17 straipsnis), nes darydamas įstatymo uždraustą veiką dėl savo psichikos sutrikimo negalėjo suvokti veikos pavojingumo, teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Atsižvelgdamas į ekspertų išvadas bei siekdamas užtikrinti, kad S. K. būtų stebimas, jam būtų užtikrintas tinkamas gydymas, teismas padarė išvadą, jog ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis yra tinkama ir pakankama priverčiamoji medicininio pobūdžio priemonė. Be to, įvertinus asmens psichinę būklę, ligos diagnozę, gydymo eigą, aplinkybes, kad S. K. psichinė būsena nebuvo gerėjanti, asmuo visiškai nekritiškas savo ligos atžvilgiu, konstatuotas išliekantis socialinis pavojingumas, 2021 m. birželio 29 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nutartimi VšĮ (duomenys neskelbtini) teikimas tenkintas, pratęsiant S. K. priverčiamosios medicinos priemonės - ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taikymą.

2022-02-14 gautame VšĮ (duomenys neskelbtini) prašyme nurodyta, kad S. K. išlieka ir toliau nekritiškas savo situacijai, psichinės sveikatos būsenai ir elgesiui, ignoruoja faktą, kad yra teismo nutartis dėl priverstinio ambulatorinio gydymo, korekcija ambulatoriškai yra negalima, išlieka didelė socialinio pavojingumo rizika, todėl reikalinga S. K. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeisti į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.

Iš bylos medžiagos ir 2022-02-14 gauto VšĮ (duomenys neskelbtini) pašymo „Dėl S. K. teikimo“, įstaigos atstovo paaiškinimų matyti, kad S. K. yra registruotas (duomenys neskelbtini) pacientų registre. Jam yra nustatytos paranoidinės šizofrenijos (F20.0), vidutinio sunkumo depresijos epizodo (F32.10) diagnozės. Nuo 2021 m. rugpjūčio mėn. iki 2023 m. nustatytas 35 proc. darbingumo lygis. Paskutinio priverstinio ambulatorinio stebėjimo metu S. K. pas gydytoją psichiatrą ir socialinius darbuotojus lankėsi nereguliariai. Konsultacijomis, kurioms pats savarankiškai neužsiregistruodavo, rūpindavosi tėvai, kurie taip pat buvo konsultuojami dėl sūnaus gydymo. Tiek pacientui, tiek tėvams buvo teikiamos ir nuotolinės konsultacijos. Nurodoma, kad pacientas savo psichinės sveikatos būsenai nekritiškas, gydymui motyvacijos nėra. S. K. priverstinio ambulatorinio stebėjimo metu buvo taikytas medikamentinis gydymas, skirti leidžiami ir geriami vaistai. Dėl psichikos būsenos pablogėjimų S. K. tris kartus, t. y. nuo 2021-03-03 iki 2021-05-21, nuo 2021-06-02 iki 2021-07-07 ir nuo 2021-11-14 iki 2021-12-03, dėl paranoidinės šizofrenijos (F20.0) buvo gydytas (duomenys neskelbtini) klinikoje. 2021-11-12 turėjęs atvykti pas gydytoją psichiatrą konsultacijai ir vaistų susileidimui, S. K. neatvyko. Paskambinus pacientui nurodytu telefonu, jis neatsiliepė. Telefonu bendraujant su paciento tėvais, epizodais į pokalbį įsiterpdavo ir pacientas S. K., išsakydamas padrikus pasakymus, tokius kaip „kabinat makaronus, psichikos sveikatos centre nesilankysiu, kreipsiuosi į privatų psichiatrą, išsitirsiu ir paduosiu jus į teismą, nes buvau prievartaujamas“. Tėvų teigimu, sūnaus būsena blogėjanti. Tėvas akcentuoja, kad sūnaus būsena visą laiką yra bloga, net ir grįžus po stacionarinio gydymo. Po paskutinio gydymo stacionare (nuo 2021-11-14 iki 2021-12-03) S. K. gydytojo psichiatro konsultuotas nebuvo. Paciento tėvas 2021-11-15 telefonu informavo, kad sūnui reikšmingai pablogėjo būsena ir buvo stacionarizuotas į psichiatrijos kliniką. 2021-12-28 turėjęs atvykti į (duomenys neskelbtini) pas gydytoją psichiatrą, S. K. neatvyko. Telefoninio pokalbio metu S. K. tėvas nurodė, jog sūnus po stacionaro jautėsi blogai, dabar geriau, geriamų vaistų turi iš anksčiau. Tėvo nuomone, sūnui nuo vaistų yra blogiau. Tėvas perspėtas, kad sūnus turi lankytis psichikos sveikatos centre ir turi būti gydytojo stebimas. VšĮ (duomenys neskelbtini) socialinėms darbuotojoms 2022-01-25 nuvykus pas S. K. į namus, jam asmeniškai buvo įteiktas pakvietimas į 2022-01-27 13.30 val. psichikos sveikatos centre organizuojamą konsiliumą dėl tolimesnio ambulatorinio stebėjimo taikymo. Pacientui buvo žodžiu suteikta informacija dėl vizito tikslo, ant pakvietimo kopijos pacientas pasirašė. Tačiau nurodytu laiku pacientas į konsiliumą neatvyko, dėl ko dabartinės paciento psichikos sveikatos būklės ambulatoriškai nebuvo galimybės įvertinti. Kadangi užtikrinti medikamentų vartojimą ambulatoriškai nėra galimybės, todėl įstaiga prašo taikyti stacionarinį gydymą.

Teismas atkreipia dėmesį, kad nors teismų praktikoje laikoma, jog pagrindinis kriterijus, parenkant bet kurią priverčiamąją medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, ir šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015), tačiau tai nereiškia, kad šis kriterijus yra vienintelis. Nes teismas, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį. Šiuo atveju S. K. padaryta veika pagal LR BK skirstymą, vertinant pavojingumo laipsnį, yra švelniausia – baudžiamasis nusižengimas, už kurį nustatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Įstatymo leidėjo manymu, tokia veika nėra tiek pavojinga, kad reikėtų ją padariusį asmenį izoliuoti.

Šiuo atveju būtina paminėti, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl S. K. taikomo ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeitimo į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, turi įvertinti ir pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, kas leistų daryti išvadą, kad S. K. pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas kitiems asmenims ir aplinkai tiek, jog jam reikėtų taikyti ultima ratio (kraštutinė priemonė) – radikalų laisvės suvaržymą, izoliuojant jį nuo visuomenės. Kitu atveju, teismas turi pareigą ieškoti galimybių taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021).

Kaip matyti iš gauto teikimo, iš esmės jis yra grindžiamas ne padidėjusiu asmens socialiniu pavojingumu, o tuo, kad nepavyko įvertinti S. K. psichinės būklės, nes jo ambulatorinis gydymas yra apsunkintas dėl jo neatvykimo. Iš gydymo įstaigos pateiktos informacijos, dabartinės paciento psichikos sveikatos būklė ambulatoriškai nebuvo įvertinta, nes pacientas neatvyko į organizuotą konsiliumą dėl tolimesnio ambulatorinio stebėjimo taikymo. Iš įstaigos pateiktos informacijos matyti ir tai, kad priverčiamąją medicinos priemonę vykdančiai gydymo įstaigai, VšĮ (duomenys neskelbtini), išties kyla sunkumų dėl bendravimo su S. K., asmuo laiku nesilanko gydymo įstaigoje, nesilaiko skirtų medikamentų vartojimo režimo, savo sveikatos būklei yra nekritiškas, gydymui nemotyvuotas, o paciento tėvams taip pat sudėtinga užtikrinti paciento priežiūrą ir pasirūpinti jo atvykimu pas gydytoją psichiatrą ir tinkamu jo vaistų vartojimu, taip pat, tėvų teigimu, nustatyti paciento psichikos sveikatos būklės paūmėjimai.

Nagrinėtinu atveju teismas pažymi, jog vertinant asmens pavojingumą, būtina atsižvelgti į gydymo trukmę, jo veiksmingumą, sveikatos pokyčius, paties paciento savo ligos vertinimą ir motyvaciją tęsti gydymą. Vertinant asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, teismo nuomone, iš byloje esančių duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog S. K. psichinės sveikatos būklė yra pablogėjusi, kad šiuo metu jis yra pavojingas sau ir/ar aplinkai. Gydymo įstaigos teikime nurodyta, kad pacientas pas medikus ir socialinius darbuotojus lankėsi nereguliariai, savarankiškai konsultacijoms neužsiregistruodavo, tačiau tai nereiškia, kad nesilankydavo visiškai, be to, S. K. gydymo procese intensyvią pagalbą teikia jo tėvai. Socialinėms darbuotojoms nuvykus į namus ir įteikus šaukimą atvykti į konsiliumą, S. K. ant jo pasirašė, žodžiu suteiktą informaciją išklausė. Paskirtus vaistus vartoja. Nors, tėvų vertinimu, sūnaus būsena yra blogėjanti, nuo vaistų jam blogiau, tačiau byloje nėra objektyvių šiuos teiginius pagrindžiančių medicininių duomenų. Tėvų subjektyvus vertinimas dėl sūnaus būklės blogėjimo, paciento nereguliarus lankymasis gydymo įstaigoje nesuteikia teismui pagrindo spręsti, kad S. K. savo veiksmais gali padaryti realios žalos savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Be to, byloje nėra duomenų, kad po paskutinio stacionaraus gydymosi (2021-11-14 – 2021-12-03) jo psichikos būklė būtų suprastėjusi, o psichinė sveikata nestabili. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo metu dėl psichikos susirgimo S. K. gydyti specializuotame stacionare netikslinga. S. K., nors ir nereguliariai, į gydymo įstaigą atvyksta, nors ir ne itin tinkamai, bet jam paskirtus vaistus vartoja, gydymo procese yra ne vienišas, intensyvią pagalbą teikia tėvai.

Iš turimų duomenų daroma išvada, kad S. K. serga psichikos liga, jo psichinė būsena nėra gerėjanti, asmuo išlieka nekritiškas savo ligos atžvilgiu. Vertinant asmens sveikatos būklę, diagnozę, gydymo eigą, matyti, kad socialinis pavojingumas išlieka, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog jis pavojingas kitiems asmenims ir aplinkai tiek, jog jam reikėtų taikyti kraštutinę priemonę – radikalų laisvės suvaržymą, izoliuojant jį nuo visuomenės. Esant aptartai S. K. psichinei būsenai ir sąlygoms, priverstinį stebėjimą ir gydymą jo atžvilgiu galima užtikrinti ambulatorinėmis sąlygomis, todėl VšĮ (duomenys neskelbtini) teikimas netenkintinas ir S. K. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis gydymas ir stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis paliktina galioti ir pratęstina (LR BPK 405 str. 3 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 str. 3 d. 1 p., 440 str., teismas

nutaria:

VšĮ (duomenys neskelbtini) teikimo netenkinti.

S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės - ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taikymą.

Įpareigoti VšĮ (duomenys neskelbtini)toliau vykdyti S. K. stebėjimą ir gydymą.

Įpareigoti VšĮ (duomenys neskelbtini) ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos pateikti Šiaulių apylinkės teismui išvadą dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos priemonės taikymo S. K. reikalingumo.

Nutartis per 7 dienas nuo jos gavimo dienos gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.