Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. D. A. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. D. A. prašymą suinteresuotam asmeniui D. D. A. dėl santuokos nutraukimo vieno sutuoktinio prašymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Pareiškėjos atstovas pateikė duomenis: banko sąskaitos išrašus, iš kurių matyti, jog pareiškėjai nuolat mokamos išmokos vaikams Lietuvoje, taip pat jos ir nepilnamečių vaikų 2019 m. išduotų sveikatos draudimo kortelių kopijas, Swedbank sąskaitos išrašą, kuris rodo, jog pareiškėja atliko daug bankinių operacijų Lietuvoje veikiančiame banke. Pareiškėjos atstovas taip pat paaiškino, kad pareiškėja, pasibaigus separacijos procesui su sutuoktiniu, su vaikais gyvenamąją vietą deklaravo savo mamos bute (duomenys neskelbtini) mieste. Pareiškėjos mama butą pardavė ir įsigijo butą (duomenys neskelbtini), tačiau deklaracijos duomenys kol kas nėra pakeisti, nes yra keičiama patalpų paskirtis. Pareiškėja dalį savo laiko praleidžia ne Lietuvoje, tačiau ne dėl to, kad gyvena kitoje valstybėje, o dėl to, kad dirba įvairiose pasaulio šalyse ir yra nuolat keliaujantis žmogus. Pareiškėjos darbas yra kosmopolitiškas, todėl jos su jokia užsienio šalimi nesieja tvirti ryšiai, glaudžiausi jos ryšiai yra su Lietuva, čia ji praleidžia daugiausia laiko, nors ir nebūna visus metus vien tik Lietuvoje. Pareiškėja turi savo oficialią įmonę, registruotą Jungtiniuose Arabų Emiratuose. Pareiškėjai padeda jos mama, todėl nepilnamečiai vaikai yra tinkamai prižiūrėti. Pareiškėjos gyvenamoji vieta laikytina Lietuvos Respublika bei santuokos nutraukimo byla teisminga Lietuvos Respublikos teismui.

4. Teismas, siekdamas išsklaidyti abejones dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos Lietuvoje, kurią ji viešoje erdvėje deklaruoja kaip Monako Kunigaikštystę jau pastarąjį dešimtmetį, pateikė paklausimą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apie pareiškėjos nepilnamečių vaikų ugdymosi vietas. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius pranešė, kad pareiškėjos nepilnamečiai vaikai Lietuvoje ugdymo įstaigose nėra registruoti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

9. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyti priimti pareiškėjos prašymą dėl santuokos nutraukimo vieno sutuoktinio prašymu kaip neteismingą Plungės apylinkės teismui, pagrįstumo ir teisėtumo.

10. Pareiškėjos atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos pateiktus duomenis ir argumentus vertino per daug kritiškai, per griežtai, nebuvo objektyvus, savo iniciatyva ieškojo tendencingos informacijos, kad rastų pretekstą nenagrinėti bylos su tarptautiniu elementu; su jokia kita šalimi pareiškėjos nesieja tokie ryšiai kaip su Lietuva, teismas į pareiškėjos nurodytas faktines aplinkybes neatsižvelgė, netinkamai aiškino įprastinės gyvenamosios vietos sąvoką. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius pareiškėjos argumentus kaip nepagrįstus.

11. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tokios teisės įgyvendinimas, be kita ko, lemia, kad asmuo su atitinkamu reikalavimu gali kreiptis tik į tą teismą, kuris yra kompetentingas nagrinėti jo inicijuojamą ginčą. Nagrinėdamas bylą su tarptautiniu elementu teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Teismo pareigą savo iniciatyva spręsti tarptautinio teismingumo klausimą lemia CPK 782 straipsnio nuostatos. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį (prašymą), sukelia atitinkamus procesinius teisinius padarinius: nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas); jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

12. Kadangi civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga, o teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas, priimdamas ieškinį, teismas privalo aiškintis ex officio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo iniciatyva patikrino, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams surinkęs ir papildomus duomenis, teisiškai reikšmingus sprendžiant pareiškėjos prašymo priėmimo klausimą. Pažymėtina, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Kaip minėta, jeigu byla teismui neteisminga, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas). Nustatęs, kad pagal taikytinas ES, tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 17 punktas).

13. Asmens teisė kreiptis į teismą gali būti tinkamai įgyvendinta tik nustačius, kuris teismas turi jurisdikciją nagrinėti konkrečią civilinę bylą. Teismas pareikštų reikalavimų teismingumą tikrina savo iniciatyva bylos iškėlimo metu – tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 15 punktas). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-687/2018, 14 punktas).

14. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju taikytinas Reglamentas, kurio 3 straipsnyje nurodyta, jog bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, separacija ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje: a) kurios teritorijoje: (i) yra sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta; ii) buvo sutuoktinių paskiausia įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena; iii) yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta; iv) tuo atveju, jeigu buvo pateiktas bendras prašymas – yra vieno iš sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta; v) yra prašymo pateikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu jis ten gyveno ne trumpiau kaip metus prieš pat prašymo pateikimą, arba vi) yra prašymo pateikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu jis ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius prieš pat prašymo pateikimą ir jis yra atitinkamos valstybės narės pilietis, arba b) kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai. Pažymėtina, kad nacionalinis teismas negali pakeisti Reglamente įtvirtintų teismingumo taisyklių ar atsisakyti jas taikyti.

15. Nors atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nuvertino pilietybės aspektą ir apie jį nieko nepasisakė, toks argumentas nėra pagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmiausia, būtent nustatęs, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos pilietė, toliau pagal Reglamento 3 straipsnio a) punkto (vi) papunktį pagrįstai vertino ir tą aplinkybę, jog tam, kad pareiškėjos prašymą dėl santuokos nutraukimo galėtų (turėtų jurisdikciją) nagrinėti Lietuvos Respublikos teismas, ji turi gyventi Lietuvoje ne trumpiau kaip šešis mėnesius prieš pat prašymo pateikimą. Atsižvelgiant į tai, taip pat nepagrįstu laikytini atskirojo skundo argumentai esą pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino įprastinės gyvenamosios vietos sąvoką bei esą neatsižvelgė į pareiškėjos nurodytas faktines aplinkybes.

16. Vertindamas aplinkybę dėl pareiškėjos įprastinės gyvenamosios vietos, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai vertino ne tik pareiškėjos nurodomas aplinkybes, tokias kaip gyvenamosios vietos deklaravimo vieta, gaunamas valstybės išmokas vaikams, naudojimąsi banko paslaugomis, sveikatos draudimo kortelių turėjimą, tačiau ir nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingą faktinę aplinkybę, kad pareiškėjos nepilnamečiai vaikai, kurių gyvenamoji vieta pagal 2018 m. kovo 13 d. Italijos sprendimą dėl separacijos nustatyta su pareiškėja, Lietuvoje ugdymo įstaigose nėra registruoti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tuo atveju, jeigu pareiškėjos ir jos vaikų gyvenamoji vieta Lietuvoje būtų deklaruota ne formaliai, tačiau pareiškėja iš tikrųjų faktiškai gyventų Lietuvoje, labiau tikėtina, jog ir jos vaikai būtų registruoti ugdymo įstaigose Lietuvoje. Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad pareiškėjos vaikai yra mokyklinio amžiaus.

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjos vaikai, kurių gyvenamoji vieta nustatyta su pareiškėja, yra mokyklinio amžiaus, tačiau nėra registruoti ugdymo įstaigose Lietuvoje, labiau tikėtina, kad ir pareiškėjos įprastinė gyvenamoji vieta nėra (ir nebuvo ne trumpiau kaip šešis mėnesius prieš pat prašymo pateikimą) Lietuvoje, dėl ko byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Vien tai, kad pareiškėja nėra nutraukusi ryšių su Lietuva, savo ir vaikų gyvenamąją vietą yra deklaravusi Lietuvoje, Lietuvoje gauna vaikams skirtas valstybės išmokas, yra drausta, bei atliko bankines operacijas Lietuvoje veikiančiame banke, savaime nepatvirtina tos aplinkybės, kad pareiškėjos įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Tokiu atveju labiau tikėtina, jog ir pareiškėjos vaikai ugdymo įstaigas lankytų Lietuvoje, nes jų gyvenamoji vieta Italijos sprendimu dėl separacijos nustatyta būtent su pareiškėja.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas į šias faktines aplinkybes pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai vertino aplinkybę, kad pareiškėjos įprastinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvoje. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik tai, kad pareiškėjos nepilnamečių vaikų nėra registruota ugdymosi įstaigose Lietuvoje, tačiau ir tai, kad pareiškėja Lietuvoje Sodros duomenimis nedirba, dėl ko tikėtina, ir mokesčių nemoka. Pati pareiškėja pažymi, kad nuolat keliauja verslo reikalais, turi įkūrusi įmonę Jungtiniuose Arabų Emiratuose, gyvenamąją vietą Lietuvoje buvo deklaravusi ne jos vardu registruoto nekilnojamojo turto adresu. Teismui nustačius terminą dėl trūkumų pašalinimo, duomenų apie savo vaikų mokymosi (ugdymo) vietą pareiškėja neteikė.

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, taip pat pažymėtina, jog pareiškėjos minimoje kasacinio teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-687/2018 pateikti išaiškinimai neprieštarauja šioje nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, nes nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino, ar pareiškėjos įprastinė gyvenamoji vieta, kurioje ji gyvena ne trumpiau kaip šešis mėnesius prieš pat prašymo pateikimą, yra Lietuvoje ar nėra.

20. Atskirajame skunde nurodomoje Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-451-777/2023 buvo nustatytos kitokios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjos gyvenamąja vieta, nei šioje civilinėje byloje. Civilinėje byloje Nr. e2S-451-777/2023 buvo nustatyta, kad ieškovė vykdavo pas atsakovą į Italiją tik trumpiems laikotarpiams ir retai, 1-2 kartus per metus, dėl ko šios aplinkybės nesudarė pagrindo teigti, kad sutuoktinių paskiausia įprastinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvos Respublikoje, t. y. minėtoje civilinėje byloje nebuvo nustatyta objektyvių duomenų, kad sutuoktinių paskiausia įprastinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje; taip pat įvertinta ta aplinkybė, kad ieškovė yra Lietuvos Respublikos pilietė bei nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Minėtoje civilinėje byloje ieškovės deklaravimo Lietuvoje faktinė aplinkybė nebuvo lemianti teismo išvadas dėl jurisdikcijos. Priešingai, teismas deklaravimo Lietuvoje fakto savaime nelaikė aplinkybe nei pagrindžiančia, nei paneigiančia ieškovės įprastinę gyvenamąją vietą (civilinėje byloje Nr. e2S-451-777/2023 apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog tai, kad iš teismui pateikto Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazės išrašo matyti, jog apeliantė gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo tik 2023 m. kovo 14 d., nesudaro pagrindo išvadai, jog iki šios datos apeliantė negyveno Lietuvos Respublikoje).

21. Tuo tarpu pagal nagrinėjamos bylos duomenis, pareiškėja Lietuvoje būna retai, nereguliariai, jos darbo vieta nėra Lietuvoje, pareiškėjos vaikai nėra registruoti ugdymosi įstaigose Lietuvoje, Lietuvoje nebuvo nei pareiškėjos ir jos sutuoktinio paskiausia įprastinė gyvenamoji vieta, nei yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja Lietuvoje gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius prieš pat prašymo pateikimą.

22. Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių ir argumentų visumą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos prašymą dėl santuokos nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nutarties motyvams, dėl to plačiau jų nekartoja.

23. Be to, pirmosios instancijos teismas išaiškino pareiškėjai, kad pagal Reglamento 5 straipsnį valstybės narės teismas, kuris priėmė sprendimą, kuriuo patvirtinama separacija, taip pat turi jurisdikciją tą separaciją pakeisti santuokos nutraukimu, jei tai numato tos valstybės narės teisė. Pareiškėja dėl santuokos nutraukimo gali kreiptis į Italijos teismą, patvirtinusį separaciją, juolab, kad ir atsakovo gyvenamoji vieta yra šioje valstybėje.

24. Atsakius į esminius atskirojo skundo argumentus, kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako, nes teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

25. Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino Reglamento nuostatas ir padarė teisingas išvadas dėl jurisdikcijos, bei priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

palikti Plungės apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutartį nepakeistą.