Klaipėdos apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. M. atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2023 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. patikslintą ieškinį atsakovui M. I. dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

6.1. Nurodė, kad teismo minimas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2019/1111 skirtas šeimoms, sprendžiant santuokos ir tėvų pareigų teismingumo klausimus, tuo tarpu ieškovė su atsakovu vaikų nėra susilaukę ir tėvų pareigos nėra sprendžiamos.

6.2. Atkreipė dėmesį, jog 2019 m. kovo 26 d. Lietuvos musulmonų sunitų dvasiniame centre-(duomenys neskelbtini), buvo sudaryta ieškovės santuoka, su atsakovu. Teigia, kad minėta santuoka įregistruota Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, santuokos sudarymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Akcentuoja, jog ieškinio reikalavimas yra panaikinti Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje santuokos sudarymo įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) tarp R. M. ir M. I. Mano, kad šiuo atveju, Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus santuokos sudarymo įrašo panaikinimo klausimas negali priklausyti Italijos teismų jurisdikcijai, kadangi santuoka nėra registruota Italijoje, juolab, atsakovas Italijoje tik laikinai dirba ir nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos.

6.3. Nurodė, kad pateikdama ieškinį, ieškovė nurodė, jog su atsakovu gyveno 2019 metais nuo kovo 14 d. iki kovo 29 d. Lietuvos Respublikoje, nuo 2022 m. rugpjūčio 24 d. iki 2022 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikoje. Ieškovė santuoką įregistravo Lietuvos Respublikoje tuo laikotarpiu, kuomet buvo kartu ir gyveno su atsakovu Lietuvoje, kas patvirtina, kad ieškovė dėl santuokos nutraukimo gali pareikšti ieškinį pagal paskutinę žinomą atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas tenkintinas.

7. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

8. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinį atsisakyta priimti teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

9. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3-110-313/2016).

10. Byloje gautas apeliantės prašymas dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos, t. y. apeliantė prašo prie bylos pridėti pažymą dėl apeliantės šeimos sudėties. Akcentuotina, jog nors apeliantė nenurodo jokių argumentų, kodėl minėtas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau, ar tai, jog minėtą įrodymą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti, tačiau įvertinus tai, kad prašoma pridėti pažyma yra susijusi su bylos nagrinėjimu, jos pridėjimas prie bylos, bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl laikytina, jog yra pagrindas pažymą prie bylos pridėti.

Dėl atskirojo skundo argumentų

11. Pažymėtina, kad teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas, priimdamas ieškinį, teismas privalo aiškinti ex officio. Civilinės bylos teisingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Jeigu byla teismui neteisminga, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas).

12. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant civilinių bylų dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo klausimus, tarptautinio civilinio proceso šaltinis yra 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas), nes jis yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 110 straipsnio 2 dalį. Nacionalinis teismas negali pakeisti reglamente įtvirtintų teismingumo taisyklių ar atsisakyti jas taikyti.

13. Akcentuotina, jog Reglamento 3 straipsnyje, nustatančiame bendrąją jurisdikciją bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, separacija ar santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys valstybėje narėje: a) kurios teritorijoje yra – i) sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta; ii) buvo sutuoktinių paskiausia įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena; iii) yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta; iv) tuo atveju, jeigu buvo pateiktas bendras prašymas – yra vieno iš sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta; v) yra prašymo pateikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu jis ten gyveno ne trumpiau kaip metus prieš pat prašymo pateikimą; vi) yra prašymo pateikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu jis ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius prieš pat prašymo pateikimą ir jis yra atitinkamos valstybės narės pilietis; b) kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai.

14. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pateiktą ieškinį vadovavosi Reglamento 3 straipsnio nuostatomis. Teismas konstatavo, kad iš ieškovės nurodytų laikotarpių nustatyta, jog didesnę laiko dalį kai ieškovė ir atsakovas gyveno kartu, jie gyveno Italijoje. Taip pat nurodė, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuva, o ieškovė su ieškiniu turėtų kreiptis į atsakovo gyvenamosios vietos pagal jurisdikciją esantį teismą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo situacijos vertinimu.

15. Pirmosios instancijos teismas, išvadą, jog šalys didesnę laiko dalį kai ieškovė ir atsakovas gyveno kartu, jie gyveno Italijoje, padarė remdamasi apeliantės patikslintame ieškinyje nurodytais teiginiais, kad su atsakovu gyveno 2019 metais nuo kovo 14 d. iki kovo 29 d. Lietuvos Respublikoje, nuo spalio 1 d. iki spalio 30 d., buvo nuvykusi pas sutuoktinį Italijoje, 2020 metais nuo sausio 5 d. iki sausio 31 d. buvo nuvykusi pas sutuoktinį Italijoje, 2021 metais nuo kovo 9 d. iki birželio 21 d. buvo nuvykusi pas sutuoktinį Italijoje, nuo 2022 m. rugpjūčio 24 d. iki 2022 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikoje, 2022 metais nuo rugsėjo 28 d. iki lapkričio 2 d. buvo nuvykusi pas sutuoktinį Italijoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvos Respublika. Iš apeliantės nurodomų laikotarpių matyti, kad ieškovė vykdavo pas atsakovą į Italiją tik trumpiems laikotarpiams. Be to, apeliantė į Italiją vykdavo gana retai, tik 1-2 kartus per metus. Visos šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad šalių įprastinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvos Respublikoje, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Reglamento 3 straipsnio ii papunkčiu.

16. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog tai, kad iš teismui pateikto Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazės išrašo matyti, jog apeliantė gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo tik 2023 m. kovo 14 d., nesudaro pagrindo išvadai, jog iki šios datos apeliantė negyveno Lietuvos Respublikoje. Byloje nėra duomenų, jog apeliantė būtų deklaravusi išvykimą iš Lietuvos Respublikos, o iš į bylą pateikto gyventojų registro duomenų bazės išrašo matyti tik tai, kad apeliantė paskutinį kartą 2023 m. kovo 14 d. keitė duomenis apie deklaruotą gyvenamąją vietą. Reglamento 3 straipsnio vi papunktyje nustatyta, kad jurisdikciją turi teismai, esantys valstybėje narėje, kurioje yra prašymo pateikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu jis ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius prieš pat prašymo pateikimą ir jis yra atitinkamos valstybės narės pilietis. Byloje nustatyta, jog apeliantė yra Lietuvos Respublikos pilietė, o nesant įrodymų, patvirtinančių apeliantės išvykimą iš Lietuvos Respublikos, nėra pagrindo teigti, jog jurisdikcija negali būti nustatoma pagal Reglamento 3 straipsnio vi papunktį.

17. Dar daugiau, vadovaujantis CPK 784 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai (to paties straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teismai taip pat yra kompetentingi nagrinėti šeimos bylas, jeigu abu sutuoktiniai yra užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje (to paties straipsnio 3 dalis). Kaip minėta, apeliantė yra Lietuvos Respublikos pilietė, o atsakovas Pakistano pilietis, gyvenantis Italijoje. Nesant objektyvių duomenų, kad sutuoktinių paskiausia įprastinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, taip pat įvertinus tai, kad apeliantė yra Lietuvos Respublikos pilietė bei atsižvelgiant į 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo 3 straipsnio a punkto vi papunkčio bei CPK 784 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikytina, jog byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.

18. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama ir kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

19. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas susijusias su ieškinio priėmimu, todėl laikytina, jog skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina, o patikslinto ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2023 m. kovo 27 d. nutartį panaikinti ir patikslinto ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.