Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Henricho Jaglinskio, sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei, dalyvaujant ieškovei I. V., atsakovo atstovui V. Š., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB Parex bankas apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovui AB Parex bankui dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kredito sutarties sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė I. V. ieškiniu atsakovui AB Parex bankui prašė teismo pripažinti vienašalį kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, pakeisti kredito valiutą iš litų į eurus, perskaičiuoti nesumokėtas palūkanas, delspinigius bei pradelstą paskolą nuo 2009-04-15, pakeisti kredito grąžinimo metodą iš anuiteto į linijinį, taikyti 400 Lt sutarties pakeitimo mokestį, išlaikyti 1% maržą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo yra neteisėtas bei priimtas pažeidžiant materialinės teisės normas, neatsižvelgiant į teismų praktiką. Dėl šios priežasties jis yra naikintinas. Skundžiamas teismo sprendimas dalyje dėl maržos dydžio procentais nustatymo, kad jis su mokamomis palūkanomis sudarytų kas mėnesį ne daugiau kaip 3000 Lt ieškovės pajamų, yra neteisėtas, nepagrįstas bei priimtas neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes. Atkreipia dėmesį, kad pagal kreditavimo sutartį galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2032 m. kovo 10 d. ir neteisinga ir visiškai nelogiška nustatyti fiksuotą palūkanų dydį daugiau nei 20-iai metų į priekį. Tokia sąlyga yra neprotinga, nes po 20-ies metų 3000 Lt, atsižvelgiant į infliaciją, gali turėti visiškai menką vertę. Gali būti tokia situacija, kai atsižvelgiant į rinkos kitimą, palūkanų normos kis ir marža sudarys 0 proc., kas visiškai prieštarautų banko veiklos principams. Esant tokiai ginčijamai sąlygai, ateityje galima ir tokia situacija, kai palūkanos ir marža gerokai viršys 3000 Lt, tačiau nepaisant rinkos situacijos ieškovė privalės mokėti tik tokią nepagrįstai mažą sumą. Be to, tokia sąlyga stipriai pažeidžia kreditoriaus interesus. Tokio dydžio palūkanos, atsižvelgiant į vidutinę rinkoje vyraujančią palūkanų normą (vidutinės palūkanų normos yra atsakovo pateiktos į bylą), yra visiškai neadekvačios paimto kredito dydžiui. Be to, pažymėtina, kad Bankas nebūtų sudaręs sutarties tokiomis sąlygomis, kurių dabar teisme reikalauja ieškovė, tad toks Kreditavimo sutarties sąlygų primetimas bankui yra ne tik kad neteisėtas, bet ir pažeidžiantis atsakovo, kaip sąžiningos ir tinkamai savo sutartinius įsipareigojimus įvykdžiusios Kreditavimo sutarties šalies, interesus. Toks nelogiškas bei nesąžiningas ieškovės reikalavimas sukeltų atsakovui didelių nuostolių. Toks palūkanų dydis yra pernelyg mažas atsižvelgiant į išduoto kredito dydį. Palūkanos yra teisėtas atlygis bankui už naudojimąsi jo išduotais pinigais, tad nepagrįstai mažas jų dydis (galimas atvejis, kad ateityje marža sieks 0 proc.) pažeis banko interesus, nes neatitiks pagrindinės palūkanų atliekamos funkcijos. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas sukeltų didelių keblumų bankui, nes teismui nustačius tik fiksuotą palūkanų dydį litais, bet nenustačius maržos dydžio procentais, bankas kiekvienąsyk, pasikeitus palūkanų normai ir kas 6 mėn. (kaip tai numato sutartis) perskaičiavus palūkanas, privalės keisti maržos dydį, kad jis su mokamomis palūkanomis sudarytų kas mėnesį ne daugiau kaip 3000 Lt I. V. pajamų.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, kad atsakovas dėl ieškovės pateikto prašymo priėmė sprendimą praėjus dviems periodiniams mokėjimams pagal sutartį (2009-04-10 – 3673,79 Lt bei 2009-05-11 – 4012,25 Lt), t. y. pažeidus CK 6.223 str. 3 d. numatytą 30 dienų terminą, tačiau, kolegijos vertinimu, šis termino praleidimas nesudaro teisinio pagrindo išvadai, jog uždelsimas priimti sprendimą iš esmės įtakojo ieškovės mokumo galimybes pagal sutartį, ir tokiu būdu ieškovė negalėjo išvengti nustatytais terminais mokėti sutarto dydžio įmokas. Kaip ir nurodė pati ieškovė procesiniuose dokumentuose bei teikdama paaiškinimus teismo posėdžio metu, jos negalėjimą vykdyti sutartinius įsipareigojimus sąlygojo finansinės padėties pablogėjimas, t. y. darbo užmokesčio sumažėjimas. Taigi, byloje ir yra kilęs ginčas dėl sąlygų ir pagrindų buvimo keisti tarp šalių sudarytą 2007 m. kovo 15 d. Kreditavimo sutartį Nr. BKS/797, leidžiant pakeisti kredito valiutą iš litų į eurus ir palūkanų normos nustatymą.

Sudarydamos sutartį šalys laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo principo išlygas. Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Tačiau vienos iš šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu nepaisant kitos šalies interesų savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (CK 1.2, 6.156 straipsniai). Dėl to siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes, minėta, sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui. Sutarties pakeitimo sąlygos įtvirtintos CK 6.223 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, ši įstatymo norma sistemiškai turi būti taikoma su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais CK straipsniais (pvz., CK 6.204, 6.228 straipsniai ir kt.).

Ieškovė savo ieškinį iš esmės grindžia CK 6.204 straipsniu, kuriame numatytos išimtinės, ekstraordinarinės sutartinių įsipareigojimų vykdymą iš esmės apsunkinančios aplinkybės, kurioms apsiradus teismas gali pakeisti sutartį arba atskiras jos sąlygas. Esminį sutarties vykdymą suvaržančios aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, gali būti konstatuojamos tik tokiu atveju, jeigu jos atitinka CK 6.204 str. 2 d. 1-4 p. nurodytus kriterijus, t. y. 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiajai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo, 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti, 3) tų aplinkybių nukentėjusioji šalis negali kontroliuoti, 4) nukentėjusioji šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

Taigi, kaip minėta, sutarčių privalomumo principas nėra absoliutus, teismo sprendimu sutarties sąlyga gali būti pakeista tik tokiu atveju, jeigu iš esmės pasikeitė aplinkybės, egzistavusios sutarties sudarymo metu, o sutarties vykdymas tokiomis aplinkybėmis prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Kiekvienu atveju sprendžiant, ar šalių nelygybė yra esminė, ar atsirado esminis sutarties vykdymo suvaržymas, būtina atsižvelgti į nustatytų faktinių aplinkybių visumą: sutarties rūšį, tikslą, šalis, verslo, kuriuo užsiima šalys, pobūdį, šalių patirtį versluose, ekonominės krizės poveikį šalims ir pan. Nagrinėjamu atveju yra sudaryta kredito sutartis tarp profesionalaus, šia veikla užsiimančio juridinio asmens – banko (atsakovas) ir fizinio asmens (ieškovo), kaip vartotojo. Atsakovui, kaip veikiančiam finansinių paslaugų srityje (užsiimančiam kreditų išdavimu) tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, asmeniui, turinčiam galimybę prognozuoti tiek šalies, tiek pasaulio ekonominę situaciją, neabejotinai taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, negu ieškovei, kaip fiziniam asmeniui, kai tuo labiau ji nėra verslininkė ir/ar turintį atitinkamą patirtį versle bei turintį atitinkamą išsilavinimą. Kiekvienu atveju bankas (atsakovas) suteikdamas kreditą asmeniui turi įsitikinti, jog kliento finansinė ir ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus (LR Finansų įstaigos įstatymo 31 str. 3 d. 2 p.) bei vadovautis bendraisiais sutarčių vykdymo principais – bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartį vykdyti kuo ekonomiškesniu būtų kitai šaliai ir sąžiningai (CK 6.200 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl pasikeitusios ekonominės padėties (2008 m. pabaigoje šalyje prasidėjusi itin plataus masto ekonominė krizė) ypač pablogėjo ieškovės padėtis ir tuo pačiu ženkliai padidėjo įmokos bankui ir tai duoda pagrindą išvadai apie atsiradusį esminį sutarties vykdymo suvaržymą, pažeidžiantį šalių interesų pusiausvyrą ir darantį sutarties vykdymą itin sudėtingą (CPK 185 str.). Nurodytos pasikeitusios aplinkybės, kurios iš esmės pakeitė sutartinių prievolių vykdymo pusiausvyrą, atitinka CK 6.204 str. nurodytus kriterijus. Pirma, ekonominė krizė prasidėjo 2008 m. pabaigoje, t. y. praėjus metams po kredito sutarties pasirašymo, todėl akivaizdu, kad ieškovė negalėjo apie jas žinoti (CK 6.204 str. 2 d. 1 p.). Antra, ieškovė negali kontroliuoti ekonominės krizės ir tai objektyviai nuo jos nepriklauso (CK 6.204 str. 2 d. 3 p.). Trečia, iš kredito sutarties matyti, kad ieškovė nebuvo prisiėmusi tokių aplinkybių atsiradimo rizikos (CK 6.204 str. 2 d. 4 p.). Ketvirta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė ir negalėjo numatyti tokių aplinkybių pasikeitimo, kai tuo tarpu atsakovas turėjo galimybę prognozuoti tokio pobūdžio aplinkybių atsiradimą (CK 6.204 str. 2 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nagrinėjamus teisinius santykius ir nustatė, jog yra teisinis pagrindas keisti kreditavimo sutarties sąlygas, tačiau kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl kreditavimo sąlygų pakeitimo, nustatant maržos dydį kartu su mokamomis palūkanomis ne daugiau kaip 3000 Lt ieškovės pajamų. Kaip teisingai nurodo apeliantas, jog galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2032 m. kovo 10 d. ir šiuo atveju atsižvelgiant į infliaciją yra nelogiškai nustatyti fiksuotą palūkanų dydį daugiau nei dvidešimčiai metų į priekį, nes vienu atveju galima situacija, kai atsižvelgiant į rinkos kitimą, palūkanų normos kis ir marža sudarys 0 proc., kas visiškai prieštarautų banko veiklos principams, kita vertus, galima ir tokia situacija, kai palūkanos ir marža viršytų 3000 Lt, ir neatsižvelgiant į rinkos padėtį, ieškovė privalės mokėti nepagrįstai mažą sumą, kas visiškai neatitikų banko interesų. CPK 263 str. reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso normų reikalavimus. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas dalyje dėl pareikštų reikalavimų pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė aplinkybes, kurios yra svarbios kilusio ginčo išsprendimui, neatskleidė bylos esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), o pagal byloje esančius įrodymus bylos išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme iš esmės negalima. Kolegija pažymi, kad ieškovė ieškinio reikalavimus dėl kreditavimo sąlygų pakeitimo iš esmės grindžia banko nesąžiningais, neteisėtais ir pažeidžiančiais ieškovės teisėtų lūkesčių principą veiksmais, esmine šalių nelygybe (CK 6.228 str.), iš esmės pasikeitusiomis aplinkybėmis dėl kilusios ekonominės krizės bei gerokai pasikeitusia šalių interesų pusiausvyra (6.204 str.). Todėl šiuo atveju tirtinos ir aplinkybės, susijusios šalių įsipareigojimų disproporcijos dydžio pagal prisiimtas prievoles remiantis CK 6.204 str. kilusios krizės atveju. Taip pat kolegija pažymi, kad LR bankų įstatymo 4 str. nustato, kad banko ūkinės komercinės veiklos esmę sudaro teikimas finansinių paslaugų, iš kurių pagrindinės yra indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas, taip pat paskolų teikimas. Šio įstatymo 1 str. 1 d. numatyta, kad bankų veikla Lietuvos Respublikoje reglamentuojama taip, kad bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi. Todėl, be abejo, ieškovės reikalavimai dėl kreditavimo sąlygų pakeitimo nagrinėti nurodytų įstatyminių normų kontekste, kai tuo labiau atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodo, jog ieškinio patenkinimas dėl kreditavimo sąlygų pakeitimo sukeltų atsakovui didelių nuostolių, nors kolegija pažymi, jog šiems teiginiams atsakovas pagrįsti nepateikia jokių įrodymų, tame tarpe ir paaiškinimų. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjant ginčą iš esmės, svarstytina, ar prašomu nustatyti maržos dydžiu keičiant valiutą, mokėjimo metodą, nebus pažeidžiami kreditoriaus interesai ir ar tokio dydžio palūkanos yra adekvačios paimto kredito dydžiui, taip pat tirtina, ar reikalaujamo dydžio palūkanų nustatymas neprieštarauja palūkanų nustatymo mechanizmui bei prasmei. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, nurodyta teismo sprendimo dalis dėl pakeistų kreditavimo sutarties sąlygų ir perskaičiavimo nesumokėtų palūkanų, delspinigių bei skolos naikintina ir perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusioje dalyje, t. y. dėl pareikšto reikalavimo pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, apeliacinis skundas netenkintinas. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu pripažinti vienašališką 2007-03-15 Kreditavimo sutarties Nr. BKS/797 negaliojančiu konstatavo, jog sprendžiant, ar sutarties šalis tinkamai įgyvendino savo teisę, visų pirma turi būti atskleistas tikrasis (ne formalus) šios teisės turinys, sutarties nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės favor contractus (sutarties naudai) principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą yra išimtinis sutarties teisių gynimo būdas, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas. Civilinis apyvartos stabilumas, kaip būtina visuomenės ekonominio gyvenimo, raidos prielaida, yra viešasis interesas. Sutartiniuose teisiniuose santykiuose prioritetas turi būti teikiamas sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui. Kaip nustatyta, bankas kreditavimo sutartį nutraukė sutarties 8.2.1 ir 8.2.1.1 p. pagrindu – kai kredito gavėjas ilgiau kaip 30 dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Šiuo atveju bankas pagal kreditavimo sutarties bendros dalies 8.2.1 p. turi teisę ne mažiau kaip prieš 15 d. raštu įspėjęs kredito gavėją vienašališkai nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jei padaromas bent vienas iš esminių sutarties pažeidimų, tame tarpe ir nurodytas 8.2.1.1 p. Kaip matyti iš banko rašto (b. l. 78, 1 t.) skola 2009-08-12 sudarė 9124,01 Lt, tame tarpe pradelsta kredito – 3339,70 Lt, nesumokėta palūkanų – 5765,67 Lt, nesumokėta delspinigių – 18,64 Lt, ir sutarties nutraukimo datai 2009-09-21 įsiskolinimas sudarė 560 917,26 Lt (549 475,85 Lt negrąžinto kredito, 10 302, 87 Lt nesumokėtų palūkanų, 1138,54 Lt nesumokėtų delspinigių). Todėl, formaliai vertinant šias sutartines nuostatas ir nustatytas aplinkybes apie kredito gavėjo prievolių nustatytu terminu mokėti įmokas bankui pažeidimą, būtų pagrindas pripažinti buvus pakankamiems pagrindams nutraukti kreditavimo sutartį. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kredito gavėjas - fizinis asmuo - sudarė sutartį su banku - kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių, jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę, ne su verslu ar profesija susijusiu tikslu, o gyvenamajam būstui, dėl kurio išmokėjimo ieškovė yra išvykusi dirbti net į užsienį, todėl sutartis laikytina vartojimo sutartimi (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Kaip minėta, sutartis yra ilgalaikė, sutarties šalys ekonominiu požiūriu yra nelygios.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. A. V. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje V. S. ir N. S. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir Č. K. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008).

Todėl, kvalifikavus ginčo sutartį vartojimo sutartimi, teismui kyla pareiga atlikti šios sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Kaip jau buvo paminėta, kreditavimo sutarties 8.2.1.1 p. nustatytas sutarties nutraukimo pagrindas – jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais nesumoka bankui kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų ir nepašalina pažeidimo per 30 dienų nuo banko raštiško pareikalavimo dienos; 8.2.1 punkte nustatyta, kad bankas turi teisę, ne mažiau kaip pries 15 dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, vienašališkai nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas grąžintų bankui visa negrąžintą kreditą, jei padaromas bent vienas iš esminių sutarties pažeidimų. Atsižvelgdamas į tai, jog kreditavimo sutartis yra ilgalaikė, kredito terminas yra 25 metai, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį mokamomis įmokomis, nepavykus pagal vieną ieškovės pasiūlymą pakeisti su atsakovu sutarties sąlygų, ir ieškovei toliau mokant pagal sutartį įmokas, teismas konstatuoja, kad kreditavimo sutarties minėtuose punktuose įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.), todėl teismas pripažįsta nurodytas sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d.). Vertinant tai, kad bankas kreditavimo sutartį nutraukė, vadovaudamasis būtent šiomis sutarties nuostatomis, vienašalis kreditavimo sutarties nutraukimas ir reikalavimas sugrąžinti skolą taip pat pripažintini neteisėtais. Nors 2009-09-24 pranešime bankas nenurodė, kad sutartis nutraukiama dėl esminio jos pažeidimo, teisėjų kolegija vertina, kad tikslinga pasisakyti dėl ginčo sutarties nutraukimo prielaidų įstatyme nustatytais pagrindais.

Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, be kita ko, nutraukti sutartį, jeigu sutarties pažeidimas yra esminis (CK 6.217 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kai sutartis yra pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į CK 6.217 str. 2 d. nurodytus pagrindus, kurie kiekvienu sutarties pažeidimo atveju yra vertinamojo pobūdžio, todėl leidžia kitai šaliai įrodinėti, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t. y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia), ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų padarinių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą. Vienašalis sutarties nutraukimas kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė įstatymų leidėjo yra įtvirtinta ir laikoma adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį – esminį sutarties pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Pagal bendrąją taisyklę šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.).

Teismo vertinimu, tuo atveju, jeigu šio ginčo išsprendimui būtų taikytinos Civilinio kodekso 6.217 str. 2 d. nuostatos, būtų pagrindas pripažinti, kad kredito gavėjas pareigą įrodyti, jog sutarties pažeidimas buvo neesminis, įvykdė, atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, kreditavimo terminas labai ilgas – 25 metai, kredito gavėjas prievolių tinkamai negalėjo vykdyti, kaip jau konstatuota dėl pasikeitusios jo mokumo situacijos ir ekonominės krizės padarinių, taip pat dėl nepavykusios galimybės su banku operatyviai spręsti sutarties sąlygų pakeitimo, kredito gavėjas net ir nutraukus sutartį, toliau moka didesnę dalį įmokų pagal sutartines nuostatas ir dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – kolegijos vertinimu, bankas nepakankamai vykdė pareigą bendradarbiauti. Todėl darytina išvada, kad bankas neturėjo pagrindo kreditavimo sutarties nutraukimui ir pagal įstatymo nuostatas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dalyje dėl kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, todėl apeliacinio skundo motyvais šioje dalyje sprendimą keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovo apeliacinis skundas dėl nurodytos teismo sprendimo dalies atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., 331 str.

nutaria:

Atsakovo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą dalyje dėl kreditavimo sąlygų pakeitimo ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.