Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Linos Muchtarovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-25-776/2015 pagal ieškovės O. S. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo T. S., ir atsakovo A. P. priešieškinį trečiajam asmeniui T. S. dėl paskolos sutarties pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Trečiasis asmuo / atsakovas pagal priešieškinį T. S. su pareikštu ieškiniu sutiko, o priešieškinį siūlė atmesti ir priteisti jam iš atsakovo A. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jokio susitarimo dėl paskolos tarp jo ir atsakovo A. P. nebuvo, jis A. P. pažįsta iš verslo reikalų ir sužinojęs, kad šiam reikia pinigų, jis savo dukrai O. S. rekomendavo A. P. kaip patikimą žmogų, kuriam galima paskolinti. Po tokios rekomendacijos jo dukra O. S. A. P. paskolino 15000 Eur, tuo tikslu padarydama bankinį mokėjimo pavedimą ir tie pinigai dukrai iki šiol nėra grąžinti. Teigė, kad jokių siuntų su pinigais per reisinius autobusus tiesiogiai ar per V. P. jis iš A. P. nėra gavęs, per autobusus siunčiamų kitokio pobūdžio siuntų iš A. P. per V. P. nurodė gavęs, tačiau visose tose siuntose buvo su verslu susiję dokumentai arba daiktai, bet ne pinigai.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Apeliantas nurodo, kad ieškovė nepateikė jokio įrodymo, jog būtent ji tarėsi ir paskolino šiuos pinigus atsakovui. Atsakovas nurodo, kad susitarimas dėl ieškinyje nurodytos sumos paskolinimo buvo su ieškovės tėvu, trečiuoju asmeniu ir atsakovu pagal priešieškinį, T. S.. Atsakovas nurodo visą laiką bendravęs tik su trečiuoju asmeniu bei atsakovu pagal priešieškinį T. S., šios aplinkybės nei ieškovės atstovė, nei trečiasis asmuo bei atsakovas pagal priešieškinį T. S. neginčijo. Todėl teismas turėjo atsižvelgti į aukščiau nurodytas aplinkybes ir tirti bei vertinti kokia buvo šalių valia, t. y. su kuo tarėsi dėl paskolos suteikimo atsakovas, kokia buvo ieškovės ir trečiojo asmens bei atsakovo pagal priešieškinį T. S. valia, įvertinti byloje surinktus įrodymus (elektroninius laiškus ir jų turinį, atsakovo parodymus, liudytojų parodymus ir t. t.) bei dėl to pasisakyti savo sprendime. Apelianto teigimu, ieškovė teismui pateikė vienintelį įrodymą – mokėjimo pavedimą. Ieškovės atstovė ginčijo atsakovo nurodomą aplinkybę, kad atsakovo žodinė paskolos sutartis buvo ne su ieškove, o su trečiuoju asmeniu bei atsakovu pagal priešieškinį T. S.. Todėl ieškovė teigė, kad ir visa paskolos suma turėjo būti grąžinta ieškovei. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai vienam (ieškovės pateiktam) įrodymui (mokėjimo pavedimui) suteikė didesnę įrodomąją galią nei kitiems, t. y. atsakovo pateiktiems įrodymams.Atsakovas nurodo, kad ieškovė – T. S. dukra, tik padarė banko pavedimą atsakovui 15000 Eur sumai, o pati su atsakovu dėl ieškinyje nurodytos sumos nesitarė. Atsakovas grąžino trečiajam asmeniui bei atsakovui pagal priešieškinį T. S. ieškinyje nurodytą sumą per T. S. nurodytą asmenį – V. P., kuris yra UAB „TLO“ vienas iš akcininkų, šios įmonės akcininkai taip pat yra ir T. S., O. S..Tai, jog atsakovas grąžino visą paskolos sumą trečiajam asmeniui bei atsakovui pagal priešieškinį T. S., apelianto teigimu, patvirtina byloje atsakovo pateikti UAB „Busturas“ siuntos kvitai, kuriuose yra įrašas apie pinigų persiuntimą „T.S. suma skaičiais uz P. data“. Ką šis tekstas reiškia ant kiekvieno siuntos kvito atsakovas paaiškino teismo posėdžio metu (T.S. reiškia T. S., skaičiai reiškia išsiųstų pinigų sumą, P reiškia paskola, data - pinigų siuntimo data). Liudytoja A. P. patvirtino, jog būtent ji sudėdavo į A4 formato voką pinigus skolai grąžinti, supakuodavo taip, kad nebūtų galima suprasti, jog tai yra pinigai, t. y. apdėdavo kartono gabalais, žurnalais ir pan. Kad tokios siuntos buvo siųstos, patvirtina UAB „Busturas“ pažyma apie tokių siuntų siuntimą, o UAB „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ 2014-11-12 pažyma patvirtina šių siuntų įteikimą V. P.. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog vokų svoris visais atvejais buvo nedidelis. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad atsakovas bei liudytoja A. P. patvirtino, jog paskola buvo reikalinga verslui plėtoti, t. y. A. P. įmonei, todėl didžioji dalis šių pinigų ir buvo įnešta tuoj po jų gavimo į A. P. įmonės kasą. Tai patvirtina pateikti A. P. įmonės kasos knygos išrašai kasos pajamų orderiai. Atsakovas bei liudytoja A. P. patvirtino, jog paskola buvo grąžinta didžiąją dalį šios sumos išimant iš A. P. įmonės kasos. Tai patvirtina byloje pateikti A. P. įmonės kasos knygos išrašai bei kasos išlaidų orderiai, kurie iš esmės atitinka laikotarpius bei sumas, nurodytas siuntų kvituose. Atsakovas yra įsitikinęs, jog teismas turėjo atsižvelgti ir įvertinti trečiojo asmens bei atsakovo pagal priešieškinį T. S. elgesį ir parodymus dėl šių parodymų sąžiningumo. Teismo posėdžio metu apklausiamas T. S. nurodė, jog V. P. tikrai vykdydavo jo prašymus, paimdavo iš Vilniaus autobusų stoties siuntų skyriaus atsakovo siųstus vokus ir perduodavo jam, tačiau vokuose būdavo neva ne pinigai, o sąskaitos faktūros Baltarusijos įmonei, kažkokie kiti dokumentai, nuotraukos su mezginių pavyzdžiais, siūlų pavyzdžiai. Tokie trečiojo asmens bei atsakovo pagal priešieškinį T. S. parodymai vertinti kritiškai ir teismas neturėtų jais vadovautis. Jokių tokius teiginius patvirtinančių įrodymų teismui trečiasis asmuo bei atsakovas pagal priešieškinį T. S. nepateikė.Apeliantas nurodo, kad tuo atveju, jei teismas nuspręstų, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskoliniai santykiai siejo būtent ieškovę ir atsakovą, yra padaryta teisėtai ir pagrįstai, atsakovas pažymi, kad jis yra pateikęs Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro patvirtintą 2010-12-09 įgaliojimą, kuriuo ieškovė O. S. trejų metų laikotarpiui įgaliojo trečiąjį asmenį / atsakovą pagal priešieškinį T. S. gauti ieškovei priklausančius pinigus, turtą. Dėl to atsakovas tinkamai įvykdė savo prievolę grąžinti paskolą ieškovei, sumokėdamas visą paskolos sumą jos įgaliotam asmeniui trečiajam asmeniui bei atsakovui pagal priešieškinį T. S..

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas, kilęs iš paskolos teisinių santykių. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, nurodydama, kad 2009-11-02 paskolino atsakovui 15000 eurų, pervesdama juos bankiniu pavedimu ir nurodydama, kad paskola suteikiama iki 2010 m. balandžio mėn. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį ir nurodė, kad su ieškove paskoliniai santykiai jo nesieja, ir, nepaisant to, kad pripažino, jog pinigus jam pervedė ieškovė, teigė, kad dėl paskolos tarėsi su ieškovės tėvu, trečiuoju asmeniu šioje byloje. Atsakovas taip pat įrodinėjo, kad skolą trečiajam asmeniui grąžino. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės ieškinį ir priteisė iš atsakovo (apelianto) 15000 Eur negrąžintą paskolą, atsakovo priešieškinį atmetė. Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir, kaip ir pirmosios instancijos teisme, kelia ginčą dėl paskolos davėjo ir paskolos grąžinimo fakto. Apeliacinės instancijos teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino, o atsakovo priešieškinį atmetė. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, tačiau privalo pasisakyti dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų.

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui.

Nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad šioje byloje ieškovė neturi teisės reikalauti iš jo paskolos grąžinimo, kadangi ne su ieškove, o su trečiuoju asmeniu atsakovas tarėsi dėl paskolos sąlygų. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku (CK 6.870 str. 3 d.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka, kadangi aplinkybė, jog dėl paskolos atsakovas tarėsi su ieškovės tėvu, nepaneigia fakto, kad apeliantas ne tik realiai gavo iš ieškovės pinigus, juos priėmė, bet ir juos panaudojo savo nuožiūra. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), todėl šiuo atveju ieškovei pervedus lėšas su žyma „paskola iki 2012 balandžio“, o atsakovui šias lėšas priėmus, atsakovas tapo paskolos gavėju, o ieškovė – paskolos davėju, turinčiu teisę reikalauti paskolos sutarties įvykdymo. Nors apeliantas teigia, kad teismas turėjo atsižvelgti į šalių valią dėl sutarties sudarymo, pažymėtina, kad byloje esantys leistini įrodymai (ieškovės pavedimo kopija, ieškovės pretenzija atsakovui), tik patvirtina aplinkybę, kad paskolą atsakovui suteikė ieškovė.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublik?s valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta“, bylos Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. ir kt. v. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-257-701/2015). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje bylojeS. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje bylojeIf P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. K. ir kt. v. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-257-701/2015; kt.).

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.). Paskolos teisiniuose santykiuose tai reiškia, paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, jog jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka būtent paskolos gavėjui. Be to, paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 kt.). Kitaip tariant, jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinės formos, tai būtent rašytinės formos turi būti ir kreditoriaus pakvitavimas, kuris patvirtintų paskolos (ar jos dalies) grąžinimo faktą. Atitinkamai šio formai nustatyto reikalavimo nesilaikymas, paskolos gavėjui, teigiančiam, kad jis įvykdė savo prievolę grąžinti paskolintus pinigus, sukelia lygiai tokias pat pasekmes, kokios būtų atsiradusios paskolos davėjui, jeigu būtų iškilęs ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ir lėšų perdavimo paskolos gavėjui, o paskolos sutartis nebūtų sudaryta įstatymo reikalaujama forma. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Iš esmės analogiškas draudimas yra numatytas ir CK 6.875 straipsnio 2 dalyje. Taigi, remiantis pirmiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, paskolos gavėjas, teigiantis, kad jis grąžindavo paskolos davėjui paskolą grynųjų pinigų sumomis, kurios akivaizdžiai viršija CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribą, tačiau neturintis jokio rašytinės formos kreditoriaus pakvitavimo ar kitokio kreditoriaus surašyto / pasirašyto dokumento, kuriame būtų patvirtintas paskolos dalies (dalių) grąžinimo faktas, neturi teisės remtis liudytojų parodymais paskolos grąžinimui įrodyti. Atsižvelgus į tai, apeliacinės instancijos teismas nesiremia atsakovo kviestų liudytojų parodymais, kuriais remdamasis atsakovas siekė įrodyti paskolos grąžinimo faktą.

Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju įrodinėjimo našta, kad 15000 Eur paskola buvo grąžinta ieškovei, tiesiogiai jai ar per trečiąjį asmenį, tenka apeliantui, kuris, tvirtindamas, kad visą paskolos sumą grąžino, turėjo pateikti šį faktą patvirtinančius dokumentus (CPK 12 str.). Apeliantas teigia, kad paskolą grąžino per autobusų siuntas, jas siųsdamas asmeniui, su kuriuo trečiasis asmuo T. S. yra vienos įmonės akcininkai. Atsakovo teigimu, jo argumentus dėl pinigų perdavimo patvirtina ant siuntų kvitų esantys užrašai bei atsakovo individualios įmonės finansiniai dokumentai apie pinigų srautų judėjimą įmonėje. Apeliacinės instancijos vertinimu, tokie atsakovo argumentai neleidžia teismui daryti labiau tikėtinos išvados, kad atsakovas grąžino paskolą ieškovei tiesiogiai ar per trečiąjį asmenį. Apeliantas teigia, kad paskola buvo reikalinga verslui plėtoti, didžioji dalis paskolos pinigų buvo įnešta tuoj po jų gavimo į A. P. įmonės kasą, o paskola buvo grąžinta didžiąją dalį šios sumos išimant iš A. P. įmonės kasos. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų A. P. įmonės finansinių duomenų, atsakovui nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. lapkričio mėn. iš jo įmonės kasos buvo išmokėta 45000 Lt kaip beprocentės piniginės paskolos įmonei grąžinimas, o 2009-11-04–2009-11-05 į įmonės kasą atsakovas įnešė 45500 Lt kaip beprocentę paskolą įmonei. Pažymėtina, kad šios sumos nesutampa su ieškovės atsakovui paskolinta pinigų suma, todėl sieti atsakovo savo įmonei suteiktą paskolą ir jos grąžinimą atsakovui su ieškovės atsakovui suteikta paskola, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo. Dėl to spręstina, kad atsakovo individualios įmonės duomenys apie kasos išlaidas ir pajamas negali nei tiesiogiai, nei netiesiogiai patvirtinti atsakovo prievolės ieškovei įvykdymo fakto. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad paskolos grąžinimo faktą patvirtina ir atsakovo pateikti siuntų kvitai, kadangi juose nurodytą frazę „TS 4600 uz P.“ aiškino pats atsakovas, o pastaroji niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad autobusų siuntomis buvo siunčiami pinigai, juo labiau kad ir pats atsakovas, siųsdamas siuntą, patvirtino raštu, kad siuntos turinyje nėra pinigų. Bylos duomenimis, apeliantas turi individualią įmonę, t. y. turi patirties ūkinėje-komercinėje veikloje, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktais argumentais, kad toks paskolos gavėjo neatsargumas, kai, pasak apelianto, paskola grąžinama grynaisiais pinigais juo siunčiant per autobusų siuntas ir nefiksuojant jokių duomenų, patvirtinančių skolos grąžinimą, yra mažai tikėtinas ir galėtų būti laikomas tik kaip paskolos gavėjo itin nerūpestingas ir neatidus elgesys. Atsižvelgusi į visas šias nustatytas aplinkybes ir teismo išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, remdamasis pinigų grąžinimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikydamas materialinės ir procesinės teisės normas, vadovaudamasis įstatymais pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino, o atsakovo priešieškinį atmetė, o aplinkybė, kad ieškovas siekia, jog pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes būtų padarytos kitokios išvados, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu. Spręstina, kad atsižvelgus į bylos medžiagą, nėra pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių ar daryti kitokių išvadų, nei jas nustatė ar padarė Šiaulių apylinkės teismas, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kaip matyti iš Šiaulių apylinkės teismo 2015-02-20 nutarties, atsakovui buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo, todėl atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš jo priteistinas likęs sumokėti 300 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) žyminio mokesčio valstybei už apeliacinį skundą.